Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LAIŠKAS REDAKCIJAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Kralikauskas   
(Dėl "Aidų" 1973 m. 3, 4 ir 5 nr. išspausdinto mano str. SENOVĖS LIETUVIŲ DIEVIJA grubaus nuvertinimo "Naujosios Vilties" 6 nr.)

Sakysite: judu esate jau turėję nesusipratimų? Atsakau: niekad.
Antrajame Kultūros Kongrese Čikagoje 1962 m. lapkričio 22 d. pasitaikė man sėdėti šalia dr. J. Balio. Sakė perskaitęs "Titnago ugnį" ir mane pagyrė. Girdi, kas jau kas, bet senovės lietuvių mitologija labai gerai atkurta. Su senąja lietuvių religija aš esąs gerai susipažinęs, tikėjimus ir kultus teisingai supratęs.

1972 m. gegužės 11 d. susitikome Toronte. Baltų Studijų III konferencijoje. Jis vėl: senąją lietuvių religiją pa-gįsti gana gerai. Bet ėmė kibti dėl kalbos. Pasakiau, kad drauge su dr. Juozu Sungaila esu apsilankęs pas prof. A. Salį Filadelfijoje. Paklaustas, kaip vertina "Titnago ugnies" mindauginę kalbą, prof. A. Salys atsakė: "Pasirašyčiau už 70%". O Čikagoje, tęsiau, Benys Babrauskas užklausė prof. P. Skardžių . . . Vos užgirdęs Skardžiaus pavardę, dr. J. Balys netikėtai ir suvis piktai nukirto: turįs skubėti . . .

1972 m. "Naujosios Vilties" 4 nr. 84 psl. vėl: "Šiaip Kralikauskas istorinius fak-Im yra studijavęs. Ypač gerai jo esama susipažinusio su senąja lietuvių religija mano pabraukta — J. K.).
Ir žiū — "Naujosios Vilties" 6 nr. dr. J. Balys str. baigdamas net stebisi: *tik keista, kad juos (taigi diletantiškus dalykus — J. K.) atspausdino rimtu be-sinešąs žurnalas". Iš tikrųjų keista — žmogus per dvylika metų vienaip, o staiga — suvis priešingai! Dar 1972 m. rudenį — ypač gerai, o jau šį pavasarėlį — ypač blogai.

Kodėlgi toks ūmus persimainymas? Kodėl staigus 180 laipsnių posūkis? Pamatė, kad aš kai ką ne taip, kaip jo pasakyta. O jis gi įsitikinęs, kad lietuvių tautosaka bei senoji religija — vien jo sritis. Jo vieno nuosavybė, lyg koks daržas ar namas. Ir jau niekam nevalia ką nors kitaip, negu jo ištarta. Tik kaip aš, arba imsiu rėkti. Dėl to jaugi 1934 m. rėksmingai kirtosi su prof. V. Krėve, su prof. B. Sruoga ir dr. J. Baldžium. Nuo tol iki šiol jis vis ką nors puola, rėkdamas ir kirsdamas iš peties. Ir vis kiti kalti: diletantai, obskurantai, neva tautosaką stilizavę, nusidėjo "Dainavos šalies senų žmonių padavimus" rašydamas, kam jis apie senovės lietuvių dieviją pliauškia, kam diletantišką rašinį Aidai atspausdino ir t.t. Ir šitaip per 40 metų!

Tebūna pagaliau pasakyta atvirai ir aiškiai dr. J. Balio klaidos lietuvių senosios religijos klausimu (neliečiu kitų tautosakos sričių).

1. Jam lietuvių senoji pasaulėjauta — primityvių prietarų ir burtų (arba magijos) tamsuma.

2. Jam "visos religijos remiasi misterijomis ir kalba apie neįtikimiausius dalykus, liepdamos jais tikėti" (Lietuvių liaudies pasaulėjauta, Čikagoje,- 1966, psl. 112.

3. Jam genčių religija — atskiras dvasinio gyvenimo reiškinys šalia kitų. Ogi iš tikrųjų religija buvo aktuali visose gyvenimo srityse. Senovės lietuvio gyvenime ji buvo totalinė. Pagal prof. dr. Heralds Biezais, baltų religija nebuvo atskiras gyvenimo elementas (ar principas) šalia kitų; religinis pradas buvo visame kultūriniame veikime.

4. Išranda kažkokį susiaurintą ir iškreiptą panteizmą: dievybė yra visuose daiktuose ir tuo pačiu visi dievai yra lygūs (Lietuvių liaudies pasaulėjauta, įvade).

5. Kadaise jis teigė, kad senovės lietuviai turėjo stabų. Vėliau susiprato klydęs, bet nusilenkė pozityvizmo, biologinio determinizmo bei funkcionizmo stabams. Ogi šamanizmui ir vėl šamanizmui, kurio senojoje mūsų religijoje nė kvapo nebuvo.

6. Per siauras žvilgis į mūsų genčių bendruomeninį gyvenimą, papročius bei moralę.

Taigi klaidinga pozicija, iš kurios dr. J. Balys eina į senosios religijos analizę bei mitologijos prielaidas.

Dr. J. Balys savo sritį (jo vieno tik nuosavybę!) gina autoritetine kuoka. Aš daktaras, tautosakos žinovas, savo srities specialistas, pripažintas autoritetas. O kas gi toks sveikas esi? Tik diletantas! Savo daržą jis gina piktai ir grubiai. Atsimenu, kaip savo daržuose per tvoras gražiai šnekėdavo Kareivonių kaimo senukai, kurių gyvenimas buvo kur kas sunkesnis už mūsų. Kaip ramiai ir jaukiai jie bendravo, jausdami priartėjusį amžiną atsiskyrimą. O kaip nūnai mes, jau irgi senukai? Neva mokyti, nešamės kultūringais, bet kaip toli toli mums iki anų šviesiųjų. Katrų gi pasaulėjauta — prietarų ir burtų tamsuma: senukų prieš penkiasdešimt metų ar nūdienių, senukų prieš šešis šimtus metų ar . . . ?
Juozas Kralikauskas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai