1863 M. SUKILIMAS IR DVASIŠKIJA Spausdinti
Parašė JUOZAS VAIŠNORA   
Įžanga
1863 m. sukilimas tiek savo eiga, tiek ypačiai savo pasekmėmis yra labai giliai palietęs ir sukrėtęs Lietuvos ekonominį, kultūrinį ir religinį gyvenimą. Apie tą sukilimą ir jo pasekmes galima kalbėti įvairiais atžvilgiais. Čia pasitenkinsiu paliesti tik vieną sukilimo aspektą — dvasiškijos jame dalyvavimą ir sukilimo pasekmes Lietuvos religiniam gyvenimui. Mat, dvasi škija labai aktyviai dalyvavo sukilimo rengime ir jo vykdyme, todėl daugiausia dėl jo nukentėjo. Dėl dvasiškijos dalyvavimo, tiesiogiai ar netiesiogiai, 1863 m. sukilime krito caro režimo smūgiai katalikų Bažnyčiai ir turėjo labai skaudžių pasekmių visam religiniam Lietuvos gyvenimui. Bet, iš kitos pusės, persekiojimas sužadino atsparą, draudimai pastūmėjo veikti nelegaliai (tik prisiminkime spaudos draudimą ir prieš jį reakciją, kuri sužadino tautinę sąmonę, stiprino religinį atsparumą). Prasidėjusi žūtbūtinė kova išugdė kovotojus-didvyrius, net kankinius, kurių kraujas, dvasia ir pavyzdys yra ir šiandien lietuvių tautai tas kapitalas, iš kurio ji gali semtis stiprybės sunkiose valandose.

Sukilimo išvakarės
1863 m. sukilimui dirvą paruošė ir jį paskubino keletas įvykių. Mat, 1861 m. sukako 30 metų nuo nepavykusio, tačiau daug aukų pareikalavusio, 1831 m. sukilimo. Ta sukaktis imta paminėti pamaldomis už žuvusius ano sukilimo dalyvius, imta statyti pakelėse jubiliejiniai kryžiai, daryti procesijos iš vieno miesto ar parapijos į kitą. Tokiose religinėse manifestacijose netrūko ir patriotinio atspalvio: po pamaldų ar procesijose giedota "Bože Coš Polskę" (Dieve, kurs Lenkus) — bažnytinė patriotinė giesmė, greitai virtusi tautiniu ir revoliuciniu himnu.

Varšuvoje pirmieji kruvini susirėmimai prasidėjo 1861 vasario mėn. To mėnesio 24-25 naktį buvo išlipdyti mieste ir išnešioti po namus tokie atsišaukimai: "Kviečiame jus, broliai lenkai, susirinkti vasario 25 d. 17,30 vai. į Senojo Miesto rinką paminėti pergalę ties Grochowo" (1831 m. sukilimo epizodas). Policija, norėdama užbėgti už akių tai demonstracijai, išvalė rinką ir apstatė kariuomene. Kai dar prieš nustatytą valandą į rinką vis tiek susirinko keli šimtai žmonių ir prie paminklo, pastatyto 1831 m. sukilimui atminti, pradėjo giedoti tautines giesmes, kazokai juos išvaikė. Tada vakarinėn demonstra-cijon žmonės susirinko į Šv. Dvasios bažnyčią ir iš ten, gavę tautines vėliavėles bei žibintus, procesijos tvarka išėjo į Senąjį Miestą. Kariuomenė ir policija pastojo kelią; įvyko susirėmimas ir buvo nušauti 4 demonstracijos dalyviai. Nors caro vietininkas Varšuvoje kitą dieną paskelbė, kad policmeisteris Trepovas atleistas iš pareigų, o generolas Zablockis, kuris įsakė šauti į minią, patrauktas teisman, tačiau įkaitinta nuotaika neatslūgo. Po poros dienų (1861.11.27) aukos iš "Europos" viešbučio (kur laikinai buvo patalpintos) buvo nugabentos į Šv. Kryžiaus bažnyčią; pamaldas laikė Varšuvos vyskupas sufraganas J. Dekertas, absoliuciją suteikė arkivyskupas Fijalkovvskis, procesiją į kapus vedė vysk. H. Plateris. Toji laidotuvių procesija vėl virto patriotine demonstracija: joje dalyvavo tūkstantinė varšuviečių minia. Nuo to laiko pradėta rengti iškilmingas pamaldas už žuvusius, moterys ėmė nešioti gedulo rūbus, o vyrai gedulo ženklus. Kaip gausiai panaudota bažnyčios tokioms pamaldoms matyti iš to, kad vien tik 1861 rugsėjo-spalio mėn. Varšuvos bažnyčiose įvairių pamaldų (už 1831 m. sukilimo aukas, už Kosciušką, už vasario mėn. aukas) buvo apie 180, kurias rengė brolijos, amatininkų cechai, atskirų miesto kvartalų gyventojai, moterys, tarnaitės, mokyklos, fabrikų darbininkai, karo veteranai, gydytojai, literatai, artistai. Tokios pamaldos paprastai baigdavosi himnu ir kitų patriotinių giesmių giedojimu. Kvietimai į pamaldas, išlipdyti mieste, buvo papuošti tautiniais ženklais ir visokiais šūkiais.

Nuo Varšuvos neatsiliko ir Vilnius. Kas ten dėjosi matyti iš kažkokio M. Taronio raporto, rašyto 1862 sausio 31 ir įteikto kunigaikščiui VI. Čartoriskiui Paryžiuje. Ten sakoma:
Kaip tik atėjo pirmosios žinios apie vasario mėn. aukas Varšuvoje, Vilnius apsidengė gedulu. Drauge nutrūko visokie pasilinksminimai, miestas įgavo rimtą, iškilmingą vaizdą, o nepaisant valdžios draudimų, bažnyčiose, pilnose žmonių, buvo laikomos gedulingos pamaldos už žuvusius brolius.

Kovo mėn. mieste pasirodė daugybė atsišaukimų ir proklamacijų iš Varšuvos, raginančių Lietuvą ir Gudiją į bendrą veiklą ir meilę. Panašūs atsišaukimai negalėjo likti be atgarsio. Jų pasekmės tuojau pasireiškė.
Nazimovas (Vilniaus generalgubernatorius) iš savo pusės sustiprino miesto apgulimą, ir tokia padėtis tęsėsi iki balandžio mėn. galo.

Šv. Stanislovo šventėje (gegužės 8) Vilniaus katedroje buvo iškilmingos pamaldos ir jau nuo 7 vai. ryto masė žmonių pripildė katedrą; buvo pastebėta, kad, prieš visokius papročius, nuo pat ryto policininkai užėmė visus katedros kampus, o vėliau atvyko miesto komendantas generolas Viat-kinas, policmeisteris Vasiljevas, politinės komisijos pirmininkas pulkininkas Halleris, visi Nazimovo adjutantai ir žandarai. Tokio atsilankymo priežasties niekas negalėjo atspėti, bet tuoj viskas paaiškėjo, kai per sumą, kurią laikė vyskupas St. Krasinskis, pirmą kartą pasigirdo Vilniaus katedroje tautinis himnas, kurį giedojo įvairių universitetų akademinė jaunuomenė, buvusi tuo metu Vilniuje. Keli šimtai krūtinių, nežinančių himno prasmės, pritarė savo stipriais balsais. Jausmų pakilimas buvo didelis ir, nepaisant visų pastangų, policijai nepavyko įsibrauti į katedros vidurį, kur buvo pasigirdę himno balsai, nes juos sulaikė vyrų pečių siena. Pasibaigus giedojimui, policija išsinešdino iš katedros ir apstojo visus išėjimus. Iki 14 vai. 19 studentų buvo areštuoti ir pasodinti į tvirtovę. Keliasdešimt lenkių ponių, apsirengusios gedulo rūbais, nuvyko pas Nazimovą, reikalaudamos paleisti areštuotus, o jei ne — teareštuoja visus, kurie buvo bažnyčioje.

Nazimovas atsakė, kad apie tą įvykį jis telegrafavęs carui ir be jo aiškaus įsakymo areštuotųjų paleisti negalįs, ir taip atsisveikino su poniomis.
15 vai. tankūs raitelių ir pėstininkų patruliai pasirodė mieste įvairiomis kryptimis. Miestas įgavo karo išvaizdą. Nuo tos dienos himnas buvo giedamas įvairiose bažnyčiose po kelis kartus per dieną; nuo tos dienos policija neužsiimi-nėjo civiliniais reikalais, nes ji lakstė po bažnyčias ir gaudė giedančiuosius.
Kitą dieną (gegužės 9) Vilniaus ponių gausus būrys susirinko 11 vai. į Aušros Vartus ir, ten išklausę šv. Mišių, poromis pasileido Nazimovo rūmų link su tuo pačiu prašymu.

Nazimovas, matydamas tokią ponių armiją, jokiu būdu nenorėjo jų priimti. O ponios pareiškė, kad jos nepasitrauks, kol nebus išklausytos. Tada Nazimovas pašaukė batalioną kareivių ir ugniagesių, manydamas, kad išsigandusios ponios išsiskirstys, bet jos nepabūgo. Tada Nazimovas liepė ugniagesiams jas išvaikyti, bet kai ir tas negelbėjo, buvo priverstas jas priimti. Priėmimas buvo labai aštrus: prikalbėjo joms tūkstančius priekaištų, grasino visas areštuosiąs ir pagaliau pasakė, kad sėdintieji tvirtovėje studentai būsią atiduoti karo teismui. Ponios buvo priverstos grįžti be pasekmių; jų kitaip neišleido, kaip tik po dvi iš karto.
Nuo to meto Nazimovas jau nuolat sėdėjo savo rūmuose. Jį saugojo 4 kuopos kareivių ir ugniagesių dalinys, kurie stovėjo abiejose įėjimo pusėse. O kadangi giedojimai vis labiau plėtėsi visuose visuomenės sluoksniuose, o jiems sukliudyti jau nebuvo galimybės, tai buvo paruošta speciali knyga, į kurią įrašydavo pavardes tų, kurie buvo pastebėti giedant.

Kiekvienas policininkas kasdien pristatydavo raportą, kur buvo giedama ir kas giedojo. Jei vienas ir tas pats dedamas kryželis. Tie, kurie gavo po kelis tokius kryželius, buvo be teismo siunčiami į Rusijos gilumą. Moterims buvo įsakoma išvykti į provinciją, moksleiviai buvo išmetami iš mokyklos, amatininkai perkeliami kitur. Tačiau visos tos priemonės neatnešė laukiamų vaisių. Jaunuomenė vis labiau užsidegė ir grasė audra.

Areštuotieji gegužės 18 iš tikro buvo atiduoti teismui ir liepos mėn. gale išsiųsti į Rusiją.
Birželio 17 į Vilnių atvyko Dono kazokai ir buvo pavesti tiesioginei Nazimovo dispozicijai. Jiems buvo pavestas patruliavimas, nes raiteliai, kankinami ir siuntinėjami be jokio tikslo, buvo pradėję nerimauti; dėl to tarp Nazimovo ir I korpuso generolo Labyncovo prasidėjo atvira kova.

Nazimovas savo raportuose pabrėžė būtinumą stiprios apsaugos miestui, nes gresiąs sukilimas. Labyncovas, raportuodamas karo ministrui, rado, kad miestas yra visiškai ramus, kad religinių giesmių giedojimas nėra joks sukilimo ženklas, kad kariuomenė nuolatiniame parengties stovyje visur gainiojama vis labiau nerimauja, kad raitelių laikymas Vilniuje turi turėti rimtesnį pagrindą, negu giesmės. O kai Nazimovas Velykų rezurekcijos laike balandžio mėn. užsidarė savo rūmuose, gi Vilniaus bažnyčias apstatė pėstininkais ir artilerija, tai Labyncovas, priešingai, įsakė atidaryti dvejus savo namo vartus ir net sargybą nuo tų namų pašalino.

Tokie nusiteikimai tarp dviejų generolų vilniečiams nepakenkė. Kai kurie raitelių ir pėstininkų pulkų karininkai.
ypačiai lenkai, ėmė dalyvauti tautinėse demonstracijose, o kai Nazimovas suimdino ir pagrasino "susikompromitavusiems" karininkams karo teismu, Labyncovas juos išlaisvino ir pateisino.
Tokia buvo Vilniuje padėtis iki liepos 31 — iki Lietuvos su Lenkija unijos metinių iškilmių.

Jau pirmomis liepos mėn. dienomis keliolika tūkstančių spausdintų plakatų, raginančių iškilmingai atšvęsti tą sukaktį, pasipylė po visą Lietuvą. Iki liepos 15 visi luomai buvo painformuoti, ir tyliai prie to rengėsi.
Valdžia apie tai sužinojo tik liepos mėn. gale ir įsakė Vilniaus kurijai, kad bažnyčių klebonai jokiu būdu neleistų savo bažnyčiose laikyti iškilmingų pamaldų, o juo labiau giedoti "Te Deum laudamus". O tačiau tos iškilmės įvyko §v. Jono, pranciškonų ir bernardinų bažnyčiose, kur buvo sugiedota ne tik "Te Deum laudamus", bet ir tautinis himnas. Tos bažnyčios buvo pilnos žmonių ir ne gedulo, bet tautiniuose rūbuose, o kadangi iki pietų nebuvo geras oras, tai įvairiaspalviai drabužiai matėsi visur, krautuvės užsidarė, o amatininkai už jokius pinigus nesutiko tą dieną dirbti.

Nuo gegužės mėn. pradžios buvo nusistatyta tautinį himną giedoti kasdien Aušros Vartuose po litanijos. Kadangi tomis dienomis buvo labai graži giedra, tai tūkstančiai žmonių įvairiaspalviuose drabužiuose nusirinkdavo į Aušros Vartus. Atgiedoję po pamaldų himną, visa žmonių masė, giedodama "Jeszcze Polska nie zginiela", per miesto vidurį patraukė į Belmonto priemiestį. Tuo pat metu buvo pasiųsta keliasdešimt šauklių į visus bulvarus ir pasivaikš-
mo vietas, kviečiant susirinkti į Belmontą, nes iki pietų dar nebuvo nusistatyta, kur rinktis.

Vakaro 9 vai. į tą priemiestį susirinko apie 15.000 asmenų. Pirmasis dalykas buvo uždaryti visas krautuves ir karčemas. Kai tai buvo padaryta, prasidėjo tautinės kalbos, raginančios šlėktą ir liaudį jungtis į draugę.

Tas kalbas žemosios klasės priėmė su užsidegimu. Čia buvo prisiekinėjama vieną kartą ant visados baigti buvusius nesutarimus ir kas bebūtų dalytis viena ir ta pačia mintimi prieš priešą. Čia buvo suminėta visa eilė asmenų, vadovaujančių lenkų tautai tiek krašte, tiek užsienyje, ir prisiekta mirtis priešui.

Visų tų manifestacijų metu 8 būriai kazokų ir batalionas pėstininkų, pasislėpę Belmonto kalnuose, laikėsi ramiai.

Atlikus visus formalumus, prasidėjo žaidimai, užgrojo .. . ir nors muzika nebuvo pergeriausia, damos padavė rankas miestiečiams, pirmieji piliečiai jų žmonoms ir dukterims, ir taip žaidimai ir šokiai truko iki vėlyvų išnaktų, ir jų nesudrumstė joks nemalonus įvykis.

Pirmą valandą nakties, giedodami patriotines giesmes, su iliuminacijomis visi skirstėsi namo. Kareivių patruliai, sutikdami tą linksmą ir viskam pasiryžusią masę, nulipdavo nuo arklių ir pagerbdavo ginklais. Tuo baigėsi Lietuvos su Lenkija susivienijimas; liaudis, susijungusi su šlėkta, nusistatė klausyti tik šlėktos balso, pasiryžusi pati nedaryti atskirai jokio žingsnio.

Rugpiūčio 1 valdžia pasiuntė į Peterburgą klaidingą telegramą apie liepos 31 įvykius; po dviejų dienų geležinkeliu iš Maskvos atvyko keli kariuomenės pulkai, įtikinti, - i Lietuva yra sukilusi.

Kas penktadienis 7 vai. vakaro žmonės rinkosi Šnipiškių priemiestyje prie Kristaus statulos, kur giedodavo tautines giesmes. Vienas būrys pakeisdavo kitą, taip kad giedojimai nusitęsdavo iki 11 vai. nakties.

Rugpiūčio 4 oras buvo puikus. Šnipiškių priemiestin susirinko apie 5-6,000 žmonių. Giedojimai prasidėjo 8 vai. vakaro ir buvo pakartoti tris kartus. Susirinkusieji užėmė visą kalnelį, ant kurio stovi Kristaus statula, Kalvarijos gatvę, Žaliąjį tiltą ir visą Neries pakrantę. Apie 9 vai. vakaro žmonės pastebėjo kažkokį šnipą. Dėl to tarp jaunimo kilo didelis sąjūdis, tą žmogų išvilko ant Kalvarijos gatvės ir keli šimtai smūgių krito ant jo galvos. Kai jis jau gulėjo be sąmonės, tartasi, kas su juo daryti: vieni siūlė visiškai užmušti, kiti nupiauti jam ausis, dar kiti gerokai įkirsti ir palikti, kas galutinai ir buvo padaryta. Jeigu tas žmogus, pavarde Vencius, ir nebuvo tuo metu užmuštas, tai tikrai jam atimta daugiau kaip pusė sveikatos.

Policininkai, kurie nepaliko savo stebėjimo vietos iki pamaldų pabaigos, tą dieną visi pranyko ir grįžtantieji nematė jų nė vieno.

Vencių paėmė vidaus sargyba ir nuvežė į ligoninę. Ar jis dar gyvas, nežinau. Palikau sergantį.

Nuo rugpiūčio 1 pasirodė kiekvienoje bažnyčioje ir ant gatvių kampų spausdintas skelbimas, painformuodamas lietuvius, kad iš Varšuvos einanti procesija atvyks į Viliaus užmiestį Pogulianką rugpiūčio 6 d. 6 vai. vakare. Toji žinia dviejų dienų būvyje taip buvo tikra, kad net tie, kurie, ja netikėdami, važinėjo gauti tikrų žinių į Kauną, buvo galutinai įtikinti. Visi ruošėsi tinkamai sutikti brolius koroniažus (lenkus). Į pamaldas ir kitas iškilmes buvo kviečiami visi. Policija iš savo pusės vaikščiojo po namus, įpareigodama miestiečius nepriimti į savo namus toje iš Lenkijos procesijoje dalyvaujančių; be to, skelbė, kad procesija, nors ir artėja prie Vilniaus, bet į miestą nebus įleista.

Rugpiūčio 5 vicegubernatorius Nabokovas paskelbė visiems savo ir gubernijos valdybos tarnautojams, kad jei kuris dalyvaus tos procesijos sutikime, bus pašalintas iš pareigų. Tą pat vakarą Poguliankos užtvara ir visos į ją vedančios gatvės buvo apstatytos pėstininkais ir kazokais. Taigi nebuvo jokios abejonės, kad procesija skelbtą dieną ir valandą tikrai atvyks, jei pati valdžia taip rūpestingai rengiasi ją sutikti.

Vilniečiams rūpėjo varšuviečius gražiai sutikti ir parodyti, kad Lietuvos širdis plaka lygiai su Lenkijos širdimi ir kad Lietuva visuomet yra pasiryžusi eiti jos pėdomis.
Rugpiūčio 5 naktį Nazimovas grįžo iš Peterburgo į Vilnių su naujausiomis instrukcijomis.

Rugpiūčio 6 d., sekmadienį, nuo pat ryto žmonės rinkosi į Pogulianką. Nazimovas ten pastatė du batalionus pėstininkų ir 400 kazokų. Poguliankos užtvara ir visi praėjimai į Panerius taip pat buvo apstatyti kazokais taip, kad nei per Nerį, nei per Naujamiestį nebuvo galima jokiu būdu pasiekti Panerių.

Vienuoliktą valandą Nazimovas pakvietė pas save pirklius ir žydiis (jų delegacijas) ir pareiškė viltį, kad tos dvi kategorijos nedalyvaus neteisėtame žmonių susibūrime Poguliankoje.

Po pietų visose gatvėse, kuriomis neva turėjo praeiti Varšuvos procesija, buvo apstatytos kareiviais taip, kad kiekvienam namui teko po 30 kareivių. Namų savininkai turėjo eiti sargybą. Žmonės, kurių Poguliankoje jau buvo keli tūkstančiai, mainėsi: vieniems nuėjus, ateidavo kiti. Vakaro 7 vai. Aušros Vartuose susirinko žmonių kaip niekad. Atgiedojus tautinį himną ir baigus litaniją, visa ta masė Didžiąja, Sekmadienio, Trakų gatvėmis pasileido į Pogulianką; apie 8 vai. vakaro tame priemiestyje ir artimose gatvėse galėjo būti iki 30,000 žmonių. Tą pat valandą Nazimovas įsakė padvigubinti karinę jėgą šiapus ir anapus užtvaros dar dviem Sofijos kazokų pulko batalionais.

Aikštėje pasirodė visa karinė vadovybė, išskyrus Nazimovą, kuris užsidarė savo rūmuose. Žmonės juokavo ir tyčiojosi iš be darbo stovinčių kareivių.
Apie 9 vai. vakaro vienas vidaus sargybos batalionas atvyko į Pogulianką greitu žingsniu ir, gavęs įsakymą, šautuvais prasiskynė kelią pro žmones ir, perėjęs užtvarą, nuėjo j žemuosius Panerius. Tas manevras buvo suprastas, kaip Varšuvos procesijos priartėjimas: manyta, kad tas batalionas su durtuvais ant šautuvų kaip tik perėjo užtvarą, kad ugnimi sutiktų varšuviečius.

Minioje kilo nusistatymas prasiveržti pro užtvarą ir neprileisti prie kraujo praliejimo. Kai tik jaunuomenė suriko "ura" ir metėsi prie užtvaros, pasigirdo aliarmo būgnai ir prasidėjo barbariškiausia, neturinti kultūringų tautų gyvenime pavyzdžio, beginklių žmonių skerdynė.

Dėl didelio spaudimo bet koks susilaikymas buvo jau nebegalimas. Vyrai išlaužė iš vienos užtvaros pusės tvorą, kad galėtų moterys pabėgti, bet bėgantieji buvo užmušti arba sužeisti.
Pulkininkas Halleris, bėgiodamas tarp kareivių ragino: "Rubi, bez poščady, tak car poveliel" (Mušk be pasigailėjimo, taip caras įsakė).

Vyrai gynėsi daugiausia sulaužytos tvoros basliais ir akmenimis. Užmuštus ir sužeistus vilko už kojų, o galvos tų nelaimingųjų aukų daužėsi į grindinį. Mačiau keletą veidų tiek pajuodusių ir nepanašių į save, kad tikra motina nebūtų pažinusi savo vaiko. Tie, kurie bandė pabėgti iš skerdynių lauko, buvo užmušti arba sužeisti, bet daugiausia, apsupti kazokų, turėjo likti aikštėje. Daugelis jaunuolių, gindami moteris, buvo areštuoti ir pasiųsti į tvirtovę. Maskoliai taip elgėsi, kad nė vieno užmušto neatidavė į žmonių rankas; tik didesnis skaičius sužeistų buvo atiduota, kurie patalpinti ligoninėse ir privatiniuose namuose.

Dėl pralieto kraujo sumišusi liaudis skerdynių aikštėj užgiedojo "Bože coš Polskę" ir, paleista iš Poguliankos, Trakų gatve nuėjo į pranciškonų bažnyčią, kur broliai vienuoliai už žuvusius sugiedojo Viešpaties Angelą. Iš ten apie 10 vai. vakaro visa minia Domininkonų gatve, nenustodama giedoti tautinio himno, ėjo prie Nazimovo rūmų, tačiau prie Šv. Jono gatvės kampo pėstininkų batalionas sutiko juos durtuvais. Negalėdami prieiti prie generalgubernatoriaus rūmų, grįžo atgal Domininkonų gatve ir nuėjo į Aušros Vartus. Išskyrus gatves aplink Nazimovo rūmus, visos kitos gatvės buvo išvalytos taip, kad minia nesutiko nė vieno kazoko.
Maskolių tarpe sujudimas iki vidurnakčio buvo labai didelis: niekas nežinojo kuo ta manifestacija baigsis.

Liaudis plikomis galvomis, pakaičiui giedodama tai suplikacijas, tai tautinį himną, laisvai praėjo visas pagrindines gatves ir nuslinko į Šnipiškius, kur prie Jėzaus statulos iš krūtinių išsiveržė jau ne giedojimas, o keršto balsas. Tie, kurie tuo metu buvo namuose, apšvietė juos ir iki 2 vai. po pusiaunakčio miestas atrodė tarsi iliuminuotas. Trečią valandą nakties viskas nurimo.

Rytojaus dieną (rugpiūčio 7) pirmoji miestiečių pareiga buvo suskaičiuoti aukas, bet tai nebuvo lengvas dalykas. Tą naktį negrįžo namo 180 asmenų. Ar visi jie buvo užmušti, sunku pasakyti, nes policija išnešė iš aikštės tiek užmuštus, tiek sužeistus. Daugelis buvo areštuoti dėl to, kad bandė ginti savo gyvybę. Taigi tikro žuvusių skaičiaus taip ir nesužinota. Nutarta pasiųsti delegaciją pas Nazimo-vą prašyti atiduoti žuvusius, bet nieko nelaimėta. Delegacijos vadovui, miesto maršalkai Domeikai, buvo atsakyta, kad užmuštų nėra, esą tik sužeistų, kurie išgydyti grįš namo.

Nuo rugpiūčio 9 Vilniaus apgulimas dar sustiprintas . . . Nazimovas pranešė miesto gyventojams: kadangi jie buvo sąmyšio, o drauge ir apgulimo stovio priežastimi, tad kariuomenė bus išlaikoma jų lėšomis. Ar tas pranešimas buvo įvykdytas, nežinau, nes tuo metu palikau Vilnių" (P. Kubicki, Bojownicy Kaplani, 111,4, 6-15).

Tyčia davėme ilgesnį Vilniaus nuotaikų ir įvykių aprašymą žmogaus, kuris savo akimis visa tai matė. Nors tas aprašymas yra subjektyvus, nudažytas lenkiškuoju patriotizmu, tačiau jis parodo, kokiomis nuotaikomis tada gyveno sulenkėjusieji Vilniaus gyventojai.

Kitose Lietuvos vietose religinės-patriotinės manifestacijos apsiėjo be kraujo praliejimo. Minint Liublino unijos sukaktį, 1861.VII.31 buvo surengta iš Kauno procesija į kitapus Nemuno (taigi į Lenkijos karalystę) į Pėtnyčių koplyčią. Procesijai vadovavo trys Kauno kunigai augusti-nionai, apsirėdę liturginiais drabužiais, su kryžiumi ir vėliavomis. Kauno procesiją už Nemuno sutiko trijų gretimų parapijų (Garliavos, Aukštosios Panemunės ir Zapyškio) procesijos ir visos susijungusios nužygiavo į Pėtnyčias, kur įvyko koplyčios pašventinimas ir politinės prakalbos. Valdžia nedrįso kliudyti tų procesijų, tačiau tą pat dieną Vilniaus generalgubernatorius Nazimovas iškvietė procesijoje dalyvavusius gubernijos dvarininkų maršalką Daugirdą ir apskričio dvarininkų maršalką Žilinską į Vilnių. Pirmasis buvo atstatytas nuo vietos, o antrasis pasodintas į kalėjimą. Kauno gubernatorius Chomskis buvo perkeltas į Vologdą, o vicegubernatorius Korec-kis atleistas iš pareigų. (A. Alekna, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, Klaipėda 1922. 132-133).

Kai Kauno bažnyčiose imta giedoti tautinės giesmės, policija nepajėgė jų sustabdyti, nors tykodavo bažnyčiose ir suiminėdavo giedančiuosius. Kai katedros bažnyčioje per šv. Teklės atlaidus vakare po pamaldų buvo užgesinta šviesa ir žmonės giedojo "Bogorodzica", policija, dėl tamsos nepažinusi giedančiųjų, patraukė į teismą kunigus. Bernardinų (paskui seminarijos) bažnyčioje per šv. Pranciškaus atlaidus bažnyčia buvo apstatyta kazokais; žmonės nusigandę išbėgiojo, ir atlaidai švęsta tuščioje bažnyčioje. Policija pareikalavo iš kunigų kas mėnuo pranešti apie visas šventes ir kitas iškilmes, įsakė vakarais laikyti bažnyčią apšviestą, kol žmonės neiššiskirstys.

Už giedojimą tautinės giesmės dabartinėje bazilikoje (1861.VIII.28) policija kaltininkus patraukė teisman. Kunigai Pukšta ir Simanavičius, pakviesti prisaikdinti kaltinamųjų, atsisakė tai padaryti, nes teisiamieji neiną išpažinties, o tokius saikdinti draudžia įstatymas. Prisaikdino teismo pakviestas augustinionų bažnyčios klebonas Stredzinskis, kuris už tai iš vysk. Valančiaus gavo papeikimą.
Vargšas tas augustinionų prioras Stredzinskis! Jis gavo iš vysk. Valančiaus pabarimą, kodėl nepranešąs, kad kažkokie žmonės užkabinėja žmones einančius į bažnyčią, atidavinėjant juos į policijos rankas. Stredzinskis teisinosi vyskupui ir prašė atleisti jį iš pareigų. Manifestacijų šalininkai skundė jį vyskupui, kad jis padedąs policijai ir neginąs Bažnyčios teisių. Generalgubernatorius skundė Valančiui Stredzinskį, kad jis neišpildęs gubernatoriaus įsakymo nelaikyti gedulingų pamaldų už Kosciušką, ir įsakė su žandaru keliauti į Petrozavodską. Vyskupas Valančius užstojo Stredzinskį, ir jis liko Kaune. Tačiau buvo areštuoti ir išvežti į Vilnių Kauno augus-tinionai Mongėla, Stanskis ir Svolkenas. Vyskupas užtarė juos, ir generalgubernatorius paleido, tik įsakė neskirti jų atgal į Kauną.
Patriotinių procesijų Kaunijoje buvo ne vienoje vietoje. Per šv. Roko atlaidus tokia procesija surengta iš Skirsnemunės į Jurbarką, vedė ją kun. Stankevičius, dalyvavo apie 2,000 asmenų, bajorai su kamžomis. Atvykę į Jurbarką, bažnyčioje giedojo tautines giesmes. Grįžtant prisidėjo prie procesijos kun. Chodoravičius ir palakė kalbą. Policija už tai suėmė abu kunigus ir išvežė į Vilnių. Valančiui pasisekė juos susigrąžinti. Panaši procesija surengta iš Babtų į Vendžiogalą ir dar vienur kitur.

Daug daugiau tautinių manifestacijų buvo bažnyčiose. Šalia Kauno daugiausia jų būta Panevėžyje. Ten, generalgubernatoriaus žodžiais tariant, buvo giedamos kurstomos giesmės, nešiojami gedulo drabužiai, rengtos pamaldos už užmuštuosius Varšuvoje, sakyti (Mackevičiaus) kurstomieji pamokslai. Kunigai buvo areštuoti, bet vysk. Valančiui užtarus, pasitenkinta, kad jie visi iškelti iš Panevėžio.

Panašių manifestacijų būta dar Naujamiestyje, Krekenavoje, Telšiuose, Raseiniuose, Ukmergėje ir kitur. Kauno gubernatorius viename raporte iš 1861 m. rašė, kad "dvarininko Pomar-nackio dvariškiai, susirinkę Ukmergės bažnyčioje prieš didįjį altorių, . . . giedojo kažkokias revoliucines giesmes". Panašiai Subačiaus, Anykščių ir daugelio kitų parapijų bažnyčiose "susirinkusi liaudis . . . giedojo revoliucinį himną". Toji liaudis giedojo tikriausiai lietuviškai Akelaičio 1861 m. slapta Klaipėdoje išspausdintose "Giesmėse nabožnose" "Bože coš Polskę" lietuvišką vertimą "Diewe, kurs Lenkus par amžių daugibe". Tai buvo vysk. A. Baranausko vertimas, tik Akelaičio išleistas kiek pataisius kalbą.
Kaip budriai rusų valdžia sekė tas demonstracijas, matyti iš telegramų, siuntinėtų Kauno karinio gubernatoriaus Chomskio generalgubernatoriui į Vilnių. Pvz., 1861.VIII.22 — "Išskyrus Panevėžyje išlipdytus atsišaukimus, visoje gubernijoje ramu". 1861.VIII.28 — "Vakar Kaune vietos bažnyčiose Mišių metu pavieniai asmenys giedojo tautinį himną. Ketvertas asmenų areštuota". 1861.IX.1 — "Sekmadienį keletas moterų giedojo religines giesmes himno gaida". 1861. IX.4 — "Panevėžyje ir Telšiuose kunigai pasakė tendencingus pamokslus, pataikauja kurstomoms giesmėms". 1861.IX.21 — "Kauno mieste visiškai ramu, bet vakar bažnyčioje giedojo himną. Giedojimas buvo labai silpnas, ir daugelis, vos pradėjus giedoti, išėjo iš bažnyčios". 1861.X.l — "Vakar buvo gedulingos pamaldos be himno". 1861.X.5 — "Religinės manifestacijos bažnyčiose vėl pasikartojo; parinkau priemones joms nutraukti". 1861.X.16 — "Giesmės vėl kartojasi". 1861. X.24 (naujas gubernatorius Krygeris) — "Giedojo himną Panevėžyje spalio 13 ir 15, o Kaune spalio 22".

Panašių telegramų į Vilniaus generalgubernatoriaus raštinę prisiųsta ir iš Gardino gubernijos. Iš jų matyti, kad tautinio himno ir patriotinių giesmių giedojimas bažnyčiose buvo labai paplitęs.

Valdžia, išleidusi potvarkius, griežtai draudžiančius giedoti himną ir kitas patriotines giesmes, ėmė giesmininkus sekti bažnyčiose ir išeinančius areštuoti. Tokių suimtų, kurių laukė teismas arba administracinė bauda — ištrėmimas, buvo daugybė. Daugpilio tvirtovės komendantas Simborskis skundėsi Vilniaus generalgubernatoriui Nazimovui (telegrama 1861.XI. 14): "Iki gruodžio mėn. vidurio jau nebus vietos politiniams areštantams. Jau užėmiau devynis tvirtovės paviljonus". Pilni buvo ir kiti kalėjimai. O kai ėmė siausti Muravjovas, tai ir visai jų pritrūko. Tada Vilniuje kalėjimais paversti domininkonų, pranciškonų, karmeličių, Laterano kanauninkų ir misionierių vienuolynai. Sergą kaliniai buvo talpinami Šv. Jokūbo ligoninėje; juos saugojo stipri sargyba.

Dėl bažnytinių manifestacijų bei pamaldų ir pamokslų buvo suimta nemažai kunigų, jie buvo kalinami, tardomi, bet vysk. Valančiui pasisekė beveik visus išgelbėti nuo sunkesnių bausmių, paaiškinus, kad kunigai negali sulaikyti bažnyčioje giedančiųjų, kad procesijose dalyvauti jie prievarta įtraukiami ir pan. Žinoma, vyskupas pažadėjo juos pats nubausti — iškelti į kitas vietas.
Taip įsisiūbavus patriotinėms manifestacijoms, kurioms toną davė Varšuva ir Vilnius, vysk. Valančiaus padėtis buvo sunki. Manifestacijas rengė bajorai ir šviesuomenė. Kunigai, kurie joms priešinosi, buvo apšaukiami tėvynės priešais, o pritariantieji susilaukdavo valdžios represijų. Valančius dėl manifestacijų bažnyčiose turėjo vykti į Petrapilį teisintis vidaus reikalų ministrui Valu-jevui, o paskui išleisti raštą kunigams, draudžiantį patriotines giesmes ir visokias manifestacijas. Kunigams įsakyta nepataikauti visam tam, nedalyvauti patiems tokiose manifestacijose, neduoti bažnytinių reikmenų, nes visa tai užtrauks tik nelaimes. Valdžia pasirengusi bausti dvasiš-kiją.

Dėl to draudimo vysk. Valančius susilaukė iš sukilimo šalininkų nepasitenkinimo. Viename anoniminiame, greičiausiai kokio karštuolio kunigo rašytame rašte, nežinomas patriotas rašė: "Kaip mūsų krašto sūnus, kaip katalikas ir pusės milijono tikinčiųjų žmonių ganytojas, jis turi pareigą viešai ginti išniekintą šventovę ir smerkti skriaudas, padarytas dorai, garbingiems papročiams ir žmonių religiniams jausmams". Toliau autorius, išdėstęs policijos piktnaudžiavimus Kauno bažnyčiose, ragina Valančių pasekti kitų vyskupų pavyzdžiu:
Jeigu neturėsi Fijalkowskio drąsos ir atvirai nepasiskelbsi, kad vadovausi, jei neišeisi su žmonėmis į lauką ir drauge su jais nesiųsi maldas pas Dievą, — tai bent įsakyk uždaryti visas bažnyčias, nes dabar jose šeimininkauja ne kunigai, bet policija ir biaurių visuomenės atmatų būriai, nes suterštuose altoriuose Dievas nepriims aukos.

Pagaliau jau paties šalto galvojimo ir žydiško apskaičiavimo sumetimais Tavo viešas pasirodymas sukilėlių susėję, Ganytojau, yra būtinas. Kunigų žodžiais guodžiami žmonės garbingai iškentės akimirkos priespaudą ir ištvers, o ištverti reikia. Valdžia yra kvaila ir silpna; tai matome iš to, kad ji žemomis priemonėmis pradeda kariauti, norėdama save apginti, šaukiasi visuomenės padugnių pagalbos. Ištesėsime, nepalauš mūs šiuo keliu einančius; valdžia turės atsisakyti tos sistemos, kurios nesėkmingumą pati pripažino Lenkų Karalystėje. Kelias žinomas — tuo keliu perėjo visa Lenkų Karalystė, nuo Varšuvos iki menkiausio miestelio, ligi mažiausios parapijos. Vargas mums, jeigu kartą valdžią suerzinę, parodysime savo silpnybę ligi tokio laipsnio, kad netgi savo bažnyčių ir maldų nesugebam apginti. Turėdama rankoje baimės ginklą, valdžia nuolat jo griebsis. Atsiminkime, kad tarp mūsų ir valdžios atsivėrė nebeišmatuojama bedugnė. Pagalvok, Ganytojau, apsvarstyk, perskaityk laikraščius, paklausyk, kaip visoje Europoje bruzda tautų banga, kaip visur dreba galiūnai, ryžkis ir pasirodyk viešai (J. Stakauskas, Valančiaus laikų lietuviškasis darbas — Tiesos Kelias, 1938, Nr. 11, p. 742-744).

Tačiau gudrusis Valančius "nepasirodė viešai", nors protestavo prieš bažnyčių profanavimą. Į tų dienų politinį sūkurį jis nesikišo. Jis matė, kad sukilimas negali pasisekti ir atneš tik nelaimes.

Panašių patriotinių demonstracijų būta ir Seinų vyskupijos bažnyčiose, nes Seinų vyskupijos valdytojas kan. J. Choinskis 1861.XI.7 kreipėsi į Varšuvos valdžią, skųsdamasis, kad X.27 Augustave sekmadienį, kada po pamaldų kunigai išėjo iš bažnyčios, o likę žmonės užgiedojo tau-tinę-religinę giesmę, kazokų papulkininkis Mol-čanovas su ginkluotais kareiviais įpuolė su triukšmu į bažnyčią, keletą asmenų areštavo, o likusius bebėgančius kazokai vaikė šautuvais ir durtuvais. Administratorius prašo ateityje apsaugoti bažnyčias nuo panašių puolimų.
Dėl nuolat besikartojančių manifestacijų Varšuvoje policija įsiveržė į bažnyčias ir areštavo keletą tūkstančių žmonių. Vyskupijos valdytojas uždarė bažnyčias. Naujai paskirtas 1862 m. Varšuvos arkivyskupas Felinskis jas atidarė ir pareiškė savo nepritarimą manifestacijoms. Sustabdžius manifestacijas Lenkijoje, liautasi jas daryti ir Lietuvoje. Dėl Valančiaus apdairumo ir Vilniaus generalgubernatoriaus žmoniškumo, Lietuvos kunigai dėl jų nelabai nukentėjo.

Caras Aleksandras II, matydamas, kad lenkai nerimauja, 1862.V.26 pasišaukė į Carskoje Selo lenkų grafą Wielopolskį ir jam pranešė, kad didysis kunigaikštis (caro brolis) Konstantinas yra skiriamas Lenkų karalystei caro vietininku, o patsai Wielopolskis — civiliniu karalystės administratorium. Mat, Wielopolskis buvo įtikinęs carą, kad reikia grąžinti Lenkijai padėtį, kuri buvo prieš 1831 m., ir lenkai nurimsią. Vadinas — grąžinti autonomiją. Tačiau lenkų patriotai siekė ne autonomijos, o pilnos nepriklausomybės. Jie Wielopolskį palaikė tautos interesų išdaviku, lenkų tautos priešu. Kai juodu su kunigaikščiu Konstantinu atvyko į Varšuvą ir ėmė daryti kai kurių administracinių reformų ir palengvinimų, lenkai pabūgo, kad daromos reformos gali visuomenę nuraminti, ir todėl imta paskubomis rengtis ginkluotam sukilimui. Prieš kunigaikštį Konstantiną 1862.VII.3, o prieš Wie-lopolskį VIII.7 ir 15 buvo surengti atentatai, kuriuose juodu buvo sužeisti, tačiau liko gyvi. Kunigaikštis Konstantinas, apgailestaudamas tuos žygius, savo atsišaukime į lenkų tautą 1862.VIII. 27 rašė:
Lenkai! Būkite verti savo pranokėjų garbės, atsiminkite, kad jūsų protėviai nesusitepė tokiais niekšiškais veiksmais. Savo elgesiu parodykite pasauliui, kad atmetate nuo savęs visokį tautą žeminantį nusikaltimą. Caras nusprendė patenkinti teisėtus krašto reikalus ir jau įvykdyta visa eilė reformų . . . Neleiskite toliau, kad pilnutinis reformų vykdymas būtų sutrukdytas niekadarių grupės, paaukojančios krašto gerovę savo kreiviems tikslams, grupės, kuri nori tik naikinti, bet ne statyti (P. Kubicki, op. cit. III, 1, 130-131 (Tęsinys vėliau)