AUDRONĖS SIMONAITYTĖS REČITALIS CHICAGOJE Spausdinti
Parašė Algis Šimkus   
Audronė Simonaitytė Chicagos ir kitų kolonijų lietuviams yra nesvetima jau keletą metų, nuo pat iš Lietuvos atvykimo. Vilniuje baigusi J. Gruodžio vardo muzikos mokykloj chorvedybą, Amerikoje ji greitai įsijungė į lietuvišką muzikos gyvenimą. Ji vis pasirodydavo padainuodama įvairiomis progomis ir nuolat talkindavo Chicagos chorams. Pastaraisiais metais laikinai vadovavo Dainavos ansambliui. Greta šios veiklos, Simonaitytė visą laiką tobulinosi muzikoje — studijavo Roose-velto universitete, kurį pernai baigė bakalauro laipsniu. Ta proga ji universitete atliko ištisą dainos programą, kuri praėjo su pasisekimu ir buvo valdvybės gerai įvertinta.

Šių metų gegužės 4 Audronė Simonaitytė prisistatė Chicagos Jaunimo Centro salėje su savarankišku rečitaliu. Programai jaunoji solistė pasirinko, šalia ketverto lietuvių liaudies dainų ir poros vėlesnių arijų, klasikinių 17 - 19 a. barokinių kompozitorių kūrinius.

Simonaitytė turi apvaldytą, gana kuklų soprano balsą su dar kiek nenusistovėjusiomis aukštosiomis gaidomis ir silpnoku žemuoju registru. Pirmoji rečitalio dalis buvo atlikta dainų originalo kalbomis: itališkai, vokiškai ir prancūziškai. Solistė čia parodė amerikietiškos mokyklos įtaką: nors išpildomą tekstą suprasti nebuvo lengva, tačiau jis visą laiką skambėjo natūraliai ir neužgaunan-čiai "autentiškai". Handelio arioso iš "Juliaus Cezario" ir Mozarto arijos iš "Figaro vestuvių" bei "Don Giovanni", kaip ir dainos "Abend-empfindung" ir "Sehnsucht" praskambėjo teisingu stiliumi, taisyklingai ir skoningai. Aiškiai buvo pastebimas išlavintas solistės muzikinis supratimas ir balsinių studijų pasekmės. Deja, dainininkei nepakanka vien technikinio, nors ir gana tobulo, ritminio bei intonacinio tikslumo, balso pastatymo bei išpildymo nuosaikumo. Tai tik pradai tikrajame dainavimo mene. Tikėkimės, kad ateityje solistė sugebės ant šių pamatų pastatyti kūrybinga interpretacija ir individualia išraiška pagrįstą nuosavą meninį pastatą.

Puccini "Gianni Schicchi" ir Mas-senet "Herodiade" operų arijose ryškiausiai pasirodė Simonaitytės balso ribotumai. Atrodo, kad grand operai nebus lemta tapti reikšmingu ramsčiu Sios solistės karjeroje.

Lietuviškosios Šimkaus, Olekos, Račiūno ir vieno nepažymėto autoriaus harmonizuotos liaudies dainos
praskambėjo žymiai įtikinamiau ir įspūdingiau. Čia solistė kiek atsikratė mokyklinio santūrumo ir pasirodė sugebanti dainą asmeniškai interpretuoti. Pradinį šių dainų įspūdį tačiau vis kiek silpnino per daug vienodas eilės posmų atlikimas, visiškai neatsižvelgiant į dainuojamų žodžių prasmę. Deja, šios "nuodėmės" liaudies dainose tesugeba išvengti vien tik retas kuris mūsų solistų.

Rečitalis baigtas keturiomis 18-jo amžiaus prancūzų kompozitoriaus B. Wackerlin rafinuoto barokinio stiliaus dainelėmis.
Audronės Simonaitytės asmenyje sulaukėme naujos, simpatingos, profesiškai išlavintos dainininkės. Jos talentui gal dėkingiausia dainos sritis netikėtai išryškėjo koncerto gale, bedainuojant programoje nenumatytas, didesnio balso nereikalaujančias operečių arijas. Čia ji sušvito savomis spalvomis. Dainose atsirado laisvumo, interpretacijos lakumo ir žaismingumo. Visa tai puikiai siejosi su patrauklia jaunatviška solistės išvaizda ir entuziazmu. Koncertas baigtas nuoširdžiomis publikos ovacijomis.

Rečitaliui sklandžiai ir muzikaliai akompanavo Richard Boldrey.
Algis Šimkus