Eilėraščiai |
Parašė ALFONSAS GRICIUS |
PASKUTINIS NOKTIURNAS Jei būčiau magikas, statyčiau gatvę Sutemstant jūroms skliauto pakrašty; Iš dingusių sapnų statyčiau gatvę, Kuria išėjo metai užmarštin. Blyškioj šviesoj tenai prikeltų parką Užkeiktos fleitos — iš likimo dykumų, Prikeltų akmenis, kurie kadaise verkė Ties atsisveikinimo lieptais, Po debesėjančiu dangum. Ir gaubęs vynmedis vartus metalo Juos leistų paslėpton arkadon atrakint, Kurioj apkurtus valanda, lyg kalvis, kala Agato kelrodžius naktin. Ieškočiau kelrodžio į panoramą jūrų, Pakilusių zefyrų vėsumą alsuot. Ten kedrų krantas purpurą užkūrė Pavakary, delfinų įlankoj žalsvoj. Ieškočiau kelrodžio į užmirštus salynus. Vyzdžiuos žuvėdrų dega veidas jų. Žvaigždynų katedros vibruoja jiems lopšinę, Nugirdančią ošimą vandenų. Ir leisčiaus burlaiviu pro Tierra Negrą. Iš praeities seniai jos siluetai ištrinti. Tik okeano amžinas allegro Lyg albatrosus neša dūžtančias mintis. O jūrų naktyse paskendus Tierra Negrą! Iš įlankų saulėtų neša albatrosus Jon okeano amžinas allegro. VALANDŲ NIUANSAI Laukuos sruvena rudeninis fonas, Ir guli pagiry apnuoginta ūksmė, Ir vario furijos atgūrina į klonį Gert saulės mirgesio iš trykštančios versmės. Lyg kraujo seserys akiratyje rymo uolos, Ir lyja jų širdin dangaus takai — Išklystančiųjų paukščių ištrypti; Uolos, kurių šešėlyje ilsėjos toliai, Išsekę vieškelyje į vakardienų kryptis. Iš girios išneria rudens rudumo taktas, Ir lyg pamišėlis jis rieda kalvomis, Kai milžiniškais kirviais kerta naktį Įtūžusių prie upės furijų būrys. O mėnesiena mirusių čardašų Lyg rūkas pradeda iš lėto plaukt Ir migdančiai į ežero kristalą laša — Kristalą atminimų ežero plataus, Kurio pakrantėj vėjas ūbaudamas draiko Irklų skeveldras, sunaikintas laiko. |