Eilėraščiai Spausdinti
Parašė ALFONSAS GRICIUS   
PASKUTINIS NOKTIURNAS

Jei būčiau magikas, statyčiau gatvę
Sutemstant jūroms skliauto pakrašty;
Iš dingusių sapnų statyčiau gatvę,
Kuria išėjo metai užmarštin.

Blyškioj šviesoj tenai prikeltų parką
Užkeiktos fleitos — iš likimo dykumų,
Prikeltų akmenis, kurie kadaise verkė
Ties atsisveikinimo lieptais,
Po debesėjančiu dangum.


Ir gaubęs vynmedis vartus metalo
Juos leistų paslėpton arkadon atrakint,
Kurioj apkurtus valanda, lyg kalvis, kala
Agato kelrodžius naktin.

Ieškočiau kelrodžio į panoramą jūrų,
Pakilusių zefyrų vėsumą alsuot.
Ten kedrų krantas purpurą užkūrė
Pavakary, delfinų įlankoj žalsvoj.

Ieškočiau kelrodžio į užmirštus salynus. Vyzdžiuos žuvėdrų dega veidas jų.
Žvaigždynų katedros vibruoja jiems lopšinę, Nugirdančią ošimą vandenų.

Ir leisčiaus burlaiviu pro Tierra Negrą.
Iš praeities seniai jos siluetai ištrinti.
Tik okeano amžinas allegro
Lyg albatrosus neša dūžtančias mintis.

O jūrų naktyse paskendus Tierra Negrą!
Iš įlankų saulėtų neša albatrosus
Jon okeano amžinas allegro.




VALANDŲ NIUANSAI

Laukuos sruvena rudeninis fonas,
Ir guli pagiry apnuoginta ūksmė,
Ir vario furijos atgūrina į klonį
Gert saulės mirgesio iš trykštančios versmės.

Lyg kraujo seserys akiratyje rymo uolos,
Ir lyja jų širdin dangaus takai —
Išklystančiųjų paukščių ištrypti;
Uolos, kurių šešėlyje ilsėjos toliai,
Išsekę vieškelyje į vakardienų kryptis.

Iš girios išneria rudens rudumo taktas,
Ir lyg pamišėlis jis rieda kalvomis,
Kai milžiniškais kirviais kerta naktį
Įtūžusių prie upės furijų būrys.

O mėnesiena mirusių čardašų
Lyg rūkas pradeda iš lėto plaukt
Ir migdančiai į ežero kristalą laša —
Kristalą atminimų ežero plataus,

Kurio pakrantėj vėjas ūbaudamas draiko
Irklų skeveldras, sunaikintas laiko.