Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SVEIKINAME NEUŽMIRŠTAMĄJĮ JUOZĄ KELIUOTĮ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Girnius   

vasarą rugpiūčio 22 sulaukė 70 metų amžiaus Juozas Keliuotis. Daugumai tų, kurie Lietuvą paliko dar vaikai ar jau svetur ir gimė, Keliuočio vardas nieko nesako. Bet tiems, kurie prisimena nepriklausomąją Lietuvą, Juozas Keliuotis yra nepamirštamas. Galima neperdedant sakyti, kad antrajam nepriklausomybės dešimtmečiui jis esmingiau atstovavo už oficialiuosius to meto valdžios ir apskritai visuomenės vadovus. Nuo nieko nepriklausydamas, nes pats ir leisdamas savaitinį kultūros žurnalą "Naująją Romuvą", Keliuotis telkė ne vienos kurios srovės žmones, bet visus, kuriems rūpėjo, kad mūsų tauta jai istorijos duotuoju nepriklausomybės laikmečiu kaip galima intensyviau naudotųsi, kaip galima sparčiau žengtų kultūrinės ir socialinės pažangos keliu. Juozas Keliuotis iš tikro yra pavyzdys, kiek daug gali visuomenei reikšti paskiras žmogus, kiek aplamai gali būti reikšmingas žurnalisto darbas.

Ieškant vieno žodžio Juozui Keliuo-čiui kaip žmogui charakterizuoti, tur būt, geriausiai jį išsakytų entuziazmas. Galėtume dar pridurti: rytų aukštaičio entuziazmas (gimė prie Rokiškio mažame Joniškio kaimely ar vienkiemy). Entuziazmo esmę sudaro žavėjimasis tuo, kas aukščiau, leidimasis būti pagautam, užsidegimas tarnauti idealui. Šiaipjau Keliuotis buvo trapios sveikatos, visada varganai gyvenęs, nes tuo daug ir nesirūpinęs, netgi likęs be šeimos. Bet entuziazmas jam lyg atstojo ir sveikatą, ir vadinamąsias sąlygas. Pati jo kalbėsena ir mąstysena būdingai atspindėjo entuziastišką jo prigimtį. Kalbėjo lyg uždusdamas, kvapo pritrukdamas, nes ne šaltai savo mintis dėstė, o kalbėjo pergyvendamas, ar vienu atveju kuo nors džiaugdamasis, ar kitu atveju kuo nors piktindamasis . Ir rašant jo mintis liejosi tarytum patvinusios upės srautu. Buvo įtaigus ne minties loginiu atbaigtumu, nuoseklumu, sistemingumu etc, o greičiau savo žodžio betarpiškumu, jausminiu intensyvumu. Bent psichologiškai šiuo atžvilgiu Keliuočiui labiau imponavo ne tomistinis, o Augustino ar Berg-sono mąstymo būdas.

Siauram žmogui nuo entuziazmo gali būti netoli ligi ekstremizmo. Keliuočiui nekilo šis pavojus: jo entuziazmas buvo vaižgantiškas — vedė į žmones, o ne nuo jų uždarė. Vertindamas žmones ne pagal formalų ideologinį artimumą, o visų pirma pagal kiekvieno žmogišką vertingumą, Keliuotis galėjo suartėti su labai įvairiais ir net skirtingais žmonėmis. Nors išaugo ateitininkuose ir liko krikščioniško nusistatymo žmogus, tarp artimų draugų turėjo ir visiškai priešingai nusiteikusių žmonių. Keliuotį darė atvirą ir jo dvasinių interesų platumas: domėjosi filosofija, psichologija, sociologija (kiek jos visos kelia žmogaus klausimą), bet taip pat literatūra ir visomis meno sritimis.

Keliuočio entuziazmas savotiškai simbolizavo laisvę iškovojusios tautos entuziazmą. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu jis brandino savo pajėgas, o antruoju dešimtmečiu jas brandžiai išskleidė. Jis būdingas nepriklausomos Lietuvos atstovas ir tuo, kad brendo nebe Rytų, o Vakarų kultūros įtakoje.

Pradžios mokslą eiti Keliuočiui teko dar rusų mokykloje, bet vidurinį mokslą išėjo jau savoj mokykloj. Rokiškio gimnaziją baigė 1923, būdamas 21 metų amžiaus. Bet užtat jau turėjo būti nemažai išsilavinęs, nes Lietuvos Universitetą (Teologijos - Filosofijos Fakultetą) baigė per trejus metus. Kad buvo parodęs didelių gabumų, Jiudija tai, kad studijas baigė ne tik paprastu diplomu, bet drauge įsigijo ir licenciato laipsnį. Nuo pat studijų pradžios pradėjo bendradarbiauti "Ateityje", o vėliau pats redagavo "Pavasarį" (1924 -26).

Jau pirmieji Keliuočio rašiniai atskleidė jo nusiteikimą blaiviai vertinti tikrovę, bet juo entuziastiškiau angažuotis ateičiai. Būdingas šiuo atžvilgiu yra jo "Ateityje" (1925 nr. 4) paskelbtas straipsnis "Krikščioniškojo renesanso gadynė". Užuot aimanavęs dėl naujųjų laikų "liuo-savimosi iš Viduramžio dvasios", jis entuziastiškai skatina kurti krikščioniškąjį humanizmą. Plačiau savąsias mintis Keliuotis anuomet išdėstė II ateitininkų kongrese 1925 skaitytoj paskaitoj "Kuriamasis veiklumas" (specialus to kongreso numeris, p. 89 - 105). Apeliuodamas į jaunimo entuziazmą, kuris neklausia "ar galima?", bet "ar reikia?", Keliuotis toj savo paskaitoj plėtojo tezę: "Kuo žalingesnė mus apsupamoji jėga, aukštesnė civilizacija, kuo turtingesnė mūsų istorija, kuo geresnių autoritetų turime, tuo stipriau turi būti išlavinama žmogaus kuriamosios galios, tuo intensyvesnis turi būti išvidinis asmenybės veiklumas, pasi-reiškiąs laisvu apsisprendimu ir kuo didžiausiu sąmoningumu". Laikydamas kūrybą "laisvos iniciatyvos išdava", stojo prieš konservatizmą ir despotizmą, kurie "neturi jokios teisės uždrausti žmogui laisvai jausti, laisvai galvoti ir laisvai veikti". Ir būtent Keliuočiui laisvė "tai ne sauvaliavimas", vedąs į anarchizmą, bet "kūryba naujo individualaus kelio amžinajam tikslui siekti". Tuo būdu laisvę grįsdamas kūryba, Keliuotis tikrą individualizmą suprato kaip idealizmą: nei tiesa ir gėris, nei tauta ir asmenybė nėra empiriniai faktai, bet uždaviniai, idealai. "Neesi laisvas, bet būk laisvas". Šitaip Keliuotis pergyveno ir krikščionybę: Kristaus religija yra "laisvės, kūrybos religija" ("prie Kryžiaus įnirusi Tiesa tegalima arba laisvai pripažinti arba laisvai atmesti"), bet būtų fari-ziejizmas tik formaliai ją išpažinti ir ramiai sau dangaus karalystės belaukti. Priešingai, "tikro krikščionies obalsis yra: Nenurims mano dvasia, kol nepasieks aukščiausio idealo!".

Kūrybinį entuziazmą Keliuotis skelbė kaip jaunatvės dvasią: "Mes jaunuoliai turime būti revoliucionieriai . . . Jaunuomenės uždavinys panašus pavasario uždaviniui; jaunuomenė panašiai ir veikia visuomenėje kaip pavasaris gamtoje. Kaip pavasaris susprogdina visus žiemos ledų ir sustingimo grandinius ir paliuo-suoja gamtos gaivalus naujam kūrybiniam, draug ir griaunamajam veikimui, taip ir mūsų uždavinys — susprogdinti sustingusias, pasenusias, gyvybės nustojusias gyvenimo lytis, savo krūtinių karščiu sušildyti visus ledų klodus, kurie kausto gyvenimą ir neleidžia naujai kūrybinei gyvybei pasireikšti. Mūsų uždavinys amžinąjį žmonijos dvasios turinį pareikšti naujose gyvenimo lytyse. Žiema turi kristi po pavsario kojų. Visas gyvenimas turi apsidengti naujais kūrybos žiedais, naujais, žaliais lapais" (Ateitis, 1925 nr. 4, 135).

Savo minėtąją kongresinę paskaitą Keliuotis taip pat pradėjo himnu jaunystei: jaunuomenė tai "nuostabios gyvybės potvynis", "amžinašai žmonijos pavasaris", "ugnies audra" ir "galingasai perkūnas". Kalavijas, kuriuo jaunuomenė skina sau kelią į šviesesnę ateitį, tai "dinamiškas jaunatvės karštis, neišsemiama energija, entuziazmas, kilnus idealizmas ir šviesus optimizmas, graži viltis, viliojanti ateities svajonė" (Ateitis, 1925 kongreso numeris, p. 89). Nors entuziazmas čia lyg paniręs taip visų "jaunuomenės kalavijo" savybių, bet jam priklauso pirmoji vieta: "Visi didieji žmonės yra entuziazmo karžygiai. Didelių, drąsių žygių niekad be entuziazmo neatliksi. O jaunuomenė be entuziazmo tai žemė be saulės spindulių" (ten pat, p. 101).

Keliuotis entuziazmą skelbė jaunystės dovana. Bet pats šios savybės neprarado nė metų tėkmėje. Tuo būdu jis liko jaunos dvasios ir sulaukęs jubiliatinio amžiaus. Liudija tai, kurie buvo jį sutikę Vilniuje, daug iškentėjusį, skurstantį, bet vis vien entuziastiškos dvasios.

Tai ir leido jam tiek daug savo tautai nuveikti. Lietuvos universitete pasižymėjęs kaip gabus ir darbštus studentas, gavo katalikų (LKMA) stipendiją užsieny tęsti studijas. Paryžiaus Sorbonoje trejus metus (1926 -29) studijavo literatūrą, sociologiją, filosofiją. Ruošėsi žurnalisto darbui ir buvo parengęs disertaciją apie spaudos psichologiją. Keliuotiškai parašyta disertacija buvo grąžinta antrąkart ją perdirbti (žr. J. Ereto monografiją "K. Pakštas", p. 248 - 249). Užuot vargęs su disertacija ir ruošęsis tapti žurnalistikos teoretiku, Keliuotis tuojau pat ėmėsi praktinio darbo. Pagal LE duomenis, 1929 buvo pakviestas dienraščio "Ryto" vyr. redaktoriumi, 1930 pradėjo leisti jaunesniesiems moksleiviams mėnesinius "Ateities Spindulius", kuriuos redagavo ligi 1932. Tuo pačiu metu suredagavo modernaus nusiteikimo literatūros almanachą "Granitą". 1931 pradėjo leisti savaitinę "Naująją Romuvą" ir ją redagavo ligi sovietinės invazijos (1940).

Būdama nepriklausoma nuo užnu-garinių leidėjų ir gyvai redaguojama itin tolerantiško redaktoriaus, "Naujoji Romuva" tuojau pat laimėjo lietuviškosios šviesuomenės simpatijas. Laimėjo ir didelį poveikį, išeidama kas savaitę ir tuo pralenkdama mėnesinius kultūros žurnalus.

Aptarti "Naujosios Romuvos" turėtam vaidmeniui reikėtų studijinio straipsnio. Šioj vietoj pasitenkiname tik bendra charakteristika.

Visomis savo simpatijomis Vakarų kultūros žmogus, Keliuotis savo "Naująją Romuvą" buvo pavertęs lyg plačiai atvertu langu į Vakarus. O tai buvo labai aktualu, turint galvoj tiek senosios kartos vienašališką išaugimą rusų kultūroj, tiek aplamai provinciališką konservatizmą. Pralaužti visuomenės baiminimuisi visko, kas nauja, "Naujoji Romuva" daug padėjo. Ypač reikia pabrėžti tą globą, kurią Keliuočio žurnale rado kaip tik tada iškilusi mūsų to meto jaunųjų dailininkų karta.

Kreipdama akis Į Vakarus, "Naujoji Romuva" gyvai svarstė ir visas aktualiąsias lietuviškojo gyveninio problemas. Iš vienos pusės buvo aštriai viešumon keliamos neigiamosios biurokratėjimo ir miesčionėjimo apraiškos, kovojama prieš rutiną, sustingimą, bergždžią skaldymąsi, vergišką neišsilaisvinimą iš svetimų įtakų. Ypač plataus atgarsio buvo sulaukęs Keliuočio straipsnis apie ariviz-mą, išpopuliarinęs tą žodį taikliu šio visuomenės vėžio diagnozavimu. Iš antros pusės buvo kovojama už kūrybinį dinamizmą, už tautinę kultūrą, keliant ir remiant pozityvius visuomeninius ar kultūrinius reikalus.

"Naujojoj Romuvoj" (1936 nr. 8) buvo paskelbta ir reikšmingoji jaunųjų katalikų intelektualų deklaracija "Į organiškos valstybės kūrimą", bandžiusi iš autoritetinio režimo rodyti kelią Į demokratinę valstybę. Tarp šios deklaracijos 16 autorių buvo ir Juozas Keliuotis.

"Naujoji Romuva" buvo virtusi plačiu mūsų šviesuomenės sąjūdžiu. Redakcijoj buvo rengiami diskusiniai pokalbiai Įvairiomis aktualiomis temomis. Tai buvo lyg koks neformalus, bet paveikus klubas: kas buvo išdiskutuojama, buvo ir žurnale paskelbiama plačiajai visuomenei. Studentuose buvo įsikūrusi tarpkor-poracinė Naujaromuvių Grandis, kuri jungė įvairių Įsitikinimų intelektualinius studentus. "Naujosios Romuvos" Bičiulių Draugija per savo skyrius didesniuose miestuose skleidė žurnalo idėjas ir provincijoj. 1935 kovo 3-6 buvo suruoštas Kaune lietuviškosios kultūros kongresas, kuriame įvairias kultūrines kūrybos sritis gvildeno šie prelegentai: prorektorius Bl. Česnys, V. Mykolaitis -Putinas, P. Galaunė, VI. Jakubėnas, F. Kirša, J. Puzinas, Z. Ivinskis, K. Pakštas, žinoma, ir pats J. Keliuotis (išspausdinta "N. Romuvoj" 1935 m. 10-11 ir 12 - 13 numeriuose).

1935 m. Keliuotis buvo pakviestas Į VDU Teologijos - Filosofijos Fakultetą dėstyti tarpfakultetiniam žurnalistikos kursui. Kai po pirmo bolševikmečio Laikinoji vyriausybė 1941 m. įkūrė Filosofijos Fakultetą su atskira žurnalistikos katedra, Keliuotis buvo paskirtas jos vedėju ir suteiktas adjunkto titulą. Taigi, nors ir nepasidaręs žurnalistikos daktaru, jis vis vien išėjo ir šio dalyko universitete dėstytoju. Buvo didžiai studentų mėgiamas profesorius, nes ir dalyką išmanė, ir sugebėjo klausytojus sudominti.

Be gausių straipsnių "Naujojoj Romuvoj", Keliuotis paskelbė ir dvi knygas: "Visuomeninis idealas"
(1935) yra kilniu humanizmu prisunktos visuomenės filosofijos metmenys, "Šių dienų spaudos problemos"
(1936) — publicistinių straipsnių rinkinys. Romanas "Svajonės ir siaubas" (1940) menkai nusisekė. Iš jo
vertimų minėtinas L. Bertrand'o "Šventasis Augustinas" (1930).

Vokiečių okupacijos metu gavus leidimą kultūros žurnalui "Kūrybai", Keliuotis suredagavo penkis numerius (1943 - 44). Nors teko redaguoti okupacinėmis sąlygomis, Keliuotis sugebėjo šį žurnalą išleisti be koloborantinio atspalvio. Kiek daug simpatijų jis turėjo prancūzams, tiek išvis mažai simpatizavo vokiečiams. O prieš nacius buvo nuo seno nusistatęs, todėl ne tik prie jų nesilaikė, bet dalyvavo antinacinėje rezistencijoje.
Kai 1944 m. sovietai antrąkart okupavo Lietuvą, Keliuotis tebuvo sulaukęs 42 metų. Tai pats pajėgiausias žmogaus amžius. Bet nuo to laiko (dabar jau netoli trisdešimties metų) Keliuotis buvo nutildytas. Kelelis metus iškalėjo sovietinę tremtį. Bet ir leidus grįžti tėvynėn, jam teleidžiama tik retkarčiais ką nors žurnalams
išversti iš prancūzų rašytojų. Bene didžiausias jo vertimas buvo J.-P. Sartre'o drama "Nepalaidoti mirusieji", išspausdinta "Pergalės" žurnale (1967 nr. 8). Po šio vertimo sekė ir straipsnis apie Sartre'o dramaturgiją, bet šio straipsnio jau nebebuvo Keliuočiui patikėta.

Lietuviškoji sovietinė enciklopedija Keliuočiui teskyrė 19 eilučių (aišku, be atvaizdo) su pačiais kukliausiais biografiniais duomenimis. Žinoma, apie jo ištrėmimą nėra nė žodžio, bet "nusikaltimas" nurodytas tokiu sakiniu: "propagavo idealistinę filosofiją ir neokatolicizmą". Tai dėl to šis žmogus idealistas jau kone 30 metų pasmerktas lyg "palaidoto gyvojo" (parafrazuojant anos Sartre'o dramos antraštę) likimui. Aiškiau jo "nusikaltimas" nurodytas tos pačios enciklopedijos eilutėse apie "Naująją Romuvą", būtent buvę siekiama "konsoliduoti klerikalus ir tautininkus bendrai kovai su augančiu darbo žmonių rev. (oliuciniu) judėjimu". Viename sakiny dvi netiesos: 1. buvo konsoliduojamos visos lietuviškosios pajėgos, nes gi buvo vietos ir tokiam artimam Keliuočio bendradarbiui, kaip prof. P. Slavėnui ir kitiems kairiesiems; 2. "Naujoji Romuva" daug rodė jautraus domesio darbo žmonėms, o tas "rev. judėjimas" tebuvo Sovietų S-gos penktoji kolona.

Visą laiką Keliuotį traktavus lyg kokiu nusikaltėliu, staiga jis bu' leistas viešumon: "Kultūros Baruose" (1971 nr. 12) paskelbtas jo straipsnis "Tiltas, kurio dar nėra": ""Gimtasis Kraštas" (1972.IV.20i paskelbė apie Maskvos "Literaturnaja gazeta" interviu su juo, o "Literatūra ir Menas" (1972.VIII.19) netgi jį pasveikino kaip jubiliatą.
Mūsų spaudoj tai jau buvo komentuota. Užuot leidęsis į jau daug kartų svarstytą klausimą, noriu šį straipsnį baigti asmeniniu buvusio jaunes-niojo kolegos kreipimusi:

Brangus Juozai Keliuoti, jei bus lemta bent šiam žurnalo puslapiui Jus pasiekti, tikėkite, kad nesame pamiršę Jūsų, kuris taip skaidriai simbolizavote laisvosios Lietuvos kūrybinį entuziazmą. Jaudinote savo žodžiu: "Su Lietuva esu taip suaugęs visomis savo būtybės ląstelėmis. Be jos aš nudžiūčiau kaip medis be šaknų ir uždusčiau kaip gyva būtybė be oro". Šiuos žodžius esate gyvai paliudiję savo likimu. Nemanome pamiršti Lietuvos nė čia, nes tik tėvynėje glūdi tautos gyvybės šaki>\-Tautinis solidarumas tarp tų, kurie esate tėvynėje, ir tų, kurie svetur atsidūrėme, yra neabejojamas tilta-. "Tiltas, kurio dar nėra" ir liks tokiu, kurio nebus, jei norima tilto su pačiu okupaciniu režimu. Kol tarp lietuvio ir lietuvio stovi okupantas, nėra lengva kalbėtis. Nėra lengva ir skirti, kas iš širdies pasakyta ir kas iš šalies padiktuota. Turime tai suprasti, tad ir suprantame. "Sudėtingomis" sąlygomis ir visi santykiai lieka "sudėtingi". Ne polemikos, o vienų antriems pagarba gali visus jungti į vienus "mes" ir tėvynėj, ir svetur.

Jautriai parašėte savo "Kult" Barų" straipsnį. Bet, leiskite atvirai pasakyti, noromis nenoromis tas straipsnis parodė, kad dėl teisingos informacijos stokos negalite orientuotis išeivių nusistatyme. Nesame tokie, kokiais mus piešia "kryptingoji" spauda. Jei galėtumėte ne tik mums pasiųsti spaudos, bet ir čia jos gauti, visai kitaip nušvistų ir visas tas "tilto" klausimas. Išeivių tautiniam išlikimui labai svarbi tėvynės parama. Deja, mes jos neturime ir vargu ar galime tikėtis. Propaganda — ne parama.

Brangus Juozai Keliuoti, nuoširdžiai sveikiname Jus sulaukusį 70 metų amžiaus ir linkime ne tik dar metų tėkmės, bet ir bent riboto kūrybinio pasireiškimo. Jei tokia gali mybė bus Jums suteikta, džiaugsimės visi.
Juozas Girnius
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai