Iš trečiosios Georgikų knygos (1-383) |
Parašė PUBLIUS VERGILIUS MARO |
Pale, dabar ir tave, didžioji, dainuosiu; Amfrizo Piemenį garsų ir jus, o girios ir upės Likėjo. Kita gi, kas eilėmis pagaudavo dvasią neveiklią, — Tapo nuvalkiota. Kas nežino nuožmaus Euristėjo Ar negirdėjo lig šiol gėdingų Busirio altorių? Kas nedainavo Latonos Delo ir jaunojo Hilo, Dramblio kaulo pečiu garsaus žirgininko Pelopo Ar Hipodamės? Naujus mėginsiu kelius, kad iškilęs Vardas mano laimėtoju eitų iš lūpų į lūpas. Grįždamas tėviškėn aš pirmasis, jei būsiu dar gyvas, Mūzas viršūnių Aonijos su savimi pasiimsiu; Iš Idumėjos, Mantuja, pirmas parnešiu tau palmių Ir žalioj lygumoj, prie upės, statysiu šventyklą, — Ten, kur, abipus liaunais nendrynais krantus pasipuošę, Teka vingiais lėtai galingieji Mincijaus vandens. Vidurį patį užims jos dievas Oktavianas; Aš, nugalėtojas, spindintis purpuru Tiro, jo garbei Šimtą keturkinkių paupiu leisiu. Visi iki vieno Graikai, Molorcho girias ir Alfėjų palikę, čia rungsis Cesto grubaus kovose ir bėgimo varžybose. Pats gi, Lapais alyvų kirptais vainikuotas, dovanas nešiu. Aš jau dabar džiaugiuos galėsiąs, savo šventovėn Iškilmių eiseną vesdamas, skerdžiamus jaučius stebėti Ir kaip, priešakį keičiant, scena atgal pasitraukia, Kaip purpure įausti britanai su uždanga kyla. Jos duryse aš aukse ir dramblio kaule vaizduosiu Mūšį gangiečių, ginklus Kvirino, kurs juos nugalėjo; Karo padargais didingai banguojantį platųjį Nilą Bei kolonas su laivų variu. Prie to dar pridėsiu Pavergtus Azijos žemių miestus, užgrobtą Nifatą, Partą, kurs bėgant paleista strėle pasikliauja, bei mūsų Paimtą dvigubą grobį iš priešų skirtingų, ir dukart Nugalėtąsias tautas iš priešingų jūros pakrančių. Čia atsistos ir kvėpuos iš Paro akmens, kaip gyvieji, Ainiai Asarako rasės, visi iš Jupiterio kilę, Trojas senolis ir Trojos pačios įkūrėjas Kintietis. Bergždžią pavydą gąsdins furijos, kraupūs Kokito Vandens, žiauriam Iksiono rate susirangę gyvatės Ir akmuo, kurio neįstengė įveikti Sizifas. Bet tuo tarpu pasekim driadžių miškus neliestuosius, Girių griovas, kaip liepi, Mecene, nors tai ir nelengva. Mano dvasia be tavęs nesugeba nieko aukštesnio. Tad nedelsk ir ateik! Štai šaukia tave Kiteronas, Taigeto šunes, garsus jaukintais žirgais Epidauras, Balsas, kurį du kartu atliepia pritardamos girios. Greitai tačiau po to aš būsiu dainuot pasiruošęs Augustą ir jo žygius, jo garsui suteikti tiek metų, Kiek jį skiria dabar nuo jo pranokėjo Titono. Tas,kurs laiko arklius olimpinėm palmėms, kas jaučius Plūgui augina, tasai, svarbiausia, privalo mokėti Motinas veislei atrinkt. Geros niūriaakės telyčios Žymės — didžiulė galva, stambus, raumeningas jos sprandas Ir pasmakrėj iki pat blauzdų nukaręs pagurklis; Ilgiui — jokios ribos; svarbu tik didumas — net pėdų; Ausys jos po riestais ragais — gauruotos ir šiurkščios. Aš nesakau, kad man taip pat nepatiktų baltmargės, Bandančios jungo išvengt ar linkę ragu pagrasinti, Lygiai kaip tos, kurios, panašios į jautį ir aukštos, Žengia tvirtai, uodegom užšluodamos pėdsakus savo. Amžius Lucinos jungtuvių, pradėtas po ketvirtųjų, Baigiasi prieš dešimtus; lig tol ir po to jos netinka Nei motinystei, nei plūgui. Dabar, kai bandai netrūksta Linksmo jaunimo, išleiski vyrišką lytį ir pirmas Kaimenę savo nusiųsk Venerai, kad taip prasitęstų, Nuolat, karta iš kartos, nauji palikuonys jų veislės. — Taip visiems mirtingiesiems pirmiausia prabėga gražiausios Dienos jų amžiaus; po to ateina liūdnoji senatvė, Ligos ir kančios, kol juos nuožmioji mirtis pasigrobia. — Vis atsiras tokių, kurias norėsi pakeisti: Keiski jas nuolatos, prieš laiką, kad tau nereikėtų Nuostoliais skųstis; todėl jaunom apsirūpink kas metai. Ta pati atranka galioja arkliams; ypatingą Dėmesį dar iš mažens patsai turėtumei skirti Tiems, kuriais tu grindi šios veislės būsimas viltis. Štai jau pačioj pradžioj kilmingų tėvų kumeliukas Žengia per lauką, aukštai ir eikliai kilnodamas kojas; Pirmas ir vadas visur, nebijo tvinstančios upės, Drįsta užeiti ant jam nežinomo tilto ir niekad Neišsigąsta tik garso. Galva jo žvali; savo sprandą Neša iškėlęs aukštai; jo pilvas — trumpas; nutukus Nugara ir vešliai išpūsta audringa krūtinė. (Bėriai ir širmiai visiems patinka; gelsvuosius ir baltus Rėta kas mėgsta). Išgirdęs ginklus tolumoj, nenustovi Vietoj, pastato ausis ir visas dreba ir žvengia, Prunkšdamas sukauptą ugnį per šnerves. Tankios jo karčių Garbanos atmestos uždengia dešinį petį. Jo strėnos — Dvigubos; ir, kietomis kanopomis kasant jam žemę, Aidi duslus bildesys. Kaip tik tokie juk kadaise Buvo Kilaras, kurį sutramdė Polukso žąslai, Graikų poetų dažnai minėtas dvejetas Marso Ir Achilo vežėčių žirgai; toksai ir Saturnas, Žmonai užklupus, karčius ant sprando išskleidęs, pabėgo, Ir aštriu žvengimu skambėjo aukštai Pelionas. Bet kada dėl ligos ar amžiaus jo pajėgumas Mąžta, namie uždaryk, nepaisyk garbingos senatvės. Šaltas Veneros džiaugsmams, nenorom šią nedėkingą Prievolę tempdamas, veltui tik stengias ir niršta bejėgis, — Taip, kaip ugnis šiauduose. Todėl įsiminki pirmiausia Amžių ir būdą; po to — kitas jų žymes bei savybes: Kilmę tėvų, kaip jie sutinka pergalės palmes, Kaip jie kenčia pralaimint. Ar visa to nesimato Tąsyk, kuomet kovon pasileidę vežimai užlieja Lygumą ir lenktyniuodami sūkuriu lekia, kai viltys Jauno varžovo aukštai, kai nusmelkia virpuliu baimė Plakančią širdį? Jis čaižo šmaikščiu botagu ir palinkęs Priekin, atleidžia vadžias; ir lekia įkaitusios ašys, Tarpais pažemiu, tarpais, rodos, lyg tuštuma oro Skrietų ir kiltų aukštyn; be poilsio, be sustojimo; Vien tik debesys smėlio geltono kyla aplinkui; Priekyje bėgą šlapi nuo sekančių kvapo ir putų — Taip jie ištroškę garbės ir taip jiems pergalė rūpi! Juk Erichtonijus pirmas ketvertą drįso kinkyti Priekyje ir greitam vežime pasirodė laimėjęs. Peletroniečiai lapitai raiti panaudojo pirmieji Žąslus suktis ratu, išmokė karį ginkluotą Žirgą šokdinti ir šuoliu didingu tolyn pasileisti. Bet kuriam šių darbų žirgų parengėjas turėtų Imti tik jaunus, žvitrius ir mėgstančius bėgti lenktynių, Neatsižvelgdamas kieksyk kurs kitas vijosi priešą, Nors jo tėvynė būtų Epiras ar narsūs Mikėnai, Ir iš Neptūno paties galėtų kilmę išvesti. Taip apsirūpinus ir kada prisiartina laikas, Kaimenės vado bei eržilo rolei skirtam kumeliukui Daro viską, kad jis stangraus riebumo įgautų: Šeria sodria žole, grūdais ir vandeniu girdo, Kad nepritrūktų jėgų atlikti prievolę švelnią Ir kad paliegę vaikai neliudytų tėvo liesumo. Motinas, priešingai, liesina; ir kai žinomas geismas Ima kaskart stipriau reikalauti pirmųjų jungtuvių, Atima medžių lapus ir laiko toli nuo šaltinių; Gan dažnai jas alsina lenktynėse; vasaros saulėj, Kai nuo kuliamo javo klojimo padas dejuoja Ir kai šiaudus tuščius nešioja pakilęs Zefyras. Šitaip elgiasi, kad prabanga neatimtų iš dirvos Gimdančios galios, vaga neužaktų tingi; kad ištroškus Siurbtų Veneros džiaugsmus savin ir giliausiai paslėptų. Rūpesčiams tėvu kaskart vis labiau mažėjant, jų vietą Užima motinų priežiūra. Tąsyk, kuomet jos nėštumo Mėnesių pabaigoje klajoja palaidos aplinkui, Nieks neturėtų pakęsti, kad ir dabar pakinkytos Temptų sunkius vežimus ar šuoliais lakstytų po pievą, Šoktų per kelią arba kad plauktų per tvinstančią upę; Leisk joms ganytis ramiai vešliai žaliuojančiuos plotuos, Prie vandeningos srovės, kur samanos želia, kur olos Saugų prieglobstį teikia ir akmenys meta šešėlį. Gojų Silaro srity, aplink ąžuolynus Albumo, Veisiasi aibės sparnuoto gyvio, kurio jam romėnų Duotąjį vardą "asilus" graikai pakeitė "oistros"; Skaudžiai gelia jisai; jo aštrų zvimbimą išgirdę, Bandos iš baimės išlaksto po girią, ir piktas baubimas Drebina orą miškuos lig sauso Tanagro pakrančių. Šias pabaisas kadais Junona panaudojo, sumanius Žiaurų kerštą Inacho vargšei telyčiai. Reik saugot Ypač nėščiąsias, kai jie, pačiam vidudienio karšty, Puola aršiausiai; bandas tad gink anksti, vos tik saulė Pateka rytą, arba kai žvaigždės atveda naktį. Tuoj po apsiveršiavimo rūpestis visas nukrypsta Į jauniklius. Pirmiausia išdegina žymę jų rasės, Vardą, kad pagal tai žinotų, kuriam iš jų skirta Kaimenėj likti, kuris bus pašvęstas aukai altoriaus, Kam teks plėšti žemę ir versti dirvą grumstuotą; Likusioji banda tuo tarpu ganosi pievoj. Tuos, kuriuos numatai naudoti pats žemdirbystei, Pratink jau iš mažens ir stenkis anksti prijaukinti: Jaunas amžius ir būdas visad lengviau pasiduoda. Pradžiai uždėk palaidai ant sprando plonyčių vytelių Antkaklį ir, kai laisvi sprandai bus įpratę prie jungo, Tąsyk, surišęs po du, išmokyk grutėj žingsniuoti; Pratink vilkti tuščius ratus, kurie tepalieka Pėdsakus vėžių lengvus dulkėtam žemės paviršiuj. Ir po to jau tegu ašis vežimo bukine Braška sau po sunkia našta krovinių sukdamasi, Lai jie sau tempia variu apkaustytą ratų rodiklį. O tuo tarpu jauniems, dar neprijaukintiems jautukams Pats savo rankom paskink ne vien žolės bei gležnųjų Karklų ar dumblių: duok jiems ir javo; te pienas žindyvių Ne kaip sniegas balton milžtuvėn teka, kaip kitkart Mūsų tėvams, bet visas tešmuo atitenka veršiukams. Bet jei trauktų labiau karai ir nuožmiosios jotys, Jeigu norėtum ir pats, į savo vežimą įsėdęs, Pizos Alfėjo krantais ir gojais Jupiterio lėkti, Tavo žirgas tegu pirmiausia įpranta neboti Ginklų vaizdo rūstaus, karių ir dejavimo ratų Bei klausytis ramiai, kaip gaudžia trimitas, kaip žvanga Kamanos tvarte; kaskart labiau pamėgt šeimininko Pagyras, džiaugtis garsu per sprandą tapšnojančios rankos Vos tiktai nuo krūties atjunktas tegu tai išgirsta. Koks bebūtų baikštus, netikras savim ir koks silpnas, Nors dar drebėtų, mėgink lengvai pažaboti. Ketvirtą Vasarą, tąsyk, kai bus suėję trys metai, pradėki Mokyti, bėgant ratu, lygios, taisyklingos žingsniuotės; Pratinki pakaitomis lankstyt dar netvirtus pakinklius, Nors jam ir būtų sunku. Po to tik tegu jis su vėjais Eina lenktynių ir lyguma skrenda, tarytum be žąslų, Kojom vos liesdamas smiltį. Taip ir rūstus Akvilonas, Iš anapus toliausių šiaurės sričių atplasnojęs, Gena Skitijos audras su jų debesynais beliečiais; Dreba aukšti javai; banguoja laukai nuo jo gūsių; Ūžia triukšmingai šlamančios girių viršūnės; sukilę Bangos duždamos veržias į krantą: šitaip jis lekia, Šluodamas savo skrydžiu ir žemę, ir vandenis jūros. Toks bėgūnas, krauju putojančiom šnervėm, sukaitęs Veršis Elidės laukais prie gairės arba įsiręžęs Belgišką karo vežimą temps paklusniai. Ir tik baigęs Žirgo jaukinimą, duok jam mišinio, kad atsišertų; Jokiu būdu ne prieš tai: kad netaptų perdaug įnoringas, Leistus sudrausmint šmaikštaus botago pagalba sugautas Ir pasiduotų lengviau dantytiems kamanų žąslams. Jokios priemonės taip nesustiprina jų pajėgumo, — Ką tik tu mieliau beaugintum — arklius ar jaučius, — Kaip apsauga nuo Veneros bei dyglio meilės aklosios. Vien dėl to ir išgena jaučius toliausion ganyklon, Esančion priešingam kalno krašte, už upės plačiosios; Kartais laiko juos tvarte, prie ėdžių. Nes vaizdas patelės, Tartum ugnis, jiems iš lėto pakerta jėgą, išdildo Pievas ir gojus žalius mintyse. Vien jos gymio švelnumas Verčia ragais išdidžius jaunikius susiremti. Tuo tarpu Silos girioj plačioj, kur ganos daili telyčaitė, Pakaitomis, sukaupę jėgas, jie puola, tai vienas, tai kitas, Be atvangos, kaskart vis labiau sužalodamas priešą; Juodas kraujas plauna jų kūnus; ragais susikibę, Stumia įtūžę viens kitą kaktom, ir skardus jų baubimas Aidi miškuos ir plačiųjų Olimpo padangių erdvynuos. Nieks po tojų nemato kartu: pralaimėjęs išeina Į nežinomų niekam pakrančių tolimą tremtį, Skaudžiai apverkdamas priešo smūgius, patirtąją gėdą Bei neatkeršytą meilę; ir taip nenorom palieka, Darsyk pažvelgęs į tvartus, savo tėvų karalystę. Ten jis visokiais būdais lavina raumenis, naktį Guli tarp akmenų, kietam, be pakraiko guoly, Minta vien tik lapais dygiais ir aštriais viksvienojais; Bando save, kakta daužydamas medžių kamienus, Kad išmoktų raguos sukaupti įniršį visą; Bados su vėju ir, smėlį drabstydamas, pradeda kovą. Jis tik dabar, pilnai atgavęs jėgą pirmykštę, Leidžias į žygį atgal ir puola nelaukiantį priešą. Lygiai taip ir banga, vidur jūros pradėjusi balti, Iš gelmių tolumoj išsiveržus, kaskart vis didėja Ir artėdama šniokščia siaubingai uolyne, ir griūva, Tartum koks kalnas, į krantą, ir kunkuliuoją iš dugno Sūkuriu vandenys sviedžia pajuodusį smėlį į viršų. Taip visi, kas gyvas, žemėje — žvėrys ir žmonės, Jūrų gyvūnai, žuvys ir margaspalviai sparnuočiai, — Puola į šėlsmo liepsnas: aistra visų jų vienoda. Jokiu kitu metu vaikus pamiršus plėšrioji Liūtė viena laukuose įsiūtus labiau nesibasto, Ir gremėzdai lokiai miškuos nepralieja tiek kraujo; Šernas tampa žiaurus, ir tigras tąsyk pikčiausias. Vargas tam, kurs dabar po Libijos tyrus klajoja! Ar nematai, kaip arklys, užuodęs pažįstamą kvapą, Pradeda visas drebėti, ir tąsyk iš tikro jau niekas Jo nepajėgs sulaikyti: nei žąslai, nei plakančios skaudžiai Raitelio rykštės; nei uolos, nei daubos, nei kelią pastoję Vingriosios upės kalnų su savo srauniaisiais upokšniais. Net Sabinų šernas sujunda: galandasi iltis, Ardo kojomis žemę ir, šonus į medžių kamienus Trindamas pakaitomis, pečius užgrūdinti bando. Ką gi veikia tuomet jaunuolis, kai persmelkia kaulus Meilės žiaurioji ugnis? Vidurnakčio gūdy jis plaukia Šėlstančia jūra; virš jo, erdvių aukštybėje trankos Vartai dangaus, ir banga ai dėdama dūžta į uolą. Nieks jo dabar neatšauks: nei vargšai tėvai, nei mergaitės Sielvartas, nei jos žiauri įnirtis, jo netekus. Ką veikia Bakcho šlakuotieji lūšiai, vilkas plėšrusis ir šunes? Kaip tarpusavy kaunasi giriose elniai baikštieji? Bet visus siutimu toli pralenkia kumelės; Taip, Veneros pačios sužadintai aistrai apėmus, Potnijoj ketvertas jų sudraskė į gabalus Glauką. Geismas nuveda jas anapus Gargaro aukšto, Už Askanijaus upės sraunios; jos perlipa kalnus, Perplaukia upių vagas. Ir vos tik liepsna įsivogus Uždega kauluose smegenis, ypač pavasarį, karščiui Grįžus į gyslas, jos visos, veidais atgręžtais į Zefyrą, Stovi aukštai ant uolų, priimdamos švelnųjį dvelksmą. Taip dažnai jos — net keista sakyt! — eržilų nepažinę, Vėjo apvaisintos, lekia per akmenis, slėnius ir kalvas: Ne į tave, o Eure, ir ne į saulėtekio šalį, Bet į Borėjo ir Kauro sritis, ir ten, kur juodasis Austras šaltu lietum nuliūdina giedrąjį dangų. Ir tik dabar pamažu iš priekirkšnių ima joms sunktis Gleivės nuodingos, kurias teisingai piemens vadina Arklio nuodais, ir kurias surinkę pamotės piktos Maišo su žolėmis ir pragaištį lemiančiais žodžiais. Laikas negrįžtamai bėga, tuo tarpu mes sužavėti Temos, mielai sustojame prie kiekvienos jos detalės. Tiek apie galvijus. Dabar mums belieka antroji Rūpesčių pusė: vilnočius ir ožkas gauruotas išginti, — Darbas, kurs žada tau, stropus žemdirby, pagyrimą. Aš žinau, kaip sunku pasiekti pergalę žodžiais Ir suteikti garbės tokiam prastuoliškam verslui. Bet vis traukia mane apleistos Parnaso pakriaušės; Mėgstu bastytis kalvom, kurių atkalnėmis niekad Niekieno vėžės lig šiol Kastalijon nenusileido. Pradžiai, kol vėlei sugrįš lapuotoji vasara, skelbiu: Avys tegu sau dabar patogiai žolę rupšnoja Tvarte, storai pakreiktam šiaudais ir kuokštėm paparčių, Kad jautrus gyvulys nuo ledo ir šalčio negautų Piktšašių ir nelemtos podagros. Einant prie kitko, Noriu, kad duotum ožkoms arbūzmedžio lapų ir tyro Upės vandens ligi soties, kad tvartų joms nestatytum Vėjų pagairėje, bet į pietus ir į saulę žieminę, Ypač kada besileidžiąs šaltasis Akvarijus vilgo Pabaigą metų. Nes joms juk reik nė kiek nemažesnės Priežiūros ir nemažiau iš jų naudos, nors Mileto Kailiai, Tiro spalva dažyti, ir brangiai kainuoja. Prieauglis jų visuomet gausesnis, ir duoda daug pieno. Ir kada išmelžti subliūkšta jų tešmenys, tąsyk — Juo daugiau susirinks milžtuvės paviršiuje putų, Juo smarkesnėm čiurkšlėm tekės iš spaudžiamo spenio Pienas ir sekantį kartą. Ožiams Kinipo, tarp kitko, Kerpa barzdas, gaurus ir balzganus pabarzdžio plaukus, Skirtus stovyklų kariams ir aprangai vargšų jūreivių. Ganosi jos miškuose, po aukštas Likėjo viršūnes, Po gervuogynus dygius ir aukštumas mėgstančius krūmus; Laikui atėjus, pačios jos grįžta namo su jaunikliais, Vos pajėgdamos pervilkti tešmenį sunkų per slenkstį. Ir todėl, kuo mažiau žmogaus joms priežiūros reikia, Tuo uoliau nuo pūgų ir šalčių turėtum jas saugot; Šerki, kaip visuomet, jaunutėm atžalom gausiai, Neuždarydamas joms ir šieno pašiūrių per žiemą. Bet kada besišypsanti vasara, šaukiant Zefyrui, Siųs abidvi bandas į miško griovas ir į pievas, Trauksim ir mes į vėsius laukus, — kai teka Aušrinė, Ir diena dar jauna, kol pievos pabalę ir žolės Spindi pažliugę rasa, kurią galvijai taip mėgsta. Kai dangaus valanda ketvirtoji visus ims troškinti, Ir cikadų giesmė dejuodama plėšys krūmynus, Liepsiu kaimenes ginti prie šulinių ar prie kūdrų Girdyti tekančiu vandeniu iš ąžuolinių latakų. Patį vidudienio karštį tegu visad jos praleidžia Slėnio pavėsy, kur senas Jupiterio ąžuolas tiesia Savo galingas šakas, arba kur tankus ąžuolynas Niauriai dunkso, mesdamas šventą šešėlį ant žemės. Saulei leidžiantis, darsyk pagirdyk vandeniu tyru Ir ganyk jas lig tol, kol vakaro oras atvėsta, Kol mėnulio rasoj atgyja miškai, kol pakrantės Ima skambėti tulžiais ir krūmuos pragysta dagiliai. Kaip turėčiau aš tau dabar eilėmis pavaizduoti Libijos piemenis, jų gyvenvietes, kur išsimėtę Stovi trobelės, ir ganyklas?. Dažniausiai jų bandos Ištisus mėnesius dieną ir naktį be jokios pastogės Ganosi tyruose: taip toli nusitiesia jų plotai. Viską todėl su savim nešiojasi Afrikos piemens: Būstą, ginklus ir dievus, šunis Amiklų ir Kretos Dėklus strėlėms; taip narsus romėnas su ginklais tėvynės, Slegiamas kario mantos, žygiuoja ir nelauktai atsistoja Užklupto priešo akivaizdoj, jau įsirengęs stovyklą. Viskas atrodo kitaip tose srityse, kur gyvena Skitijos gentys, prie Meotidės krantų, kur drumstieji Istro vandenys neša geltonas smiltis, kur aukštasis Rodopas suka atgal, ašigalio erdvę pasiekęs. Bandos čia visuomet uždarytos; laukuos — nė žolelės, Medžiuos — nė lapo; tik žemė guli po sniego ir ledo Klodais — iki septynių alkūnių gilumo — beformė. Visą laiką žiema ir šaltį alsuojantis Kauras. Saulė čionai niekados šešėlių blyškių neišsklaido: Nei kildama su žirgais į dangų, nei tąsyk, kai plauja Savo vežimą rausvoj okeano gelmėj leisdamasi. Upės vaga ūmai apledija ir, tik ką sruvenus, Pakelia geležimi aptrauktus ratus; neseniai tik Plukdžiusi laivą, dabar ji priima erdvų vežimą. Žalvaris skeldėja, rūbai stingsta prie kūno, o vyną Turi kapoti kirviu; tvenkiniai nuo šalčio pavirsta Vientisa ledo mase; barzdoj nešukuotoj pakimba Šiurkštūs varvekliai. Tuo tarpu sniegas be sustojimo Krinta padangėj visoj, apniaukdamas orą; galvijai Dvesia laukuos masyvūs kūnai sušalusių jaučių Stovi, šerkšnu aptraukti, ir ištisos kaimenės elnių Guli po pusnimis apmirę, jog vos tik bekyšo Pačios viršūnės ragų iš sniego. Dabar jiems medžioti Nieks nenaudoja nei šuns, nei tinklo, nebaido raudona Plunksna, bet nuduria tiesiai peiliu, nors jie dar ir bando Veržtis krūtinėm, dejuodami garsiai, per stabdančią kalvą, — Ir su džiaugsmingais šauksmais gabena į savo buveinę. Žmonės šioje šalyje gyvena be rūpesčių, saugiai, Požemy išraustose landynėse, kur ąžuolinį Rąstą bei ištisą guobą rita į židinio ugnį. Naktys jų skirtos žaismams; gėrimo džiaugsmui naudoja Vyno pakaitą iš karčių apynių ir salyklo, Taip tolimojoj šiaurėj, po Grįžulo Ratais, gyvena Kiltys laukinės, žiauriai čaižomos Euro Rifėjų, Kūnus nuo speigo šiltai gelsvom žvėrenom prisidengę. Vertė A. Nyka - Niliūnas Irena Šimkienė: Dviese (akmuo) Achilas — narsiausias graikų herojus Trojos kare, kurį apdainavo "Iliada". Akvarijus — vienas iš zodiako ženklų, pasirodantis vasario mėn. ir simboliškai vaizduojamas vandenį liejančiu seniu. Akvilonas — šiaurės vėjas (graikų Borėjas). Albumas — kalnas pietinėj Italijoj. Alfėjas — Peleponeso žymiausia upė Elidėj, prie Olimpijos. Amfrizas — Tesalijos (Graikijos šiaurės rytuose) upė, ant kurios krantų Apolonas ganė karaliaus Admeto bandą, tad Amfrizo piemuo — Apolonas, saulės dievas, mūzų choro vadovas. Amiklai — miestas pietiniame Peloponese. Aonija — vidurinėj Graikijoj Bojotijos sritis, mūzų karalystė. Aonijos kalnas — Helikonas, Apolono ir mūzų buveinė. Asarakas — Trojo sūnus, vienas iš trojiečių protėvių. Askanijus — upė Bitinijoj, M. Azijoj, tekanti į Marmuro jūrą. Austras — liūtingas pietų vėjas. Bakchas — vyno dievas, poetų įkvėpėjas (graikų Dionisas). Belgai — šiaurinės Galijos gentis. Belgų vežimas — dviratis kautynių vežimas. Borėjas — šiaurės vėjas. britanai — senovės Britanijos gyventojai. Busiris (Busiridas) — Egipto karalius, kuris mėgo savo svečius aukoti ant Jupiterio aukuro; jį nugalėjo Heraklis ir patį paaukojo. cestas (lot. caestus) — storas odos antrankis arba diržas, pamuštas švinu, rankai susivynioti, naudojamas kumštynėse. Delas — graikų sala Egėjo jūroje, Apolono gimtinė. driadės — girių nimfos. Elidė — vakarinio Peloponeso sritis, kurioj vykdavo olimpiniai žaidimai. Epidauras — Argolidės miestas Peloponese. Epiras — šiaurinės Graikijos sritis. Erichtonijus — Atėnų karalius, pirmasis pradėjęs važinėti ketvertu žirgų. Euras — rytų vėjas. Euristėjas — Argolidės srities (Peloponese) sostinės Mikėnų karalius. Pagal dievų pažadą, katras pirmiau gims — Euristėjas ar Heraklis, tas galės įsakinėti vėliau gimusiajam. Anksčiau gimęs Euristėjas ilgai vargino Heraklį savo sugalvotais dvylika sunkiausių darbų. furijos — keršto deivės. gangiečiai — Gango žemupio indų gentis, rytų tauta apskritai. Gargaras — aukščiausia viršūnė Idos kalno, kurio papėdėj buvo Troja. Glaukas — Sizifo sūnus, kurį Bojotijos miestely Potnijoj suplėšė kumelės. Kad jos greičiau bėgtų, Glaukas neleido jų prie eržilų. Vienoj šventėj nepagerbta Venera, supykusi įsiutino kumeles ir jos išplėšė Glaukui širdį. Hilas — Heraklio jaunas bičiul ir palydovas argonautų žygio metu. Hipodamė (Hipodamėja) — Enomajo duktė, tėvo paskirta žirgų lenktynių laimėtojui Pelopui. Per jos vestuves prasidėjo garsi lapitų kova su kentaurais. Idumėja — palmėmis garsi Judėjos sritis Palestinoje. Iksionas — lapitų karalius, nutremtas į požemių karalystę ir ten gyvatėmis pririštas prie be paliovos besisukančio rato. Panašiai Korinto karalius Sizifas buvo nubaustas ritinti į statų kalną akmenį, kuris be perstojo rieda žemyn. Inachas — pirmasis Argo karalius, kurio duktė Ijonė už meilės ryšius su Dzeusu pavyduliaujančios žmonos Heros buvo paversta telyčaite, kurią pasiųsta sparva vaikė po visą pasaulį. Istras — graikų vardas Dunojui, Dunojaus žemupys. junona — dievų karalienė, Saturno duktė, Jupiterio sesuo ir žmona (graikų Hera). Jupiteris — vyriausias romėnų dievas, Saturno sūnus, Junonos brolis ir vyras (graikų Dzeusas). Kastalija — mūzoms pašvęstas šaltinis Parnaso kalno papėdėje. Kauras — šiaurės rytų vėjas. Kilaras — Neptūno Poluksui dovanotas žirgas. Kinipas — upė Libijoj (Afrikoj). Kintietis — Apolono pravardė nuo Kinto kalno jo gimtinėj Delo saloj. Kiteronas — viena Parnaso kalnu viršūnių. Prie šio kalno buvo gerų ganyklų. Kokitas — požemių karalystės upė. Kvirinas — Romos įkūrėjo Romulo pravardė, kai po mirtie i jis buvo sudievintas. lapitai — mitinė tauta, gyvenusi Tesalijoj (Graikijos šiaurės rytuose), kovojusi su kentaurais ir žmones išmokiusi jojimo meno. Vadinami peletroniečiais nuo Peletronijo klonio prie Pelijo kalno. Latona — dievo Apoloną motina. Libija — šiaurės Afrikos sritis, senovėj dažnai aplamai Afrika. Likėjas — piemenų dievui Panui pašvęstas kalnas Arkadijoj, Peloponeso vidury. Miškinga ir kalnuota Arkadijos sritis garsėjo piemenimis. Lucina — Junonos, kaip gimdymo deivės, pravardė. Mantuja — šiaurės Italijos miestas netoli Vergilijaus gimtojo Andų kalno (dabar Pietola). Marsas — karo dievas, Veneros meilužis. Mecenas — G. C. Maecenas, 8 m. pr. Kr. miręs Romos raitelis, pasižymėjęs kaip poetų ir mokslo žmonių globėjas. Meotidė — pelkės skitų šaky prie Azovo jūros ir pati ši jūra. Mikėnai — Argolidės (šiaurės Peloponese) miestas, kurio žymiausias karalius buvo Agamemnonas. Miletas — vilnomis garsus Jonijos miestas. Mincijus — Vergilijaus gimtinės apylinkių upė, Pado intakas. Molorchas — piemuo pavaišinęs Heraklį, kai tas nusmaugė Nemėjos liūtą. Molorcho giria — Nemėjos giria. Neptūnas — jūrų dievas, Saturno sūnus (graikų Poseidonas). Nifatas — Armėnijos kalnas ir upė, kurios versmės tame kalne. nimfos — žemesnės dievybės, įasmeninančios gamtos jėgas. Palė — piemenų ir kaimenių deivė. Paras — Kikladžių archipelago sala, garsi savo marmuru. Parnasas — kalnas Bojotijoj, vidurinėj Graikijoj. Jo papėdėj buvo Delfai ir Kastalijos šaltinis, pašvęstas Apolonui ir mūzoms. partai — šauliais garsėjusi gentis, gyvenusi j pietus nuo Kaspijos jūros. Pelopas — Dzeuso vaikaitis, Tantalo sūnus, vedęs Hipodamę. Trojos karaliaus išvarytas iš gimtinės, jis atplaukė į Graikijos sritį, kuri buvo pavadinta jo vardu — Peloponesu " Pelopo sala"). Norėdamas ištirti dievų visažinystę, Tantalas sukvietė juos puotai ir patiekė į stalą sukapotą savo sūnų. Kiti svečiai šio patiekalo nelietė, bet Cerera, susirū-rūpinusi dėl pagrobtos dukters, nejausdama ką daranti, suvalgė vieną mentę. Kai Pelopas buvo atgaivintas, vietoj suvalgytosios mentės Cerera jam įdėjo drambliakaulinę mentį. Piza — graikų miestas Elidėje, netoli Olimpo (dievų buveinės), prie Alfėjo upės. Poluksas — Dzeuso ir Ledos sūnus, Kastoro dvynys brolis. Rifėjai (Ripėjai) — pasakiški kalnai Skitijoj (dabartinis Uralas). Rodopas — kalnas Trakijoj, šiaurinėj Graikijoj. labinai (arba sabelai) — Romos apylinkių gentis, garsėjusi žemdirbyste. Saturnas — augmenijos dievas, kelių dievų (Jupiterio ir kt.) tėvas. Žmonos užkluptas Peliono kalne su meiluže, žmonai apgauti pasivertė žirgu. Silaras — upė Peloponeso pietryčiuose. Sila — kalnas pietinėj Italijoj. Skitija — šalis už Dniepro ir už Juodosios ir Kaspijos jūrų. Taigetas — kalnas Peloponese, garsėjęs žvėrimis ir medžioklėmis. Tanagras — upė Peloponese, tekanti iš Albumo kalnų ir įtekanti į Silarą. Tiras — fenikiečių miestas, garsus prekyba ir audiniais. Tifonas — Trojos karaliaus Laomedonto sūnus, aušros deivės Eos numylėtinis. Nugabentas į dangų, buvo apdovanotas nemirtingumu; tačiau, negavęs amžinos jaunystės dovanos, pasenęs buvo paverstas žiogu. Troja — Troados srities (M. Azijoje) sostinė, kurią graikai paėmė tik po dešimties metų karo, apdainuoto "Iliadoj". Venera — meilės ir grožio deivė (graikų Afroditė) Zefyras — vakarų vėjas. Paaiškinimams daugiausia naudotasi Antano Dambrausko sudarytu žodynėliu jo Vergilijaus "Bukolikų" ir "Georgikų" vertime (Vilnius, 1971). — Red. |