DAR ŠIS TAS APIE PR. GERMANTĄ Spausdinti
Parašė Pr. Skardžias   
I. Malėnas (Malinauskas) š. m. Aidų VI numeryje gana teisingai rašo apie švietimo tarėją Pr. Germantą, nes jis jį gerai pažino, drauge su juo prie vokiečių dirbdamas Švietimo valdyboje kaip Pradinių mokyklų departamento direktorius. Aš čia noriu pridėti savo vieną kitą pastabą prie jo charakteristikos.

Praną Meškauską, vėliau Germantą, pažinau nuo studentavimo laikų ir nuolat stebėjau jo vingiuotą, nepastovų kelią ligi pat mirties. Iš pradžios jis buvo linkęs į lietuvių kalbos mokslą ir tam reikalui buvo išvykęs į Leipcigą studijuoti. Bet čia prof. J. Gerulio patarimu jis savo disertacijai pasirinko ne kalbotyrinę, bet aprašomąją tautosakinę temą, ir vėliau dėl to buvo nepatenkintas ne tik pačiu J. Geruliu, bet ir savo pasirinkta disertacija. Sugrįžęs iš Leipcigo, jis turėjo didžių vilčių — tarėsi galėsiąs patekti į mūsų universitetą dirbti. Bet tuomet Humanitarinių mokslų fakultete nebuvo jam nei tinkamos vietos, nei reikiamo etato. Kurį laiką jis dar manė, kad jo siekimas vis dėlto kaip nors būsiąs įvykdytas. Vieną kartą jis man pareiškė, kad vyriausybė pakeisianti universiteto statutą, pagal kurį prezidentas galėsiąs net ir asistentus paskirt. Bet toks statutas nebuvo išleistas, ir jis nebeteko progos patekti į universitetą — nuėjo dirbti į saugumo departamentą. Čia. norėdamas geriau įsiteikti prezidentui, jis parašė savo kelionės j Užulėnį užrašus ir norėjo, kad juos išleistų Švietimo ministerija, bet tam negavo reikiamo pritarimo. Vėliau parašė kitą knygelę apie pasaulio politikos posūkius, bet irtai pasirodė neko vertas dalykas. Kiek anksčiau jis buvo parašęs Lietuvių kalbos sintaksę, kurią aš jam gerokai padėjau sutvarkyti, bet kaip vadovėlis ji neturėjo didesnio pasisekimo.

Tuo būdu atėjo karas, Lietuva buvo rusų okupuota, ir Pr. Germantas pasitraukė į Vokietiją, kur jis dirbo vokiečių Rytams pažinti įstaigoje. Čia jis, dirbdamas vokiečiams, pasiryžo su jais dirbti ir Lietuvoje. Lig tik vokiečiai užėmė Lietuvą, jis tuojau, po kelių dienų, buvo atgabentas į Kauną su dar didesnėmis viltimis, negu anksčiau grįžęs iš Leipcigo. Susitikęs Konrado kavinėje, jis man džiagsmin-gai pasisakė būsiąs paskirtas Lietuvos švietimo vadovu. Jo pareigos būsiančios beveik tokios, kaip nepriklausomos Lietuvos švietimo ministro, o Rentelno, vyriausio vokiečių civilinės valdžios, komisaro, — kaip Lietuvos prezidento.

Ir Pr. Germantas netrukus ėmė "mini steriauti" — buvo paskirtas švietimo tarėju. Nors jis buvo mano senas pažįstamas, aš su juo gana retai tesi-matydavau. Vienam mano pasimatymui davė progos dr. A. Juška, kuris buvo Švietimo vadybos Aukštojo mokslo departamento direktorius ir buvo sumanęs Kauno IV gimnazijos mokytoją p-lę Janušauskaitę iškelti į Molėtus. Tuo reikalu nuėjau pas A. Jušką ir tiesiog paklausiau, kodėl jis taip daro. Jis man atsakė, kad ji entuziastiškai dėsčiusi tarybinę konstituciją, ir todėl negalinti pasilikti Kaune. Šiuo žygiu nieko nelaimėjęs, nuėjau pas Pr. Germantą ir jam papasakojau visą istoriją. Prie manęs jis tuojau paskambino A. Juškai, kad šis dalykas tuojau būtų likviduotas, ir tuo būdu A. Juškos sumanymas liko bevaisis.

Bet kitas mano susitikimas su Pr. Germantu jau buvo kitoks. Jis man telefonu pranešė, kad esą gauta nelabai palankių žinių apie mano laikyseną rusų okupacijos metu, ir tai kelią kiek rūpesčio. Nieko nelaukdamas, aš vėl nuėjau pas tarėją ir tiesiog paklausiau, kokių ir iš kur jis yra gavęs žinių apie mane. Kiek susijaudinęs, aš jam pareiškiau, kad tai yra tendencingi mūsiškių pačių įtarimai ir ta proga, baigdamas pasikalbėjimą, dar pridūriau, kad tiek rusų, tiek vokiečių okupacija lietuvių tautai yra vieno galo. Pr. Germantas iš pradžių kiek sumišo, negalėjo ką tuojau pasakyti, bet, kiek aprimęs, man kategoriškai pareiškė: "Aš esu apsisprendęs už vokiečius, ir mums kitokio kelio nėra". Šitaip pakrypus mudviejų pokalbiui, aš nebemačiau reikalo su juo apie ką nors toliau kalbėti ir netrukus atsisveikinęs išėjau.

Laikas toliau bėgo, ir ilgainiui man vis daugiau aiškėjo konkretūs dalykai. Buvo sumanyta mane drauge su Pr. Augustaičiu iš Vilniaus atgal perkelti j Kauną, visai neatsižvelgiant į tuometines transportacijos sunkenybes ir mano dirbamą mokslinį darbą Vilniuje. Todėl aš, kad ir gavęs iš Vilniaus u-to rektoriaus M. Biržiškos mano perkėlimo raštą, nutariau nevažiuoti į Kauną, nors man reikėtų dėl to ir iš universiteto išeiti. Bet ilgainiui, tarpininkaujant Z. Ivinskiui, šis dalykas buvo likviduotas: mano pagrindinė tarnyba buvo palikta Vilniuje, o į Kauną sutikau važinėti lituanistams skaityti paskaitų. Po to Pr. Germantas, mane sutikęs gatvėje, pranešė, kad visa tai buvęs grynas nesusipratimas, ir mane prašė tai užmiršti. Iš dalies apie tai jau esu rašęs š.m. Aiduose (IV, 115t).

Šitokia Pr. Germanto galvosenos atmaina man nebuvo visai nauja. Aš jau kiek anksčiau buvau girdėjęs, kad jis savo draugų (pvz. dr. K. Almino ir kt.) veikiamas, ėmė vis daugiau ginti lietuvių reikalus ir priešintis vokiečių kėslams. Jis tai darė visai atvirai, be jokio diplomatiškumo. Pvz. viename vokiečių pareigūnų ir Vilniaus universiteto senato atstovų pasitarime jis tiesiog pareiškė: mes nesame žydai, ir sau patys duobės ne-kasime. Tokia Pr. Germanto elgsena vokiečius labai nartino.Pr. Germantas, pasak J. Gerulio, esąs tikras idiotas: jis iš pradžios raštu pasižadėjęs dirbti vokiečiams, o dabar ėmęs visaip veikti prieš vokiečius, pvz. net susižinodamas ir su Latvijos partizanais. Tai jau esą visai neprotinga: kai razbainykas tau įremiąs revolverį į krūtinę, tai kokius tu jam reikalavimus dar galįs diktuoti? Antra vertus, tai esąs tik adatos dūris drambliui po padu. Šitoks junkeriškas vokiečių majoro, kad ir lietuvio, galvojimas mane kiek apstulbino, ir aš jam nieko neatsakiau. Bet ši žinia buvo lemtinga: griežtai pasipriešinus Lietuvos jaunimo mobilizacijai, Pr. Germantas buvo areštuotas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur jis nuo šiltinės mirė. Taip pasibaigė kontroversinės, didžiai nepastovios ir besiblaškančios asmenybės gyvenimas.
Pr. Skardžius


Redakcijos prierašas: Vienas skaitytojų atsiuntė redakcijai dar tokį I. Malėno straipsnio patikslinimą: "Germantas sulietuvėjo ne tarėju būdamas, bet dar laikinosios vyriausybės metu. Kai 1941 liepos 25, tuojau po voldemarininkų perversmo, buvo susirinkę voldemarininkai, dalyvaujant ir LAFo atstovams dr. Ad. Damušiui ir dr. Z. Ivinskiui, visame pasikalbėjime Germantas jau nė žodžio nepratarė — tylėjo ir stebėjo. Ir kai J. Ambrazevičius jam perdavė švietimo ministeriją, visų akivaizdoje jis pasižadėjo respektuoti viską, kas ministerijos iki šiol yra padaryta.