JANKUTĖ ATLAIKO KONKURENCIJĄ Spausdinti
Parašė Gintarė Ivaškienė   
NIJOLĖ JANKUTĖ: Nuo devynių iki pirmos. Akademinės Skautijos leidykla. Chicago, 1973. 133 psl.

Prieš keletą metų mūsų spaudoje buvo pasirodęs toks nuogąstavimas: jei į lituanistines mokyklas oficialiai įsileisime dabar Lietuvoje spausdintas knygas, išeivijos jaunimo literatūros rašytojai gali tapti mažiau skaitomais ir ilgainiui — visai nutils. Tačiau mūsų jaunimo literatūros kūrėjai bent keliais atvejais įrodė, kad ano pavojaus nėra. Viena iš tokių rašytojų, šauniai atlaikanti konkurenciją iš Lietuvos, ir yra Nijolė Jankutė.

Jos knyga "Nuo devynių iki pirmos" imponuoja bent keliais tematinio "pirmumo" atžvilgiais. Tai pirmoji mūsų knyga, atvirai pažiūrinti lituanistinėn mokyklon; pinnoji, parodanti skirtingų rasių asmenų draugystę. Tai pirmoji Jankutės knyga, išeinanti už vaikystės ribos. Parašyta ji dienoraščio forma, kurį varto, skaito ir apmąsto jau suaugusi, ištekėjusi moteris — anų dienų mergaitė. Dienoraščio datų apimtis pasako, kuris laikotarpis išnirs prieš akis. Tai Čikaga tarp 1964 ir 1970 metų. Knyga vaizduoja mergaitės išsiskleidimą — subrendimą. Nuo trylikametės, taip trokštančios prisitaikyti prie bendraamžių, norinčios nebebūti vaiku, menkavertiškumo komplekso kamuojamos mergaitės — per gimnazistę, kurios "permatomi jausmai, pakenčiami skausmai, išsprendžiamos problemos" — iki tvirtos, sumanios, savo tėvus begalinio skausmo sūkuryje stiprinančios studentės. Tai mergina, kurios dienos "lyg traukiniai, kas valandą keičiantys bėgius", ir sesuo, kurios išgyventi pavasaris ir vasara buvo "anglių spalvos, geležies svorio ir ašarų skonio". Subrandino ją ideali tėvų pora, šaunus brolis, vaikiškas įsimylėjimas, vėliau neišmatuojamų gelmių meilė, gyvenamoji aplinka. Aplinka, kuri lyg kaleidoskopo stikliukus sužėrė didžiuosius anų metų pasaulinius įvykius aplink tą merginą — Ritą Šimonytę. Paliečia ją pačią ir artimuosius ir narkotikų grėsmė, ir mišrios vedybos, ir rasizmas, ir riaušės. Su virpesiu ir pasididžiavimu seka Šimonių šeima Apollo 8-tojo skrydį į mėnulį.

Ši knyga visai neblogai pavaizduotų ateities jaunimui septintojo dešimtmečio studentės aplinką, jei nebūtų buvęs išleistas vienas didelis veiksnys — Vietnamo karas. Nebuvo gi nė dienos, kad apie jį negalvotume, jo nediskutuotume. Žvelgė jis mums į akis iš televizijos ekranų, šaukė čia pat protesto šauksmais. Sunku tad įsivaizduoti studentus Ritą, Rimą, Gedą, Aldoną ir Lią — nė žodžiu neužsimenančius šio karo. O to laiko studentuose Vietnamas tikrai buvo gyva žaizda.

Jankutės sakinys knygoje pereina metamorfozę iš trylikametės lakoniškų sakinukų į vis rimčiau ir plačiau savo mintis ir išvadas dėstančios merginos sklandžius sakinius. Tačiau ir rimtuose išvedžiojimuose rašytoja lieka aiški, skaidri ir gyva. Todėl knyga lengvai ir maloniai skaitoma. Dialogai taiklūs, šmaikštūs. Jankutės žmonės kupini skaidraus humoro. Ji puikiai perduoda keletą jaudinančiai jaukių momentų tėvų Šimonių gyvenime. Negali nepajusti, kad virš tos idealios šeimos jau kybo neapčiuopiama, dar nesuprantama ir neįspėjama grėsmė. Vis daž-nėjančios užuominos daro ją tirštesnę, vis artimesnę, kol galų gale ji kaip juoda migla užgula Šimonius.

Jankutė taikliai pavaizduoja savo šalutinius veikėjus; tačiau per stipriai šaržuojami, jie sustingdomi į dvi kolonas — gerųjų ir blogųjų. Viena žmonių kategorija egzistuoja tik kaip priešingybė antrajai. Taip ponai Rudaičiai išryškina Šimonių angeliškumą, Everlena Brown priešpastatoma Lios taurumui. Ponia Tomašauskienė — tikra piktoji dvasia prieš švelnųjį Kuraitį.

Ši paskutinioji užuomina ir atveda prie gijos, bėgančios per visą Ritos Šimonytės vaizduojamą gyvenimą. Ji kas šeštadienį nuo devynių iki pirmos praleidžia lituanistinėje "Kudirkos" mokykloje. Iš pradžių — kaip mokinukė, vėliau — jauna mokytoja. Šiuose puslapiuose ir randame lig šiol mūsų literatūroje pačius atviriausius pasisakymus apie lituanistinę mokyklą. Niekas lig šiol neišdrįso pasakyti, kad mūsų mokyklose yra klasių, kuriose "pamokos miršta neprasidėjusios", ar kuriose "kas šeštadienis nužudoma po rašytoją". "Kudirkos" mokykloje šalia anų neigiamybių dar šėlsta visagalė ponia mokytoja Tomašauskienė, siuva laiptais bejėgis vedėjas Burneika, pasiekia pedagoginių stebuklų mokytojas Kuraitis. Kai jis tarnybos reikalais iškomandiruojamas kitan miestan, jo vieton pakviečiama Rita. Nauja, jauna mokytoja ilgai netrunka pasiekti savo mokinukus. Jų rašinėliai, laiškai ir patetiškai nevykusi lietuvių kalba yra tokie tikroviški! Jie žėri knygos puslapiuose lyg žėručiai. Ritos pastangas klasėn įvesti gyvumo reikėtų priimti kaip praktiškus patarimus. Įvairių situacijų atvaidinimas klasėje, žaidimai žodynui praturtinti surašyti lyg parodomoji pamoka. Jaunos mokytojos pergyventas mokytojų posėdis, kuriame įvairūs asmeniškumai už-troškina naujas idėjas ir pasiūlymus, deja, nėra negyvenimiškas.

Išdrįsusi taip nuogai parodyti pagrindinius mūsų mokyklų trūkumus, Jankutė, be abejo, bus užsitraukusi daug nemalonės. Tačiau atvirumas situacijai yra pirmasis žingsnis į pasitaisymą, o keisti mūsų mokyklose
reikia daug ką. Rašytoja, norėdama tai iškelti, vėl ėmėsi šaržo. Dieve, mums padėk, jei mūsų visose mokyklose yra bent po vieną ponią Tomašauskienę! Laimė, jose dirba ir nuosaikių, tikrai nuoširdžių pedagogų. Yra ir jaunų, entuziastingų, modernių žmonių, kurie panašiai galvoja, kaip ir knygos Rita: "jei nuo devynių iki pirmos ir negalėsiu jų išmokyti lietuviškai kalbėti, tai išmokysiu lietuviškai galvoti".

Knyga LB Švietimo tarybos pripažinta tinkama naudoti lituanistinių mokyklų mokiniams. Ypatingai rekomenduotina ji aukštesniųjų mokyklų mokiniams.
Gintarė Ivaškienė