Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVYBĖ 2000 METAIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė HENRIKAS ANTANAITIS   
H. Antanaitis savo paskaitą skaitė kongreso uždaryme Toronte liepos 16. Čia jo paskaita pateikiama santraukos pavidalu (visur išsaugomas autoriaus tekstas, bet praleidžiama atskirų sakinių). Trejus metus Romoj studijavo filosofiją Gre-gorianume, Australijoj bakalauro laipsniu baigė psichologijos ir istorijos studijas. Dirba psichologu Australijos pašto centrinėj įstaigoj. Skautų veikėjas, triskart pirmininkavo Australijos liet. studentų s-gai. 29 metų amžiaus, sukūręs lietuvišką šeimą.

1944 metais, kai sovietų kariai stūmė atgal vokiečių armiją iš Lietuvos, daugumas mūsų tėvų paliko Tėvynę. Praėjo jau 28 metai, ir mes, jų vaikai, susirinkome čia Į II Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresą. Per tuos 28 metus pasaulis daug pasikeitė. Per sekančius 28 metus pasaulis dar daugiau pasikeis. Kartu keisimės ir mes. Kokie mes būsime 2000-siais metais?

Vieni žiūri į lietuviškos išeivijos ateiti apatiškai, kiti pesimistiškai, o dar kiti optimistiškai. Pesimistai sako: žiūrėk į praeitį — istorija aiškiai rodo, kad nutautimas vyksta ir sustabdyti jo negalime. Rezultatas — mūsų eventualus išnykimas. Optimistai mato praeitį, mokosi iš jos, bet kiek galima stengiasi numatyti ateitį ir jai atitinkamai ruoštis.

Numatyti ateitį ir pagal tai planuoti nėra absurdas. Įvairiuose kraštuose ateities tyrinėjimams yra įsteigta specialių komitetų, institutų ir t. t. Jų visų tikslas yra numatyti ateitį įvairiose srityse XXI amžiuje.
Ką žada mums pasaulis 2000-siais metais? Mokslininkų pranašaujama ateitis per ateinančius 30 metų, aplamai paėmus, turėtų mus optimistiškai nuteikti lietuvybės išlaikymo klausimu.

Norėčiau pažvelgti į kai kurias optimizmo nešančias sritis (pasaulio taikos klausimas, švietimas, susisiekimas, telekomunikacija, darbo sąlygų pasikeitimas), kurios galėtų turėti pozityvią įtaką mūsų lietuviškame gyvenime.
Herman Kahn, ateities planavimo amerikiečių Hudson Instituto direktorius, yra nuomonės, kad pasaulis dabar pradeda politinę ir ekonominę pastovumo fazę, nors greit prideda, kad šita jo analizė liečia tik senąsias /didžiąsias) valstybes. Retai begirdime ar beskaitome apie "šaltąjį karą" tarp Rytų ir Vakarų, o skleidžiasi noras vienas kitą geriau suprasti. Nebejaučiame tos politinės - ideologinės įtampos, kuri buvo labai ryški po II pas. karo.

Ateities tyrinėtojai nenumato naujo pasaulinio karo šiame šimtmetyje. Atominio karo rezultatai yra vienai ir kitai pusei perdaug aiškūs. Laimėtojų tokiame kare nebūtų.

Mums, lietuviams, svarbus yra numatymas politinės padėties Sovietų Sąjungoje, nes čia glaudžiai susieta Lietuvos ateitis. Ateities tyrinėtojai galvoja, kad Sovietų Sąjungos vidinė politika per ateinanti 30 metų laikotarpį pasikeis. Galima tikėtis daugiau laisvės ir organizuoto partinio pasipriešinimo. Istorija rodo, kad priespauda, diktatūra neišsilaiko. Keitimasis vyksta demokratiškos santvarkos linkme, nors nejučiomis, labai pamažu. Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje dabar yra palyginti daugiau laisvės negu Stalino ir Chruščiovo laikais, bet kelias į laisvę, kaip mes ją suprantame, yra tolimas. Kad yra tas laisvės troškimas pačioje Lietuvoje, mums puikiai parodė įvairūs įvykiai ypač paskutiniųjų dviejų metų laikotarpyje, turėję kulminaciją Romo Kalantos susideginime ir tūkstančių lietuvių šauksme "Laisvės Lietuvai!".

Tų įvykių šviesoje ko galime tikėtis XXI a. pradžioje? Pirmiausia ir svarbiausia, galime tikėtis, kad nepasitikėjimas tarp užsienyje gyvenančių lietuvių ir Lietuvoje esančių pamažu dings. Jau dabar matome pradžią, ypač jaunimo tarpe. Galime visai realiai tikėtis didesnio bendravimo tarp Lietuvos ir užsienio lietuvių. Pradžioje tas bendravimas pasireikš kultūrinėje ir apolitinėje mokslo srityse. Turistiniai svečiavimaisi Lietuvoj ir iš Lietuvos bus dažnesni. Tai daug padės jaunime išlaikyti lietuviškumo dvasią.

Lietuvos žemės plotai riboti. Didėjant gyventojų skaičiui Lietuvoje, galime tikėtis sulaukti emigracijos iš Lietuvos į užsienį. Ta emigracija bus lyg kraujo atnaujinimas užsienio lietuvių blėstančioms kolonijoms.
Ateityje bendravimas su Lietuvoje gyvenančiais lietuviais bus ne tik naudinga, bet ir reikalinga lietuvybės išlaikymui užsienyje gyvenantiems lietuviams.

Mūsų gyvenamoji aplinka turės didelę įtaką lietuvių kalbos išlaikyme. Metai iš metų matome, kad svetimos kalbos įtaka vis daugiau ir daugiau veikia lietuvių kalbos vartojimą ir jos grynumą. Aplamai mūsų jaunimas gali laisvai naudotis kasdienine, arba kaip kažkas yra pasakęs "virtuvine", lietuvių kalba. Bet ką rimčiau padiskutuoti jau daugumai jaunimo reikia naudoti ne tik žodžius, bet ištisus sakinius svetima kalba. Praktiškai tokiais atvejais net visas pokalbis pravedamas svetima kalba.

Kol kas visi duomenys rodo, kad lietuvių kalbos naudojime mūsų ateitis 2000 metais yra kiek liūdnesnė. Lietuvių kalbos mokėjimas ir naudojimas mūsų jaunime pagrindinai priklausys nuo tėvų. Didesnėse kolonijose lietuvių kalbos naudojimas išsilaikys ilgiau, nes bus daugiau progų tą kalbą vartoti ir išgirsti. Ypač svarbią įtaką turės emigracija iš Lietuvos. Įplaukimas emigrantų iš Lietuvos į esamas kolonijas pastiprins ir prailgins lietuvių kalbos vartojimą. Jeigu emigracija iš Lietuvos bus nuolatinė, tai lietuvių kalba galėtų išsilaikyti neribotam laikui.
Nors lietuvių kalbos vartojimas tikriausiai mažės, bet sąlygos išmokti lietuviškai turėtų pagerėti. Bet kiek lietuvių pasinaudos tomis sąlygomis, yra kitas klausimas. Čia priklausys nuo paskirų asmenų noro išmokti arba tobulintis lietuvių kalboje.

Lietuviško švietimo ateities vaizdas yra palankus lietuviškai ateičiai. Pirma, savaitgalio mokyklos didesnėse lietuvių kolonijose turėtų aktyviai veikti, nors lankančiųjų skaičius sumažės, nes natūralus lietuviško prieauglio skaičius vis mažėja. Antra, bus vis daugiau įjungiami jauni mokytojai, baigę gyvenamojo krašto pedagogikos mokslus. Gal būt, jie bus silpnesni lietuvių kalbos atžvilgiu, bet jie turės kitų pliusų, pvz., geresnį psichologinį savo moksleivių pažinimą ir tinkamesnį prie jų priėjimą. Jauni mokytojai įves naujus mokymo metodus, kurie apskritai bus efektingesni mokymo darbui už šių dienų metodus. Vadinamas "programmed leaming" (mokymo sistema, kuri nereikalauja mokytojo priežiūros ir gali būti naudojama bet kur ir bet kada) bus iki šio šimtmečio galo tobuliau išdirbtas ir pritaikytas įvairiose mokymo srityse. Gal atėjo laikas ir mums lietuviams pažvelgti į šią mokymo sistemą, ypač lietuvių kalbos dėstyme?

Net ir dabar kai kuriose srityse susidomėjimas ir noras išmokti lietuvių kalbą ne tik kad nesilpnėja, bet plečiasi. Įvairiose vietovėse daromi žygiai įvesti lituanistiką į universitetus. Kai kur lietuvių kalbos dėstymas yra gavęs vietinių švietimo ministerijų oficialų pripažinimą gimnazijos lygyje. Lietuvių kalba susidomėjimas yra ir auga kas metai.

Pats įdomiausias reiškinys lietuviškame švietime tai, kad XXI amžius ateis mums į pagalbą lietuvių kalbos išlaikyme. Įsivaizduokime tokią situaciją: paimi videotelefoną, pasuki tam tikrą skaičių kombinaciją ir išgirsti: "Pirma lietuvių kalbos pamoka". Tuo pačiu metu, kai išgirsti žodžius, matai tuos žodžius videotelefono ekranėlyje. Kai nori, kad tam tikras žodis ar paaiškinimas, matomas ekranėlyje, sustotų, paspaudi mygtuką, ir paveikslas ir garsas sustoja. Paspaudi kitą mygtuką, pamoka tęsiasi toliau . . . Atlieki pamokas namuose ir tada, kada tau patogu. Tai ne kokia fantazija. Televizijos stotys jau dabar naudoja panašią sistemą (instant replay). Sistema, kuri naudoja telefonus (be paveikslo) ir kurią būtų galima pritaikyti kalbos mokymui, yra net dabar plačiai naudojama kai kuriose valdžios ir privačiose įstaigose Australijoje, Amerikoje ir kitur. Tyrinėtojai konstatuoja, kad tokias pamokas bus galima klausyti net už tūkstančių mylių, naudojant kompiuterių pagalbą. Naudojant video-kasetes,kiekvie­nas galės nusipirkti arba pasiskolinti iš lietuviškų bibliotekų.


Technologiškai visos minėtos mokymo priemo­nės yra galimos. Mums lietuviams pagrindinė problema būtų paruošimas medžiagos programi­niam mokymui. Kaip anksčiau minėta, laikas yra mums pribrendęs rūpintis paruošimu šios moky­mo sistemos, kurią mes ne tik galėtumėm panau­doti ateityje, bet ir dabarty mokant lietuvių kal­bos, Lietuvos istorijos, geografijos ir t. t. kores-pondenciniu būdu.

Susisiekimas turėjo ir turės didelę įtaką mū­sų, kaip tautinės grupės, išlikime. Patogios susi­siekimo priemonės yra svarbios mūsų bendruo­meniniame gyvenime. Dažnas bendravimas tarpu­savyje yra svarbi priemonė lietuvybės išlaikyme.

Koks susisiekimas numatomas 2000 metais? Į šį klausimą galima žiūrėti trejopai: 1. susisieki­mas tarp vienos ir kitos vietos tame pačiame mies­te. 2. susisiekimas tarp miestų ir 3. tarptautinis susisiekimas.

Miestai ateityje vis didės, pasidarys didmies­čiais, o didmiesčiai pasidarys dar didesni. Tiems milžiniškiems didmiesčiams jau dabar naudojamas specifinis tarptautinis terminas — megalopolis. JAV bus mažiausiai trys tokie megalopoliai. Pats di­džiausias iš jų turės 80 milijonų gyventojų, ir tęsis nuo Bostono iki Vašingtono. Antras megalo­polis užims visą žemės plotą tarp Čikagos ir Pitsburgo ir turės per 40 milijonų gyventojų. Prie Pacifiko pakrantės bus kitas megalopolis tarp San Diego ir Santa Barbara su 20 milijonų gy­ventojų. Panašūs megalopoliai atsiras ir kituose kraštuose

Apskritai paėmus, 2000 metais susisiekimo sąlygos didmiesčiuose galėtų būti palankios lietuvybės išlaikymui. Norėdami įsigyti nuosavą namą. lietuviai besiplečiančiuose didmiesčiuose turės kurtis toliau ir toliau nuo pastoviai esančių lietuviškų centrų — bažnyčių, klubų, lietuvių namų ir t. t. Pasidarys ne taip patogu dažnai lankytis į pamaldas, susirinkimus, minėjimus. Atstumo klausimas pasidarys aktualus megalopoliuose ir labai išsiplėtusiuose didmiesčiuose, kur susisiekimas ne­bus labai palankus, stokojant atitinkamų greitkelių ar kitų patogių susisiekimo priemonių tarp gyvenamosios vietos ir lietuviško centro.

Nors susisiekimas pačiuose didmiesčiuose tik­riausiai pablogės XXI a. pradžioje, bet susisieki­mas tarp didmiesčių ir tarptautinis susisiekimas turėtų pagerėti. Tarp didmiesčių bus statomi nau­ji greitkeliai ir tęsiami geležinkelio bėgiai naujo tipo traukiniams. (Japonijoje net dabar yra planuo­jama pastatyti traukinį, kuris išvystys 500 mylių per valandą greitį). Tarptautinis keliavimas lėk­tuvais patobulės ir atpigs. Yra net galvojama pasta­tyti raketinius lėktuvus, kurie perskris Atlantą iš Amerikos į Europą per pusę valandos. Įsivaiz­duokime, kokia bus pigių ir greitų keliavimo prie­monių nauda lietuvybės išlaikyme. Galėsime dides­nėmis grupėmis ir dažniau keliauti tarp įvairių didmiesčių ir įvairių kraštų į lietuviškus suvažia­vimus. Ir šįsyk iš Australijos į II kongresą galė­jo atskristi daugiau lietuvių ir pigiau negu 1966 metais. Ateityje bus geresnės progos išvystyti lie­tuvišką konkrečią veiklą pasauliniu mastu.

Glaudžiai susieta su susisiekimu yra telekomu­nikacija. "The Economist" žurnalo viceredaktorius, visus 1971 metus tyrinėjęs sekančių 40 metų tarp­tautinio biznio linkmę, rašo: net dar šiam šimt­mečiui nesibaigus, telekomunikacija pasidarys tokia pigi, kad kainuos tiek pat paskambinti, naudojant videotelefoną (t. y. telefoną, pro kurį matai as­menį, su kuriuo kalbi) ar į gretimą priemiestį, ar į tolimą užjūrio vietovę. Tai bus galima at­likti, išmetant į erdves daugybę telekomunikaci­jos satelitų, kurie naudosis "nieko nekainuojan-čiom" oro bangom.

Ir vėl, atrodo, ateities technologija ateis lie­tuvybei į pagalbą. Įsivaizduokime, kokią naudą toks susisiekimo būdas galėtų turėti mūsų lietuviš­kame gyvenime: bus lengviau ruošti tarptautiniu mastu kongresus, meninius festivalius ir t. t.; bus lengviau palaikyti ir išvystyti artimus draugys­tės ryšius; naudojant videotelefoną, bus galima turėti pvz. posėdžius dviejuose kraštuose ir visiems kartu tuo pačiu metu diskutuoti reikalus. Kiek laiko čia susitaupys vien tik laiškų rašyme!

Skundžiamės, kad dabar turime per mažai laiko lietuviškiems reikalams: reikia dirbti 40 va­landų per savaitę, atostogų tik 3 - 4 savaitės per metus. Ateitis atrodo bus giedresnė. Kai kurie pra­našauja, kad XXI amžius — "laisvalaikio eros" pradžia. Numatoma, kad darbo dienos valandų skai­čius sumažės, žmogus dirbs tik 4 dienas savai­tėj, turės ilgesnes metines atostogas, anksčiau iš­eis į pensiją, ilgiau gyvens. Aišku, tų pasikeiti­mų galime tikėtis turtingesniuose Vakarų kraštuo­se. Kituose kraštuose darbo sąlygos pagerės, tik gal ne tokiu dideliu mastu.

Ateityje, atrodo, negalėsime skųstis neturį laiko lietuviškiems reikalams, jeigu tik turėsime noro dirbti lietuvišką darbą. Socialinių mokslų tyrinėto­jai numato, kad laisvalaikio užsiėmimai užims svarbesnę rolę žmogaus gyvenime ir bus atliekami su didesniu entuziazmu ir pasiaukojimu. Laisva­laikio užsiėmimai pasidarys žmogui lyg antras dar­bas, už kurį, aišku, nebus jokio atlyginimo. At­rodo, kad 2000 metais ne tik turėsime daugiau laiko lietuviškiems darbams, bet kartu turėsime daugiau užsidegimo ir entuziazmo atlikti tuos lais­valaikio darbus.

Mums, lietuviams, bus viena pagrindinė pro­blema, susieta ne tik su laisvalaikio klausimu, bet su visais klausimais, kurie kelti šiame refe­rate: kad XXI šimtmečio pradžioj būtų pakan­kamai lietuvių, kurių ne tik laisvalaikio, bet ir gyvenimo siekiai sutaptų su lietuvybės išlaikymo tikslu. Tada būsime užtikrinti, kad mūsų lietuviš­kasis identitetas išsilaikys sekančioms kartoms.

Susumuojant iškeltas mintis, tyrinėtojai yra nuomonės, kad galime ramiai planuoti mūsų lie­tuviškai ateičiai, nebijodami pasaulinio karo, ir ti­kėtis sulaukti daugiau laisvės Sovietų Sąjungoje, kas mums būtų svarbu bendravimo klausimu su lietuviais Lietuvoje. Atlikti lietuvybės išlaikymo darbą technologijos pažanga mums ateityje sudarys geresnes sąlygas lietuviškame švietime ir mūsų susisiekime taip miestų ir valstybių. Greita ir pigi telekomunikacija padarys mūsų veiklą efektin­gesnę, ypač žiūrint pasauliniu mastu. Turint norą ir susidomėjimą lietuviškais reikalais, pagerėjus darbo sąlygoms, galėsime paskirti daugiau laiko mūsų lietuviškam darbui. Manau, neklysiu sakyda­mas, kad į lietuvišką ateitį galime žiūrėti visai optimistiškai.

Kas mums dabar lieka atlikti. Pirmiausia ir svarbiausia, turime aiškiai išryškinti užsienyje gy­venančių lietuvių galutinį tikslą. Nustačius tikslą, reikia planuoti ir nustatyti metodus šiam tikslui siekti, turint galvoj dabar vykstančią pažangą ir numatytus pasikeitimus pasaulyje, kurie galėtų būti mums naudingi lietuviškame darbe. Reikia žmonių, kurie rūpintųsi ateitimi, stengtųsi ją nu­matyti ir atitinkamai mūsų veiklą į ją kreipti. Prof. R. Jungko žodžiais, žmogus yra ne savo ateities vergas, bet jos formuotojas. Didele dali­mi ateitis yra paties žmogaus valdoma.

Baigdamas siūlau, kad būtų daugiau kalbama, rašoma ir diskutuojama mūsų ateities įvairiais klau­simais. Siūlau, kad į tolimesnės ateities numaty­mą ir planavimą daugiau dėmesio kreiptų Pasau­lio Lietuvių Bendruomenė, atskirų kraštų ir apy­linkių valdybos ir visos organizacijos. Mokykimės iš praeities, gyvenkime dabartimi ir dirbkime mū­sų lietuviškai ateičiai.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai