Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Istorija iš pirmųjų šaltinių PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JURGIS JANKUS   
Tęsinys iš rugsėjo numerio
Degučio užeiga gana erdvi. Priešais ilgas baras su keliais staliukais pasieniais, o toliau dar trys didoki kambariai. Baras ir dabar dar beveik visada apsėstas, retkarčiais ir prie staliukų nedaug palaidos vietos tėra, bet užpakaliniai kambariai beveik visada tušti. Seniau, sako, jie ūžte ūždavę, ypač savaitgaliais. "Taip jau yra — žmonės šiais laikais nebe tokie išeigūs", atodūsiu palydi savo paaiškinimą senasis Degutis. Dabar čia vaikai jau viską tvarko, o jis tik iš seno papratimo negali namie nusėdėti. Kiti parsineša dėžę alaus ir visus vakarus iškiurkso nosis į televiziją surėmę, bet jam paveiksliukų neužtenka, reikia gyvų žmonių draugystės. Taip, mat, jis užaugęs. Vis tarp žmonių, vis su žmonėmis.
— O kaip Stasį Burbą? Dar gerai atsimeni? — paklausiau iš karto.
— Stasiuką? — nusišypso visu veidu. — Kas gali jį užmiršti? Šviesus buvo vyras, tik Dievas per anksti pasiėmė. Pačiam stiprume. Matyti, jam prireikė stipruolio kokią smunkančią dangaus kertę prilaikyti. Ir smagus buvo. Būdavo užeina, tuoj saliūnas visai kitu balsu suūžia. Atvirai šnekant, nedaug jo bendralaikių ir beliko.
— Kaip tik dėl to ir norėčiau su tamsta apie jį pasišnekėti. Ne tuoj dabar, kada nors. Gal kada iš ryto, kai užeigoj mažiau žmonių bus.
— Kodėl ne? Galėtumėm. Tik jeigu norėtum ką apie jį parašyti, tai iš manęs menka nauda tebus. Aš čia buvau prisirišęs septynias dienas per savaitę ir ką atsimenu, tai tik tiek, kad ateidavo čia. Žinoma, ir ką atėjęs veikdavo.
— Bet kiti apie jį irgi šnekėdavo.
— Šnekėdavo, kur nešnekės. Kauges prišnekėdavo ir šiaip ir taip, bet ką čia žmogus viską atsiminsi. Palauk! — staiga smagumu užsiplieskė Degučio akys. — Teisybę sako, kad į senatvę galvon akmenys renkasi. Einam. Čia neseniai užėjo Marelis su Apeika. Pažįsti?
— Apeiką truputį pažįstu, bet Marelio tai ne.
— Einam, suvesiu. Juodu tai galės Stasiuką apipasakoti iš visų pusių.
Ir, paėmęs už rankos, nusitempė per du tuščius kambarius į trečiąjį, pačiam namo gale, su iškerojusių slyvų šakom užgultu langu.
— Čia Apeika, Kazimieras, anais laikais iš tolo mažiuku vadindavom. Iš arti bijojom: tik pažiūrėk į rankas — paims ir užspaus kaip musę. Čia Antanas Marelis, o čia laikraščių korespondentas, — atsigrįžo į mano pusę. — Jis atėjo pas mane pasišnekėti apie Stasiuką Burbą, bet ką aš apie jį žinau. Užeidavo, išgerdavo, kitiems nupirkdavo. Kartais dainą užtraukdavo. Va, judu, tai kitas reikalas.
— Prisėsk, pasišnekėsim, — ištiesė per stalą plačią ranką Apeika.
— Šnekos galvos niekam dar nepramušė, — ištiesė ir savo smulkutę Antanėlis.
Tokia ranka tai tikrai galėjo vikriai smulkiu dygsnelius sumesti, bet kaip tokiu pečiu galėjo smarkius italus ir apsukrius žydelius į šalis pra-stumdyti, galėtų būti gal ir labai patraukli istorija, pagalvojau, o balsu pasakiau:
— Smagu pažinti tautiečius, iš kurių kiekvienam žingsny galima daug ko pasimokyti.

Ištraukiau iš švarko kišenėlės tam tyčia sulankstytą penkinę ir numečiau ant stalo tiesiai prieš Degutį.
— Pirmoji pažintis tegu bus mano. Man ska-čiaus, o ką jums?
Nespėjau nė sakinio gerai užbaigti, kai Marelis sugriebė pinigą ir įbruko atgal mano kišenėlėm
— Ne, ne, ne taip. Atėjai prie mūsų stalo, tai ir mūsų svečias esi. Jam skačiaus, o mudviem to paties, — kaip meste numetė Degučiui.
Tas nusišypsojo ir nuėjo. Prie stalo valandėlei prisėdo tyla. Apeikis šypsojo, kažin kokią savo mintį gaudydamas, iš baro ėjo paskiri garsai, tarpais išvirsdami į juoką, Marelis smulkučiais pirštais barbeno į stalą.
— Tai sakai, į laikraščius rašai? — nepamesdamas pirštų sugriebto takto, pradėjo šneką Marelis. —- Tur būt, dažnai čia atsisuki, kad iš matymo patį jau kaip ir pažįstu. Net kelis sykius esu kur nors matęs.
— Kad aš čia gyvenu jau gal kokie aštunti ar devinti metai.
— Čia? Kaip tai gali būti čia?
— Kodėl negalėtų būti. Patiko vieta, radau gerą darbą ir apsigyvenau.
— Ir rašai?
— Ir rašau. Pasišneku su žmonėmis ir parašau į laikraščius, kas kur dedasi. O dabar norėčiau parašyti apie Stasį Burbą, ne kitų rašymus pasiskaitęs, bet tiesiai iš tokių žmonių, kurie visą teisybę apie jį žino.
— Hm-m, — numykė Marelis. — Manai, ir parašysi teisybę . . .
— O kaip kitaip. Kaip sakysis, taip ir parašysiu. Teisybę sakysit, teisybę ir parašysiu.
— Tai, sakyk, kaip išeina, kad apie tą patį dalyką vis kitaip parašot? — Šypsojosi galvą pakreipęs ir kiek prisimerkęs.
— Kaip išeis . . . Ne vienodi žmonės rašo, nevienodai ir parašo. Vieni pagražina, kad smagiau skaitytųsi, kiti pabiaurina, kad ginčus sukeltų. Kaip ir visur. Kaip, sakysime, ir bare, kai prie stiklo į kalbas įsitraukia.
— Prie stiklo kitas reikalas, — trumpai, bet kietai nutraukė mano aiškinimą. — Mes žinome, kaip yra prie stiklo. Čia žodžiai nepalieka ant sienų. Vienas paklebeno vienaip, kitas kitaip, ir vėl nutilo, o laikraščiai nenutyla. Jie kalba ir kalba. Tai ką norėjai apie jį sužinoti?

Jis kalbėjo taip, lyg tebebūtų siuvykloje for-manas, o aš būčiau atėjęs maldauti darbo. Liežuvis niežtėjo ir kitaip pakalbėti, bet norėjau ko daugiausia išpešti atsiminimų, gal dar ką niekieno negirdėta ar bent niekieno niekur neužrašyta, ir nurijau ant liežuvio galo spragsinčius žodžius.
— Viską, ką tik atsimeni.
— Tai viską ir surašysi?

— Kodėl ne? Kodėl neparašyti, kaip žmogus iš tikrųjų gyveno. Juk, rodos, ir jis pradėjo darbą toje pat siuvykloje, kaip ir pats, o, žiūrėk, ko pasiekė. Sako, kibo į mokslą, kaip bitė į medų.
— Kibo. Žinoma, kad kibo, bet vis ant kitų pasistiebdamas. Būdavo ateina neišsimiegojęs, adatos pirštais nesugraibo. Kiek sykių būdavo, kai tik bosas kur nusisuka, ir sakau: "Še, imk mano, palaikyk, tik nesugadink, o aš tavo pavarysiu į priekį". Kas man. Jaunas buvau, rankos greitos, pavarydavau, pavarydavau jo darbą, paskum savo atsiėmęs pasivydavau. Tik vargšas Stasys nesumes-davo tokių lygių dygsnių, kaip mano, ir taip tiesiai nenudygsniuodavo. Būdavo, bosas paima darbą, pažiūri, ir sako: "Kas tau yra? Čia padaryta gražiau, negu su mašina, o čia vėl kaip su vištos koja. Kodėl?" O Staselis, nebūtų mat politikierius, net nemirktelėjęs: "Smulkiai besiuvant, ranka į-vargsta ir nebesumeta taip dailiai". Ir žiūri bosui tiesiai į akis, ir susirūpinęs toks, lyg visą darbą būtų sugadinęs. Bosas geras žydelis buvo. Žinojo, kad vyrukas eina vakarais į mokyklą, numanė, ir kieno tie gražūs dygsniai. Pakentė, neliepė ardyti, tik pasakydavo: "Gerą galvą turi. Jeigu tokias rankas turėtum, formanu padaryčiau". Manot, kad man lengva buvo tokius žodžius klausyti, bet tylėjau ir padėjau. Sakiau: kas padės, jeigu savieji vienas kitam nepadėsim. Jau daug vėliau, kai aš jau buvau formanas, o žydelis siuvyklos direktorius, laikraščiai pradėjo minėti, kad Burba būtų geras miesto meras.
Vaikštau po siuvyklą, skirstau darbus ir galvoju, kad būtų gera turėti savo žmogų merą, gal ir daugiau lietuvių įtrauktų i miesto valdžią. Juk negi jis vienas toks, kad gali, o daugiau nieko kito ir nebėra. Susitinku direktorių, žinot, tą patį, kur, į Stasio siūles žiūrėdamas, galvą kinknojo, jis pamojo mane artyn ir sako: "Ar girdėjai, kad mūsų Burba į miesto merus vandenis bando?"

"Girdėjau", sakau. "Kaip manai, koks iš jo meras būtų?" "Geras", sakau. "Ir aš manau, kad būtų geras. Kai susitiksi, pasakyk, kad aš balsuosiu už jį. Ir darbininkam pasakysiu, kad už jį balsuotų. Beje, aš manau, kad ir pačiam galėtų miesto valdžioj surasti kokią gerą vietą. Tiesą pasakius, kai tik patį pamatau, tai vis pagalvoju, kad seniai jis būtų galėjęs kokias aukštesnes pareigas surasti'. "Mėgino, kur nemėgins", greitai atsakiau. "Bet kad man čia patinka geriau, negu kur kitur. Čia aš darbą ir išmanau, ir mėgstu. Mes, lietuviai, mat jau tokie: jeigu darbas prie širdies, tai \isa dūšia prie jo prilimpam", dar pridėjau. Sviestu košę juk sunku pagadinti. Ir žinot ką? Po dviejų savaičių žydelis pasišaukė ir padarė viso vyriškų drabužių skyriaus viršininku. Italai kone pasiuto. Mėgino net medžiagą gadinti. Bet mano akis taikli. Kai nužiūrėjau, kas darosi, ir pasiūliau porai kitur vietos pasiieškoti, nuščiuvo, kaip pelės po šluota. Taip ir pasiliko. O Stasys merystės tiek ir tematė. Kas žino, gal ir žydelis ką pridėjo. Tokie žmonės gudrūs. Jie žino apie žmogų daugiau, negu gali pagalvoti. Va, ir Kazimieras gali patvirtinti. Būdavo, nebesutenka pinigų knygoms ar už mokslą, tuojau: "Antanėli, kiek gali". Ir Kazimieras ne vieną doleriuką prikišo. "Ei, Jonai, kur dingai?! Ar koją ant sprando užsikėlei? Mums gerklės džiūsta", šūktelėjo per petį bare užgaišusiam Degučiui.
— Skolinte tai skolinau, bet prikišti — nepri-kišau. Ligi paskutinio cento atskaitė. Ir dar kiek privaišino, — ramiai atsakė Apeikis.
— Privaišino? Ar tai iš savų. Vis iš tų . . . Kaip čia? . . . Va, va, atsimenu — iš reprezentacijų. Kai tarp žmonių retai besimaišau, tai ir žodžiai iš galvos iškrenta. O aš prikišau. Visus devynis doleriukus prikišau.
— Tur būt, nepriminei.
— Nepriminei. Ar tau reikėjo priminti? Kiek pasiskolinai, tiek ir atidavei. Jeigu jau skobnies, tai ir susižymėk. Neuždirbtą lengva užmiršti.
Degutis atėjo su stiklais.
— Va, ir Jonas. Sakytum, kad jis irgi neprikišo.
— Ko neprikišau? — peržvelgė visų veidus, statydamas stiklus ant stalo.
— Apie Stasiuką Burbelę šnekam. Argi pats nesi jam doleriukų įkišęs? Ne vėliau, ne, bet kai dar mokėsi.
— Ne, — papurtė galvą senukas. — Kai reikėjo — daviau, kai turėjo — grąžino.

— Gal dar palūkanų pridėjo? — nusijuokė Antanėlis.
— žinai, kad ir pridėjo, — jau visiškai rimtai atsikirto. — Ir ne tik man vienam. Kiek tam pat saliūne jis pravaišino tau ir visiems kitiems, joks bankas ir per šimtą metų nebūtų išmokėjęs. Palūkanos! ... — numojo ranka ir su tuščiom stiklinėm dingo už durų.
Toks Į susmulkėjimą besibėgąs pasikalbėjimas man visiškai nepatiko, ir šokau kreipti jį į geresnę pusę.
— Tokios žinios man visiškai geros. Tik aš norėčiau šį tą sužinoti ir iš vėlesnių laikų. Juk jis visur buvo pirštus prikišęs: ir prie parapijos steigimo, ir bažnyčios statymo, ir aukų Lietuvos atkūrimui rinkimo, ir net į Vašingtoną, rodos, važinėjo, kai Wilsonas vis spyrėsi Lietuvos nepriklausomybę pripažinti. Ar ne?
— Važinėjo, kur nevažinės. Būčiau ir aš važinėjęs, būtų ir, va, Kazimieras. Bet mums būtų reikėję iš darbo kokiai savaitei, o gal ir ilgiau pasitraukti. Už tą laiką algos negausi, o ko gera grįžęs dar rasi kokį nuknebnosį tavo kėdėje besėdintį. Darbas tavęs nelauks, supranti? O jam kas. Miestas moka, ar tu sėdi, ar ne, dar kelionei automobilį duoda. Kodėl nevažiuoti? O kai dėl pradžios, jei nori, tai galiu visą teisybę pasakyti? Žinoma, mūsų politikieriams tas nepatiks, gal ir pačiam nepatiks, bet teisybė irgi turėtų savo pusę turėti. Kam išvirkščiais kailiniais vaikščioti. Kazimieras irgi, tur būt, atsimena. Surengėm tokį smagų pikniką.
Teisybę pasakius, tai mudu su Apeika viską ir padarėm. Susirinko visi savieji ir iš kitų miestų draugų atvažiavo. Stbirbino su miesto automobiliu ir Stasys, atsivežė, berods, merą ir senatorių. Žodis po žodžio ir sakau senatoriui: "Ką gera jūs galvojate! Visas pasaulis Lietuvą pripažįsta, tik Amerika spiriasi. Iš rusų ir vokiečių ištrūko ligi gyvo kaulo apgraužta, mes savo dole-riukais ją ir atganėm, ir aprėdėm, o kodėl tu, senatoriau, nenori jos pripažinti? Mes pripažįstam. Ji mūsų motina, o tu mūsų senatorius. Sakyk, kodėl mūsų motinos nenori pripažinti". Stasiui mano šneka, matau, nepatinka. Jis ir raukiasi, ir akim merkia, suprask: su senatorium taip negalima šnekėti. Bet senatorius nieko. Išklausė kaip žmogus ir sako: "Aš pripažįstu, tik prezidentas spiriasi". "Ko jam spirtis?" nenusileidžiu. "Kai parvažiuosi, pasakyk, kad va tie visi žmonės" — parodžiau ranka į pilną parkelį žmonių — "laukė, kad atveši iš prezidento gerą žinią. Ir ko sulaukė? Jau kai kas pradeda sakyti, kad prezidentas kalės vaikas, o dabar visi sakys. Ir visi jų draugai sakys ... Ir visas miestas sakys. Ar jam ranka pastirs, kad pavardę pakreveizos?" Šneku, o Stasys jau kumštini į nugarą dunksi, kad nutilčiau. Suprask, nespausk žmogaus taip smarkiai prie sienos — draugą prarasim. Bet senatorius supranta, kad ir prastas žmogus gali kentėti. Jis visiškai paprastai pradeda aiškinti: "Aš daug sykių tuo reikalu šnekėjau su prezidentu, galiu ir dar pašnekėti, bet kodėl jūs patys negalėtumėt pašnekėti. Kad ir pats, gal dar kokį vyrą pasiimtum, atvažiuotum ir pašnekėtum". "Pašnekėtum!" — atverčiau. "O kas mus prileis. Nė durų rankenos pabučiuoti negau-sim". Bet senatorius tik juokiasi: "Ir prileis, ir pašnekės.
Prezidentas geras vyras, pamatysite. Užeisite pas mane, aš pats nuvesiu. Tik pasakykite, kada atvažiuosite". Tada atsisukau į Stasį ir jau aš stuktelėjau kumščiu į pilvą: "Ko stovi, kaip senos kumelės spirtas. Šok ant stalo, paleisk gerklę, pasakyk, kaip yra reikalai. Tegu išrenka vyrus važiuoti pas prezidentą". Būčiau užšokęs aš, kas kitas būtų važiavęs. Gal, va, ir mudu su Kazimieru, bet taip jau išėjo, kad man Dievas davė galvą, davė rankas, bet pamiršo gerklę o Stasys, tarp mūsų šnekant, tą vieną ir teturėjo. Norėdamas žmogų balsu būtų galėjęs užmušti. Kai užgriaudė ant stalo pasišokęs, kai išaiškino, ką senatorius patarė daryti, tuoj visi ėmė šaukti: "Stasys, Stasys! Stasys tegu važiuoja". Dar ir pinigų kelionei sumetė. Teisybė, nuvažiavo ir prezidento parašą gavo. Grįžęs susirinkimą sušaukė, viską smulkiausiai nupasakojo, tik vieną smulkmeną užmiršo, še tą, kur čia sėdi . . . Tą mažiuką Antanėlį. Ir taip visada. Jonai! Tu vėl koją užsikėlei! Ar lauki, kad pats eičiau atsinešti!? — nebesušuko, bet spiegte suspiegė.
Teisybę sakė: Dievas tikrai balso buvo pavydėjęs. Kol kalbėjo, dar šioks toks buvo, nors ir skystas, bet vis tiek dar panašus į vyrą, bet kai ėmė šaukti, ištiško, lyg dūžtamas puodas — toks čerškus, net nugara pašiurpo.

Degutis tuoj įslinko su stiklinėmis, ledais paklinksėdamas.
— Nešauk, kaip nežmogus. Nešu, juk. Tyčia nesiskubinu, kad nereikėtų pačiam iš kišenės daug išmesti. Pasaka, atrodo, ilga bus.
— Dėl mano kišenės nesirk, jeigu aš nesergu, — kaip iš šautuvo atsikirto Marelis. — Dėl pasakos taip pat. Jeigu savo geresnę turi, gali sekti, aš nesispiriu. Tik tavosios nelabai kas nori klausyti, — nusijuokė, lyg apsisprendęs, kad per šiurkščiai nušnekėjo. O gal ir iš tikrųjų buvo pyktelėjęs, kad Degutis stovėjo čia pat už pravirų durų ir klausė šnekos. Turėjo stovėti, nes pašauktas pasirodė beveik iš karto. Rodos, būtų galėjęs nors valandėlę lukterėti. Dabar išėjo taip, lyg nešauktas būtų pradėjęs nešti. Ir į Antanėlio užsipuolimą nieko neatsakė, tik trūktelėjo pečiais, susirinko tuščias stiklines, mostelėjo ranka ir išėjo. Antanėlis susijuokė, mirktelėjo viena akim į durų pusę.

— Vėl už durų atsistojo. Bijo, kad jo neužkabinčiau. O nageliai buvo į save riesti. Dabar irgi, kas to nežino, bet dabar taip nebesijaučia. Kai pradėjau visus kalbinti, jog reikėtų savo bažnyčios ir savų namų, kad lenkai mūsų su kūnais ir dūšiom nesurytų. Ėjom juk melstis į jų bažnyčią, norėdavom susirinkti, jų salę reikėjo samdytis. Atvažiuodavo retkarčiais ir mūsiškis kunigas, bet kas iš to, kad kitus sykius viskas lenkiškai. Tai, va, su vienu kitu pasišnekėjęs, sykį patempiau savo kunigėlį už sutanos skverno ir sakau: . . .Žinoma, šventoriuje. Negi eisi tokiais reikalais į lenkų kleboniją šnekėtis. Taigi ir sakau: "Mes čia šnekamės, kad reikėtų savo lietuvišką parapiją įsteigti. Kažin ar būtų galima lietuvį kunigą gauti. O gal ir tamsta sutiktum pas mus atsikelti. Mes jau ir dabar kaip savo klebonėliu laikom". "O kodėl ne. Tik susimeskite į krūvą, nužiūrėkit vietą ir man praneškit. Žinoma, reikės pinigų, reikės ir vyskupo leidimą gauti, bet jei tik stipriai susiimsit, vieką padarysit". Man tie žodžiai, tai kaip dilgynė arklio pauodegin. Net į viršų pašokau. Kalbinu vieną, kalbinu kitą, trečią — visi pritaria. Kalbinu Degutį, tas pakaušį krapšto. Jis neseniai uošvio pinigais buvo saliūną pradėjęs, tai ir nusigando. "Koks blogumas pas lenkus", sako. "Bažnyčia graži, vietos visiems užtenka ir nieko nekaštuoja. Kai pradėsim savo, ir kelnes reikės nusimauti. Turtuolių neturim, viską reikės iš tų pačių sudėti". Kraujas ūžtelėjo galvon. Kazimieras gali pasakyti, koks karštas, bet kur reikia greitas ir liežuvį prikąsti. Pagalvojau: "Rupūže, tu sukempusi, tik savo karčiamos težiūri", bet nurijau. Supratau: kai iš pat pradžių pradėsim rietis, velnias iš viso darbo tepasidžiaugs. Porą savaičių vakarais liežuvį iškišęs laksčiau. Žmonės pritarė. Surengėm parkely pikniką. Pasiprašiau ir Stasį. Sakau: "Tu daugiau pamokytas ir balsą gerą turi — pakalbėsi". Reikia pripažinti, kad pakalbėti jis mėgo ir galėjo. Žodžių kišenėse neieškojo. Jeigu bus reikalo, čia pat tau po akių juodą baltai nudažys, arba balčiausią reikalą tokia smala išvers, kad ir pažiūrėti nenorėsi. Taip ir pradėjom. Ir pinigų atsirado, ir darbininkų. Paklausk kad ir Kazimiero, kiek pūslių delnuose jis pats ne tik sutrynė, bet ir pratrynė betalkaudamas. Nieko negali sakyti, ir Degutis, kai pamatė, kad ir parapiją statydami vyrai vis tiek užeina išgerti, pats nesykį prie statybos pasirodydavo su kibiru alaus, o užbaigtuvėms net ir porą statinaičių paritino. Tik Stasys nieko. Kaip koks urėdas kartais pasirodydavo, medžiagą paskaičiuodavo ir vėl nebėra. Nei vienos vinies niekur neįkalė, nei dažais nepatepė. Nors dėl juoko. Kunigas, būdavo, iš sijono išsinėręs su lentom tamposi, o jis ne — ponas, mat! Meistrai tik rėmus sukalė, vandenį, elektrą įvedė, o paskum viską patys ir surentėm, ir nu-dailinom.

— Gal ir nevisiškai taip, Antanėli, — nelauktai tarpdury prašneko Degutis.
Jis kaip iš žemės išdygo su naujom stiklinėm. Net krūptelėjom.
— O tu neslankiok už nugarų, kaip dvasia be vietos! Ir kas jau buvo netaip? — atsikirto Antanėlis. — Sakysi, Staselis medžiagą supirkinėjo. Už kieno pinigus? Ar tu, ar aš to nebūtumėm padarę. Nuėjai, pasakei kiek ir ko — ir medžiaga yra.
— Ir kiaulė gudri, kai pašaras lovy. Jei aš ir tu būtumėm pristatinėję, gal ir šiandien tebesėdėtum skylėj.
— Gal tu ir tiki stebuklais, bet aš tai ne. Tik žinau, kad po keletos metų ir jam gražus namas išdygo.
— O tu! Burną pirma išsimazgok! Užsimojo iš pažiūros sunkoku padėklu, bet vėl
susilaikė.
— Neverta. Prieš penkiasdešimt metų pusantro dolerio mokėjau. Tavo galva tiek neverta. Iš jos. Antanėli, tik vienas liežuvis. Ir dar nemazgotas. Sarmatytumeis ir su žmogum šnekėti.
Garsiai nusispiovė ir išėjo.

Marelis valandėlę krezeno smulkiu, gargždžių juoku. Apeika sėdėjo ramus, kaip iš uolos iškaltas, ir žiūrėjo į stiklinėje plūduriuojantį ledo gabalėlį.
— Tai, matai, vyruti! Ir šnekėk taip, kaip iš tikrųjų buvo, o ne kaip laikraščiai rašo. O aš tau pasakysiu, kad į laikraščius Stasys pats pirmas viską ir surašė, kaip norėjo, kad būtų. Supranti: aš visur, ir be manęs nieko, aš pradžia ir galas, kaip toj biblijoj parašyta. Bet man tai nei šilta, nei šalta, kaip kas šneka ir kaip galvoja. Atsimenu, kaip viskas buvo, taip ir sakau. Pats visur ėjau, pats naktim nemiegojau, sukau galvą, kad geriau būtų. Galva . . . Kažin kur ir tas pats Degutis su savo galva būtų atsidūręs. Kai vedė, uošvis atidavė tą namą. O ką jis? Tuoj norėjo parduoti ir pirkti nugyventą lenko saliūną. Tą, kur buvo ant Šeštosios gatvės. Dabar seniai nebėra. Ir Degučio tiek tebūtų buvę. Kiekvieną sykį susitikdamas kaliau, kad nebūtų kvailas, kad nemėgintų sėsti ant netikusio gatavo ir dar skolų kilpą ant kaklo nertųsi. Sakiau: "Gauni namą ir džiaukis. Antram aukšte gali gyventi, o apačioj atidaryk saliūną". O jis tik galvą krapšto ir dar gražiom lenko dainelėm tiki. Perverčiau, o dabar matai koks gudruolis. Tfu! Taip visur ir visada. Sveikas! — pakėlė stiklą, nugėrė porą gurkšnių ir vėl nusikrezeno. — Še, ir nusiuvau į šoną. Pats juk ne apie Degutį norėjai girdėti, nors daug galima būtų kalbėti ir apie jį. Tik kas jis mūsų gyvenime! Maža karputė ant gražaus lietuviško veido. Apie tokias smulkmenas į laikraščius jų nerašysi. Pačiam reikia didelių žmonių, tokių kaip amžinos atminties Staselis Burba. Žmonių su dideliu balsu. Įdomus buvo. Gaila, kad neteko gyvo pažinti. Ką laikraščiai rašo, tai trupiniai, šiukšlelės. Į tą patį saliūną užėjęs, būdavo, kad užbaubs, kaip marių didlaivio triūba: "Ei, Deguti, pilk visiems! Burba savo tautiečiams moka!" Tiems, žinoma, to tik ir tereikia. Nebe draugai, bet tik tautiečiai. Kai tik kišenė papūto, tai tik kai kurie beliko draugai, o visi kiti velnias žino kokie tautiečiai. Sukeptum kur, galvoju. Tautietis atsirado. Tik pažiūrėkit, koks aš pinigų maišas. Ir iš kieno malonės? Ko jau ko, bet tavo pinigų tai man nereikia. Pats užsidirbu, pats ir užsimoku. O apie pinigą kalbant, tai juk nė viena rinkliava be jo neapsiėjo. Reikia padėti suvargusiai Lietuvai atsigauti. Sumetu, kad verkiant padėti reikia. Šnekinu draugus, raginu, kleboną kalbinu ir — žiūrėk, pats šėtonas gal tegalėtų paaiškinti kaip, — Staselis jau ir komiteto Dirmininkas ir iždininkas. "Tautiečiai!" — šaukia eidamas per saliūnus. "Lietuvą, tėvynę mūsų, iš vargo traukim". Mitinguose tas pats. Nesvarbu, kas sušaukia, kas supluša, bet kalba jis. Dejom po penkinę, po dešimt, syki net šimtinę prikišau. Kazimieras gal net ir porė įspraudė. Ir manai, kad kas doleris į dolerį atsiskaitė. Kur dabar yra tie sąrašai ir pakvitavimai? Lietuvoje? Aš pasakysiu teisybę: Švento Bernardo kapinėse prislėgti dailiai nublizgintu paminklu. Ir tam paminklui juk mes patys sumetėm. Žinai, tam tai su malonumu iš-pešiau visą dešimtinę. Tikrai su malonumu. Jeigu nori, gali ir nerašyti, bet Antanui Mareliui nuo kalnelio riedančiam tautiečiui dar ir ratukus buvo malonu patepti. Sakiau, nuėjo, viską nusinešė ir — amen. Ir klydau. Amen buvo daug kam. Broliuk, tu mano. Šimtam tautiečių buvo amen. Greitai bus amen man. Amen bus ir Kazimierui. Pats rašai į laikraščius, tai pačiam gal ir nebus, bet mums bus. Amen — ir viskas. Tik ne jam. Jį kas kelinti metai vis kas nors prikels iš numirusių ir kiekvieną sykį vis aukščiau pakylės, kaip tą, prie stalo neminimą daiktą, ant lyžės vis arčiau dangaus pamėtės. Kad ir pats. Juk irgi Stasiuką aukščiau pakylėti norėjai? Nesigink. Daugiau nuopelnų ieškojai. Sakytum, kad ne? Užmirštą auksą norėjai rasti.

— Aš tik teisybės ieškojau. Šį tą sužinojau, bet norėčiau sužinoti ir dar daugiau, — labai ramiai atsakiau, tiesiai žiūrėdamas į mažytes, manin įspirtas akutes.
— Ir sužinosi. Sužinosi daug ir smulkiai. Matysi Stasiuką taip, kaip ant savo paties delno. Aš žinau ir tokių dalykų, kurių nei Kazimieras, nei gudragalvis Degutis nesapnavo. Bet pirma parašyk, ką dabar girdėjai, o tada pašnekėsim daugiau. Ir ne čia. Nueisim į padorią vietą. Ir mokėsiu aš. Man nesvarbu kiek. Marelis dėl to šunims blakstienų kapoti neišeis. Pamatysi, turiu pilaitę kaip kristalo, ir tik savo darbu, ir tik savo skatiku. Nė trupinio iš niekur. Tai toks Antanas Marelis. Ne Antanėlis, bet Antanas, kaip reikia. Viską pasakysiu ir parodysiu, tik rašyk, kaip buvo, o ne kaip rašo tie, kurie nieko nežino. O dabar tuo tarpu!
Pakilo nuo stalo, kaip iš laidynės išsprūdęs akmuo, ir išnėrė pro duris.

— Deguti, kiek! — nuskambėjo jau kitam kam­bary.

Pašokau vytis ir pasisiūlyti parvežti namo, bet Apeika sulaikė už rankos.

— Tegu, — pasakė. — Nebijok, susiras kelią ir vienas. Autobusai paežerėm vaikšto ligi vidur­nakčio.

Susilaikiau, nors jaučiausi taip, lyg ką tik bū­čiau kam nors negerą padaręs. Kelias minutes sėdėjome tylėdami ir žiūrėjome į vienas kitą. At­simenu, kad ieškojau, ką pasakyti, ir niekaip nera­dau tinkamų žodžių išreikšti galvoje besikryžiuo­jančiom keliom teisybėm. Buvau jau besižiojąs. kai Apeika atmetė galvą ir pratrūko juoku. Ne juoku, bet iš plačios burnos einančiu griausmu, kuris mane visiškai sumaišė. Nemačiau jokios prie­žasties, kodėl turėčiau ir aš padėti jam juoktis, ir negalėjau sėdėti akis išvertęs ir spoksoti į kito nenormalų elgesį. Pagaliau dingstelėjo, kad du seniai susimokė iš manęs pasišaipyti. Už nugaros išgirdęs žingsnius, greitai atsisukau, tikėdamasis pamatyti taip pat juoku springstantį Marelį, bet pamačiau parūgusiu veidu Degutį.

— Tai apšvietė, — mestelėjo pro vieną lūpų pusę ir kelis akimirksnius žiūrėjo į juoku griau­džiantį Apeiką.

— O ko dabar į kelnes leidi? — jau vi­siškai piktai pridėjo. — Koks čia juokas, kad pašlemėkas ant žmogaus kapo lengvinas.

— Kad ir aš pats nežinau, — ašaras atgalia ran­ka šluostydamasis, ėmė aiškintis Apeika. — Kai viską į krūvą suėmiau, toks pasiutjuokis suėmė, nors ir mirk. O juk nebūtų, rodos, iš ko. Reikė­tų pykti, verkti, žandus aptalžyti, bet ne juoktis. Ir gaila žmogaus, ir pikta, bet kai viską į krūvą suimi, vis tiek juokas krečia. Juk matai, kad žmo­gutis Onutės liga tebeserga. Ir tavęs, Jonai, pro pirštus nepraleidžia. Tik kad viską taip gražiai nudailintų, tai nė į galvą neatėjo. Ir sakyk, kad gali žmogų pažinti. Juk visą amžių kartu nugyvenom. Ir tu, Jonai, kartu nugyvenai, ar atėjo kada į galvą, kad per jį čia saliūną įsikūrei?

Degutis jau buvo atsisėdęs prie stalo ir tik papurtė galvą.

-— Mums čia viskas žinoma, bet pats naujas, reikia paaiškinti nuo pradžios, — jau visiškai ra­miai ir lygiu balsu ėmė man dėstyti Apeika. — Kai dėl Jono, tai trumpas reikalas. Antanėlis dar nė žinoti nežinojo, kad juodu su uošviu buvo se­niai susitarę čia saliūną pradėti. Parapija ant to kam­po ne iš karto išdygo. Seniai bruzdėjom, dairė­mės, kur reikėtų pradėti statyti, ir visų akys vis kry­po į tuščią kampinį sklypą, kur dabar bažnyčia stovi.

— Iš tikrųjų tai uošvis pirmutinis ir sumetė, kad čia bus gera vieta. Lenkas, tiesa, norėjo mai­nyti, bet tas buvo daug vėliau, kai bažnyčiai žemė jau buvo užpirkta. O kai dėl Antanėlio, tai ką tuos niekus jis čia tauškia. Atkalbėti tai mė­gino. Kaip šiandien atsimenu, kai šundyte šundijo. "Argi toks vyras jau padoraus darbo susirasti ne­begali. Šinkorius, matai, atsirado. Kaip Šimkė koks, ar Paantvalnio Mauškė. Ar ne gėda bus nuo savų žmonių centus sukinėti?" — zurzė ir zurzė, kur sutikdamas.

— Kodėl to jam nepriminei? — prikišau.

— Kad minsi ar ne, jam vis bus tas pats. Kuolą galėtum ant galvos tašyti, ir tai nesumaišysi. Jis tuoj atvers savaip.

—Tuoj būtų pasakęs: "Kad tu, Jonai, ir at­mintį visiškai pametei", nusijuokė Apeika. "Ge­riau pagalvok ir atsiminsi. Ir Kazimieras, va, dar gali paliudyti. Juk čia pat antai ant kampo stovė­jom, ir ne aš, o Burba norėjo tave sugėdinti, kad šinkoriaus amato nesiimtum. Ar nebeatmeni, kas sakė, kad lietuviui negarbė į svetimas kiše­nes pirštus kaišioti". Gal ne visiškai tais pačiais žodžiais, bet ką nors panašaus būtų sumetęs ir į liudininkus ką nors būtų pasišaukęs. Mes jį pažįs­tam ir viską juokais nuverčiam, tik kad taip toli su Stasiu į paskliundas nučiuoš, tai ir susapnuoti buvo sunku. Tikėjausi, kad šį ar tą į savo pusę nu­dailins, bet kad jau taip visiškai nusmaluotų . . .

— Tai vis, tur būt, ta Onutė, — jau nusišyp­sojo ir Degutis.

— Žinoma, kad ji. O gal dar labiau — mažo žmogiuko didelė garbė, — jau visiškai surimtėjo ir Apeika. — Matai, mes šiaip taip įsikūrę, pra­dėjom jausti trūkumą moterų. Kai kas nuėjo su lenkėm, kiti net su airišėm, bet buvo ir tokių, kurie laikėmės. Kai kurie pradėjo išsirašinėti senas pažįstamas iš Lietuvos. Parašo porą laiškų, mergaitė sutinka atvažiuoti, vyrukas, sukrapštęs pluoštą doleriukų, nusiunčia šipkartę ir po kelių mėnesių kelia vestuves. Kol neturėjom parapijos, kiek tokių vestuvių atšventėm čia pat Degučio saliūne. Aš pats irgi taip savąją atsitraukiau. O buvo čia toks Telesforas Andriulis, truputį nugerdavo, nugėręs mušdavosi krūtinėn prisiekinėdamas, kad jokios bobos savo kambarin neįsileisiąs.

— Tai toks ir iš šio pasaulio išėjo, — įsi­terpė Degutis.

— Taigi, tokių šiais laikais nedaug, — vėl nusišypsojo ir Apeika. — Žmogus žodžio laikėsi. Bet tada turėjo ir bėdos. Pusseserė Onutė iš Lie­tuvos laiškus rašinėjo ir vis prašė šipkartės. Sakė, tėvai vieną brolį į kunigus leidžią, kitam žadą ūkį užrašyti, o jai nieko nežada, esą galėsianti būti brolio šeimininke. Mergaitė šaukte šaukė, kad gelbėtų, su ašarom prašė. "Verčiau pasikarsiu, bet kunigo gaspadine tai jau nebūsiu", rašė. Telespukas vieną paklausinėjo, kitą, — nė vienas nenori katės maiše pirkti, — tada užgulė Antanėlį. Tas pasi-rangė, pasirangė, pagaliau sutiko pusę šipkartės išpirkti. Paties Telespuko kišenėse visada vėjai lakstė, tai kitą pusę iš draugų susimedžiojo. Ir aš, ir Degutis po penkinę primetėm. Prie šip­kartės Antanėlis dar ir savo fotografiją pridėjo, kad atvažiavusi galėtų pažinti. Iš fotografijos — vyras, kaip ir visi vyrai. Švariai apsirengęs, su kie­ta apikakle, nublizgintais batais. Mergaitė atsiuntė laišką tokį smagų, lyg dangus būtų atsivėręs, ir Antanėlį gražiausiais vardais išvadino. Antanėliui, žinoma, irgi kiekvienas žodis į širdį. Išsipustė, naują drabužių eilutę įsitaisė, Onutei siuvykloje vietą užsitikrino, ėmė butelio dairytis, kur galėtų Onutę parsivesti. "Ką darysi, jeigu atvažiuos kokia kuprelė, viena akis žiūri į tave, kita į svieto kraš­tą. Juk jeigu net tėvai ne tekinti nori, bet taikstosi broliui į šeimininkes įkišti, turi būti kas nors ne taip", erzinom. O jis: "Telespukas sako. kad graži, tai ir turi būti graži. Kam jam meluoti. Žino, jeigu pameluos, galvą sudaužysiu. Tą pirmiau­sia pasakiau! Ir žodį išlaikysiu. Jei ir kalėjime rei­kės supūti, vis tiek išlaikysiu. Pirma pinigus iš gerklės išplėšiu, o paskum pamatysit". Mums taip dar geriau. Laukiam ir visaip apšnekam. Ir atva­žiavo. Degutis neleis meluoti — visi išsižiojom. Mergytė kaip vytelė, visiškai ne kaip iš ūkio. Ir veidas skaistus, ir akys abi gerai žiūri.

— Ir dar kaip, — pridėjo Degutis.

— Taigi ir dar kaip. Nors imk ir siųsk savo Mortą atgal į Lietuvą. O Marelis devintam dan­guj. Tuoj visiems atskaitė, kas buvo prie šipkar­tės prisidėjęs, ir dar čia pat pas Degutį visiems alaus nupirko. Vaikšto visur kartu. Nusivedė paro­dyti, kaip tada sakydavom, krutančių paveikslų, nupirko drabužius, aprengė amerikietiškai, apie darbą nė šnekėti nenori. Sako: "Nesirūpink, pinigus aš moku uždirbti, o tu galėsi namie būti ponia. Visų pačios lekia, dirba, o mano nedirbs!". Vis­kas atrodė labai gerai, jei ne viena bėda. Ji, mergaitė, galima sakyti, netoli šešių pėdų, o jis net peties jai nesiekia. "Kaip tu po šliūbo ją pabučiuosi? Ar ji prieš tave atsiklaups, ar mums kopėtėles reikės atnešti?" — juokėsi vyrai, gatavi akimis mergaitę suvalgyti. Ir daugiausia tie patys, kuriems Telespukas norėjo ją įkalbėti. Bet ji nė į vieną. Tik su Antanėliu vaikšto, tik jam juokiasi. Tur būt, po savaitės abu užėjo pas mus. Teisybę pasakius, pati žmona pasikvietė pietų. Po valan­dėlės abi kažin kur dingo. Mudu ir šį šnekam ir tą, o jų nėra. Einu ieškoti, ogi abi užsidariusios miegamajame. Onutės akys užtinusios. Nenori tekėti už Antanėlio. Sako: "Kur mano galva buvo pati­kėti Telespukui. Ir kur aš galėsiu pasirodyti su tokiu vyru. Gal jis ir geras, gal ir rūpestingas, bet kad iš jo tik pusė žmogaus. Ir kad dar būtų kas nors, o dabar tik kriaučiukas". Mudu įkalbi­nėjami ir šiaip, ir taip, bet žmogaus apgauti vis tiek nesinori. "Kaip bus, taip", sako, "tekėsiu tik ne tuoj. Gal paskum ir pamilsiu, bet dabar, kai tik ranka prisiliečia, tai šiurpas taip ir nukrečia". Mudu net pinigų ėmėm siūlyti, kad jam visas skolas ap­mokėtų, bet ji spyrėsi, kad sąžinė neleidžianti taip negražiai pasielgti. Taip praėjo dar gal dvi ar trys savaitės. Antanėlis skubino vestuves, o ji nesakė ne, bet vis stūmė nelaimės dieną tolyn. "Vis galvoju, kad dar priprasiu", kur susitikdama pasakydavo žmonai ar net ir man pačiam. Dau­giau, rodos, niekam savo bėdos ir nebuvo atvėrusi, kaip tik mudviem. Taigi, sakau, praėjo gal kokios dvi ar trys savaitės kai ji griūte įgriuvo ir sako: "Ar judu tikrai padarysite, ką prižadėjote?" Mudu iš karto net nesumetėm, ką buvom prižadėję pa­daryti. Žmona buvo pažadėjusi eiti į svočias, tai ir paklausė: "Ar jau pyragus reikia kepti?". Onutė užraudo, kaip nuplikyta. "Ne, ne ne py­ragus. Gal reikės ir pyragus, bet dabar dar ne.

Ar galėsite paskolinti tuos pinigus?". "Atmokėti Antanėliui?" — sušuko žmona. — "Kas atsitiko? Kaip galų gale nusprendei? Sakyk". Žinai, kaip moterys. Kad tik kas, tai jos tik klausia, klausia, klausia. Tokia buvo ir manoji. O Onutė tik apsi­kabino ją ir šnabžda j ausį. "Tik nepyk, kad taip padariau. Ir tu, Kazimierai, nepyk. Aš pati nežinau, kaip čia išėjo. Man Antanėlio neišpasakytai gaila, bet kad visiškai netyčia kitaip atsitiko. Ką aš čia judviem viską išaiškinsiu, verčiau rodyte parodysiu!". Ir prišokusi atidarė duris, o ant por-čiaus kaip stulpas stovi Stasys. "Čia tai bent pora!" — sušuko manoji. "Kaip dabar tu jį nutvėrei?". Pasirodo, kad atsitiko visiškai paprastai. Onutė, nebesumesdama ką daryti, įsidrąsinusi nuėjo pas kleboną patarimo prašyti ir rado pas jį besėdintį Stasį. Taip iš karto ir sulipo, kaip gerais klijais patepti. Stasys, žinoma, Antanėliui pinigus sugrąžino ligi paskutinio cento ir į vestuves kvietė. Norėjo, kad į pabrolius eitų, bet tas tik pinigus paėmė, numojo ranka ir nuėjo. Į vestuvių galą pasirodė, bet jaunavedžių nesveikino, tik sukinėjosi stiklą paėmęs tarp vyrų ir klausinėjo, gal dar kuriam reikią mergą parsiųsdinti. Jis dar kelias žinąs, tik kitai už šipkartę tai jau nemokėsiąs. Užtenką, kad jau vienam užmokėjęs. Maniau, kad ir šiandien tą istoriją kur nors įjungs, bet nutylėjo. Gal todėl, kad dar visas iš širdies neišdilo. Kai paliko našlė, buvo pradėjęs lankytis, bet toji pardavė namą ir išsikėlė pas sūnų. Atsimenu, atsisveikindama pasakė: "Nenorėčiau išvažiuoti. Čia prabėgo geriausios mano gyvenimo dienos, čia visi draugai, bet čia ir mano senoji nuodėmė. Kol Stasys buvo gyvas, ir tai pasimaišydavo kur nereikia ir kaip nereikia, bet pakenčiau, o dabar atėjo ir vėl limpa. Girdi, dar mudviejų gražiausios dienos esančios priešaky". Teisybę sakant, Onutė ne išvažiavo, bet bėgte pabėgo. Sako, buvo išsivijęs paieškoti, bet grįžo tuščiomis, užtat nors taip stengiasi savo priešui atseikėti. Ir man atleisk, kad suvedžiau. Tikrai maniau, kad nors kiek teisybės pasakys, ir gal galėsi surašyti neblogą istoriją. Tokią kaip maždaug iš tikrųjų buvo, bet matai, kas išėjo. Tik laiką sugaišinai.

— Nesugaišinau, — nusišypsojau. — Aš istoriją parašysiu.
Ir parašiau. Bet prieš siųsdamas spaudai, pasikviečiau visus tris į gerą paežerės restoraną, užsakiau gerus pietus. Pavakarys buvo šiltas, ramus, ežeras vos vos ripuliavo. Paprašiau, kad kavą ir konjaką paduotų terasoj. Apeika su Degučiu žinojo, kam pasikviečiau, tik Antanėlis, tur būt, nesumetė, nes kai susėdom prie kavos, paklausė:
— Tai ką, nespausdino. Nemačiau jokiam laikrašty.
— Dar nesiunčiau, — pasakiau. — Pirma norėjau patiems paskaityti, kaip teisybė kartais atrodo, kai ją iš visų pusių apvartai.
Ir išsiėmęs pluoštą popierių pradėjau skaityti.
Viskas ėjo gerai. Visi trys klausė, atrodė, žodžio nepraleisdami, tik kai pasiekiau vietą, kur Onutė su ašaromis maldauja, ką daryti, Antanėlis nebeišlaikė.
— Durnius, — sušuko, ir nepajutau, kaip iš rankų ištraukęs rankraštį pradėjo plėšti. Apeika su Degučiu pašoko atimti.
— Tegu, tegu! — pašokau ir aš sulaikyti vyrus. — Aš dar turiu porą nuorašų namie.

Vyrai pasitraukė ir vėl susėdom. Antanėlis pakaitomis mėsčiojo akis į juodu, į mane ir į popierių pluoštą, kuris buvo kiek apglamžytas, bet net neįplėštas. Laukiau, ką dar pasakys, bet jis tėškė visus popierius tiesiai man į veidą, beveik protekinis nusileido terasos laiptais paežerėn ir nuėjo vandens suplaktu smėliu.
Sėdėjom tylūs, akimis sekdami tolstantį mažą žmogų, ir galvoje dingtelėjo mintis, kad jis tik išorėje mažas, o pačioje esmėje toks pat, kaip ir mes visi. Gal dar didesnis, nes pasiekė daugiau, negu daugelis didžiųjų. Tik negalėjo pasiekti moters, kurios visą gyvenimą siekė, ir tik todėl, kad iš viršaus atrodė mažiukas. Ir tas mažumas jį patį sumažino, suskaldė, sutrupino. Susmulkino į mažutį tašką, kuris dar tebejuodavo smėlio gelsvume .

— Negerai padariau, — pirmas nutraukiau tylą.
— Kodėl negerai? Parodei tokį, koks pats pasirodė, — greitai atvertė Degutis.
Iš anapus baro jis buvo pratęs kitaip žiūrėti į žmogų. Tvarkingas — gerai, ne — už pakarpos, pro duris, tegu išsimiega kur patvory. Prisikels, kitą dieną vėl ateis, neprisikels, bus radęs galą, kokio ir ieškojo.
Tik Apeika dar porą minučių tylėjo.

— Gal ir negerai, — pagaliau prašneko. — Papratę buvom pasijuokti ir iš jo mažumo, ir iš to nuolatinio šokinėjimo. Ir jis, rodos, prie to pripratęs buvo. Atsikirsdavo, atsipurkštavo, ir vėl viskas lygiai ėjo. Bet čia išėjo kitaip. Atrodė, lyg kuoka vyrą žemėn būtum sukalęs. Dažnai man jo pagailėdavo, bet dabar tikrai gaila. Taip gaila, lyg būčiau užgavęs tikrą brolį.
Tai užvažiuokim šį pat vakarą. Nusivešim butelį, atsiprašysiu, apžiūrėsim namą, jeigu reikės, prisieksiu, kad nespausdinsiu, o jei reikės, galėsiu net prisipažinti, kad nė vienas laikraštis nesutinka spausdinti.
Bet Apeika papurtė galvą.
— Bus geriau, kad užvažiuosiu aš vienas. Dviese bus lengviau. Gal kada kitą sykį, bet šiandien leiskit man vienam. Ir dar vienas reikalas: nesiųsk į laikraščius. Bent kol kas. Gerai?

Patvirtinau. Ir nesiunčiau. Tik dabar, kai jų nė vieno nebėra čia, noriu ir kitiems leisti pasiskaityti, kaip kartais atsitinka. Bet ir tai visas pavardes ir vardus iš kitur parinkau, o kad labiau pėdas sumaišyčiau tiems, kurie vis tiek norės tikrus asmenis ir įvykius atsekti, dar ir ežerą pridėjau.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai