Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIUKAMS SEKLIŲ KNYGA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė G. Ivaškienė   
Lietuviškos Knygos Klubas išleido N. Jankutės knygą vaikams Šamo ežero sekliai (Čikaga, 1972; 137 psl., kaina 4 dol.), iliustruotą dail. N. Pa-lubinskienės.

Pasodinti vienuolikmetį berniuką prie lietuviškos knygos — netaip jau paprasta. Dažnais atvejais tėvams tenka pažadėti sūneliui įvairių pramogų, dovanų, ar net — visai grubiai tariant — porą dolerių, kad tik jis teiktųsi paimti lietuvišką knygą į rankas. Bet kad ir tokiais būdais prikalbintas vaikinukas knygą perskaitytų be atsikalbinėjimų ir dūsavimų, o pabaigęs pareikštų, jog tai įdomiausia lietuviška knyga, kurią jis pats perskaitė ir viską suprato, — tai jau tiesiog stebuklas. Nijolė Jankutė, pasirodo, gali ir jų padaryti.

Kaip gi jai tai pavyko? Pirmiausia — knygelės siužetas artimas Amerikoje gyvenančio vienuolikmečio lietuviuko ir širdžiai, ir aplinkai. Seklių apysakėles beveik visi berniukai noriai skaito. Retas kuris nebus skaitęs nė vienos iš Hardy Boys serijos knygų. Jose įvairiausiais būdais išsipildo berniukiškos svajonės tapti herojais — susekti niekadėjus vagis, kontrabandininkus, plėšikus. Antra — daugelis yra vasaroję išnuomotame namelyje prie ežero ir svajoję apie lokių, plėšikų ar erdvėžmogių atsilankymus. Be to, Jankutė gerai supranta aksiomą, kad berniukai neskaitys knygos apie mergaites, bet mergaitės mielai paskaitys apie berniūkus. Tad, pagrindiniais knygos veikėjais paimdama berniukus ir įvairaus plauko vyriškius, o dėl visa ko pridėdama dar ir mažą sesutę, kuri daugiau trukdo negu padeda, Jankutė užsitikrino berniukų simpatijas ir mergaičių atlaidų dėmesį.

Visa tai dar mažai tereikštų, jei jaunasis skaitytojas turėtų painiotis ilgų sakinių, neišaiškinamų žodžių ir išsireiškimų rezginyje. Jankutės šioje knygoje tokių dalykų nėra. Jos kalba tiesi, aiški. Sakiniai lakūs, neilgi, artimi to amžiaus vaikų galvosenai ir kalbėjimui. Nėra bereikalingų pa-marginimų, perkrauto vaizdingumo, o tačiau paveikslui netrūksta nei spalvingumo, nei niuansų. "Alė jau laikė abiem rankom geltoną kukurūzo varpą ir graužė saldžius grūdus, tai šen, tai ten papu s dama tartum į lūpinę armonikėlę" (p. 16). Arba vėl, aprašant audrą: "Žaibai plieskė vienas po kito, o perkūno trenksmas ritosi ežeru, vydamasis nenutylantį aidą" (p. 43). Trumpesnieji rašytojos sakiniai lengvais trupiniukais subyra į malonią, skaidrią visumą. Stiliaus gyvumas išgaunamas dar ir labai vaiz-džiais veiksmažodžiais, kurių prasmę vaikas lengvai supranta iš paties sakinio. Pvz., atšliurpė (automobilis šlapiu keliu), nušlamštė, kriokė, šniokštė, šniurkščiojo, riogsojo, pasiglemžt, vilkinosi, parvėlė. Taigi, nieku būdu negalima kaltinti Jankutės lietuvių kalbos nuturtinimu, besitaikant prie skaitytojų riboto žodyno. Įveda ji nemažai ir naujadarų, kaip, pvz., plastikinės putos, plauktukai ir kitų, paaiškindama juos to paties puslapio apačioje. Tai irgi labai patogus ir greitas būdas praplėsti vaiko žodynui.

Jankutei be didelio vargo sekasi sukurti linksmą nuotaiką ir iki galo išlaikyti įtampą. Broliški "pasišpilkavi-mai" skaitytojui primins jo paties santykius su sesute ar broliu, ir tai dar labiau suartins knygos veikėjus su skaitytojais.

Nuo pat pirmojo puslapio junti neapčiuopiamą grėsmę, plevenančią ore virš Jurkūnų ir pono Fordo trobelių Šamo ežero pakraštyje. Tai ir užkabina jaunąjį skaitytoją, lyg tą karosiuką ant meškerės. Linksmesnių vaikiškų epizodėlių praskaidrinamame fone vystosi pagrobimas, kvapą užimantis pavogto motorinio laivo gainiojimas po ežerą, ir galop — niekadėjų gaudymas bei jų iššifravimas, kuriame aktyviausiai dalyvauja knygelės herojus — vienuolikmetis Rimas Jurkūnas. Jauniesiems skaitytojams bus tikrai įdomu drauge su Rimu ir Ale patekti amerikiečių policijos būstinėn ir dalyvauti piktadario atpažinimo eigoje.

Šioje darnioje knygelės visumoje savo saldumu disonuoja penktasis skyrelis — "Pasaka apie geltoną liūtą". Tai gan graži pasakėlė apie Pekino veislės šuniukų atsiradimą. Tačiau ji pernelyg "mergaitiška" limonado siurbčiojimo scenoje, kai tuo tarpu visa kita vyksta šiurkštesnėje berniukiškos kasdienybės aplinkoje. Atrodo, kad autorė bus staiga atsiminusi, jog reikia šį tą duoti ir jaunosioms skaitytojoms. Taip pat vargiai ar reikalingas Alės nutarimas niekad neišbėgti į kelią, sužinojus apie p. Fordo katastrofos priežastį. Jis per dirbtinai pedagogiškas šioje knygelėje, kur gyvenimiški pamokymai natūraliai atplaukia įvykių ir sprendimų tėkmėje. Kiek aštrokai mažąją sesutę sušaržuoja dažnas veiksmažodis "rėkė" naudojimas. Jos apibūdinimui iš Rimo lūpų išsprunka ir bene pats mandriausias žodis — "išknebnagė". Kiek dirbtinai tokio amžiaus vaikų
pasaulyje atrodo išsireiškimas "nudžiautas kočėlas". Čia jau daugiau pačios Jankutės ir mūsų (tėvų) žargonas. Kad toks Tomas Gruberis vienuolikmetis), įtūžęs ant storo senio, tepasakytų: "Tikras kriū-kriū", — ::z: sunku patikėti.

Nežiūrint šių kiek neigiamų mažmožių, Jankutės knyga sudomina ir išlaiko skaitytoją nuo pradžios iki paties galo. Nijolės Palubinskienės iliustracijos puikiai išryškina veikėjus, ypač komiškąsias jų puses — tai užriestoji Alės nosytė ar storo senio pilvas ir juokinga grimasa, bandant pabėgti nuo Rimo tėvo. Arba vėl — vandens sargo Ričardo Petersono juokingai kantri išraiška, besiklausant jaunojo seklio Rimo raporto.

Didžiausias knygelės trūkumas išplaukia iš "Draugo" spaustuvės. Negalima neatkreipti dėmesio į tai, jog nuo pat pradžios iki galo privelta daugybė korektūros klaidų. Daugiausia tai klaidinga žodžių rašyba. Kele-toje vietų net berniukų vardai pakeisti. Iš Rimo ir Tomo atsirado Ti-mas ir Romas (p. 66 ir 67). Gaila, kad šioms puikioms rašytojos ir ilius-tratorės pastangoms spaustuvė tesuteikė tik atkištinį patarnavimą. O mažamečių skaityboje — tai jau didžiulis nusižengimas.
G. Ivaškienė



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai