Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"REVOLIUCIJOS ANATOMIJOS" MINTYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Saulius A. Girnius   
RyŠium su įvairiais šio meto sąmyšiais ar sąjūdžiais "revoliucijos" žodis yra gan išpopuliarėjęs. Tik ar daugelis suvokia, ką jis reiškia?

Viena įdomiausių šia tema knygų, The Anatomy of Revolution, yra parašyta žymaus amerikiečių istoriko Harvardo profesoriaus Crane Brin-tono (1898 - 1968) prieš 35 metus (1938). Knygoje autorius žvelgia į anglų (1640), amerikiečių (1775), prancūzų (1789) ir rusų (1917) revoliucijas, ieškodamas jose pagrindinių panašumų. Panašumų jis suranda gan daug, ir jie verti dėmesio, kadangi gerokai skiriasi nuo įprastinių nuomonių apie revoliucijas. Revoliucijos, kurias Brintonas lygina, yra beveik pačios svarbiausios Europos istorijoje. Ir kadangi tos revoliucijos pasisekė, jos atnešė daugiausia pakeitimų gyvenime. Autorius nebando išaiškinti, kodėl vienos revoliucijos pavyksta, o kitos yra lengvai užgniau-žiamos; jam nerūpi duoti recepto, kokios sąlygos reikalingos sėkmingai revoliucijai, jo dėmesys daugiau krypsta į revoliucijos eigą ir į pačius revoliucionierius.

Plačiausiai pažvelgus, galima sakyti, kad yra du pagrindiniai žvilgiai į revoliucijas. Pirmas, — kuriam dažniausiai atstovauja buvusieji valdžioje ir jos šalininkai, — žiūri visiškai neigiamai į revoliuciją. Jiems revoliucija yra didelis blogis, kada kokia nors maža grupė žmonių, trokšdama valdžios ir per smurtą bei apgaulę slaptai veikdama, apgauna žmones ir nuverčia teisėtą valdžią. Gi laimėtojų žvilgiu atrodo, kad senoji valdžia buvo sudariusi tokias nepakenčiamas sąlygas, jog žmonės spontaniškai sukilo ir ją nuvertė. Brintonas mano, kad tiesos yra abiejose šiose teorijose ir kad geriausiai revoliucijas išaiškina šių teorijų junginys. Norėdamas apibūdinti revoliucijos eigą, Brintonas panaudoja palyginimą iš patalogijos: revoliucija yra tarsi karščiavimas. Dar prieš ligą jau pastebimi žmoguje tam tikri sutrikimai, bet tai dar nėra aiškios ligos simptomai. Juos tik labai geras diagnostikas galėtų atpažinti. Kada jie pilnai pasireiškia, revoliucija jau yra prasiveržusi. Bet ir čia, kaip ir temperatūroj, yra svyravimų, kol pasiekiama krizė — revoliucijos teroras. Jam pasibaigus, prasideda sveikimas. Po krizės žmogus pasveiksta, tapęs atsparesnis tai pačiai ligai, bet iš esmės pasilikęs toks pats. Taip pat ir visuomenės, pergyvenusios revoliuciją, pasidaro stipresnės, bet be didelių pakeitimų.

Revoliucijos nekyla, kai gyvenimo sąlygos yra blogiausiame stovyje, kai siaučia badas ar už gniaužiama bet koks laisvės troškimas, atvirkščiai — tada, kai žmonės neblogai gyvena, kai gyvenimo lygis kyla, bet yra žmonių, kurie ir turte darni jaučia, kad jie nėra pakankamai ^vertinami. Jie negauna tiek įtakos valdžioje, kiek, jų manymu, turėtų jiems priklausyti pagal jų turtą ir gabumus. Yra griežtai nustatyta neperžengiama riba, kuri skiria juos nuo valdančios klasės. Jų nuomone, valdančioji klasė nebėra pakankamai pajėgi ir nemorališkai bando išsilaikyti. Šis nepasitenkinimas valdžia pamažu perduodamas intelektualams, kurie taip pat pradeda reikalauti didelių pakeitimų. Intelektualai, nepakęsdami dalykų, kaip jie tuo metu yra tvarkomi, vis tiek optimistiškai galvoja, kad, nuvertus valdžią, žmonės pasidarys geresni ir bus lengva sukurti geresnį pasaulį. Šitokį idealistišką nusistatymą lydi skelbimas, kad valdantieji pasiekė valdžią per klastą ar per smurtą ir kad jie neteisėtai išsilaiko. Šitas ideologinis nusistatymas, susijungęs su minėtais ekonominiais motyvais, pasireiškia suformavimu visokiausių pressure groups, kurios siekia didelių politinių pakeitimų. Atsiranda net pačioje valdančioje klasėje nemaža revoliucijai palankių žmonių.

Gal tas nepasitenkinimas valdžia tiek daug nereikštų, jei tuo pačiu laiku valstybė neturėtų didelių finansinių sunkumų, susidariusių dėl skolų, padarytų per neseniai baigtus karus. Žmonės turtėja, bet valstybė nepajėgia iš jų išgauti pinigų. Įvairiausios reformos bandomos, bet jos per vėlai pradedamos ir per mažai pasiekia, tad jos tiktai skatina revoliuciją, keldamos žmonių viltis, kurios nėra įgyvendinamos. Reikalai blogėja, bet valstybė vis tiek atrodo pakankamai stipri, kad, panaudodama truputį jėgos, būtų galėjusi revoliuciją sustabdyti, nes ji buvo dar ne suorganizuota. Tačiau valdžia bando panaudoti jėgą taip neefektyviai, kad policija ir kariuomenė praranda pasitikėjimą valdžia, kuri lyg ir bijo juos panaudoti. Kada revoliucija prasideda, nėra aišku, bet po kiek laiko ji pasiseka, tiksliau sakant, valdžia subyra ir yra pakeičiama.

Tačiau senosios valdžios nuvertimas yra tiktai revoliucijos pradžia. Iš pradžių bendrai džiaugiamasi nuvertimu senosios valdžios ir tikimasi, kad greitai bus galima sukurti rojų žemėje. Tačiau labai greitai išaiškėja, kad revoliucionierių tarpe yra labai dideli visiškai nesuderinami nuomonių skirtumai. Kaip senosios valdžios įpėdiniai valdžią paima nuosaikesnieji, kurie aplamai yra turtingesni ir įtakingesni senosios valdžios opozicionieriai. Tuo pačiu laiku kiti įsitikinę, kad revoliucija nėra pakankamai toli pažengusi, bet nepajėgiantys perimti oficialią valdžią, pradeda įgyti daugiau galios per tuo laiku iškylančią neoficialią valdžią, kuri daugeliu atvejų pasidaro svarbesnė negu oficialioji valdžia. Šios neoficialiosios valdžios užnugari sudaro tos spaudimo grupės, kurios turėjo įtaką nuversti senąją valdžią, kaip pvz. politiniai klubai Prancūzijoje ar darbininkų ir kareivių sovietai Rusijoje. Nuosaikieji paima valdžią labai sunkiu metu ir nepajėgia pakankamai atsispirti spaudimams iš kairės. Perimdami valdžią, jie perima visus turėtus sunkumus ir, nepajėgdami jų tuojau išspręsti, praranda kai kurių žmonių pasitikėjimą. Radikalai, nebūdami valdžioje, skelbia visokius priekaištus ir randa sau daugiau ir daugiau šalininkų. Nuosaikieji negali jų nutildyti, nes tada tuojau pat būtų kaltinami revoliucijos išdavimu, bandymu siaurinti žmonių laisvės, dėl kurios buvo kelta revoliucija. Bandydami išsilaikyti valdžioje, nors ir tikėdami, kad revoliucija yra pakankamai pažengusi, jie priverčiami pasukti daugiau į kairę. Tuo pačiu laiku prarasdami šalininkų iš dešinės, jie pasiekia ribą, kurią jaučia nebegalį peržengti ir tada ieško paramos iš konservatorių. Šie juos atmeta, ir radikalai perima valdžią perversmo keliu, bet su labai mažu pasipriešinimu. Nuosaikiųjų nepasisekimą Brintonas įdomiai išaiškina tuo, kad jie buvo per dideli realistai, darė per daug kompromisų, rodė per daug sveiko proto ir tolerancijos. Normaliais laikais tai labai teigiamos ir reikalingos savybės, bet revoliucijos laikotarpiu viskas yra atvirkščiai valdo fanatiškas idealizmas, dažnai pilnas visokiausios neapykantos, o nuosaikumas laikomas kvailybe.

Radikalai paima valdžią, nors jų skaičius yra labai mažas. Tai iš dalies išaiškinama tuo, kad didelis žmonių skaičius, nepatenkintas visais pasikeitimais, visiškai pasitraukia iš politinio gyvenimo, net nebalsuodami bet kokiuose rinkimuose. Iš kitos pusės, radikalų mažas skaičius yra didelis pliusas, nes jie žymiai geriau susiorganizavę, turi tiksliai nustatytas gaires ir gali žymiai vieningiau veikti. Būdami maža grupė, jie laiko save išrinktaisiais, bet taip pat labai lojaliai klauso savo vadų, kurie yra ypatingai geri ir efektingi.

Radikalams valdyti daugeliu atžvilgių yra žymiai lengviau. Nuosaikiųjų valdžia, visokiausių sunkumų verčiama, buvo priversta krašto valdžią daugiau centralizuoti ir iš dalies sutvarkė ar bent davė pagrindus įvairiems reikalingiems pakeitimams. Radikalai, paėmę valdžią, pasidaro diktatoriški, skelbdami laisvę visiems, bet greitai susiaurindami tik į laisvę tiems, kurie yra jos verti, atseit, tiems, kurie sutinka su jų idėjomis. Radikalai, norėdami kaip nors išsilaikyti, steigia specialius revoliucinius teismus, kurių tikslas susekti ir nubausti priešus iš dešinės ir iš kairės. Jie yra įsitikinę, kad jų pastangomis bus galima pasiekti rojų žemėje, tik pirma reikia padaryti visokių pakeitimų. Jie reikalauja iš žmonių labai aukštos moralės, beveik asketizmo, uždrausdami girtavimą, į-vairius lošimus ir net dalinai nustatydami drabužių madas. Jie pakeičia vietovardžius, kurie gali priminti buvusius laikus. Pvz. Prancūzijoje pažengė tiek toli, kad pakeitė visą kalendorių, įsteigdami dešimties dienų savaitę. Jie patys dažniausiai laiko save išrinktaisiais, kurie yra pašaukti padaryti visokius pakeitimus. Jie yra labai netolerantiški ir pilni beveik religinio fanatizmo, norėdami įtikinti žmones savo teisingumu. Skelbdami, kad jų idėjos yra universalios ir tinkamos visai žmonijai, jie praktiškai yra dideli nacionalistai, laikydami savo tautą išrinktąja, kuri visą pasaulį turės pakeisti. Jų fanatizmas remiasi įsitikinimu, kad tik jie atrado tikrą teisybę ir kad jų iškilimas ir pasisekimas yra jau seniai nuspręstas ir nepakeičiamas.

Šis periodas Brintonui atrodo įdomiausias, ir tad jis bando išaiškinti, kodėl jis iškyla. Priežasčių jis randa daug, bet aš paminėsiu tik pagrindines. Žmonės pamažu buvo pripratinami prie smurto ankstyvesnių panašių įvykių. Beveik visada tuo pat metu vyksta vidaus ar karas su užsieniu. Neišvengiamai kyla ir dideli ekonominiai sunkumai, kilę dėl karo reikalavimų ir bandymų daugiau centralizuoti valdžią. Nepripratę valdyti kraštą, radikalai gan neefektingai valdo, sunkumus jie dažniausiai išsprendžia jėga, bet tai tik sukelia naujų rūpesčių.
Po kiek laiko fanatizmas pamažu žmonėse žlunga, ir karo sėkmingas užbaigimas daugiau ar mažiau padeda nuversti radikalus. Dauguma jų nužudomi ar ištremiami, ir pamažu žmonių gyvenimas pradeda atsigauti; žmonės iš kairės ir dešinės, anksčiau pabėgę ar buvę ištremti, grįžta atgal. Asketizmas dingsta ir grįžtama į pramogavimą.

Pažvelgus į valdžią po revoliucijos, reikia pastebėti, kad valdžia yra žymiai daugiau centralizuota ir efektingesnė. Nauja žmonių grupė perėmė valdžią, bet iš tikrųjų ji nėra labai daug pasikeitusi nuo ankstyvesnės. Paprasto žmogaus gyvenimas tiktai labai mažai pakito; daug jam buvo žadėta, bet mažai ištesėta. Tai, tur būt, labiausiai parodo, kaip teisingai Brintonas revoliuciją palygino su liga.
Trumpai pažvelgus į revoliucijos eigą, reikia arčiau pažvelgti ir į revoliucionierius. Iš to, kas buvo pasakyta, galima spręsti, kad neįmanoma visus revoliucionierius sutapatinti, tačiau Brintonas yra radęs visą eilę įdomių panašumų. Kai galvojama apie revoliucionierių, kyla vaizdas jauno, vargingai apsirengusio, nesipraususio idealisto, kuris nori panaikinti dabartinę valdžią. Jei jis turi planą, ko siekti, tai planas yra labai idealus ir nerealistiškas. Tokį revoliucionieriaus vaizdą Brintonas visiškai paneigia. Revoliucionieriai, atvirkščiai, daugiausia buvo vyresnio amžiaus žmonės, kurie kaip tik buvo gabesni, ambicingesni ir kurių dauguma jau gan sėkmingai pasireiškė visuomenėje. Dauguma jau anksčiau buvo pasižymėję vadai, reiškėsi vadovaujančiose pozicijose vietiniame gyvenime ir buvo dalinai pripratę valdyti žmones. Klaidinga galvoti, kad revoliucija leidžia įsitvirtinti visiškai naujai grupei, nors ir negalima paneigti, kad revoliucija sudaro sąlygas kai kuriems žmonėms su specialiais gabumais iškilti. Revoliuciniu laikotarpiu žmonės su neįprastomis ir redikaliomis idėjomis gauna daugiau progos pasireikšti, bet, kaip ir normaliais laikais, mažai ką jie pasiekia. Per revoliucijas dažniausiai vadovauja labai praktiški žmonės, o tarp revoliucionierių galima rasti tikrai visai visuomenei atstovaujančius žmones.

Čia aš tik bendrai iškėliau Brintono pateiktas idėjas, bet nė kiek nebandžiau gilintis į jo pateiktus pavyzdžius iškeltoms idėjoms pailiustruoti. Tad jei skaitytojas pasigenda tokių įrodymų, patarčiau jam perskaityti knygą (peržiūrėtas ir papildytas leidimas popieriniais viršeliais yra išėjęs 1965 Vintage Books serijoje).
Saulius A. Girnius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai