Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS IX SUVAŽIAVIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Girnius   
Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimai šaukiami kas treji metai. Šiemet devintasis (už Lietuvos jau šeštasis) suvažiavimas įvyko jėzuitų Bostono Kolegijoje rugpiūčio 31 — rugsėjo 2 dienomis. Praeitą kartą, Toronte 1970 m., buvo bandyta posėdžiauti kone ištisą savaitę — šešias dienas. Šįkart vėl grįžta prie trijų dienų, nes suvažiavimo ištęsimas ligi savaitės nevisiškai pasiteisino. Žinoma, per tris dienas negalima tiek sutelkti paskaitų, kaip per dvigubai ilgesnį laiką. Toronto suvažiavime buvo 11 sekcijų su 36 paskaitomis, šiais metais — 7 sekcijos su 25 paskaitomis (viena jų tik prisiųsta, bet neskaityta). Paskutiniame JAV-se įvykusiame suvažiavime (Fordhamo un. New Yor-ke 1964 m.) irgi tris dienas buvo mažiau paskaitų (20), nors viena sekcija buvo daugiau, negu šiemet. Kadangi Bostono lietuvių kolonija aplamai yra nedidelė, o svečių iš kitur paprastai nedaug sulaukiama, tai §šį merų suvažiavimas dalyviais nebuvo gausus: būtent 111 įsi-R žioravusių dalyvių — 32 LKMA nariai ir 79 svečiai. Pagal Bostono tolumą nuo kitų lietuviškųjų centrų ir vietinės kolonijos mažumą tai visiškai patenkinamas skaičius. Tokie kiekybiniai duomenys.

Suvažiavimas aplamai buvo pakankamai aukšto mokslinio lygio. Daugiau vyravo informaciniai, negu studijiniai pranešimai, kaip ir ankstesniuose suvažiavimuose. Tai suprantama: nors ir pasiskirstoma į specialias sekcijas, vis vien ir jose daugumą klausytojų sudaro ne atitinkami specialistai, o interesuotieji "pašaliečiai". Kaip suvažiavimui rengti vietinio komiteto pirmininkas prof. dr. J. L. Navickas teisingai pastebėjo atidarymo žodyje, LKMA veikloj yra tam tikra vidinė įtampa, nes lygiu būdu LKMA nori tarnauti ir mokslui, ir visuomenei. Tai atspindi ir suvažiavimų pobūdis. Kaip paprastai, pasitaikė ir viena kita seklesnė, daugiau "pamokslinę" negu mokslinė paskaita. Bet sunku to išvengti: iš anksto neįmanoma numatyti, kaip kas pasiimtą uždavinį ištesės.

Paskaitų apžvalga
Šių metų suvažiavimui toną davė teologija bent ta prasme, kad jos sekcijos vadovo prel. V. Balčiūno paskaita buvo skaityta ne pačioj sekcijoj, bet atidaromajame pilnaties posėdy. Jis išdėstė Bažnyčios charizmatinio atsinaujinimo teologinius pagrindus. Pačioj sekcijoj Putnamo seselė O. Mikailaitė gyvai painformavo apie charizmatinį sąjūdį pasaulio, o ypač Amerikos katalikuose. Prof. kun. A. Rubšys savo paskaitoje "Mito klausimas N. Testamente" brandžiai nagrinėjo protestantų teologo R. Bultmanno iškeltąją "nu-mitinimo" problematiką. Taigi teologų paskaitos buvo aktualiomis temomis. "Pažangu" buvo ir tai, kad pirmą kartą teologijos sekcijoj paskaitininkų tarpe buvo ir moteris. Klausytojų ji nenuvylė, priešingai, laimėjo jų simpatiją.

Tą pačią dieną (VIII.31) po teologų posėdžiavo istorikai. Istorijos mokslų sekcijos vadovas prof. S. Sužiedėlis visus tris paskaitininkus parinko lituanistinėms temoms. Dr. V. Gidžiūnas, O.F.M., nušvietė pranciškonų religinę ir kultūrinę veiklą XV - XVI amžiuje. Prof. dr. B. Ma-čiuika supažindino su istoriniais leidiniais okupuotoje Lietuvoje po 1945 metų. Prof. dr. P. Rabikauskas kėlė aplamai istorinių šaltinių leidimo svarbą ir pateikė informacijos apie Romoj LKMA pradėtą Lietuvos istorinių šaltinių leidimą.

Šeštadienį (IX. 1) prieš pietus posėdžiavo psichologijos - pedagogikos mokslų sekcija. Prof. dr. I. Užgirienė analizavo, kaip pagal vaiko protinį vystymąsi palaipsniui formuojasi ir etinių normų subtilesnis suvokimas. Pats sekcijos vadovas prof. dr. J. Pikūnas nušvietė humanistinių vertybių skiepijimo svarbą ir nurodė įvairias aplinkybes, neigiamai veikiančias jaunimo auklėjimas i. Pagal pasaulio lietuvių jaunimo anketos duomenis prof. dr. R. Kriaučiūnas nupiešė tipišką dabartinio lietuvio jaunuolio vaizdą. Prof. kun. dr. A. Paškus ryškino modernaus žmogaus dilemas krikščioniškosios moralės šviesoje. Rašančiojo nuomone, tai buvo šio suvažiavimo stipriausia sekcija ir klausimų aktualumu, ir brandžiu jų sprendimu.

LKMA IX suvažiavimo Bostone dalyviai (1973.IX.1)

Psichologijos - pedagogikos sekcijos dalyviai
LKMA pirmininkas prof. A. Liuima su IX suvažiavimo rengimo komiteto pirmininku prof. J. L. Navicku. Dešinėje: baigiamojo pilnaties posėdžio paskaitininkas prof. J. Brazaitis su prof. A. Liuima (antroj eilėj istorikai dr. J. Jakštas ir dr. V. Gidžiūnas). Visos nuotraukos prof. kun. V. Jaskevičiaus, S.J.


Po pietų tądien paraleliai posėdžiavo dvi sekcijos, Architektūros ir meno sekcijoj dr. J. Gimbutas kruopščiai apžvelgė Lietuvos bažnyčių statytojus praeitame ir šiame šimtmetyje. Sekcijos vadovas dr. A. Kulpa-Kulpavičius aptarė Vilniaus miesto planavimą XIV amžiuje. Ar-hittkto E. Arbo paskaita buvo apie lietuvį architektą XX amžiuj (paskaitininkui neatvykus, paskaitė kun. St. Yla). Nors sekcija buvo pavadinta architektūros ir meno" vardu, ribotasi tik tuo vienu architektūros menu.

Gamtos ir tiksliųjų mokslų sekcijoj buvo numatytos 5 paskaitos, bet į suvažiavimą negalėjusio atvykti prof. dr. Pr. Jucaičio paskaita (apie bulvių virusų tyrinėjimus) liko neskaityta. Sekcijos vadovas dr. P. Kaladė kalbėjo apie vėžį sukeliančius cheminius maisto priedus. Dr. Br. Povilaičio paskaita buvo apie tabako alkaloidus, dr. E. Užgirio — apie naujus fizinius metodus imunologijoj. Šios dvi mokslinės paskaitos iŠ klausytojų reikalavo jau specialesnio nusivokimo. Dr. T. Žiūraitis, O.P., savo ilgą paskaitą skyrė paneigti_evoliucijos mokslui. Visi ją suprato, bet klausimas, kiek ką paskaitininko iškalba galėjo įtikinti.

Trečiąją dieną (IX.2), sekmadienį, po pamaldų paraleliai vyko paskutinės dvi sekcijos. Lietuvių kalbos ir literatūros sekcijoj St. Santvaro paskaita buvo skirta paminėti neseniai mirusius J. Aistį ir kun. M. Vaitkų. Sekcijos vadovas VI. Kulbokas aptarė B. Brazdžionio religinę poeziją (dėl laiko stokos kiti trys numatyti poetai liko nebeapibūdinti). A. Mažiulis apžvelgė tautosakos ir tautyros darbus Lietuvoje 1947 - 72 m. Paskaitytas prof. dr. K.-O. Falko, buvusio švedų kalbos lektoriaus Vytauto D. un-te, vertinga paskaita apie lietuvių asmenvardžių ir vietovardžių slavinimo metodus (daugiausia Suvalkų trikampyje).

Medicinos sekcijoj jos vadovas dr. B. Petkauskas kalbėjo apie medicinos priežiūrą Amerikoj ir Vakarų Europoj, prof. dr. M. Vygantas — apie akių pakitimus diabetikuose. Trečiasis numatytas paskaitininkas, dr. Z. Danilevičius, į suvažiavimą neatvyko.

Pirmąkart LKMA suvažiavimas Š. Amerikoj vyko be filosofijos sekcijos. Buvo numatyta įdomi programa — simpoziume panagrinėti A. Maceinos filosofiją. Tačiau tarnybinės pareigos sukliudė simpoziumo vadovui, prof. dr. V. Mantautui, tokį simpoziumą suorganizuoti.

Dar didesne spraga reikia laikyti, kad šiame suvažiavime visiškai nebuvo atstovaujama visuomeniniams mokslams. Praeitame suvažiavime buvo jų net dvi atskiros sekcijos:
a. teisės, politikos ir ekonomijos ir
b. sociologijos.
Tiek dėl sekcijų. Kadangi pernai LKMA sukako 50 metų, tai šis suvažiavimas buvo ir jubiliejinis. Baigiamajame pilnaties posėdyje ši sukaktis buvo paminėta Prof. J. Brazaičio paskaita "Akademija tautos kryžkelėje", įžvalgiai iškėlusią LK MA vaidmenį mūsų tautos paskutiniojo penkiasdešimtmečio laikotarpyje (ši paskaita pažadėta mūsų žurnalui).

Tame pačiame baigiamajame pilnaties posėdy buvo įteikti iš kun. dr. J. Prunskio fondo LKMA paskirtųjų premijų diplomai. Pačios premijos buvo jau anksčiau paskirtos ir įteiktos. Žurnalistikos premija paskirta prof. J. Eretui (jis negalėjo iš Šveicarijos į šį suvažiavimą atvykti). Mokslo veikalo premijos diplomą priėmė "Fontes Historiae Lituaniae" I tomo redaktorius prof. P. Rabikauskas su pora iš savo bendradarbių (kun. R. Krasausku ir dr. V. Gidžiūnu).

LKMA veiklą nepailstantysis pirmininkas dr. A. Liuima, S.J., apžvelgė pačioj pradžioj — suvažiavimo atidaromojoj kalboj. Be "Suvažiavimo Darbų", leidžiamas stambus "LKMA Metraštis" ir kitos knygos. Šiam darbui pavyksta rasti ir naujų mecenatų, kaip p. EI. Mic-keliūnienė, kun. V. Puidokas ir kt. Romoj kaupiama turtinga biblioteka ir archyvas. Prel. P. M. Juras akademijai perleidžia savo "Alką". Veikia 10 LKMA židinių. Iš viso akademija turi 221 narį, nuo paskutiniojo suvažiavimo mirė 12 narių (tarp jų du nariai mokslininkai: Z. Ivinskis ir A. Salys), naujų narių įstojo 17.

Atidarymo dieną mišias jėzuitų Šv. Ignoto bažnyčioj laikė vysk. V. Briz-gys, pasveikindamas suvažiavimą ir palinkėdamas jam sėkmės. Paskutinę dieną, sekmadienį, So. Bostono lietuvių Šv. Petro bažnyčioje mišias koncelebravo ir pamokslą pasakė vysk. A. Deksnys.

Kiti suvažiavimai paprastai buvo praturtinami ir kokiu didesniu meniniu renginiu. Šįkart tik bankete (sutraukusiame daugiau publikos, negu pačiame suvažiavime^ padainavo B. Povilavičius, o smuiku porą dalykų atliko Iz. Vasyliū-nas (abiems akompanavo J. Kačinskas). Tiesa, buvo suplanuota, lietuvių grafikos paroda. Tai būtų buvęs vertingas suvažiavimo programos praturtinimas. Tačiau dėl nelemtų, bet šiuo metu įprastų nesusipratimų parodos rengimas buvo atšauktas. Labai apgailėtinas šis sprendimas.

Kreipiantis ateitin
LKMA suvažiavimai yra taip nusistovėję, kad aplamai jų lygis lieka vienodas. Nei blogiau, nei geriau vyko ir šis suvažiavimas. Tačiau toks nusistovėjimas nejučiomis reiškia ir surutinėjimą. Todėl, besidžiaugiant, jog ir šįkart viskas sėkmingai praėjo, vis dėlto pravartu bent viena antra pastaba pažvelgti, ar visais atžvilgiais susidariusi rutina yra jau ir pageidaujama. Gal būt, kai ką būtų pravartu ir pervertinti.

1. Kaip suvažiavime informuota, šiuo metu LKMA turi 221 narį. Tuo tarpu pačiame suvažiavime jų dalyvavo tik 32, atseit tik apie septintadalį (daug mažiau negu svečių, kurių buvo įsiregistravę 79). Dalyvavo daugiau mažiau tik iš artimosios apylinkės. Tolimesnių miestų nariai buvo išimtys. Net iš kaimyninės Kanados tebuvo atvykę tik du prelegentai su žmonomis. Iš kai kurių židinių nebuvo nė po vieną atstovą (pvz., ir iš netolimojo Montrealio). Šių metų suvažiavimas šiuo atžvilgiu nebuvo išimtis. Ir ankstesnieji suvažiavimai ne kitoki buvo. Bet tai ir kelia klausimą: kiek LKMA suvažiavimai yra pačios akademijos
suvažiavimai ir kiek jie lieka tik LKMA paskaitų ciklas vienos ar kitos kolonijos šviesesnei visuomenei.

Keliu šį klausimą dėl to, kad nelaikau jo taip jau nesvarbiu. Nepakanka, kad suvažiavime skaitytąsias paskaitas visi LKMA nariai turi progos po trejų metų pasiskaityti "Suvažiavimo Darbuose". Kaip kiekvienai organizacijai, taip ir LKMA yra svarbus ir jos narių glaudesnis susigyvenimas. Be to negali būti branginama nė pati organizacija. Antra, gausesnis pačių narių dalyvavimas būtų svarbus sudaryti bent šiokiam tokiam specialistų branduoliui ir pačiuose suvažiavimo sekcijų posėdžiuose. Esamomis sąlygomis jie vyksta tik pasyviu paskaitų išklausymu. Apie diskusinį pasvarstymą negali būti nė kalbos, kai publikoj kartais nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų tam reikalui kvalifikuotas. Tad ir visiškas "antimokslą" skelbiąs "pamokslas" gali būti tylomis priimtas "kritišku žvilgiu".

2. Bet kokiu būdu būtų galima LKMA narius plačiau sukviesti į suvažiavimus? Vykti į tolimesnę kelionę tik pasyviai pasiklausyti paskaitų ciklo, pasirodė, nėra jau tokia didelė vilionė. Norint gausesnio narių dalyvavimo, reikia diesnį jų
skaičių pakviesti aktyviais programos dalyviais. Tai savo ruožtu reikalauja keisti ir paskaitų pobūdį.

Ligi šiolei daugiau ar mažiau laikomės Lietuvoj susidariusios tradicijos, kad visos paskaitos būtų valandinės. Lietuvoj tai buvo natūralu, nes buvo ribotas skaičius ir žmonių, kurie tiko mokslinio lygio paskaitoms. Tuo tarpu čia tokios stokos nėra. Ne be pagrindo amerikiečių moksliniuose suvažiavimuose skaitomos ne valandinės paskaitos, o gana ribotos apimties pranešimai. Gal būt, pravartu ir mums "persiorientuoti". Galima "Suvažiavimo Darbams" parengti ir ilgesnės nustatytos apimties straipsnius (bet ir čia pravartu laikytis saiko), o pačiame suvažiavime pateikti tik esminę santrauką.

Noromis nenoromis prie tokios praktikos ir dabar savaime prieinama, tik ne tvarkos laikantis, o jos nepaisant. Kai pirmieji sekcijos paskaitininkai be saiko užsišneka, tai paskutiniesiems nebelieka nė normalaus laiko. Sakysime, šiame suvažiavime mažiausiai bent pora paskaitininkų turėjo dėl to nukentėti, o viena atsiųsta paskaita liko išvis neperteikta. Ypač neleistina nepaisyti nė lietuviškosios "akademinės valandos" (45 minučių), o kankinti klausytojus net ligi kone pusantros valandos, atseit dviejų "akademinių valandų". Laimė, jei tokią teisę sau suteikia kuris nors iš paskutiniųjų paskaitininkų. Šiuo atveju galima išeiti ir iš pusės paskaitos. Ne veltui viena tokia paskaita ir buvo baigta klausyti tik pusės klausytojų. Bet kai tokią sau teisę pasisavina kuris nors pirmesniųjų kalbėtojų (kad ir kaip iškalbių!), nori nenori, bet turi kentėti, belaukdamas tolimesnės programos. Reikia aiškiai nustatyti, kiek kam skiriama laiko, o vadovams reikia prižiūrėti, kad tų ribų ir būtų paisoma. Moksliniai suvažiavimai nėra politinės konvencijos, kur kartais neišvengiama ir ilgiau paposėdžiauti.

3. Gyvybiškai svarbu LKMA kaip galima daugiau į savo suvažiavimus (o tuo pačiu ir į pačią akademiją) įtraukti jaunesniųjų mokslininkų. Negalima sakyti, kad nekreipiama į tai dėmesio. Kreipiama, bet per mažai. Gal ir negalima daugiau jų į-traukti, kol laikomasi valandinių paskaitų tradicijos. Bet kaip tik tai ir yra argumentas prieš tą tradiciją. Jaunųjų mokslininkų turime jau tiek, kad tik maža jų dalis panaudojama. Kad ir šiame suvažiavime — iš 25 paskaitininkų tik 9 galime laikyti jaunosios bei viduriniosios kartos atstovais. O ir iš paties suvažiavimo buvo matyti, kad geriausiai pasisekė tos sekcijos, kur buvo nesibaiminta jaunesniųjų pajėgų. Priešingai, silpniausios liko tos sekcijos, kur norėta tik- jubiliatinėmis pajėgomis verstis.

Kadangi nestokojame žmonių paskaitoms, tai ir nėra jokio reikalo, kad tie patys žmonės vėl būtų kviečiami ir kitam suvažiavimui, be jokios pertraukos ar be specialiai ypatingo reikalo. Tai ne pasisakymas prieš atskirus žmones, kurie pakluso, bet principinis klausimo kėlimas.

4. LKMA vadovybė yra Romoje. Kitos tokios darbui atsidėjusios vadovybės niekur kitur ir nebūtų galima sudaryti. Tačiau iš Romos sunku sekti jaunų mokslinių pajėgų brendimą Šiaurės Amerikoje. Rašančiojo nuomone, LKMA valdybai būtina turėti savo atstovą JAV, kuris orientuotųsi šiuo reikalu ir galėtų būti informacijos šaltiniu akademijos vadovybei. Aišku, toks atstovas turėtų būti iš pačios tos jaunosios ar jau viduriniosios kartos. Gal būt.būtų pravartus net trys tokie atstovai pagal pagrindines mokslų grupes: humanitarinių, visuomeninių ir gamtos mokslų.

Dabar, atrodo, sekcijų vadovai yra dažnai keičiami. Ar nebūtų geriau, kad jie būtų pastovesni? Tokie pastovūs sekcijų vadovai galėtų sistemingiau "inventorizuoti" esamąsias pajėgas ir planingiau jas įjungti į suvažiavimus. Žinoma, nieku būdu nereikėtų, kad tokie pastovūs sekcijų vadovai būtų ir nuolatiniai suvažiavimų paskaitininkai.

5. Tiesiog, sakyčiau, imperatyviai būtina suvažiavimo rengimo darbą iš anksto pradėti. Skubos improvizacijos retai kada esti laimingos. Jau prieš metus suvažiavimo programa turi būti sudaryta. O šįkart ją spaudoj išvydome tik pora savaičių prieš suvažiavimą. Aišku, daug kas buvo skubotai daroma. Gi per vėlai besikreipiant, sunku laukti ir sutikimo.
Išsimušti iš rutinos (nors aplamai ir patenkinamos) yra būtina sąlyga ne paskutiniais mėnesiais griebtis sekcijų vadovų ir paskaitininkų medžiojimo, o iš anksto juos numatyti ir laiku angažuoti.

6. Kadangi LKMA nėra vienos specialybės žmonių organizacija, gal būt reikėtų vengti ir per siaurai specialių temų ar bent jas taip parengti, kad būtų prieinamos ne tik labai ribotam specialistų būreliui.
Dauguma klausytojų vis vien liks daugiau ar mažiau mišri auditorija. Todėl reikia atitinkamai paieškoti ir bendresnio pobūdžio paskaitų. Tokiose paskaitose savaimingiau iškils ir tos problemos, kurių sprendimui šviesos visuomenė tikisi iš Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos.

J. Girnius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai