Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DĖL RYTPRŪSIŲ ATEITIES PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALGIMANTAS P. GURECKAS   
Martyno Brako 1973 m. gruodžio 2 d. pranešimas Vliko seime Toronte iškėlė lietuvių tautos likimui labai svarbią, bet mūsų mažai svarstomą Rytprūsių ateities problemą (Aidai, 1974, nr. 3).* Išryškinęs svarbiuosius Rytprūsių istorijos bruožus ir ją lėmusias jėgas, nusakęs dabartinę to krašto padėtį ir ten glūdinčią grėsmę Lietuvai, jis nurodė ateityje numatomų keletą tos problemos sprendimo galimybių, tačiau vis tik neišryškino, ką mes galėtume ir turėtume daryti, kaip veikti, kad Rytprūsių problemos sprendime lietuvių tauta būtų reikšmingas veiksnys ir galėtų išvengti to didelio pavojaus, kuris kyla iš ten įsikūrusios rusų kolonijos. Šį įžvalgų pranešimą nederėtų praleisti negirdomis, tad, atrodo, verta pabandyti išsiaiškinti, ko Rytprūsių problema iš mūsų šiuo metu reikalauja.

Planuoti — tai numatyti galimybes ir joms pasiruošti. Ilgus metus emigracijoj buvo laukiama greito Lietuvos išvadavimo. Pamažu įsitikinom, kad jokia Vakarų galybė Lietuvos nevaduos ir kad jos išsilaisvinimas gali dar labai ilgai užtrukti. Bet dabar galime lengvai nuslysti į kitą kraštutinumą, įsmeigę akis į tolimos ateities horizontus ir pasiryžę išlikti ištikimais savo tautos laisvės kovai, kiek ji beužtruktų, galime kartais užmiršti, kad tuo pat metu tenka būt visada pasiruošus išnaudot staigiai ir netikėtai galinčias iškilti progas. Pasiruošimas ilgiems ir trumpiems atstumams ne tik viens kitam neprieštarauja, bet vienas kitą kaip tik papildo. Dr. M. Brakas, nesileisdamas į tolimų išsivystymų ar artimų sukrėtimų klausimą, numato tris ateities galimybes: 1. esamosios padėties užsi-tęsimą ilgam laikui, 2. trečiąjį pasaulinį karą su sovietinės imperijos subyrėjimu ir, pagaliau, 3. to karo metu visišką Rytprūsių sunaikinimą, jei ten būtų plačiai panaudoti branduoliniai ginklai. Numato jis dar ir ketvirtąją galimybę, kad trečiąjį pasaulinį karą gali laimėti sovietai,
bet jos toliau
----------
x Šiose pastabose, kaip ir dr. M. Brako pranešime, kalbant apie Rytprūsius pirmiausia suprantama 1945 m. Potsdamo konferencijos sovietams pavesta to krašto dalis — Karaliaučiaus sritis, kuri apima pietinę, anapus Nemuno likusią, Mažosios Lietuvos dalį.
-----------
nesvarsto. Visos šios galimybės yra įmanomos ir realios. Nesprendžiant tikimybės laipsnio, šalia jų nesunku numatyti ir kitų galimų išsivystymų. Sovietų Sąjunga evoliucijos keliu gali pereiti į kitą visuomeninę ir politinę santvarką, deja, greičiausiai į rusišką fašistinę ar militarinę diktatūrą. Jos pavergtų tautų padėtis tada dar pasunkėtų. Bet yra ir kita galimybė, kad viso komunistinio pasaulio ir ypač pačios sovietinės imperijos neišspręsti vidiniai prieštaravimai gali pratrūkti aštriais revoliuciniais prasiveržimais ir privesti prie Rusijos galybės laikino susmukimo. Lietuvai tada susidarytų palankios sąlygos išsivaduoti, tada iškiltų ir Rytprūsių likimo klausimas.

Niekas taip ryškiai neparodo rusų pasiryžimo lietuvių tautą visiškai sunaikinti, kaip jų kolonijos Rytprūsiuose įdiegimas. Ar Rusija liks komunistinė ar pasidarys demokratinė, ar ji bus valdoma komisarų, carų ar maršalų, ji kiek tik įmanydama stengsis susisiekti ir susijungti su savo kolonija Baltijos krante. Rusijai Lietuva seniau buvo pakraščio žemė, kurią naudinga laikyti savo valdžioj, bet kurios galima be didelio skausmo ir atsisakyti. Dar 1939 m. sovietams su vokiečiais dalinantis Baltijos kraštus ir Lenkijos valdomas žemes, Molotovo - Ribbentropo pirmuoju rugpiū-čio 23 dienos susitarimu visa Lietuva su Vilniaus kraštu buvo palikta Vokietijos įtakos sferai. Matyt, rusams ji tada dar buvo mažiau svarbi negu Latvija, Estija ir net Suomija, kurias ji išsireikalavo savo įtakos sričiai. Dabar Lietuva yra pasidariusi neišvengiama kliūtimi skersai kelio tarp rusų akimis rusiškų žemių, tarp jų kolonizuotos Karaliaučiaus srities, stipriai aprusintos Gudijos ir, anapus jos, neaprėpiamų tikrosios Rusijos platybių. Jei rusai nebūtų pasiryžę lietuvių tautą sunaikinti, jie niekad nebūtų įkūrę savo kolonijos toli nuo kitų tikrai rusiškų žemių, pavojingoj vietoj, apsuptą svetimų tautų, kurios, matydamos joms iškilusią grėsmę, aišku, taip pat stengsis ją kaip nors pašalinti. Rytprūsių rusai, jausdami savo padėties netikrumą, visada bus pačiais aršiausiais lietuvių tautos ir jos laisvės priešais. Ateityje jie bus didžiausia kliūtimi, siekiant lietuvių ir rusų santykių taikingo išlyginimo ir ieškant kokio nors abiems tautoms priimtino sprendimo.

Jei sovietų imperijos galybė susvyruotų, rusų kolonijos Rytprūsiuose padėtis greit pasidarytų beviltiška. Vokiečiai, nors ir devyniais antspaudais patvirtintomis sutartimis atsižadėję savo prarastųjų žemių, tuoj jas vėl prisimintų ir savo teises į jas iškeltų. Bet tuo pačiu metu vokiečiams tektų spręsti daug didesnį ir sunkesnį lenkams tekusių žemių klausimą. Lenkai gi pasiryžę visas tas žemes žūt-būt išlaikyti. Kad vokiečiai į Rytprūsius nesugrįžtų ir iš ten Lenkijos į reples nesuimtų, lenkai jau dabar ruošiasi Karaliaučiaus sritį patys užimti. Rusų kolonijos jie ten nepaliks.

Kaip lenkai ruošia sau dirvą ir bando iš nieko sau sukurti nebūtų teisių į Karaliaučiaus sritį, matome 1972 m. įvykdytame Lenkijos bažnytinės provincijos sienų pertvarkyme. Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų visus Rytprūsius apėmė viena katalikų vokiška Varmės vyskupija. Dabar lenkams pasisekė Vatikane išgauti, kad visa ta vyskupija, kartu su rusams tekusią Karaliaučiaus sritimi, būtų priskirta Lenkijos bažnytinei provincijai. Prie Oderio ir Neissės naujų lenkų vyskupijų sienos buvo išvestos pagal Potsdame nustatytą Lenkijos sieną, bet ne Rytprūsiuose. Nors vieninteliai Karaliaučiaus srities katalikai yra ten apsigyvenę lietuviai ir nors jokia bažnytinė administracija bei sielovada iš Lenkijos ten neįmanoma, lenkams, matyt, labai svarbu, kad tas kraštas priklausytų Lenkijos bažnytinei provincijai, kurios sienos dabar sutampa su teritoriniais lenkų siekimais. Šalia dabartinės Lenkijos su Oderio ir Neissės siena vakaruose, ji rytuose apima Vilnių ir Lvovą, o šiaurėje visą Karaliaučiaus sritį iki Nemuno su Tilže ir Ragaine. Tai dar kartą mums primena, kad, sovietų galybei žlugus, Lietuvai tuoj pat iškiltų lenkų puolimo pavojus. Tiesa, Lenkijos katalikiško jaunimo vardu, privačiais keliais yra pasiūlyta, padėčiai pasikeitus, Karaliaučiaus sritį geruoju pasidalinti — Lietuvai galėtų tekti apie trečdalis tos srities su Tilžės ir Ragainės miestais, gi Lenkija pasiimtų du trečdalius su pačiu Karaliaučium. Sunku spręsti, kiek reikšmingi tie sluoksniai, kurie tokius projektus sudarinėja, bet daug ženklų rodo, kad lenkai Karaliaučiaus sritį nemano palikti savo likimui.
Dažnai, bent savo tarpe, prisimename lietuvių tautos teises į visą Mažąją Lietuvą ir į senųjų prūsų palikimą, nes esame jiems artimiausia išlikusi gyva tauta. Ir tikrai, palyginus su rusais ir lenkais, lietuvių tautos teisės į Mažosios Lietuvos ir Rytprūsių žemes yra neabejotinos, jos turi aiškų praeities etninį pagrindą. Tačiau gerai žinome, kaip mažai reiškia tautų santykiuose jėgos neparemta teisė. Iš kitos pusės, moraliniu atžvilgiu pačią stipriausią teisę į Rytprūsius turi išvaryti senieji jų gyventojai vokiečiai ir Mažosios Lietuvos lietuviai. Rytprūsių vokiečiai yra suvo-kietėję senųjų prūsų bei lietuvių palikuonys, per šimtmečius neišskiriamai susimaišę su vokiečių kolonistais. Dalis jų tai dar visai neseniai su-vokietėję lietuviai. Bet kokia bebūtų jų visų dabar jau nebeatsekama kilmė, jie yra tikrieji to krašto gyventojai, gi kiekvienas iš savo krašto išvalytas žmogus turi teisę į jį sugrįžti. Teisingumas taip pat reikalauja, kad į savo kraštą sugrįžę senieji jo gyventojai turėtų balsą krašto likimo sprendime. Tad morališkai teisinga pritarti Rytprūsių ištremtiesiems, reikalaujant tėviškės teisės ir apsisprendimo teisės — "Heimatrecht und Selbstbe-stimmungsrecht".

Priešingai, kolonistai, įsikūrę svetimoje, išvarytųjų žemėje, nebent tik po eilės kartų gali įsigyti teisę ten pasilikti, bet ne krašto likimą spręsti. Kai 1967 rugsėjo 10 britai Gibraltare pravedė referendumą, jo gyventojai 12,138 balsais prieš 44 pasisakė už pastovių ryšių su Didžiąja Britanija išlaikymą. Tačiau Jungtinės Tautos tą gyventojų atsiklausimą atmetė, nes kai 1704 m. anglai užėmė Gibraltarą, visi senieji jo gyventojai ispanai jį paliko ar buvo išvaryti, gi dabartiniai gyventojai yra vėliau iš įvairių kraštų atsikėlusių palikuonys, kurįe neturi teisės nuspręsti jo likimą. Toks Jungtinių Tautų sprendimas yra teisingas ir tikslingas, nes kitaip kiekvienas okupantas pirmiausia išvarys užimto .krašto gyventojus ir, atsivežęs savo kolonistų, plebiscitu jį teisėtai sau prisijungs, kol kitas užkariautojas jo neužims ir vienų kolonistų nepakeis kitais. Ir taip netrukus kiekvieną pirmyn žygiuojančią ar besitraukiančią kariuomenę lydės naujų žemių ištroškusių ar jau bėgančių kolonistų minios.

Kokių pasekmių galime laukti, jei Rytprūsiuose kada būtų įgyvendintos tėviškėn grįžimo ir apsisprendimo teisės? Senųjų krašto gyventojų ar jų palikuonių tikriausiai grįžtų nedaug. Be pašalinės pagalbos jie nepajėgtų kraštą apgyvendinti, atstatyti ir nuo priešų apginti. Sukurti nepriklausomą Rytprūsių valstybę būtų neįmanoma. Tektų ieškoti kurio nors kaimyno globos. Rusai ir lenkai seniesiems Rytprūsių gyventojams yra mirtini priešai, tad liktų tik dvi galimybės — grįžti prie Vokietijos ar glaustis prie Lietuvos. Didelė jų dauguma jaučiasi esą vokiečiais, per ilgus tremties metus Vokietijoj su ja dar arčiau negu bet kada susigyvenę, jie, aišku, mieliausiai susijungtų su Vokietija. Gi Rusijos galybei susmukus, .suvienyta Vokietija gali vėl pakilti stipri ir veržgalėtų savo po Antrojo pasaulinio karo prarastųjų žemių klausimą išspręsti pagal savo pageidavimus, ji, žinoma, tuoj panaikintų rusų koloniją Rytprūsiuose ir juos sau susigrąžintų. Nors Lietuva ten jokio balso neturėtų, jos padėtis žymiai pagerėtų, nes lietuvių tautai daug saugiau savo vakariniu kaimynu turėti vokiškus Rytprūsius negu rusiškus ar lenkiškus. Lenkija tada atsidurtų didžiame pavojuje ir nebegalėtų nė galvoti pulti kitus savo kaimynus.

Sunku betgi patikėti, kad kitos Europos tautos ramiai žiūrės, jei Vokietija ne tik susijungs, bet ir vėl pakils rinkti savo prarastas žemes. Kur ji tada sustos? Istorijos būvyje Vokietija prarado daug savo žemių ne tik rytuose, bet ir vakaruose ir pietuose. Kiek tų žemių jai bus gana? Prisimindama skaudžią dviejų pasaulinių karų patirtį, Europa nepaliks Vokietijai pačiai savo ribas nusibrėžti, bet greičiau pareikalaus sau reikšmingo, o gal net ir lemiamo balso jos sienų klausimu. Galime būti tikri, kad tokiu atveju niekas nenorės leisti suimti Lenkiją į susijungusios Vokietijos ir atstatytų Rytprūsių reples, niekas nenorės Lenkiją vėl suvaryti į koridorių, dėl kurio kilo Antrasis pasaulinis karas. Nors ir kaip neteisinga Oderio -Neissės siena, Vokietijai ją bus labai sunku peržengti, o pasiekti Rytprūsius anapus lenkiškojo Pamario išvis vargiai įmanoma. Ten grįžusiems seniesiems jų gyventojams gali nelikti kitos išeities, kaip tik ieškoti atramos Lietuvoje. Tada Rytprūsiai galėtų tapti autonomine Lietuvos dalimi ar gal ketvirtuoju Baltijos federacijos nariu.

Iš visų tautų, kurios dėl Rytprūsių varžosi, mes esame silpniausi, tad negalime tikėtis pasiekti sau palankaus ar bent pakenčiamo sprendimo vien savomis jėgomis. Mums reikalingi sąjungininkai. Rytprūsių klausimo sprendime nei rusai, nei lenkai mums sąjungininkais netinka. Mums turėtų būti daug lengviau susitarti su vokiečiais, ypač su Rytprūsių tremtiniais Vokietijoj. Bet ar jie norės su mumis kalbėtis? Kol Vakarų Vokietijos vyriausybė palaikė jų teises ir rėmė jų siekimus, mes jiems buvom nesvarbūs ir nereikalingi, tačiau dabar, kai Bonna sutartimis su Maskva ir Varšuva pripažino Oderio - Neissės sieną, ir jiems nauji sąjungininkai gali būti pravartus. Tad, atrodo, būtų verta pradėti su jais pokalbį, siekiant suderinti darbus ir veiklą, kad jie ir mes nuolat primintume pasauliui Rytprūsius ir kas su jais nutiko, kad paveikiau keltume jų klausimą ir ne-leistume jam nuskęsti užmarštyje. Žinoma, bet koks sutarimas galimas tik su būtina sąlyga, kad Rytprūsių vokiečiai pripažintų ir savo veikloje respektuotų 1928 m. sutarties Lietuvos — Rytprūsių sieną, o mes, iš savo pusės, turėtume palaikyti Rutprūsių tremtinių teisę sugrįžti ir grįžus dalyvauti krašto likimo sprendime. Svarbu su jais išsiaiškinti ir juos užtikrinti, kad mūsų primenamos lietuvių tautos teisės į Mažąją Lietuvą ar Rytprūsius yra nukreiptos ne prieš juos, senuosius to krašto gyventojus, bet prieš pašalines ten besiveržiančias jėgas — rusus ir lenkus.
Lenkai, žinoma, būtų labai nelaimingi. Bet mūsų ryšiai su Rytprūsių vokiečiais nebūtinai turi mums užtraukti dar aštresnį lenkų priešiškumą. Toki ryšiai gali juos kaip tik priversti daugiau skaitytis su lietuvių tautos teisėmis ir gyvybiniais interesais. Mūsų santykiai su lenkais gali net pagerėti. Jei mums pasisektų pasiekti susipratimo su Rytprūsių tremtiniais, tai būtų svarbus mūsų emigracijos laimėjimas, kuris ateityje ir lietuvių tautai tėvynėje gali būti didžiai reikšmingas ir naudingas. Dar didesnis laimėjimas būtų, jei tuo pačiu metu pagerintume mūsų santykius su lenkais.

Kad mūsų maža tauta užsitikrintų sau saugumą ir taiką yra būtina atkakliai siekti santykių išlyginimo su visais kaimynais. Tik tenka saugotis naivumo. Tautos savo interesus gina kietai, be sentimentų, tad neverta nė vienu kaimynu be tikro pagrindo pasitikėti, savo teises tuščiai užleisti ar gyvybinius savo tautos interesus užmiršti. Be sąjungininkų neapsieisime, jie mums būtinai reikalingi, bet tik interesų sutapimas gali būti tvirtas ir patikimas pagrindas naudingam bendradarbiavimui su kitomis tautomis dabar ir ateityje, emigracijoj ar tėvynėj.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai