Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ETNINĖS GRUPĖS JAV PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. S.   
Michael Novak, katalikas filosofas slovakų kilmės, dėstąs filosofiją ir religijų istoriją viename New Yorko valstijos universitete, daugelio filosofinių ir religinių knygų autorius, neseniai išleido veikalą The Rise of the Unmeltable Ethnics. Šioje knygoje autorius svarsto galimybę "nesutirpti" tiems, kurie, patekę į Amerikos "lydymo katilą", to nenorėtų. Veikalą- yra parašytas prieš porą metų, Amerikos gyvenimą vertina slovako politiko akimis. Bet mintys įdomios ir lietuviui skaitytojui, yra aktualios ir bus tol, kol etninės mažumos brangins savo atsineštąją kultūrą ir istoriją ir kol bandys Amerikos politiką grįsti kitokiomis vertybėmis, o ne YVAS P — baltų anglosaksų protestantų tradicijomis. Čia kelios mintys apie imigrantų likimą šiame krašte.

Etninę mažumą, arba "etnikus", autoriaus pažiūra, sudaro grupė žmonių, turinčių savo bendrą istoriją, tikrą ar įsivaizduotą. Etninės grupės žmogus priklauso savo grupei iš dalies be savo paties noro, nes jis yra gimęs tam tikros tautybės. Iš dalies jis tai pasirenka ir, turėdamas skirtingų tautybių senelius, pasiryžta formuoti savo sąžinę pagal vieną ar kitą istorinį palikimą. Etninę individualybę sudaro ne tiek bendra istorija, tam tikrų bendrai išgyventų įvykių prisiminimas, kiek greičiau gimininga jausena ir mąstysena, instinktai, jausmai, emocijos, lūkesčiai ir viltys, nusiteikimai, nusistatymai, elgesio normos, visa skirtinga gyvenimo būdo visuma.

Filosofų linkstama manyti, kad žmogaus veiksmus ir elgesį apsprendžia principai, kad jis veikia, iš anksto numatęs savo darbo išdavas, arba kad jį pastumia viena ar kita kryptimi jo emocinė prigimtis. Bet — sako autorius, — "šalia pragmatinių veiksmo išdavų yra jų intensyvumas. Šalia matomų principų esama skirtingo jų vykdymo stiliaus. Šalia strategijos esama ir instinktyviai pasirenkamo patogaus veikimo būdo. Šalia taktikos esama skirtingo laiko pajautimo, ritmo, spartos. Šalia aplinkybių esama impulso ir aistrų.

Šalia paties veikėjo yra dar aplinka, kurios jis yra dalis. Žmonės skirtingai apskaičiuoja savo interesus, bet taip pat skirtingai džiaugiasi, skirtingai išgyvena laimę ar pakenčia skausmą". Tačiau visur ryškiai pasirodo jų individualybė. Kad suprastumėm atskiro asmens elgseną ir pažiūras, juos turėtumėm pasverti bent trijų generacijų laikotarpy — senelių ir vaikaičių. Aš pats įsitikinau, — sako autorius, — kad dažnai visa, kas yra nesuprantama asmens pažiūrose ir elgsenoje, paaiškėja, susipažinus su jo protėvių papročiais, instinktais ir aspiracijomis ir patyrus jaunesnės generacijos polinkius. Emocijos, aistros, vaizduotė, suvokimo būdas yra mūsų paveldimi tokiais keliais, kurių mes negalime kontroliuoti ar pakeisti.

Įvairių tautinių kultūrų tipų yra labai daug, ir kiekviena jų yra turtinga ir padeda išsiugdyti vis kitokiai asmenybei. Etninė grupė darosi svarbiąsias mūsų asmeninės akcijos formuotojas. Mes mokomės veikti kolektyve, ir jis formuoja mus pačius. Kas būtų Joyce be Airijos, Mann be vokiečių buržuazijos, Baldvvin be Harlemo. (Ar Vincas Krėvė be dzūkų Dainavos šalies — pagalvoja lietuvis skaitytojas). Šalia privačios asmens istorijos, pasirinkimo, sąmoningų norų mumyse gyvena atsiminimai, instinktai, skonis, vertybės ištisos istorinės tautos.

Etniškumas nėra vien tik darbininkų luomo pažymys. Jis neišdyla, pasiekus intelektualinį ar profesinį lygį. Profesinės klasės asmuo elgiasi vienaip ar kitaip dėl to, kad jame atsiliepia dar nevisai nuslopintas etniškumas, dėl to, kad jo esama lenko, airio, ar italo. "Kai asmuo mąsto, jame mąsto daugiau negu vienos generacijos aistros ir vaizduotė". Amerikiečiai nevisuomet suvokia, kiek jų pačių skirtinga praeitis yra gyva jų dabartiniuose sprendimuose ir veikime. Aukštesnės klasės kvakeriai mąsto ir jaučia taip, kaip negali jausti ir mąstyti kitos grupės žmonės. Neairis gali suprasti airio kataliko reiškiamus jausmus, bet reiškimo būdo jis negali laikyti savo įgimtu.

Po trijų, keturių, penkių generacijų mišrių vedybų ar dėl pasitaikančios kartais ypač siauros patirties savo etninėje grupėje asmuo ima save lai-"kyti "amerikiečiu" — kosmopolitu, be jokių ryšių su praeitimi. Šie nauji amerikiečiai ima leisti šaknis toj aplinkoje, kur jie gyvena, ir toj žmonių grupėje, su kuriais jie susitinka. Jie pasisavina jų ideologiją ir politines pažiūras, jų gyvenimas darosi toks pat, kaip ir visų profesionalų — kelionės, karjeros pasikeitimas, divorsai, tempas. Tai žymiai iščiulpia fizinę ir dvasinę asmens energiją. Dėl to nėra ko stebėtis, kad daugelis "naujų" amerikiečių, kurie bando gyventi šį modernų priemiesčio gyvenimą, yra neramūs ir nepatenkinti. Daugumas nesunkiai atsekamos kilmės etnikų gyvena, prislopinę savo vidų. Nemažas skaičius tokių "naujų" amerikiečių gali ištverti savaitę priemiesčio gyvenimo tik dėl to, kad jie šeštadieniais važiuoja į didesnius miestus, kur yra jų etninės kolonijos, ir prisipildo savo lagaminus itališko ar lenkiško maisto. O tuo tarpu Amerikoje buvo leista susikurti benamio žmogaus mitui ir augti klasei be šaknų. Benamiškumas yra geriausia dirva klestėti industrializacijai. Susikūrė sterilinė kultūra, be emocijos, be vaizduotės, pabrėžianti specializaciją, objektyvumą, techninę pažangą. Atrodo, kad jaunosios intelektualų kartos sukilėlių tarpe galima pajusti turiningesnio ir prasminges-nio gyvenimo alkį. Šita sukilėliška jaunimo karta labiau negu bet kada istorijoje buvo auklėjama racionalistiškai, pagal universalius standartus — tik prisiminkim IQ reikalavimus. Jų auklėjime buvo visai užmiršta, sako autorius, emocinė žmogaus prigimties dalis, tai, kas yra konkretu. Jie desperatiškai norėjo išlyginti tą trūkumą ir griebėsi kraštutinumo: jų pamėgta muzika, apsirengimas, jausmų ir emocijų reiškimo būdas yra labai tolimi supramonėjusių miestų ir racionalistinių priemiesčių stiliui. Etninė sąžinė iš dalies pabudo dėl to, kad nusivilta universalistine, racionalistine profesinio elito kultūra. Etninių grupių pabudimas yra bendresnės kultūrinės revoliucijos dalis.

Pietinės ir rytinės Europos imigrantai susidūrė su kietu Amerikos gyvenimu tą pat momentą, kai iškėlė koją iš laivo į Amerikos krantus. Jų tarpe pasitaikydavo anarchistų, socialistų, antiimperialistų, buvo taip pat ir paprastų nusikaltėlių, kurių bijota, bet daugumą sudarė žemės ir pramonės darbininkai. Jie tikėjosi rasti čia laisvę vietoj carų ir imperatorių priespaudos ir darbo galimybes vietoj neturto. Jie kritikuodavo Amerikos sistemą, bet apskritai jie suprato paklusnumo ir disciplinos reikalą. Jei buvo linkę sunkiai dirbti, klausyti vyresniųjų, būti nuolankūs. Jie taikė tą pačią strategiją, kuri daugeliui rytinės Europos tautų padėjo atlaikyti tūkstančius imperialistinės hegemonijos metų. Šių naujų atvykėlių būriai buvo pigios darbo jėgos šaltinis pramonininkams, bet taip pat sudarydavo konkurenciją seniesiems amerikiečiams, keldami jų tarpe nerimą ir neapykantą atvykėliams. Jie dažniausiai įsikurdavo miestuose, padidindami socialines problemas, keisdami nusistojusią gyvenimo tvarką, sunkindami administravimą. Ano meto pramonė nebuvo reguliuojama, ir kapitalizmas buvo žiaurus. Vietiniai darbininkai kentėjo dėl ekonominių depresijų, dėl žiaurių susidūrimų su fabrikų vadovybe, dėl nežmoniškos eksploatacijos. Naujai atvykusieji pasunkindavo padėtį.
JAV pirmavo šiaurinė rasė, kurios atstovai tiek šiame krašte, tiek Europoje laikė šią rasę prakilnesne, gabesne už visas kitas. Atvykstantieji iš rytinės ir pietinės Europos, daugiausia slavai ir italai, buvo laikomi atsilikusiais, brutaliais, vaikiškai nesubrendusiais, nemokančiais suvaldyti savo aistrų ir pykčio. Ne maža amerikiečių iš viso abejojo, ar jie pajėgs suprasti ir gyventi laisvėje. Šie imigrantai buvo verčiami nuolat jaustis menkaverčiais.

Nesvetingas buvo ir dvasinis pasaulis, nes katalikai patekdavo į jiems labai svetimą, šaltą protestantų atmosferą. Katalikai slovakai jautėsi užblokuoti eiti pažangos keliu. Jų tarpe buvo labai maža intelektualų ar profesionalų. Daugiausia darbininkai, vėliau smulkūs perkybininkai, korporacijų agentai. Atrodė, kad visi yra prieš tai, kas katalikui yra sava. Knygos, mokykla, visa amerikinė atmosfera aiškiai lenkė galvoti, kad moderniais laikais negali būti atsilikusiu, viduramžiniu žmogumi. Negali būti dogmatiku, nes reikia išmokti samprotauti, argumentuoti. Norėdamas būti laisvas, negali paklusti bažnytiniam autoritetui. Norėdamas būti apsišvietęs, negali dalyvauti kažkokiose mistinėse apeigose, branginti irracionalius simbolius. Katalikai darėsi defenzyvūs, pastatyti prieš liberalistinę amerikinę kultūrą.

Intelektualų ir apskritai senųjų amerikiečių charakteris buvo imigrantams taip pat labai svetimas. Senąjį amerikietį žymėjo naujai atvykusio sunkiai įsivaizduojamas judrumas, pafrontės evangelizmo uolumas, misininko dvasia, pastangos ir nuolatinis planavimas pasidaryti pinigo. Metafizika buvo jų suredukuota į vienintelį testą — pasisekimas.

Liberalinio švietimo šalininkai yra linkę atskirti vaikus nuo tėvų, nuo jų istorijos, išraut iš šaknų. Mokykloje vaikas nieko negirdi apie savo tautos praeitį, nieko apie savo tėvų darbus ir pasisekimus. Jie yra jo akyse nemokyti, atsilikę, ir vaikas ima į juos žiūrėti su išdidžia panieka.

Televizijos komentatorių ir profesorių kalbos apie humanizmą ir progresą etnikams atrodo kaip spaudimas išsižadėti savo tradicijų, tikėjimo, pažinčių, kad galėtum laimėti ir pasistūmėti pirmyn amerikiniame gyvenime. Tarp intelektualinio pasaulio ir darbininkų imigrantų atsivėrė praraja: užuojautos ir simpatijos stoka iš vienos pusės, žeminamųjų neapykanta — iš kitos: Autorius apgailestauja, kad "liberalai susikalba beveik su visomis grupėmis, bet tik ne su vidurinės klasės baltaisiais, arba etnikais". Jie simpatizuoja ir supranta indėnų ar juodųjų aspiracijas, bet žemesniąją vidurinę klasę jie laiko rasistais, mili-taristais, fašistais. Šviesuomenė negali užjausti sunkvežimio vairuotojo ar statybos darbininko.
Manoma, akd etninių grupių atstovai negali jaustis stumiami į šalį šiame krašte, nes jie gali ir kartais yra išrenkami į aukštus viešojo gyvenimo postus. Tokiu būdu jie gali dalyvauti visame Amerikos gyvenime lygiomis su visais, o "lydymo katilas" išlygina tautybių skirtumus. Iš tikrųjų, sako autorius, tik etniniai skirtumai yra nutrinami, ir naujai atvykusieji turi prisitaikyti ir pamažu įgyti anglosakso ypatybių. Kaina, mokama už amerikonizmą ir profesionalizmą, yra labai didelė.

Visų pirma, reikia išsižadėti savo kalbos. Daugelio tautybių tėvai nenori mokyti savo vaikų gimtosiom kalbos, norėdami paskubinti ame rikonėjimą bent per vieną generaciją. Norinčiam patekti į amerikinio gyvenimo srautą svarbu atsisakyti partizaniškumo. Jis turi pajusti platesnio gyvenimo pulsą, įsigyti platesnį žvilgį ir išmokti matyti už savo apylinkės ribų. Dėl to jis turi atsisakyti etninių ar tam tikros religijos pažiūrų. Iš naujoko reikalaujama dar daugiau. Patekęs į šią aukštesnę klasę, jis turi prisitaikyti prie elgesio, manieros, papročių, amerikinio stiliaus. Jis turi prisiimti apšviestųjų intelektualinę kultūrą, išmokti tolerancijos ir asimiliacijos. Blogiausia, kad profesinė aplinka, į kurią jaunas žmogus įstengia įkopti, trukdo jam laisvai reikštis. Slavai ir italai turi gana vargo, kol išmoksta prislopinti savo plačius užsimojimus ir laisvai besiveržiančias emocijas. Apšviestieji sukuria tuštumą sieloj, nes nutraukia ryšius su praeitimi ir dabartimi. Visą patyrimą amerikonė-ti galima trumpai charakterizuoti vienu sakiniu: tai yra patyrimas būti priverstam jaustis kaltu.

Tuo tarpu profesinis elitas turi taip pat savo etninių ypatybių, kad ir labai subtilių, kurių ilgainiui jis ima nebejausti. Amerikos nusistojusia tradicija jos gyvenime dominavo iki pat paskutinių laikų šiaurės rytinis regionas, jo kultūra ir tarmė. Gimę tame regione pasiima tą kultūrą visai natūraliai kaip savo. Bet kitų sričių gyventojai vertina tą kultūrą kaip siaurą, parapinę, diskriminuojančią.

Kultūrinis pluralizmas yra galimas Amerikoje, — tvirtina autorius. Šis kraštas neturi virsti "lydymo katilu" tiems, kurie to nenori. Etninė kultūra yra naujas vertybių, instinktų, idėjų šaltinis, ji praturtina asmenį. Jei individai gali likti be reikšmės, paskęsti "superkultūroje", individų grupės gali pasukti visą Amerikos gyvenimą nauju keliu.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai