IR VIS DĖLTO NE TAIP Spausdinti
Parašė ANTANAS SALYS   
Kolega L. Dambriūnas į mano straipsnį Laiškuose Lietuviams čia atsiliepia dvigubai ilgesniu ir gana mokomu. Mano tikslas buvo ribotas. Tenorėjau parodyti, kad pirmųjų mūsų rašto paminklų sutartinai vartotas Viešpaties maldos posakis kaip danguje, taip ir žemėje, grąžintas į poterius ka-revičinės reformos metu, yra teiktinesnis nei nuo XVII a. įsigalėjęs "pataisytas" kaip danguje, taip ir ant žemės.

Tokią vartoseną grindžiau ne tik gyvosios kalbos pavyzdžiais, bet ir šiaip bendrinės kalbos aiškiu polinkiu panašiais atvejais vartoti vietininko posakius. Bet mano taip pat suminėti ir vartotini bei vulgariniai pavyzdžiai su ant. Žiūrint reikšmės, mūsų kalboje galima pasakyti: žemėje (kur gyvename, pasaulyje) ir ant žemės (ant ko, pabrėžiant paviršių). Todėl autorius be reikalo gilinasi dėl posakio ant žemės ir panašių svetimybės ar savybės. To klausimo visų sintaksinių išgalių aš savo straipsnyje nenagrinėjau, tik pažymėjau, kad poteriuose S. Chilinskio padaryta "pataisa" ant žemės bus atsiradusi pagal lenkų na ziemi. Panašios nuomonės yra ir Pr. Skardžius (žr. Gimtoji Kalba 1960, nr. 2, 36 - 37; Draugas, 1971.10.30, 1972.1.15) ir, rodosi, P. Jonikas (kaip man yra minėjęs kun. J. Vaišnys). Kad senuosiuose raštuose vartojama ir ant žemės, menkas atradimas. Ir aš minėjau Sirvydą. Nenuostabu, kad ir Ledesmos katekizmo vertimuose poterių aiškinime pasitaiko prielinksninis posakis. Mat poterių formulėje vertėjai pakartojo iš seno įprastą vietininką, o aiškinime jau pažodžiui išvertė lenkiškąjį tekstą: (čia) ant žemės (tu na ziemi) ir (ten) danguje (tam w niebie).
Bet Daukša tik vienu atveju verčia su prielinksniu, o kitais dviem, nežiūrėdamas lenkiškojo teksto, tik vietininkais: "Ir teipo sūnus Dievo danguje neturi motinos, o žemėje tėvo" (Sittigo leidinio 31 psl.). O Į klausimą, kur yra Dievas, jis atsako: "Yra danguj ir žemėje, ir visokioj vietoj" (47 - 48 psl.). Truputį keista, kad L. Dambriūnas šį Daukšos vertimą negirdomis nuleidžia, bet čia pat pakiša to paties lenkiškojo sakinio vertimą iš 1605 m. rytiečių katekizmo su ant: "Danguj, ant žemės ir visokioj vietoj" (tekste: Yra danguj ir ant žemės, ir visokioj vietoj. A. S.). Jeigu Daukša nutolo nuo lenkiškojo teksto, tai, matyti, jautė, kad čia geriau tinka vietininko posakis. Savo straipsnyje minėjau, kad ypačiai rytiečių tarmėse kilmininkas su ant išstumia vietininko posakius. Todėl visai suprantama, kad ir rytietis katekizmo vertėjas tuo keliu nuėjo.

Suradus vertime ant žemės, nėra ko džiaugtis kaip tite, nes abiejuose katekizmuose yra ir šiokių kilmininko su ant posakių: ant mažos valandėlės (9), užžengė ant dangų, sėdi ant dešinės Dievo (23), sėdi ant tiesės Dievo (34), kelsis iš numirusių ant kūno ir ant dūšios (40), rasi ant galo tų knygelių (66), yra ant to pasaulio (67), ant širdies turime (76), ypačiai ant Velykų
(ant Velykos, 87), priėmėme ant krikšto (95), neturėdami ant priejautos (paraštėje: sielos, 99), iž lenkiško ant lietuviško perguldytas (109), ant galo (prieveiksmis, 119, 121, 145), neveizdėk ant piktumo mano (127), ir ant kūno ir ant dūšios ligą nuodėmių kęsių (129), neveizdėkig ant nuodėmių manų (136), ant pradžios šios dienos (156). Visur čia pažodžiui lenk. na išverstas ant. Taip pat ir maldos galas lenk. na tcieki iviekoiv verčiamas tik ant amžių amžinų. Ir dabar panašiais atvejais taip sakoma liaudinėje ir vulgarinėje kalboje. Bet tai ne pavyzdys bendrinei kalbai. Vis tik abejoju, ar straipsnio autorius čia suminėtus posakius laikytų "savais" ir atsiradusiais dėl "prie-linksninių posakių daugėjimo tendencijos".
Straipsnyje truks plis bandoma Įtikinti, kad vietininkas žemėje galinti būti lotynybė (in terra). Bet taip nėra. Jau vien formaliai kaip danguje, taip ir žemėje nelygu lot. sicut in coelo, et in terra, nes prieveiksmis taip turi atitikmenį tak tik lenkiškajame tekste. Ne ko verti ir autoriaus tie trys tariamos lotyniškos įtakos įrodymai. Pirma, Tėve mūsų maldos žodžių tvarka iš graikų tekstų yra perimta į lotynų kalbą (tik su vienu pakeitimu: ne nos inducas), iš šios į lenkų, o iš lenkų pagaliau į pirminį lietuviškąjį vertimą. Perdėm graikiška žodžių tvarka ir senosios bažnytinės slavų kalbos tekstuose. Tokia ji išliko ir iki šiol rusų stačiatikių ir unitų liturgijoje. Bet senuosiuose lenkų vertimuose yra ir tam tikro žodžių tvarkos svyravimo, pvz. įvardžio tavo (sen. lenk. twe, twa) vartosenoje. Plg. seniausio lenkiško rankraštinio 1407 m. Tėve mūsų vertimo (S. Vrtel-Wier-czyriski, Wyb6r tekstow staropolskich 1950, 49 -50 psl.) twe imię, tvoa wola (tavo vardas, tavo valia) ir pirmojo spausdinto 1475 m. teksto imię twe, bet tvoa wola. M. Mažvydas savo 1547 m. katekizmui naudojosi lenkiškais Seklucjano (1545) ir Maleckio (1546) katekizmais. Abiejuose įvardis dedamas po daiktavardžio: imię twe, krolestvoo twe, wola tvoa. Bet Schadilkos XVI a. katekizme vėl skaitome: imię tvoe, bet tvoe krolestvoo, twa uola (žr. Chr. S. Stang, Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas, 1929, 177 psl.). Tas žodžių tvarkos svyravimas atiliepė ir mūsuose. Mažvydo katekizme randame Tavo valia (vėlesniuose jo raštuose tik valia Tavo), o Vilniaus un-to bibliotekos už Mažvydą senesniame rankraštiniame tekste skaitome: švęskisi vardas tavo, ateiki tavo karalystė, būki tavo valia. Taigi čia žodžių tvarka sutinka su seniausiųjų lenkų tekstų vartosena (viename už 1407 m. kiek vėlesniame tekste randame ir twe krolestmo), o ne su lotyniškąja, kaip autorius drąsiai tvirtina. Taip pat nėra ko džiaugtis, kad 1605 m. katekizmo žodžių tvarka "tobulai lotyniška", nes kaltes mūsų randame tik šiame paminkle ir pradedant A. Giedraičio Naujuoju Testamentu (1816) vėlesniuose priešreforminiuose poteriuose. Visi ankstesnieji variantai pažįsta tik mūsų kaltes (1547: kaltybes), kur atitinka lenk. nasze winy. Taigi ta tariamoji lotyniškoji žodžių tvarka mūsų senajame (tik iš dalies) ir priešre-forminiame Tėve mūsų yra ta pati vėlesnė lenkiškoji, galutinai lenkų vartosenoje nusistojusi po XVI a.: imię twoje, krolestwo tvvoje, wola twoja.
Antruoju ir trečiuoju lotynų kalbos įtakos įrodymu autorius pats susiprieštarauja. Iš kur jis žino. kad daugiskaita danguose arba danguosu ir galininkas duonų mūsų visų dienų versta ne iš lenkų w niebiesiech ir chleb nasz povoszedni arba greičiausia voszedni (taip yra dviejuose senuosiuose lenkų tekstuose), o iš lot. in coelis ir panem nostrum ąuotidianum? Juk lot. gal. ąuotidianum būtų išvertę kasdienę arba kasdieninę. Plg. M. Lietuvos Šv. Rašto vertimų: Duoną mūsų kasdieniškąją duok mums šią dieną. Jų versta iš vokiečių kalbos (tagliches Bfot).
Visuose variantuose, išskyrus tik Daukšos ir 1605 m. katekizmus, septintajame prašyme yra derinys viso pikto. Įvardinis priedas čia paimtas iš senesnio lenkiško teksto (po 1407: wszego zlego). Būdinga, kad konstrukciją su intarpu viso taip pat pažįsta ir IX a. senovės vokiečių aukštaičių Freisingeno' Tėve mūsų: Uzzan kaneri unsih fona allėm sunton (W. Braune, Althochdeutsches Lesebuch 1965, 34 psl.). Daug vėliau tas intarpas pastebėtas viename XVI a. šveicarų reformatu vokiškame katekizme. Autorius kaip kirviu kerta: "Lenkiški vertiniai senuose poteriuose tėra trys imperatyvai — švęskis, ateik, būk". Tos sintaksinės lenkybės mano paminėtos. Ačiū už pritarimą. Tačiau tai dar ne viskas. Be aukščiau minėtų visų dienų, taip pat lenkiški leksiniai vertiniai yra penktajame prašyme kaltes, kaltiemus (winy, \vi-nowajcom). Lot. debitą ir debitoribus būtų išvertę tik skolas ir skolininkams, kaip kad yra padaręs J. Skvireckas. Lygiai taip pat iš graikiškojo teksto verčiama ir rusų bažnytinėje kalboje (dolgi, dolž-nikom), anglų vad. King James Version (dėbt--, debtor), vokiečių (Schulden, Schuldigern) ir pagaliau latvių (paradus, paradniekiem). Lebedys su Palionių dar spėja, kad greičiausia ir paskutiniu prašymo nuogi viso pikto tenka laikyti lenk. zly (1375: ote vvszego zlego) reikšminiu vertiniu, nes lot. malum veikiau būtų išvertę žodžiu blogas.
Lotyniškajai teorijai paremti, bandoma nuabe-joti ir istoriškai paliudytą faktą, kad Jogaila pats vertė poterius. Žinoma, tuščias daiktas įtikinėti.

Viršutinėj nuotraukoj prof. A. Salys (antroj eilėj antrasis iš kairės) studentų ateitininkų meno draugijos "Šatrijos" metinėj šventėj Karmėlavoj 1935 m. (tarp kitų nuotraukoj matomi Pr. Dovydaitis, kan. M. Vaitkus, J. Eretas, J. Brazaitis, A. Maceina, J. Grinius, I. Skrupskelis ir kt.). Šoninėj nuotraukoj prof. A. Salys skaito paskaitą Mokslo ir Kūrybos Simpoziume Čikagoj 1969 m. (sėdi dr. W. R. Schmalstieg)




jei jį liečiąs, mano pažodžiui cituotas šaltinio liudijimas ("vienas išvertė iš mūsų vietinės kalbos į jų kalbą") iš lengvos rankos nuneigiamas: "vis dėlto neturime jokio įrodymo, kad jis tuos poterius išvertęs". Išeitų, kad magistras M. Kozlows-kis, Jogailos amžininkas ir jo atsteigtos Krokuvos akademijos profesorius bei rektorius (1410) netiesą skelbė. Bet kodėl jis tai būtų daręs? Lenkų Dlugoszas, aprašydamas Žemaičių krikštą (1413), vėl pasakoja, kad su Jogaila atvykę lenkų kunigai lietuviškai nemokėję ir pats karalius žmones mokęs Viešpaties maldos ir Tikėjimo išpažinimo. Kad kitus mokė, tai ir pats naujakrikštis turėjo anksčiau išmokti. Jogaila Krokuvon atvyko 1386 m. vasario 14 d. ir kitą rytą jau buvo katedroje pakrikštytas. Jei jis ir buvo iš anksto krikštui ruošiamas, pvz. Vilniuje galėjusių būti lenkų pranciškonų, tai jau tik ne lietuviškai. Pranciškonų metraščiai irgi mini Jogailą vertus poterius (arti-culos fidei, Credo et Pater noster) ir juos žmonėms Lietuvos krikšto metu (1387) aiškinus. Iš jų taip pat sužinome, kad jis prieš grįždamas po krikšto Lietuvon pirma dar pasiuntęs kelis lietuviškai mokėjusius pranciškonus (idiomatis Li-tuanici gnaros) lietuvių paruošti krikštui (Žr. V. Gidžiūnas, De fratribus minoribus in Lituania 1950, 40, 62 - 63 psl.).
Straipsnyje ir vėl prisispyrus tvirtinama, kad maldoje dangus ir žemė priepriešais sustatyti kaip vidus ir paviršius. Bet čia juk pertempta logika. Autorius nieku neįrodė, kad jo pamėgti miesto trys matavimai su namais bei visa erdve ir net skraidančiais paukščiais netinka žemei su jos vandenimis, laukais, miškais, oru ir, žinoma, žmonėmis. Negi Dievo valios meldžiame kokiai topografinei plokštumai, o ne žmonių gyvenamai žemei, pasauliui. Dar kartą pakartoju, kad Tėve mūsų trečiojo prašymo semantinis klausimas yra kame, kur, o ne ant ko. Į tą klausimą ir atsakome vietininku žemėje.
Nepatiko ir mano pastaba dėl optatyvo teesie. Girdi, tada "nuosekliai reikėtų nevengti ir kitų senų formų". Atsisukęs pasakyčiau, kad pažangumo sumetimais kovojant dėl ant žemės, taip pat nenuoseklu nekovoti dėl tiek pat "pažangių" lyčių Tėvai, kurs (kur), danguj, žemėj, atleidžiam, kasdieninės, šiandie, mum, kaltininkam. Juk pvz. dabar tik žemaičių ir iš dalies jų kaimynų šiaurinių vakarų aukštaičių besakomas senesnis daugiskaitos naudininkas su galūniniu priebalsiu s. Bet man šauksmininkas tėve yra iškilmingesnis nei kasdieniškasis tėvai, lygiai taip pat, kaip teesie stilistiškai skiriasi nuo tebūna, tegu būna.
O jau stačiai iš piršto išlaužta priekabė, kad  aš J. Skvirecko N. Testamento vertime, "aišku", nepalikęs "tokių "barbarizmų", kaip ant žemės", nors tą posaki dar pakentęs A. Sabaliausko mal­daknygėje. Autorius vėl negirdomis nuleido ma­no pastabą, kad J. Skvireckas visuose keturiuose leidimuose vartoja tik žemėje. Taigi ir pirmajame 1922 m. leidime, kada aš Telšiuose dar tebetry-niau septintos klasės suolą. O kun. Sabaliausko vėl buvau įspėtas, kad vyskupų konferencijos pa­tvirtinto poterių teksto neliesčiau. Beje, ir ta N. Testamento antrojo leidimo (1936) kalbinė priežiū­ra baigėsi labai nepaprastai. Paskaitęs Mato evan­gelijos pradžią, nurodžiau, kad reikėtų rašyti Do­vydas, o ne Dovidas (taip buvo pirmajame leidi­me). Arkivyskupas nenorėjo sutikti, nes žydiškai čia esąs trumpasis i. Man priminus, kad jo ra­šoma Pilypas, nors graikiškai abu i trumpi, ginčas buvo išspręstas saliamoniškai: atspausdinta Do­vidas (i su stogeliu, net ir vėlesniuose leidimuo­se). Tuo mūsų bendradarbiavimas staigiai ir nu­trūko.

Istorinio kalbotyros metodo peikos ir struk­tūralistinio pamokslo čia plačiau neliečiu. Tik pa­stebėsiu, kad pasikliovę autoriaus į padanges ke­liamu "struktūriniu, arba sinchroniniu" metodu, bene ir dabar dar bažnytinėje kalboje tebeturė­tume nesmertelną dūšią, grieką su griešninku, spaviednę su spaviednyčia ir spaviedninku, klioš-torių su nobažnais zokaninkais ir minyškomis, peklą su viečnomis mūkomis. Tos rūšies slavybės mūsų raštų kalboje apie 1900 m. dar buvo tiek "sinchroniškos", jog 1903 m. A. Lalio lietuviškai angliškame žodyne be jokių nuorodų gretimais kaip vartotini pateikiami skoliniai bromas, dūšia, klioštorius, minykas ir zakoninkas, minykė ir mi-nyška, nobažnas, spavėdė ir spavėdnis, spavėd-nyčia, pekla ir savi lietuviški pakaitai vartai, siela, vienuolynas, vienuolius,-ė, pamaldus, išpažintis, klausykla, pragaras. Tik griekas, nesmertelnas, smertis ir traicė jo nurodyti į nuodėmė, nemarus, mirtis ir trejybė.

Bet pagaliau šviesaus ir kalboje gerai nusi­manančio kun. J. Laukaičio iniciatyva, pasitelkus (1909) kalbininkus J. Jablonskį, K. Būgą, J. Bal-čikonį ir J. Šlapelį, susirūpinta poterių reforma ir apskritai mūsų bažnytinės kalbos apvalymu bei reikiamų terminų nustatymu. Konservatyvi aukštoji bažnytinė vadovybė (A. Baranauskas, M. Paliulionis, G. Cirtautas) reformoms nepritarė Senoji kunigų karta ypačiai priešinosi dūšios, čyš-čiaus ir peklos, grieko, pakūtos ir spavėdnės, traicės išveisimui. Juk tie skoliniai "struktūriškai" kalboje buvo prigiję jau keturi šimtai su viršum metų. O čia dabar įsimanyta juos pakeisti kalbi­ninkų sugalvotais naujadarais skaistykla (kitų siū­lyta šveitykla, šveistainė), atgaila (kun. P. Sragio teikta apgaila), trejybė (kun. J. Geručio vartota trejotis). Taip pat ir siela religine prasme yra nau­jadaras. Atkraštinėse Salako ir Linkmenų tarmėse ji reiškia sielvartą (plg. sielotis, rūpintis, krimstis, sielvartauti), Daukšos kalboje sąžinę ir gyvatą, o M. Lietuvoje (Ruigio žodynas) alpulį, silpnumą, negalią. O Daukšos ir Sirvydo grieko pakaitai nuodėmė ir nusidėjimas vėl buvo seniai iš­nykę iš mūsų sumenkėjusių bažnytinių raštų. S. Daukantas viename laiške vysk. Valančiui džiau­giasi nuodėmę suradęs Daukšos Postilėje ir pats ją vėliau vartojo. Atgydžius nuodėmę ir nusidė­jimą, užmirštin nuėjo kiti trys senųjų raštų pa­žįstami pakaitai: nuodžia (Daukša), nuodėja (Pa­brėža) ir prasirastis (1605 m. katekizmas). O prieš Daukšos ir Sirvydo vietoje peklos vartotą pragarą galėjo šiauštis dar dėl to, kad gyvosiose tarmėse jis reiškia tik prarają (kelio), bedugnę ir, be to, dar rijūną, besotį, prasigėrėlį. Jeigu mū­sų bendrinės kalbos kūrimosi metu būtume laikę­si vien moderniosios struktūrinės bei sinchroninės kalbotyros požiūrio "taisyklinga, kas visuotinai var­tojama", tai ta kalba šiandien būtų labai šiukš-lėta. Juk tik kalbininkams iš tarminių užkampių iškasus kainą (Alsėdžiai) ir rūšį (Kvėdarna), atsi-kratėme čienios, cienios, cenos ir gatunko su zurtu ir sortu.

Kolega L, Dambriūnas kalba besido­minčiai visuomenei žinomas labai pažangiomis kal­binėmis nuomonėmis, pvz. kad ir prieveiksmių su -iniai arba veiksmažodžių su -imas klausimu. Ne visi kalbininkai su juo sutinka. Pr. Skardžius jo pažiūrų kritikai skyrė ne vieną puslapį (Zr. jo Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kal­bos vartosena). Žinoma, galima būti skirtingų nuo­monių. Tik ateitis parodys, ar priesaga -iniai prie­veiksmiuose tikrai paims viršų. Bet netikslu ir neatsakinga moksliniame leidinyje tvirtinti: "Ad-verbs of this type (with the ending -iniai) are f i r m 1 y (mano pabraukta. A. S.) established . . ." (Baltica in honorem Johannis Otrębski, Bialystok 1966, 48 psl.), ypač kad Lietuvoje tie prieveiks­miai nepripažįstami norminiais (Žr. akademinė Lie­tuvių kalbos gramatika II, 1971, 509 - 510 psl. o išeivijoje tuo tarpu iš kalbininkų tik L. Damb­riūnas juos propaguoja.

Prieš kurį laiką Drauge (72.6.3) vėl pasirodė jo ilgesnis straipsnis su tikrai akį pagaunančia antraštę Visuomenės kova su kalbininkais, kur vėl su ypatingu įstingu ne tik ginama, bet ir peršama prieveiksmių priesaga -iniai. Nemaža čia pakartota iš Aidų straipsnio. Bet daugiausia vietos skirta parodyti, kaip J. Jablonskis ir dabartiniai jo ta­riamieji pasekėjai prakaite kalbą kuriančiajai visuo­menei. Nuo daugelio minimųjų taisymų (jau veik pusšimčio metų senumo) seniai atsisakyta. Kalbi­ninkų tie nebūtini taisymai savo laiku diskutuoti

Švietimo Darbe ir Gimtojoje Kalboje. Pokariniam laikotarpiui dar plg. J. Palionio Pastabas J. Jab­lonskio Rinktinių raštų II tomo 519 - 531 psl. Autoriaus minima A. Piročkino knygutė Jono Jab­lonskio leksiniai taisymai (1970), iš kurios jis cituoja tuos "neteikiamus ar tiesiog draudžiamus vartoti" pavyzdžius, tiesą pasakius yra istorinio pobūdžio studijėlė ir liečia mūsų rašomosios kal­bos raidos jau nueitą tarpsnį, o ne dabartį. Juk niekas dabar nebesijaudina dėl mūsų raštijoje ka­daise vartotų kalbrėdos, santaikos, statrašo, žodi-nyčios vietoje dabartinių gramatikos, sintaksės, rašybos, žodyno ir vėlesnių nevykėlių, kaip pir-myneiga, kalbatyrys, sudurtinžodis, sudurtindalė. O tokia nepriklausomybė pirma paties Jablonskio pasiūlyta ir vartota netikusiam neprigulmingumui pakeisti (1912 m. Vilties 108 nr.). Man pačiam kartą pokalbyje priminus, kad protėviai (ir pro-bočiai) žemaičių tarmėse yra gyvų gyviausi žodžiai, Jablonskis sutiko, kad ir prokalbė terminui geres­nė nei jo anksčiau siūlytoji senkalbė. Šis termi-ninių vedinių tipas dabar labai darus. Be anks­tesnių naujadarų, kaip protėvynė, protautė, prose­neliai, provaikaičiai, prosūnaitis, produkraitė (gi­minystei žymėti), prireikus vis sudaroma naujų, pvz. protarmė, prolytė, progarsis. Pr. Skardžiaus pavartota ir probalčiai, proslaviai. Priešdėliu pro- čia pasakome tai, kas vokiečių išreiškiama Ur-, o anglų proto- (Ursprache, protolanguage). Taigi abejočiau, ar autoriui tam kovingam straips­niui verta buvo tiek "iš praeities stiprybės semtis".

Abiejuose Draugo ir Aidų straipsniuose vėl grįžta prie posakio tikėti į ką ir tikėti ką. Au­torius tvirtina: "Skirtumas tarp jų gali būti tik tas, kad prielinksninis posakis (tikėti į ką) rodo naujesnį kalbos raidos laipsnį". Ir taip ir ne. Verčiant Tikėjimo išpažinimą iš sen. lenk. Wierzę w Bog Otca (vėliau: Wierzę w Boga Ojca) lie­tuviškai pažodžiui (be jokių teologinių svarstymų!) išversta: Tikiu ing (i) Dievą Tėvą (Daukša, 1605 m. katekizmas). Taip pat ir: ing(i) Jėzų Christų, ing(i) Dvasią Šventą, šventą Bažnyčią visur esan­čią, kūno iž(gi) numirusių kėlimą ir gyvatą (gy­venimą) amžiną. Pažodiniai vertiniai iš seno, kaip tam tikros formulės, įsigalėjo bažnytiniuose raš­tuose. Bet tai nėra "naujesnis kalbos raidos laips­nis". Tokiu laipsniu nebent galėtume pripažinti tą faktą, kad bažnytinis prielinksninis posakis pa­dėjo daugiau ir iš gyvosios kalbos išstumti se­nesnį giyną galininkinį. Pažodžiui iš lotynų kalbos verčiama ir sen. vok. aukštaičių tekstuose, pvz. XIII a. St. Galleno Credo: Kilaubu irt kot fater, in Ihesum christ, kilaubu in unihan keist, in uniha khirihhun catholica, in liip euuikan. Vėliau vokiečių pagal savo kalbos reikalavimus pakeista: Glaube an Gott Vater ir 1.1.
Bet ir mūsų senuosiuose raštuose vienur kitur prasprunka galininkas be prielinksnio. Pvz. Vi­lentas savo 1575 m. katekizme rašo: Sakyk prieg-tam toje svetastyje ką tu tiki, ko ieškai? — tikiu anoje duonoje ir aname santį (t. y. esanti I kūną bei kraujį Pono mūsų Jėzaus Christaus paliktą ir įstatytą man. Bau tiki mano atleidimą santį Dievo atleidimą? Daukšos katekizme, kur neverčiamas lenkiškasis tekstas, irgi skaitome: žynauja, buria, nuodija. . . ant pauto veizdi ir kurie tą tiki (Sittig leidinio 73 psl.) Kuršaitis savo žodynuose pabrėžia bažnytinių raštų vartoseną tikėti į ką, o šiaip sumini dar tokius pavyzdžius: ką (ko) žmonės velijąs, tai jie ir tik, aš tikiu prisikėlimą iš numirusių, jis netik Dievą esantį. Jablonskis Linksniuose ir prielinksniuose (67 psl.) iš gyvosios kalbos mini: Ar jie ką tiki? Bene jie ką tiki? Iš senųjų raštų dar jo duota: Tikėkim stipriai Kristų prisikėlusį. Šiaip šnekamojoje kalboje per bažnyčią, iš katekizmų plačiau yra įsigalėjusi prielinks-ninė sakysena. Ištisai ji vartojama senųjų poterių Tikėjimo išpažinime, kurio juk iš katekizmo mokytasi atmintinai. Bet šiaip kalboje, ne poterius kalbant, ir čia pasakoma be prielinksnio. Prisimenu vaikystėje tėvai ir davatkėlė, kuri mane rengė prie pirmosios komunijos, sakydavo tik: Ar išmokai Tikiu Dievą Tėvą? Matai, nemoki Tikiu Dievo Tėvo. Kalbėk Tikiu Dievą. Šiaip maldose tikiu su galininku be prielinksnio dažnai sutinkama ne tik XIX a. maldaknygėse, bet ir naujaisiais laikais: tikiu tą visą, ką tiktai Bažnyčiai apreiškei; tikiu vis tai, ką Bažnyčia šventa tik; tikiu visa, ką tiki ir moko Bažnyčia (Zr. S. Yla, Liturginės terminijos klausimu 21 - 25 psl.).
Dar dėl to atitikmens credo Deum (esse), credo in Deum: tikiu Dievą, tikiu į Dievą. Autorius, pasikliaudamas vien posakių formaliniu atitikimu, ranka numodamas į pastarojo atsiradimo istorinį kelią ir tuo lyg atmesdamas verstinių skolinių buvimą, su savo suktoka logika išveda, kad. girdi, "pagal tą atitikimo kriterijų jie abu turėtų būti laikomi skoliniais". O kadangi kitų pirmasis posakis (be prielinksnio) "nelaikomas skoliniu, tai tuo pačiu paneigiamas ir posakio struktūros skirtingumo kriterijus". Dalykas jau nėra toks paprastas. Žvilgterėkime giliau, į posakio credo in Deum atsiradimą pačioje lotynų kalboje. Prielinks-ninė konstrukcija credere in aliųuem visai svetima klasikinei kalbai. Ji pasirodo Vulgatoje ir kaip tik pažodžiui verčiant iš graikų kalbos (pisteo eis = credo in). Plg. Jono 7:5 credebant in eurn (gr. eis auton), 10:26 credit in me (gr. eis eme), Rom. 10:14 in ąuem (gr. eis on), non credi-derunt. Teologų čia daromas reikšminis skirtumas, be abejo, remiasi ankstyvųjų bažnytinių rašytojų vartosena. Pvz. credo in jau randame Tertulijono raštuose. Teologams, žinoma, daug svėrė kad ir šiokie šv. Augustino vartojami posakiai: Hoc est ergo credere in Deum, credendo adherere. Qui fidem habet sine spe et dilectione, Christum esse credit, non in Christum credit. Bet pačioje Vulgatoje prielinksninė vartosena yra tik kalbos, o ne reikšmės dalykas. Pvz. Luko 24:25 ad credendum in omnibus quae locuti sunt prophetae, Rom. 4:18 contra spem in spem credit teologiškai prielinksnis in, atrodo, yra ne vietoje. Todėl ir Skvireckas verčia tiksliau: tikėti visam, ką yra kalbėję pranašai; prieš viltį tikėjo vilčiai. Iš kitos pusės, Ap. Darb. 16:34 et letatus est cum omni domo sua credens Deo vėl naudininkas Deo teologams turėtų būti netikslus, nes pagal teoriją čia lauktina credens in Deum. Skvireckas versdamas pataiso: ir džiaugėsi su visais savo namais, kad buvo įtikėjęs į Dievą.Čia lot. Deo graikų tekste irgi atliepia naudininkas to thed, nes Vulgata apskritai pažodžiui verčia graikiškąjį originalą.
Taigi nėra jokios abejonės, kad mūsų bažnytinės kalbos posakis tikėti į Dievą, į Kristų yra sintaksinis vertinys, kuris savo šaknimis nusiekia iki graikų kalbos. Bet sinchronizmu užsidegęs mūsų autorius, žinoma, viską ima tik formaliai. Jam abu posakiai (be prielinksnio ir su prielinksniu) vienalaikiai ir lygiaverčiai, bet priduria, kad prielinksninis rodąs kalbos raidos pažangą. Mat klasiškojo struktūralizmo sekėjams nedera žiūrėti atgal (į kalbos istorinę raidą), loginiai sprendimai daromi remiantis vien sinchronine kalbos medžiaga. Bet ankščiau matėme, kad beatodairiškas sin-chronizmas būtų gerokai prišiukšlinęs mūsų rašomąją kalbą. Laimė, kad struktūralizmas tada dar buvo negimęs. Bet ir dabar, mums tebesirūpinant bendrinės kalbos lietuviškumu ir apvalymu nuo barbarybių ir makaronybių (daugiausia slaviškų), pasikliovimas struktūralizmo sinchronistiniu principu nebūtų į sveikatą. Pvz. mano lietuvių kalbos kurso klausytojai Pensilvanijos universitete nelabai pajėgdavo suprasti, kodėl mes iš rašomosios kalbos išmėtėme dūšią, iškalą, klioštorių su zo-kaninku, svietą, grieką, peklą, pakeisdami naujadarais, senais ir naujais, arba ribotais tarminiais pakaitais. Mat jiems kalbininkams, auklėtiems struktūralizmo dvasioje, mūsų kalbos gryninimas ir kova su slavybėmis atrodė lygus peiktinam pu-rizmui. Pastebėjus, kad tos slavybės iš mūsų raštijos išnyko jau prieš penkiasdešimt su viršum metų, tada sutiko, kad lingvistiškai tai pateisinama: atleistina sena purizmo nuodėmė.

Prof. A. Salio autografas (jo šių metų birželio 5 laiškas "Aidų" redaktoriui. Pereinant Į antrą puslapi, pasisakoma dėl a. a. prof. Z. Ivinskiui skirtojo numerio, kur jį buvo aptarę S. Sužiedėlis ir A. Maceina)