Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽODŽIAI IŠ NIEKIENO DYKUMOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Blekaitis   
Apie bet kokią poeziją kalbėti nelengva, o apie Liūnės Sutemos — sunkiau, nei apie dažno "aiškaus", bent atdaresnio, prieinamesnio poeto kūrybą. Ji mūsų neprisileidžia ir, nors nesako savo vidinio monologo vien sau pačiai geriau įsisąmoninti, nesistengia, kad ją suprastume. Priešingai, ji užsiskleidžia nuo mūsų savo asmeniška simbolika, privačiais įvaizdžiais, — tarsi užsklendžia savo pasaulio sunkius vartus saugiais skląsčiais. Sutemos "Badmetis" (Chi-cago, 1972, 86 psl.) bemaž atbaido — bent jau paviršutinišką susidomėjimą tikrai atstumia savo taupiu santūrumu, nuoga, be puošmenų kalba, individualybe, kurią atskleisdama ji drauge uždangsto šifruotais vaizdais. Jos žodžiai nemoka šypsotis ir žaisti, jai nerūpi lengvumas ir grakštumas, jos poezija nekoketuoja ir nepozuo-ja. nes poezija Liūnei Sutemai nėra nei žaismas, nei patriotinė ar socialinė tarnyba, bet esminis atskleidimas ir atsiskleidimas. Todėl žodžiai yra svarūs, paprasti, kai kada — intymūs, o kai kada — atokūs, bet visada — jai pačiai tikri ir, gal būt, vieninteliai.

Raktą į juos, raktą į savo pasaulį Liūne Sutema pasilaiko sau. Galime aiškintis kaip tinkami jos šauksmą
— "Metas susideginti ir išlikt", jos "raganavimą", jos atsižadėjimus, jos tarsi skilimą į dieninį ir naktinį aš (sakysim, suprasdami tai, kaip kasdienybės ir kūrybos atskiras "sielas"). Interpretacijos bandymų galėtų būti daug ir gal net labai įdomių, — bet juk tai būtų atskira kūryba, antrinė kūryba — kito asmens pirminės kūrybos pagrindu. Leistis į ją — kaip gilyn į neperžengiamą girią. Gal verčiau pasitenkinkime įspūdžiais — pastaba, jog ir nepajėgdami visu tikrumu šią poeziją ar suprasti, ar apibūdinti, vis dėlto 'neabejodami jaučiame jos tikrumą, ištikimybę sau.

Pasaulis, iš kurio poetė kalba tarsi iš tolo, jai iš tikrųjų yra toks. Nemeluotas, nepozuotas, neornamentuotas. Jis pajuntamas ne kaip kokia pažįstama miestiška ar gamtinė aplinkuma, bet veikiau kaip vidinis, dvasinis peizažas. Jame dažnai kalbama apie saulę, bet jos nejauti. Gal ji ką tik nusileidus ar dar nepatekėjus. Vyrauja gana niūri prietema, be spalvų, be šviesos ir šešėlių keitimosi. Tai vienišas pasaulis, kuriame niekad nepaminėtas žodis vienuma.

Šioje sulydančioje atmosferoje poetės mintys apie save ir gyvenimą, jos pojūčiai, jos iausmai, — viskas yra viena. Cia mąstoma ne intelektualinėmis formulėmis, ne atitrauktai ir ne analitiškai, bet intuityviai, ir nuojauta reiškia ne mažiau, o gal žymiai daugiau, nei visi žinojimai ir patirtis. Čia apsisprendžiamą jausmu, čia sukylama prieš vienodinantį aplinkos spaudimą, — apsisprendžiamą už išlaisvintą save, net jeigu laisvė reiškia visų patogių paveldėtų tradicijų ir įpročių atsižadėjimą. Tokia prasme mums skamba poetės atsitraukimas į Niekieno Žemę:

Atėjau į Niekieno Žemę —
Žemę tarp Jūsų ir Anų —
Žemę be vėliavų, be valstybės
ženklų, ...

Jūs šaukiat mane —
neatsiliepiu.
Anie šaukia mane —
neatsiliepiu.
Noriu būti gyventoja
Niekieno Žemės,
noriu būti išjuokta
Jūsų ir Anų,
kad gyvenu be vėliavų,
be valstybės ženklų,
be žodžių, augintų šiltadaržy.
("Niekieno Žemė")
Ar tai ne ta pati Niekieno Žemė, kurią pirmiau Liūne Sutema buvo pavadinusi Bevarde šalimi? Toks buvo jos ankstesnio rinkinio vardas. Mes randame joje iš esmės tą patį peizažą, tuos pat daiktus ir reiškinius, tik dabar jie dar labiau sausros išdžiovinti, speigo pakąsti. Tai dykuma, kuri tegalėjo — be žiedų ir vaisių — duoti badmetį. Ir apie tą badmetį poetė šiandien kalba suskilusiais, karščiuojančiais žodžiais — uždariausiais iki šiol jos kūryboje:

Juodos dėmės delnuose —
kaip galiu paliesti tave ir mylėti?
Juodos dėmės ant lūpų —
kaip galiu prikalbint tave laužui,
kuris mus išganytų?
Juodos dėmės ant saulės —
raibsta galva . . .
o, kaip raibsta galva . . .
badmetis . . .
Badmetis.
("Badmetis")
Plėšri įtampa jaučiama šio išdeginėto pasaulio tyloje, ir jo daiktai nebeturi svorio, alsavimo, gyvybės. Ne daiktai — košmariški simboliai, kurie ne egzistuoja, bet reiškia. Liūnės Sutemos pasaulyje branduolinė ka-, tastrofa jau įvyko, ir išlikusios, beprasmės skeveldros yra mažiau negu prisiminimai. Ne žmogus susvetimė-jo pasauliui — tai pasaulis jį paliko, pasitraukė, išdavė, pavirto nykia tuštuma. Ir žmogui beliko susigūžti savo vidaus saloje — dykumos saloje, kurios nesupa gyvi vandenys.

Tokiais gyvais vandenimis kitam galėtų būti išsaugotos, paveldėtos vertybės — etinės, filosofinės, tautinės ar kitokios. Galėtų šildyti bent "laimingesnių dienų" prisiminimai — tie mūsų atminties brangenybių dėžutėje saugomi vaikystės suvenyrai, tie neišvengiamai suidealinti, su-sentimentalinti vaizdai, kurie labiau išreiškia desperatišką ko nors tikro ir tyro ilgesį, negu buvusią tikrovę. Bet Sutema savo brangenybių dėžutę pati iškratė, ištuštino, iliuzijų atsižadėjo:

Suklijavau visus praeities vaizdelius,
lyg spalvingus atsišaukimus,
ant vėjo plačios kaktos —
teišpusto, teišžarsto juos —
("Niekieno Žemė")

Savo rūsčiai, apnuogintai tikrovei poetė ieško tokio pat nuogo žodžio, nuo kurio nuplėštos įprastinės asociacijos, netekusios prasmės, — žodžio kieto, kampuoto, žeidžiančio, kaip akmuo.

Tų žodžių tėkmė plaukia vienu ritmu, viena įtampa per visus atskirus kūrinius, kurie atrodo kaip vieno monologo fragmentai. Tasai srautas nevirsta daina, kuri rezonuotų giminingoje sąmonėje, kuri augtų, užlietų, suvirpintų. Pernelyg uždaras, užšifruotas yra poetės kalbėjimas — vieno tono, lyg inkantacija, burtažodžiai. Tas žodžių plaukimas tėra tariamai ramus — tai isteriška ramybė, slepianti užčiauptą riksmą. Bet Niekieno Žemėje juk reikia atsižadėti visko — net maištavimo. Prieš ką gi šauksi tuštumoj be aido?

Mūsų poezijoje Liūnės Sutemos balsas tėra vienas toks — visiškai savitas, jai vienai ir būdingas, ir tikras. Su kuo iš praeities didžiųjų ar mažųjų balsų bemėgintum gretinti, ieškodamas šaknų, giminystės, tradicijos pėdsakų, tik labiau išryškintum jos individualumą. Čia su žiburiu nerastum Aisčio, Brazdžionio, Miškinio, Salomėjos Nėries aidų, nei išdidaus radauskiško klasicizmo su jo olimpiniais kūrybos dievais. Lygindami su bendralaikiais, pasigesim aistringos, kovingos Nykos - Niliūno minties, jos brolio poeto Henriko Nagio neoromantiškos laikysenos, pakelto, kiek retoriško balso, Bradū-no tvirto stovėjimo gimtojoje tradicijoje, ir gal tik savo nerimu, savo atsisakymu paveldėtų vertybių jar giminingas Algimantas Mackus. Tik jis, tragiškai anksti nutraukęs daug žadantį kelią, nebuvo spėjęs taip iš-kristalizuoti savojo balso, kaip tai jau yra pavykę Liūnei Sutemai.

Nėra tai galingas, sukrečiantis balsas, nėra tai žodžiai, kaip liepsna įdeginti į mūsų sąmonę. Bet jos lygaus balso didžioji jėga, kurios neįmanoma numenkinti, yra visiškas tikrumas, ištikimybė sau, savaip suprastam ir pajustam pasauliui. Tai jos tiesa, neišpūsta, neišdailinta, nesupa-tetinta — nuoga tiesa, paniekinusi apgaulingas puošmenas. Įsiklausai į Sutemos balsą ir neabejoji, jog toks jai pasaulis iš tikrųjų. Taip ji jaučiasi jame. Toks jos santykis su savo žodžiu — ar gal burtažodžiu:
Raganauju- —
ir ką kita galėčiau veikt savaitgalį.
kai saulė nusileidžia,
kai pajuosta rožė,
kai delčia įsipiauna delne
ir negyja?

("Raganauju") Šie įspūdžiai, be abejo, nepretenduoja nei į vienintelį, nei išsamų šio sunkaus, vienišo poetinio kelio pajautimą. Pats Sutemos poezijos — jos "raganavimo" — pobūdis to neprileidžia. Jis yra priešingybė populiariai suprastam universalumui. Ji nenori ir negali būti plačiai skaitoma, mėgiama, cituojama. Ir vis dėlto šis akmenuotas, nykus, sakytum — "nupoetintas" Badmetis yra svarus pasaulėjautos liudijimas, lietuviška-ekvivalentas laikysenai, anglosaksų kūryboje išreikštai tarp Elioto "Wasteland" ir Samuelio Becketo. Kūrybiškai — tai pilnai save subrandinusios asmenybės autentiškas, tvirtas poetinis pasisakymas.
J. Blekaitis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai