Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠV. BONAVENTŪRA 700 METŲ PRASLINKUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS   
Šiemet sueina 700 metų nuo garsiojo viduramžių filosofo ir teologo, pranciškonų generolo, kardinolo, Bažnyčios daktaro, šv. Bonaventūros mirties. Jis buvo ne tik mokslininkas, bet ir šakotos religinės ir politinės veiklos vyras. Dar gana jaunas išrenkamas pranciškonų generolu, kad šį ordiną stipriau suorganizuotų; jam pavedama organizuoti kryžiaus karus išvaduoti Šv. Žemei; įsakoma rūpintis Lijono susirinkimu, kad Romos Bažnyčios vienybėn grąžintų Rytų Bažnyčią. Jo teologijos veikalais ir šiandien tebesinaudoja Bažnyčia.

Bonaventūros kūdikystė ir jaunystė
Biografų apskaičiavimu, Bonaventūra gimė 1217 m. Bagnoregio miestely, netoli Viterbo, Italijoje. Jo tėvas Jonas Fidenza buvo gydytojas. Naujagimis buvo pakrikštytas Jonu, Bonaventūros vardą jis gavo įstodamas į pranciškonus. Kūdikystėje, pasak legendos, sunkiai susirgęs, buvo nuo mirties išgelbėtas, motinai jį paaukojus šv. Pranciškui Asyžiečiui. Spėjama, kad pradinį mokslą išėjo Bagnoregio katedros mokykloje. Dar prieš išvykimą į Paryžių (1228-1234) jis palaikė glaudžius ryšius su Bagnoregio pranciškonais, gal net savo mokslo žinias pas juos pagilino. Mat, motina jiems buvo patikėjusi savo pažado paslaptį ir sudariusi sąlygas sūnui užmegzti su jais ryšius.

Tėvas, būdamas pakankamai turtingas, norėjo, kad ir sūnus studijuotų mediciną. Dėl to ruošėsi jį siųsti Paryžiun, kur buvo garsiausias universitetas. Tūkstančiai studentų čia suplaukdavo iš visos Europos. Paryžiun iškeliavo ir aštuoniolika-metis Jonas Fidenza. 1235 m. jis įstojo į Menų fakultetą (norint ir mediciną studijuoti, pirma reikėjo išeiti šio fakulteto mokslus). Po šešių metų studijų jam buvo suteiktas bakalauro laipsnis, o dar po dviejų metų gavo ir licenciatą. Dabar 26 metų jaunuolis anų laikų papročiu galėjo atidaryti savo mokyklą ar, klausydamas tėvo, pereiti į medicinos fakultetą.

Mažesnysis brolis ir profesorius
Šv. Pranciškus 1217 m. į Prancūziją pasiuntė brolių būrį, kuriam vadovavo Pacifikas, vadinamas "eilių karalium". Pradžioje jie įsikūrė Paryžiaus priemiestyje Saint-Denis. Po Pacifiko mirties Prancūzijos pranciškonų provincijolu buvo išrinktas Grigalius iš Neapolio, mokytas vyras, kuris į pranciškonus patraukė kelis universiteto studentus, vėliau tapusius magistrais. Augant studentų ir magistrų būriui, karalius Liudvikas IX (šv. Pranciškaus tretininkas) iš Saint-Germain-des Pres abato gavo žemės universiteto rajone, kur buvo pastatytas didelis konventas.

Paryžiuje pranciškonai gyveno universiteto atmosfera, jų vienuolynas buvo tarsi įvairiakalbis studentų pensionatas. Anglo magistro Aleksandro Haliečio įstojimas į pranciškonus sujaudino visą universitetą: 1236 m. pamokslo metu jis nusivilko pasaulinius drabužius ir apsivilko pranciškonišku abitu. Tai buvo lyg ženklas, kad šv. Pranciškaus bemokslių ordinas tampa teologijos mokslo puoselėtoju. Tas pakėlė ordino prestižą intelektualiniame pasaulyje. Ir Jonas Fidenza, Italijoje matęs paprastus pranciškonus, bemokslius Dievo giesmininkus, dabar pradėjo klausyti Aleksandro Halie-čio paskaitų ir pats panoro juo pasekti. Su juo pasitaręs, 1234 m. Jonas Fidenza tapo pranciškonu, priimdamas Bonaventūros vardą. Po noviciato iki 1248 m. Bonaventūra studijavo teologiją, klausydamas Aleksandro Haliečio (m. 1245) ir kt. paskaitų. Šiame laikotarpy jis gavo ir kunigystės šventimus.

Dėstyti Bonaventūra pradėjo 1248 m., gavęs teologijos bakalauro laipsnį. Du metus aiškino šv. Luko Evangeliją. Vėliau komentavo Petro Lombardo keturias sentencijų knygas Šv. Rašto šviesoje ir Platono, šv. Augustino ir šv. Anzelmo įtakoje. Jis nuolat ieško Verbum — Žodžio, kuris yra Kristus. Jam kiekvienas kūrinys yra Dievo žodis. Ši jo teologijos samprata vėliau bus pavadinta kristocentrine.

Bonaventūra elgetaujančių ordinų gynėjas
Šiais darbais Bonaventūra jau buvo nusipelnęs magistro laipsnį, leidžiantį savarankiškai mokyti su teise dalyvauti akademinėje hierarchijoje. Bet pasauliečiams kunigams sukilus prieš elgetaujančius vienuolius: pranciškonus ir domininkonus, nei Bonaventūrai, nei Tomui Akviniečiui nebuvo suteiktos šios teisės. Pasaulinio klero magistrai, norėdami pašalinti vienuolių įtaką universitete, 1252 m. nutarė domininkonų ir pranciškonų magistrams užrakinti universiteto duris ir palikti jiems tik po vieną magistrą su viena katedra. Padėtį pablogino 1253 m. pavasario studentų riaušės, kurias policija numalšino, pažeisdama universiteto autonomiją, dėl ko buvo paskelbtas universiteto streikas. Bonaventūra ir Tomas Akvi-nietis taip pat pasmerkė policijos įsikišimą, bet atsisakė nutraukti paskaitas. To pakako, kad Consilium academicum jų nepripažintų magistrais ir atimtų mokymo teisę.

Pop. Inocentas IV 1253.VII.21 raštu Quasi lignum vitae patvirtino vienuolių privilegijas, bet įsakė jiems laikytis universiteto statutų. Taika buvo grąžinta, bet trumpam. Pasauliniai magistrai, Bonaventūros vadinami laputėmis, prieš vienuolius magistrus kurstė studentus, kurie viešai užpuldinėjo pranciškonus ir domininkonus.

Atvira kova vėl užsidegė, kai Guillaume de Saint-Amour 1254 m. išplatino prieš vienuolius savo Tractatus de periculis novissimorum temporum. Jame autorius išdėsto, kad vienintelę teisėtą Bažnyčios struktūrą sudaro vyskupai ir klebonai. Vienuoliai yra pavojingi ne tik kultūrai, bet ir religinei bei pastoralinei pusiausvyrai Bažnyčioje. Savo teigimui paremti autorius nurodo pranciškonų ir domininkonų pavojų, nes juose esą įsišaknijusios Jokimo de Fiore klaidos. Šis plačiai paskleistas traktatas įtikino daugelį vyskupų ir net pop. Inocentą IV. Padėtį pakeitė naujas pop. Aleksandras IV, kuris reikalui išaiškinti 1245 m. susišaukė domininkonų ir pranciškonų generolus, šių ordinų magistrus Albertą Didįjį, Tomą Akvinietį, Bonaventūrą ir pasaulinius magistrus. Laimėjo vienuoliai: popiežius pasaulinius magistrus privertė taikintis. Tomas Akvinietis ir Bonaventūra 1257.X. 23 iškilmingai paskelbiami magistrais regentais.

Bonaventūra šiuo metu jam suteiktomis magistro teisėmis pasinaudoti negalėjo, nes jau 1257 vasario 2 buvo išrinktas Mažesniųjų Brolių ordino generolu. Į universitetą grįžo po 9 metų, kai ten pradėjo veržtis arabų filosofo Averronės saviškai aiškinama x\ristotelio filosofija. Bonaventūra atskleidė averroistų klaidas, kurias 1270 m. Paryžiaus vysk. Steponas Tempier pasmerkė. 1269 m. vėl kilo polemika prieš elgetaujančius ordinus. Šį kartą ji siekė ne tik vienuolius magistrus iš universiteto pašalinti, bet ir pačius ordinus panaikinti. Ji paveikė net Prancūzijos karaliaus dvarą, kuris prašė pop. Grigalių X juos uždaryti. Tada Bonaventūra, gindamas vienuolijas, 1270 m. parašė Apologia pauperum, kurią pasirašė Tomas Akvinietis ir Jonas Peckamas.

Artėjant visuotiniam Lijono susirinkimui (1274), Bonaventūra jau buvo ne tik pranciškonų generolas, bet ir kardinolas. Šiame susirinkime jis vaidino didelį vaidmenį. Jam kartu su domininkonų generolu kard. ir Lijono vysk. Petru Tarantazija šiame susirinkime teko apginti pranciškonų ir domininkonų egzistenciją. Grigalius X neturėjo ramybės, nes vyskupai ir kardinolai vis reikalavo elgetaujančius ordinus panaikinti. Popiežius šiuose reikalavimuose įžvelgė pavvdą, dėl to kartą atsakė: "Kodėl nedirbate, kaip jie? Gyvenkite, kaip jie gyvena, studijuokite, kaip jie studijuoja ir pasieksite tų pačių laimėjimų". Popiežius, matydamas šių ordinų naudą, juos apgynė;.

Bonaventūra — šv. Pranciškaus įpėdinis
Tuometinis pranciškonų generolas buvo palankus griežtajai spiritualų šakai, kurioje plito jokimizmo klaidos, dėl to pop. Aleksandras IV pareikalavo, kad jis atsisakytų generolo pareigų. Jų atsisakęs, Romos kapitulai (1257) jis patarė generolu išrinkti Bonaventūrą. Bonaventūra, tapęs septintuoju šv. Pranciškaus įpėdiniu, išbuvo generolu 17 metų (1257 - 1274). Jis paėmė valdyti ordiną, kuris jau turėjo apie 30,000 narių.

Labai greit išaugęs ordinas, nors buvo naudingas Bažnyčiai, bet turėjo didelių problemų. Pats šv. Pranciškus, nepajėgdamas išlaikyti brolių savo išsvajoto evangeliško idealo aukštumoje, buvo jais apsivylęs. Dėl greito augimo nebuvo įmanoma to idealo visiems įkvėpti.

Taip išaugusiai vienuolijai buvo pavesti platūs apaštalavimo darbai, dėl to kunigams auklėti reikėjo mokyklų ir seminarijų. Tam reikėjo didesnių pastovių vienuolynų, prie kurių išaugo didžiulės puošnios bažnyčios. Į ordiną įstojus garsiems magistrams, pranciškonai užėmė Paryžiaus ir Oxfordo universitetų katedras. Ordino veiklai tvarkyti, be šv. Pranciškaus regulos, nebuvo bendrų konstitucijų. Kiekviena provincija, kiekvienas konventas turėjo savo statutus.

Atsirado dvi savitarpyje kovojančios srovės: bendruomenė, kuri skaitėsi su ordino pažanga ir jo misijos reikalavimais, ir spiritualai, kurie norėjo gyventi primityviu šv. Pranciškaus gyvenimu. Šiems priklausė dar gyvi, šv. Pranciškaus priimti pirmieji broliai: Egidijus, Pacifikas ir Leonas. Šiame kraštutiniame idealizme jau buvo pradėję reikštis ir nesveikos dvasios simptomai. Spiritualai pritarė Jokimo Fioriečio klaidoms, jo Šv. Dvasios tobuląją erą identifikuodami su šv. Pranciškaus pasaulin atėjimu. Tarp bendruomenės ir spiritualų jau virė arši kova. Naujo generolo uždavinys buvo rasti aukso vidurį ir nuraminti vidaus kovas.

Išrinktas generolu, Bonaventūra tuoj parašė savo programinį laišką, iškeldamas opias ordino problemas ir dar Paryžiuje užbaigė Breviloquium — trumpą visos teologijos santrauką. Spalio pradžioje prisistatė Viterbe pop. Aleksandrui IV, su kuriuo spalio 4 lankėsi Asyžiuje, o paskui kitose vietovėse, kur šv. Pranciškus gyveno ir davė ordinui pradžią. Alvernos kalno bažnytėlei parūpino varpą, kad, juo skambinant tris kartus per dieną, broliai kalbėtų "Ave Maria" (Sveika Marija). Tuo būdu buvo duota pradžia "Viešpaties Angelo" maldai.

Grįžęs Paryžiun, 1258 sausio mėn. Bonaventūra persikėlė į Nantes vienuolyną, nes Didysis konventas prie universiteto buvo perdaug triukšmingas. Pirmiausia jis turėjo likviduoti jokimiz-mo klaidas. Dėl to 1258 m. jis visam amžiui nuteisė kalėti klaidose užkietėjusį Gerardą iš Saint-Donnino, parašiusį Jokimo Fioriečio "Amžinajai Evangelijai" įvadą, o 1263 m. turėjo teisti buvusį generolą, kuris pasiteisinimo vietoje kalbėjo "Tikiu į Dievą", dėl to buvo išteisintas.

Norėdamas susipažinti su ordino padėtimi kituose kraštuose, Bonaventūra aplankė didžiulę Anglijos provinciją, Flandriją ir Vokietiją. Vykdydamas ordino centralizavimą, Bonaventūra paruošė Generalines konstitucijas, kurias 1260 Narbonos generalinė kapitula priėmė. Jos buvo parašytos, atsižvelgiant į ordino misiją kultūros ir apaštalavimo srityse. Kapitula, įvertindama Bonaventūros pastangas, patvirtino jį generolo pareigose ir pavedė jam parašyti autentišką šv. Pranciškaus gyvenimą, kuriuo vadovaujantis formuotųsi viena pastovi pranciškoniškoji dvasia šv. Pranciškaus idealų šviesoje.

Gavęs šį uždavinį, Bonaventūra pradėjo rinkti medžiagą šv. Pranciškaus biografijai. Apklausinėti dar gyvus šventojo draugus ir pamatyti tas vietas, kur jis gyveno, Bonaventūra 1260 m. vasara išvyko į Italiją. Brolis Leonas, šv. Pranciškaus nuodėmklausys ir kelionių draugas, papasakojo Bonaventūrai viską, ką tik žinojo apie savo sen-fiškąjį Tėvą.

Būdamas Italijoje, Bonaventūra iš šv. Pranciškaus draugų patyrė didelį nepasitenkinimą ordine kylančiu mokslu ir pastovių vienuolynų ir didelių bažnyčių statyba. Pasak brolio Egidijaus spiritua-luose prigijusį posakį: "Paryžius pražudė Asyž Vadinasi, jie pasisakė prieš ordino pažangą ir paties generolo pastangas jį sukultūrinti. LaimeL susirinkę debesys, kurie temdė Bonaventūros ir pirmųjų šv. Pranciškaus brolių dvasią buvo išsklaidyti su jais pasikalbėjimu. Jie nurimo, kai generolas jiems paaiškino, kad besiruošiant broliams apaštalauti reikia kur nors prisiglausti ir kad namai, maži ar dideli, nėra brolių, bet Šv. Sosto.

Surinkęs reikalingas žinias, Bonaventūra grįžo į Prancūziją ir parašė šv. Pranciškaus gyvenimą: ilgą ir trumpą — Legenda maior ir Legenda minor. Pastarasis buvo skirtas liturginiam skaitymui šv. Pranciškaus šventės oktavoje. Šis Bonaventūros parašytas šv. Pranciškaus gyvenimas 1263 gegužės 20 buvo priimtas generalinėje Pisos kapituloje. Kaip ši kapitula, taip 1266 m. Paryžiaus ir 1269 Asyžiaus generalinė kapitula vėl patvirtino Bonaventūrą generolu.
Asyžiaus kapituloje buvo nutarta kiekvieną šeštadienį Marijos garbei laikyti mišias ir įsakyta broliams raginti žmones, skambinant varpams, kalbėti Angelo pasveikinimo — "Sveika Marija". Bonaventūrą generolu patvirtino dar ir 1272 m. Lijono (ne Pisos, kaip kartais klaidingai rašoma) generalinė kapitula, bet jis,

1273 m. pakeltas kardinolu, 1274 m. sušaukęs Lijone kapitulą, atsisakė generolo pareigų.

Bonaventūros rūpestis išvaduoti Šv. Žemę
Mahometonams vis labiau įsigalint, pop. Urbonas IV sumanė ruošti naują kryžiaus žygį Šv. Žemei vaduoti. Jis 1262 m. pavedė šį žygį Bonaventūrai organizuoti. Bonaventūra popiežiaus vardu įsakė savo pavaldiniams skelbti kryžiaus karą pamokslais, o pats ėmėsi diplomatinės veiklos — lankėsi Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Na-varos ir Aragonos karalystėse. Jam pavyko į kryžiaus karą palenkti Prancūzijos karalių Liudviką IX. kuris 1269 kovo 1 su 60,000 kariuomene iš Marselio išplaukė į Afriką, nes norėjo nugalėti arčiausiai įsitvirtinusį priešą. Šis karo žygis iš pat pradžių buvo nesėkmingas, nes kilusi audra laivus nubloškė prie Sardinijos krantų. x\udrai aprimus, kariuomenė pasiekė Afriką ir ten užėmė Kartaginą, bet apgultas Tunisas išsilaikė 6 mėnesius, kol kariuomenėje kilo maras, kuriuo apsikrėtęs 1270 rugpiūčio 25 mirė ir jos vadas, karalius Liudvikas IX. Tada kariuomenės likučiai išplaukė namo, kilusi audra prie Sicilijos krantų ir juos beveik visai sunaikino.

Šią katastrofą skaudžiai išgyveno vienas Bonaventūra, nes ne tik Urbonas IV, bet ir Klemensas IV 1268 m. buvo mirę, ir Bažnyčia buvo be popiežiaus. Dar skaudžiau jam buvo, kad kartu su kryžininkų kariuomene žuvo ir jo pasiųsti kapelionais pranciškonai. Be to, tuomet mahometonai užimtoje Antiochijoje nukankino visus dviejų vienuolynų pranciškonus.

Kardinolo skrybėlė, Lijono susirinkimas ir mirtis
Kai per du metus Viterbe konklavoje užsidarę kardinolai negalėjo išrinkti popiežiaus, Bonaventūra miesto burmistrui patarė nuimti konklavos namų stogą ir sumažinti kardinolams maistą, o kardinolams kandidatu į popiežius pasiūlė Teobaldą Vis-conti, kuris nebuvo nei kardinolas, nei kunigas, o tik karys kryžininkų kariuomenėje Palestinoj. Jis ir buvo išrinktas.

Naujas popiežius, pasivadinęs Grigalium X, tuoj ėmė rūpintis Bažnyčios reikalais. Jis sumanė Bonaventūrą pasirinkti sau pagalbininku, dėl to paskyrė jį kardinolu ir Albano vyskupu. Bonaventūra apie tai sužinojo 1272 gegužės 28, kai jis vėl buvo įsitraukęs į dėstymą universitete. Anksčiau Klemensui IV jis atsisakė Yorko arkivyskupystės, bet Grigaliui X negalėjo atsisakyti, turėjo jam padėti, nes šis popiežius norėjo išvaduoti Šv. Žemę, sujungti Rytų ir Vakarų Bažnyčias ir pravesti reikalingą Bažnyčios reformą.

Tada Bonaventūra atvyko į Italiją ir apsistojo sename Bosco pranciškonų vienuolyne, netoli Mu-gello, kur tuomet buvo popiežius. Pasakojama, kad čia, jam plaunant virtuvėje indus, popiežiaus pasiuntiniai atnešę kardinolo skrybėlę, kurią jis liepęs pakabinti ant medžio šakos šalia virtuvės, kol baigsiąs darbą. Baigęs plauti indus, jis ją priėmė.

Grigalius X tuoj Bonaventūrai pavedė sudaryti dvi komisijas. Vieną, kad, nuvykusi į Konstantinopolį, su imperatorium paruoštų Bažnyčių uniją, o kitą, kad išstudijuotų Bažnyčios reformos problemas. Bonaventūra negaišdamas sudarė tas komisijas.

Grįžęs į Paryžių, Bonaventūra dar skaitė savo paskutines paskaitas prieš averroistus, pavadintas Collationes in Hexaemeron, kurių klausė didžiulė auditorija, susidedanti iš magistrų, bakalaurų ir studentų. Jas nutraukęs, ekumeninio susirinkimo reikalais vėl išvyko pas popiežių į Italiją ir su juo kartu rudenį atvyko į Lijoną, kur Grigalius X jį konsekravo vyskupu.

Visos Bažnyčios dėmesys buvo nukreiptas į būsimąjį visuotinį susirinkimą, iš kurio laukė atsinaujinimo ir religinės bei politinės taikos. Grigalius X savo išrinkimo metu buvo Sirijoje. Jis matė mahometonų pavojų visam krikščioniškam pasauliui, dėl to tikėjo, kad šį pavojų bus galima pašalinti sujungtomis Rytų ir Vakarų Bažnyčių jėgomis. Šaukdamas Lijono susirinkimą, jis dėjo daug vilčių į Bažnyčių unijos įvykdymą.

Lijono susirinkimą ruošiant, Bonaventūra buvo artimas popiežiaus patarėjas. Panašų vaidmenį turėjo ir buvęs domininkonų generolas kard. Petras Tarantazija. Susirinkimas jiems pavedė paruošti

Bažnyčių unijos konstituciją. Jie ją paruošė pagal preliminarines diskusijas ir tuometinę abiejų Bažnyčių teologiją, nes graikų delegacija labai vėlavo. Jai birželio 29 atvykus, beliko tik pasirašyti dokumentus ir atlikti ritualinius formalumus.

Susirinkimas atidarytas 1274 gegužės 7 tęsėsi iki liepos 17. Ketvirtai sesijai baigiantis, Bonaventūra staigiai susirgo ir liepos 14 - 15 naktį mirė. Sakoma, kad pats pop. Grigalius X suteikęs jam paskutiniuosius sakramentus. Nuolatiniai rūpesčiai valdant ordiną per 17 metų, paskaitos ir kovos su elgetaujančių ordinų priešais universitete, kryžiaus karo nesėkmės, per 30 metų nuolatinės kelionės, kurias daugiausia atlikdavo pėsčias, ruošimas susirinkimo ir jame Bažnyčių unijos konstitucijos suredagavimas, pamokslai ir kt. darbai galutinai išsėmė Bonaventūros jėgas. Jis mirė sulaukęs 57 metų amžiaus.

Laidotuvės buvo labai iškilmingos. Jose dalyvavo visi Lijono susirinkimo tėvai. Pamokslą sakė jo draugas domininkonas kard. Petras Tarantazija.
Lijono miestas jį pagerbė, pastatydamas jam skirtą bažnyčią, į kurią 1434 m. buvo perneštas jo kū Praėjus visam šimtmečiui, pranciškonas pop. Sikstas IV 1482 balandžio 14 paskelbė Bonaventūrą šventuoju. Jo šventė iki paskutinės liturginio kalendoriaus reformos buvo švenčiama liepos 14. dabar — liepos 15. Antram šimtmečiui praslinkus, pranciškonas pop. Sikstas V 1588 m. Bonaventūrą paskelbė Bažnyčios daktaru. Bonaventūra vadinamas Doctor Seraphicus — Serafiškasis daktaras.

Šv. Bonaventūros palikimas
Šv. Bonaventūra paliko mums savo raštus, kuriais naudojasi ne tik pranciškonai, bet ir kiti teologai. Jo raštų didžioji dalis yra jo universitete dėstyto kurso paskaitos, paties parašytos ar jo klausančių studentų užrašytos. Kiti jo raštai parašyti atitinkamoms progoms ar reikalams, jo paties ar kitų dvasios reikalams skirti. Nemaža išliko ir jo konferencijų bei pamokslų, sakytų išsilavinusiai auditorijai.

Iki spaudos išradimo jo raštai perrašinėjami ėjo iš rankų į rankas. Išradus spaudą, jie atvejų atvejais buvo išleisti originalo lotynų kalba ir vertimais. Vertimų į moderniąsias kalbas priskai-toma apie 100. Kritiškas jo raštų leidimas turi dešimt tomų in folio, atspausdintas Quaracchi 1882 - 1902. Jame sudėti visi svarbesnieji autentiški Bonaventūros raštai. Vėliau atrasti autentiški jo raštai buvo atskirai išleisti.

Daugiausia Bonaventūra paliko teologinių raštų. Commentarium in quattuor libros Senten-tiarum Petri Lombardi yra jo 1250 - 1254 m. -kaitytos paskaitos. Šie komentarai laikomi geriausiu Bonaventūros veikalu, kuriame atsiskleidžia jo spekuliatyvinės dvasios galia ir mokslo kryptis. Tačiau tai yra jaunuolio darbas, kurį jis vėliau ryškino. Brevilioquium, parašytas 1256 - 1257 m., yra trumpa visos teologijos santrauka. Cuaestiones disputatae — įvairūs disputuoti klausimai: 7. De scientia Christi, 8. De mysterio Trinitatis,

4. De perfectione evangelica, 2. De existentia an-gi lorum et De mendicitate, 10. De caritate et novissimis, 10. De decem praeceptis (1267), De donis Spiritus Sancti (1268), Collationes in He-xaemeron (1273). De reductione artium ad theolo-giam yra pats didžiausias Bonaventūros įnašas į viduramžių teologijos įvadą. Dar yra Illuminationes Ecclesiae (1273). Tarp egzegetinių Bonaventūros raštų žymiausias — Commentarium ad Evangelium

5. Lucae (1248).
Asketinės ir mistinės teologijos pagrindiniai raštai yra šie: Itinerarium mentis in Deum (Proto kelionė prie Dievo), parašytas Alvernos kalne 1259 m., labai populiarus ir į daugelį kalbų išverstas; De triplici via, Soliloųuium, Tractatus de prae-paratione ad missam. Iš šv. Pranciškaus paveldėtai Kristaus žmogystės meilei išreikšti Bonaventūra paliko šiuos veikalus: De ąuinąue festivita-tibus pueri Jesu (nagrinėja apreiškimą, gimimą, vardą, išminčių aplankymą ir bažnyčioje paaukojimą), Lignum Vitae ir Vitis mystica.

Grynai pranciškoniški raštai: Narbonos kapituloje (1260) priimtos Generalinės konstitucijos, Ex-posito super regulam Fratrum Minorum, Apologia pauperum, Speculum disciplinae, De sex alis Seraphim. Tai tarsi vadovėliai viršininkams. Dvi fo. Pranciškaus biografijos: Legenda maior et Legenda minor.

Serafiškojo Daktaro mokslas
Šaltiniai ir metodas
. Bonaventūros mokslo pagrindai yra šv. Pranciškaus pavyzdys, šv. Augustino mokslas, Aleksandro Haliečio raštai ir Šv. Raštas. Šv. Pranciškaus kūdikystėje pagydytas, Bonaventūra tapo nuolankiu jo mokiniu. Už Pranciškų mokytesnis, jis geriau sugebėjo išreikšti jo idėjas, kur reikėjo, jį pataisė ir apgynė. Jis, kaip Pranciškus, nepasitiki graikų ir romėnų kultūrų garbe, bet ieško Dievo žymių, įspaustų regimame pasaulyje. Jis, kaip ir Pranciškus, smerkia mokslą, kuris nemoko, kaip pažinti Dievą ir visa siela jį pamilti. Jis pranciškonas daktaras per excellentiam.

Bonaventūra atrado, kad šv. Augustino mokslas atitinka pranciškonišką idealą, dėl to labiau už kitus viduramžių mokytojus jį gerbė ir laikė autentiškiausiu Šv. Rašto aiškintoju. Kritiškame šv. Bonaventūros veikalų leidime šv. Augustinas net 2626 kartus cituojamas. Sakoma, kad Bonaventūra geriau už kitus padaręs šv. x\ugustino mokslo sintezę. Jis naudojosi daugeliu autorių, bet daugiausia savo mokytoju Aleksandru Haliečiu, kuris jį užvedė ant pranciškoniškojo kelio tiek gyvenime, tiek moksle.

Tačiau pagrindinis Bonaventūros šaltinis yra Šv. Raštas. Reikėjo net II Vatikano susirinkimo, kad jis teologams pasakytų, kad "Šv. Teologija remiasi amžinuoju pagrindu Dievo Žodžiu ir šv. Tradicija. Tebūnie Šv. Raštas teologijos siela" (Const. Verbum Dei, 24). Bonaventūra jau prieš 700 metų teologiją identifikavo su Šv. Raštu. Dievo ieškojimas, pasak jį, Bažnyčios Tėvų ir Daktarų raštuose yra sunkus, klaidus ir nesaugus. Šv. Rašte gi viską matome kaip paveiksle: pasaulio ir žmonių sukūrimą, nuodėmės pasekmes, Dievo Žodžio įsikūnijimą, atpirkimą, malonę, sakramentinę pagalbą, paskutinį teismą. Dėl to kritiškame jo raštų leidime randame net 84 dviejų skilčių puslapius, kuriuose nurodoma jo panaudoti Šv. Rašto tekstai.

Bonaventūros mokslą charakterizuoja jo vieningumas. Klasiškas yra Monnot pasakymas, kad "Bonaventūros filosofija, teologija ir mistika yra sistemiškai sujungtos, bet nesumaišytos". Jis gerai mokėjo sujungti ir sujungęs nepasimesti. Vienas pasaulis, kuriame esame ir kurį turime pažinti, yra tas, kuriame Kristus įkurdino žmoniją, ją atpirko ir į save atkreipė. Realybės pažinime Bonaventūra didelį vaidmenį skiria patyrimui, kuris yra pažinimo pradžia — principium scientiae, dėl to jo raštuose dažnai randame, ut patet per ex-perientiam. Subtiliausi protavimai ir puikiausi įrodinėjimai jo neįtikina, jei jų išvados nėra paremtos patyrimu. Labai gerbia autoritetą, nors jis būtų ir žmogiškas, bet neprasilenkia su tiesa. Ramiai aiškina net ir klaidingiausias nuomones, bet gale pasako tiesą, ne amore hominis veritati fiat praeiudicium. Nori, kad būtų sekama Aristoteliu, bet tik ten, kur jis sako tiesą.

Krikščionis filosofas.
Bonaventūra taip pat yra krikščionis filosofas per excellentiam. Filosofija negali pasiekti savo tikslo, kaip tik paklusdama tikėjimui ir priimdama jo kontrolę. Ji yra tik būtina teologijos tarnaitė. Bonaventūros filosofija įsijungia į platoninės filosofijos tradiciją. Vietoje Aristotelio abstrakcijos jis geriau pasirenka augus-tinišką iliuminacijos teoriją.

Bonaventūros teologija, kaip ir filosofija, pasilikdama autentiškai scholastinė, yra įkvėpta šv. Augustino. Jis pirmasis iš viduramžių teologų atskyrė Šv. Raštą nuo spekuliatyviosios teologijos, kuri yra žmogiškojo protavimo išdava ir garbė, bet kuri gali klysti. Jo teologija yra ryškiai kristo-centrinė. Kaip tokia, ji labiausiai išryškėja jo Collationes in Hexaemeron. Jis skotistinei teologijai davė visuotinį Kristaus primatą.

Mistinėj teologijoj šv. Bonaventūra užima pirmą vietą. Pop. Leonas XIII jį vadina mistinės teologijos kunigaikščiu. Gi filosofijos istorikas E. Gilson sako: "Šv. Bonaventūros mokslas, kaip mums atrodo, aukščiausį tašką pasiekia mistinėje teologijoje. Joje jis padaro pilnutinę sintezę, kuri niekuomet nebuvo padaryta". Jis ramybės eksta-zėn suglaudžia visokį juslinį, intelektualinį ir antgamtinį pažinimą. Tai jis padarė savo veikale Itinerarium mentis in Deum (Proto kelionė prie Dievo), kuris yra tobuliausias mistinės kontempliacijos vadovėlis. Jis yra ir pirmojo įsakymo įvykdymas: "Mylėk Dievą ne tik visa širdimi, bet ir visa siela ir visu protu" (Mat. 22. Bonaventūra, kaip ir šv. Pranciškus, buvo Evangelijos žmogus, dėl to iš Evangelijos išplaukia visa jo jėga ir patrauklumas.

Šv. Bonaventūros įtaka ir aktualumas
Šv. Bonaventūros įtaka buvo ir yra didelė. Jo veikalus labai vertino ir jais naudojosi šv. Tomas Akvinietis, nors ir būdamas skirtingos krypties. Daugelis autorių juos aiškino ar darė santraukas. Jo įtaka buvo didelė ne tik Lijono susirinkime, bet ir kituose visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose, neišskiriant nė Vatikano II, kurio dekretuose yra dažnai panaudotas jo mokslas. Iki paskutiniųjų laikų šalia Tomo Akviniečio buvo studijuojamas ir Bonaventūra.

Dar didesnė yra jo mistinės teologijos įtaka. Jo mistikos veikaliukai, kuriuos šv. Pranciškus Salezietis vadina "dieviškais", pamokslininkų ir Šventųjų buvo labai plačiai paskleisti. Atsitiko, kad kiti autoriai, Bonaventūros mokslo įkvėpti, parašė savo mistinės teologijos knygeles, kurios, kaip anoniminės, vėliau buvo priskirtos Bonaventūrai. Tik kritiško leidimo rengėjai juos atskyrė nuo autentiškų Bonaventūros veikalų.

Šv. Bonaventūros atminimas visuomet gyvas Rytų Bažnyčioje, tarp schizmatikų, trokštančių vienybės su Romos Bažnyčia, kaip Arsenjevas ir Kobilinskis. Yra ir konvertitų, kaip Denisovas, kurie mano, kad tik Bonaventūros platoniškoji filosofija ir kristocentrinė teologija gali būti pastoviu disidentų pagrindu moksliniuose klausimuose. Kas žino, gal šv. Bonaventūra artimoje ateityje galės būti, kaip Lijono susirinkime, Bažnyčių susijungimo tiltu, kurio taip karštai siekė II Vatikano susirinkimas.

Jo raštai turėjo įtakos ir gotikos menui. Giotto iš jo gavo įkvėpimą savo freskoms, vaizduojančioms šv. Pranciškų jo vardo bazilikoj Asyžiuj ir Sv. Kryžiaus bažnyčioje Florencijoj. Daugelis vitražų autorių gavo įkvėpimą savo darbams, perite jo raštus apie Kristaus kančią. Apie šv. Bonaventūros įtaką menui yra parašytos net kelios mokslinės studijos.

Šv. Bonaventūra ir Lietuva
Šv. Bonaventūra gyveno, savo veikalus rašė ir visą pranciškonų ordiną valdė Mindaugo laikais, kai pranciškonai lankydavosi Lietuvoje ir net Mindaugo dvare. Pranciškonas Henrikas Liuksemburgietis, Kuršo vyskupas (1247 - 1261), pop. Inocento IV buvo paskirtas Mindaugo globėju. Pranciškonai ruošė lietuvius krikštui Mindaugo metu. Jie dalyvavo Mindaugo krikšte, karūnacijoje ir skupijos įsteigimo akte. Mindaugui žuvus, jie nenustojo rūpintis Lietuvos krikštu.

Tačiau šv. Bonaventūros mokslas neturėjo gilesnio poveikio, nes jo gyvenimo metu Lietuvoje veikę pranciškonai nebuvo mokslo vyrai, o tik misininkai. Tiesa, jie ir vėlesnių laikų pranciškonai apie jo mokslą šį tą girdėdavo, ruošdamiesi kunigystei. Su Bonaventūros mokslu daugiau buvo susipažinę tik mokytieji lektoriai ir magistrai, kurie studijuodavo užsienio universitetuose. Tik įkūrus Vilniaus akademiją ir diocezines seminarijas, lietuviai šiek tiek daugiau galėjo susipažinti su Bonaventūros mokslu. Pranciškonai savo bibliotekose turėjo jo raštus lotynų kalba ir jais naudojosi, bet niekas jų nepasirūpino išversti lietuviškai.
Tik iš lenkiško vertimo buvo išversta Meditationes de vita Christi ir pavadinta ZIWATAS PONA YR DIEWA MUSU JEZUSA CHRISTUSA... par S. BONAWENTURA Zokana Brolu mažieš-nuiu Swęta Franciszkatos (336 psl.) Šis veikalas greičiausiai buvo išverstas kokio žemaičio pranciškono, nes 1763 m. Vilniuje išleistame ir vėlesniuose leidimuose sakoma, kad jis "su pazvva-leny wiresnuiu Ziamaytyszka yrztumocitas yr Drukavvatas". Jis buvo išleistas 1753, 1759, 1787, 1808, 1826, 1828 m. Naujas P. Šilinskio vertimas buvo išspausdintas 1892 m. Amerikoje be vertėjo pavardės, tur būt A. Miluko rūpesčiu, pavadintas Mūsų Išganytojaus Jėzaus Kristaus gyvenimas (Shenandoah, Pa. 1907). Turėdamas tiek daug laidų, šis veikalas per du šimtmečiu daug lietuvių serafiškoje dvasioje supažindino su Kristaus gyvenimu. Deja, jis nėra autentiškas šv. Bonaventūros veikalas, tik jo serafiškos dvasios įkvėpto autoriaus parašytas, kaip tai tvirtina kritiško šv. Bonaventūros veikalų leidimo rengėjai.

Nors vėlesniais laikais kunigų seminarijų teologijos vadovėliuose šv. Bonaventūros mokslas vienaip ar kitaip buvo primenamas, bet dar nė vienas lietuvis nėra kiek plačiau ir giliau jo filosofiją, teologiją ar mistiką nagrinėjęs. Lietuviams šv. Bonaventūros mokslo gelmės tebėra neatskleistos. Jis laukia, kad kas jas atskleistų.

Šv. Bonaventūra neturėjo laimės, kaip kiti viduramžių šventieji, kad jo relikvijos būtų tikinčiųjų pagerbtos ir mūsų laikų smalsuoliam turistam rodomos. Jo kūnas, Lijono pranciškonų bažnyčioje palaidotas, hugenotų siautėjimo metu, 1562 m., buvo išplėštas ir viešoje aikštėje sudegintas. Tačiau paliko jo švento gyvenimo pavyzdys ir filosofiniai bei teologiniai raštai, kurie jam laimėjo švento mistiko ir Serafiškojo Bažnyčios daktaro vardą.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai