Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠVABAITĖS ANTRASIS PATEKĖJIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Sesuo Ona Mikailaitė   
Julija Švabaitė - Gylienė savo naujuoju eilėraščių rinkiniu Septyni saulės patekėjimai (Ateities literatūros serijos leidinys Nr. 8, Chicago 1974, 80 psl., 3.50 dol.) mums pateikia vienuolikos metų minčių bei patirčių kupiną skrynelę. Skrynelė nedidelė (aštuoniasdešimt puslapių), bet daili: kietais viršeliais, jaunosios, debiutuojančios dailininkės Danguolės Stončiūtės įdomiai išpuoštu aplanku ir vinjetėmis, gražiu, stambiu, akį patraukiančiu šriftu.

Pirmoje savo eilių knygoje "Vynuogės ir kaktusai" (1963) poetė išryškino nedažnai mūsų poezijoje pasirodantį lietuvio tėvo veidą. Anuomet buvo pripažinta, jog tėvo portretą Švabaitė nupiešė itin sėkmingai: "Tokios virpančios įtampos ypač pilni yra posmai, skirti tėvynėje likusiam ir ten mirusiam žemdirbiui tėvui. Šitaip giliai akcentuota ir taip kūrybingai išsakyta tėvo tema mūsų poezijoje yra tikra naujiena" (iš aplanke įdėtos recenzijos). Šiame naujame rinkinyje poetė aiškiai užsimojus kurti motinos atvaizdą. Įžanginėje knygos dalyje "Balta kreida asloje" ji pagirtinu vaizdingumu, kaip A. Tyruolis savo recenzijoje pastebėjo (Tėviškės Žiburiai, 1974.IX.12), pristato tėvynės pagrobimo ir savo šeimos išsklaidymo tragiką išgyvenusią motiną. Šios eilutės krinta dėmesin:
Tą dieną, kai išsiskyrėme,
tavo akyse ne mėlynas
ir ne Gižų dangus,
o, Motina — — —
Raudonos liepos tavo akyse,
aukštos degančios pušys gaisrų agonijoj
— — — (p. 8)
Mylimosios motinos skausmo pilnų akių prisiminimu pradėjusi, Švabaitė toliau atskleidžia savąjį pasaulį, regimą perjos pačios, šeimos motinos, akis. Diemedis, kuris nespėjo, neįstengė pražydėti karo audroje, tampa vijokliu, pasodintu tolimame ir svetimame krašte, kur motinai tenka ir save, ir savo vaikučius maitinti simboliais bei brangiais prisiminimais, kurių šaknys likę anapus.
Motinos didžioji kova, kaip poetė— motina ją vaizduoja, yra kova su laiku. Ta kova vyksta pačiame šeimos židinyje, virtuvėje, o jos simbolis — įkyriai tiksenantis laikrodis virtuvės sienoje. Eilėraštyje "Svarstyklės laiko tema meistriškai apibūdinama. Šia simbolika, paimta iš kasdieninio gyvenimo, poetė lieka ištikima ankstyvesniam jos apibūdinimui "Savotiška gyvenamojo laiko realistė Virtuvėje gimusi poezija neišvengiamai yra smulkių daiktų poezija. Tuose daikteliuose Švabaitė bando įžiūrėti savo egzistencijos prasmę. Juose atsispindi, kaip veidas baltoje, žvilgančioje lėkštėje, poetės, kartu motinos ir žmonos, buitis. Iš degančių miestų į jaukią, bet drauge ir troškią virtuvės šilumą poetė brenda drąsiai, su sąmoju:
Esu juokinga, panaši į gervę,
plunksnuota galva
ir miltuotom rankom.
Nelaisvėje vrisirišu,
kilnoju smulkius daiktus —
iš viso — gervė —
sunkiai skraidau
ir sunkiai vaikštau,
(p. 24)

Tą patį sąmojį galima pastebėti rožės ir bulvės iškėlime — amžino grožio ir amžinos kasdienybės priešpriešoje. Naujajame rinkin>je Švabaitė - Gylienė keičia ankstyvesnes nuotaikas bei "Vynuogės ir kaktusai" rinkinyje užtinkamą melodramatiš-kumą. Tačiau, pasirinkdama ieškoti sau įkvėpimo virtuvėje, poetė rizikuoja tapti sentimentalia ir banalia.
Trečioje ir pagrindinėje knygos dalyje "Septyni saulės patekėjimai" Švabaitė bando iš tūkstantį sykių apčiupinėtų daiktų sukurti talismanus. Savo dukters dingusios vaikystės pėdsakus poetė vykusiai aprašo:
Dabar vaikščiosim iš kambario į
kambarį
kaip kiekvienas tėvas ir motina.
liesdami paliktus ir užmirštus daiktus,
tartum meilės
eilėraščius — — —
(p. 42)

Čia nostalgija įtikinama. Bet 5taj pavyzdys, kur poetei nepasiseka ištrūkti iš sentimentalumo varžtų:
Ant tos pačios pagalvės
tūkstantis ketvirtadienių,
pirmoji ir paskutinė
mūsų pirmgimio
ašara — — —
(p. 49)

Gamtos ir religinių išgyvenimų aprašymuose Švabaitė dažnai šviežia ir įžvalgi:
Gavėnios metas baigėsi,
atpirkto medžio rūbas plyšta
balandžio saulėje,
(p. 61)

A. Tyruolis naujame Švabaitės stiliuje pasigenda grakščių, skambių eilučių bei pamiršto ritmo (Tėviškės Žiburių minėta recenzija), kuris būdingas pirmai Švabaitės knygai "Vynuogės ir kaktusai". Kažin, ar verta tą ankstyvesnę techniką apraudoti? Poetė aiškiai pasiryžusi žengti nauju kūrybiniu keliu. Jos pasireiškimas prozoje — "Gabriuko užrašai" — irgi tai rodo. Naujasis jos tonas turi savitą skambesį. Rašydama apie savo mirusius ar po platųjį pasaulį išblaškytus draugus, Švabaitė - Gylienė kalba kaip brandi, daug gyvenime mačiusi ir patyrusi moteris:
Albinukas išėjo į kunigus —
apie jį niekas nerašo,
jubiliejų nešvenčia.
Kalnų vienuolyne jo sanctum
sanctorum —
pilnos maldų kišenės
ir Dievas taip arti.
(p. 65)
Sesuo Ona Mikailaitė


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai