Aidai.eu Apžvalga

KAPAS BE PAMINKLO

Parašė ANTANAS MACEINA

JUOZO BRAZAIČIO MIRTIES METINĖMS (1974.XI.28)
---------
Jau taip susiklostė aplinkybės, kad tam pačiam autoriui teko aprašyti Juozą Brazaitį, sulaukusį 70-ties metų amžiaus (plg. Kad niekas manęs nepastebėtų, "Aidai", 1973, Nr. 10, p. 438-450) ir dabar tenka aprašyti jį jo mirties (1974.XI.28) metinių proga. Savaime tad šiedu straipsniai virsta vienas kito papildu — tuo tik skirtumu, kad pirmajame daugiau dėmesio kreipiama į Brazaičio veiklą, o dabartiniame — daugiau į jį patį, vaizduojant jį jo paties žodžiais. Šia proga autorius nuoširdžiai dėkoja Brazaičio dukrelei Marijai Brazaity te i -Matulionienei, Alinai Grinienei, Paulinai Ivinskienei ir dr. Jonui Griniui, kurie autoriui atsiuntė jiems rašytų Brazaičio laiškų ir mielai leido jais pasinaudoti.
------------
"Prašė palaidoti jį be kalbų, be gėlių, be vainikų, nestatyti paminklo".
Kun. S t. Yla, Pamokslas laidotuvių dieną

Metodinė pastaba
Kaip apibūdinti asmenį, tą 'neištariamą nedalųjį — individuum ineffabile"? — Atrodo, kad esama trijų kelių, kuriais galime artintis prie asmenybės, klausdami: 1. kuo žmonės ją laiko, 2. kuo mes ją laikome ir 3. kuo ji pati save laiko. Kiekviena ši prieiga yra kitokia, todėl kitoks esti vaizdavimo būdas ir kitoks kyla net ir pats vaizdas.

Eidami pirmuoju keliu, prašome kitų, kad šie mums aprašytų rūpimą asmenį: savais atsiminimais, savais pergyvenimais, savais įspūdžiais. Surinkę šiuo būdu mums reikalingą medžiagą ir ją susisteminę, gauname atsakymą: vieni šią asmenybę laiko, Šventraščio žodžiais tariant, "Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju" (Mt 16,14) — kiekvienas pagal savą įsitikinimą. Eidami antruoju keliu, elgiamės kaip tapytojas ar akmentašys: stojame prieš vaizduojamąjį ir piešiame ar kalame jo portretą — jau pagal mūsų pačių pergyvenimą. Išdava? Kai vienas dailininkas nupiešė pop. Leono XIII paveikslą ir paprašė, kad popiežius ką nors po juo parašytų, tai šisai, ilgai negalvojęs, pabrėžė: "Nolite timere, ego sum — nebijokite, tai aš" (Mk 6,50) — ir pasirašė, nes be parašo dažnas toks portretas būtų neatpažįstamas. Eidami trečiuoju keliu, mėginame prabildinti patį aprašomąjį, kad jis pasisakytų, kas esąs. Ar jis pasisako? Esti visaip! Kiekvienas šis kelias gali būti vaisingas, kiekvienas betgi turi ir savų povandeninių uolų, už kurių lengva užkliūti. Būtų idealas suderinti visus kelius. Tačiau vargu ar tai įvykdoma, kadangi kitų įspūdžiai, mūsų įžvalga ir paties vaizduojamo asmens savimonė nesykį stipriai skiriasi ar yra net ir priešingi.

Šiam straipsniui autorius renkasi trečiąjį kelią, stengdamasis prakalbinti patį Brazaitį, kad jis mums atsivertų. O šaltinis šiam prakalbinimui yra proginiai Brazaičio laiškai. Autorius yra įsitikinę-, kad žmogus nuoširdžiai atsiveria tik proginiuose laiškuose. Jei žmogus kalba apie save tyčiomis. kaip tai esti atsiminimuose ar autobiografijoje, jis visados slepiasi ir piešia save tokį, kad patiktų, tarsi mergaitė, eidama vakaronėn ir dėdamasi rūtų vainikėlį, nors jau seniai jo nebeturėtų. Kas kita proginiai laiškai: jie žmogų atskleidžia netyčiomis Jų turinys visados yra tas ar kitas proginis objektas. Tačiau tai, kaip jų rašytojas šį objektą doroja. ir atveria jį patį. Objekto atžvilgiu proginiai laiškai gali būti teisingi ar neteisingi. Subjekto atžvilgiu jie visados yra teisingi: aną valandą laiško rašytojas iš tikro šitoks buvo, šitaip jautė, šitaip mąstė, šitaip vertino — kitaip jis būtų laiško iš viso nerašęs. Ir jeigu turėtume kurio nors asmens visus laiškus, turėtume kartu ir pilnutinį jo asmenybės tapsmo bei kaitos vaizdą.

Esama betgi žmonių, kurie vėliau norėtų savų laiškų išsiginti. Tačiau kodėl? Argi žmogus nekinta? Reiktų gėdytis tik tokių laiškų, kurie atvertų žmogų tokį pat ir 20-ties ir 70-ties metų. nes tai būtų įrodymas, kad tokio žmogaus gyvenimas yra nuodėva nuo pradžios ligi galo, nes tik nuodėva nekinta. Esama betgi ir žmonių, kurie laiškų nelaiko asmenybės atsivėrimo šaltiniu ir todėl peikia tuos, kurie jais naudojasi: tai patyrė ir šio straipsnio autorius, aprašęs mirusį Zenoną Ivinskį pagal jo paties laiškus (plg. Tasai nepažįstamasis Ivinskis, "Aidai", 1972, Nr. 4). v žmonės bijo, kad paskelbti laiškai nesugadintų (draugai) ar nepataisytų (priešininkai) jų turimo mirusiosios asmenybės vaizdo, todėl bėga nuo tikrovės, mieliau likdami savos vaizduotės išmonėse. Šio straipsnio atuorius betgi tokio nuogąsčio neturi ir jo nepateisina. Todėl jis ir Brazaičio atveju — ne tik Ivinskio — naudojasi laiškais kaip autentiškiausiu asmenybės atsivėrimo šaltiniu — ypač Brazaičio atveju, nes jis mums nepaliko nei atsiminimų, nei autobiografijos, nei savęs aptarimo, sakysime, interviews pavidalu. Savo straipsnyje apie Brazaitį "Kultūros žmogus politikoje" ("Tėviškės Žiburiai", 1974.XII.19) kun. St. Yla labai teisingai pastebi, kad "pareigą pajunti ypač tada, kai susiduri su vienu ar kitu to žmogaus apibūdinimu — nevisada tiksliu, o kartais visiškai priešingu" (p. 2). Tačiau kaip gi kitaip atitiesti aną netikslumą ar priešingybę, jei ne prabildinant patį aprašomąjį? O kaip kitaip gi jį prabildinti, jei ne pacituojant jį patį? Laiškų kaip vidinio atsiskleidimo niekas atstoti negali. Jais tad čia ir vadovausimės.

1. Pirmtako nuotaika
Retas kuris interpretuoja pats save. Brazaitis priklauso prie šių retųjų. Amžiaus sukaktys ir politiniai sankirčiai yra nesykį davę jam progos pasisakyti, kuo jis save laikąs. Kai šio straipsnio autorius prieš dvejus metus pavadino Brazaitį prasmeniu, kuris — kaip ir visi prasmens — yra "čia pripažįstamas, čia neigiamas" ("Aidai", 1973, Nr. 10, p. 440), tai Brazaitis į tai atliepė, pats mėgindamas nusakyti save konkrečiu vaizdu, kaip kad anksčiau — irgi konkrečiais vaizdais — buvo nusakęs kitus: "Numovei man gyvam kailį ir užtempei mane ant šakių, kaip kitados Suvalkijoj papjauto avino kailį, kad išdžiūtų ir tiktų kailiniam. Ir iš mano kailio norėjai padaryti būgnelį, kurį užgavus skambėtų, anot Tavęs, prasmuo šioks ar toks. Tos nuotaikos pagautas, padėčiau Pačiam išreikšti mane ir daiktiškai — ne gotine linija kaip Šalkauskį, ne barokine linija kaip Putiną, bet. . . kamščiu. Taip, kamščiu, kuriuo užkemšama atsiradusi skylė" (1974.IV.3). Ir čia pat Brazaitis pateikia eilę pavyzdžių, kodėl "kamštis" turėtų išreikšti jį taip lygiai gerai, kaip tiesi gotinė linija Šalkauskį, o vingiuota barokinė linija Mykolaitį: "Dr. Jokantas pajuto skylę redakcijoje i laikraščio "Lietuva", Mc), pasišaukė: eik šen, Juozai, užkimšti; jam reikėjo mokytojo ("Aušros" mergaičių gimnazijoje, Mc): eik šen, Juozai. Reikėjo skylę užkimšti (Teologijos-Filosofijos, Mc.) fakultete, nesipriešinau.
Tokios skylės būta ir sukilime (1941 m., prasidėjus vokiečių karui su sovietais; plg. "Aidai", 1973, Nr. 10, p. 439-440). Vienintelis mano nuopelnas, kad nesipriešinau būti kamščiu. O gal nė to nuopelno nebuvo; gal gyvenimo srautas buvo toks, kad savaime mane prinešė ir įkimšo į skylę" (t.p.).

Tai nėra senatviška atgalžiūra ar kuklumas. "Kamščio savimonę" Brazaitis, atrodo, yra turėjęs visą laiką. Ir prieš 20 metų su viršum jis rašė šio straipsnio autoriui: "Vienintelis mano nuopelnas — tik toks, kad lindau į bet kurią skylę, į kurią kas nors turėjo lįsti" (1953, Kalėdos). Metais anksčiau šį "lindimą į skylę" Brazaitis ypač išryškino ilgame laiške prel. M. Krupavičiui, anuometiniam VLIKo pirmininkui, ryšium su organizuojama Užsienio Reikalų Tarnyba: "Kai nei Jūs (prel. M. Krupavičius, Mc), nei prof. Kaminskas, nei niekas kitas iš VT (Vykdomosios Tarybos, egzekutyvinio organo VLIKe, Mc) nesutiko šių pareigų imtis ir kai pabuvo tarnyba be nieko, o darbas reikėjo dirbti, tada sutikau laikinai" (1952.X.5). Brazaitis ėjo, kaip toliau rašo, "ne į raktines pozicijas, o į darbines, į kurias niekas kitas nenorėjo eiti" (t. p.). Užtat jis ir primena VLIKo pirmininkui, kad jis "pirmasis parūpino trejetą leidinių anglų ir vokiečių kalbomis, nors tada jis tam neturėjo jokios oficialios pareigos ir galėjo nieko neveikti, kaip ir VLIKo narių daugumas" (t. p.). Tačiau jis čia regėjo tokią baisią tuštumą, jog, net ir neturėdamas tuo metu jokio oficialaus titulo, jis "lindo" į šią skylę ir ją užkimšo trimis knygomis, skelbiančiomis Vakarų pasauliui lietuvių tautos negandą (plg. "Aidai", 1973, Nr. 10, p. 448).

Dirbti Brazaitis nebijojo ir nevengė, nes darbas jam buvo toji priemonė, kuria jis siekė ir pasiekė savo gyvenimo aukštybių. Todėl, džiaugdamasis savo dukrelės Marytės studijų pažanga bei sėkme, jis drąsina ją, atskleisdamas ir savo paties kelią mokslo eigoje: "Kai rašai apie mokslus, matau Tavyje save patį. Ir aš ėmiau mokslus ne dideliais gabumais, bet darbu, kaip ir Tu" (1962.XII.9). Vis dėlto "darbo arklys", kaip žmonės sako, Brazaitis anaiptol nebuvo. Šiuo atžvilgiu tarp jo ir, sakysime, jo artimo bičiulio Zenono Ivinskio tvylo gili praraja. Ivinskiui darbas iš tikro buvo jo būsena: jis dirbdavo ir ilsėdamasis. Net drįstume tvirtinti, kad Ivinskis nemokėjo ilsėtis. Tuo tarpu Brazaičiui darbas buvo reikalas: tautinis, visuomeninis, grupinis, šeiminis, asmeninis, tačiau visados tik reikalas, niekad ne būsena, kurios jis negalėtų išsivilkti. Brazaitis turėjo laiko ir net troško laiko, kuris būtų be reikalų. Perduodamas "Į Laisvę" redaguoti dr. V. Vardžiui 1959 metais, jis šitaip painformuoja Europos bičiulius: "Pradedu laišką "be reikalo". Nekenčiu jau laiškų nei gauti, nei rašyti, kurie kalba tik apie "reikalus". Ir prieteliam pasakau: užeikit be reikalo. Tikiuos, kad dabar reikalų skaičius sumažės, ir galima bus laiškelius rašyti ar pasikalbėti be reikalų" (1959.VII.29). Reikalą atlikęs arba, pasak jo paties, "skylę" užkimšęs, Brazaitis norėjo pabuvoti kaip žmogus, o ne tik kaip "darbininkas".

Tuo, atrodo, pats Brazaitis paaiškina kun. St. Ylai jo keliamą klausimą, "kodėl žmogus keitė savo veiklos linkmę? Kodėl iš literatūros perėjo į politiką kaip tik tuo metu, kai mūsų tautoj nebuvo jokių politinės karjeros galimybių? Berods, niekas ligi šiol nebandė šių klausimų išaiškinti" ("Tėviškės Žiburiai", p. 2). Tačiau ar iš tikro Brazaitis keitė savo veiklos barus bei linkmę? Ar jo veikla kartais nėjo lygiagreta anuose baruose? Į praktinę politiką Brazaitis buvo įtrauktas sukilimo, kaip pirmajame straipsnyje minėta, "mobilizacijos keliu" ("Aidai", 1973, Nr. 10, p. 440). O kadangi sukilimas, to paties Brazaičio žodžiais tariant, buvo liudijimas, kad tautai "primestas svetimas režimas buvo smurtas ir melas" (t. p.), tai jis savą "mobilizaciją" pratęsė ir tremtyje, nors čia iš tikro jokios politinės karjeros nebuvo galima padaryti. Bet Brazaitis jos nesiekė nė Lietuvoje. "XX Amžiaus" kolektyvo praktiniai politikai buvo dr. P. Dielininkaitis ir dr. I. Skrups-kelis: tai jie — ne Brazaitis — mezgė anuo metu ryšius su politinėmis grupėmis, ruošdami kelią demokratinei valstybės santvarkai. Teoriškai betgi Brazaitis politika domėjosi visados: Servus (Brazaičio slapyvardis) straipsniai "XX Amžiuje" dažnų dažniausiai buvo politinio arba bent visuomeninio pobūdžio. Jis taip pat buvo ir aktyvus deklaracijos "Į organinę valstybės kūrybą" (1936) ruošėjas. Todėl žingsnis į praktinę politiką buvo iš tikro ne veiklos baro keitimas, o greičiau tik šios veiklos sukonkretinimas; veiklos, apie kurią jis buvo tiek daug prirašęs teoriškai.
Tačiau vidinį savo paties nusistatymą politinės veiklos atžvilgiu tremtyje Brazaitis yra šitaip nusakęs: "Rezistencija seniai palaidota. Jos paskutinis gražus blykstelėjimas baigėsi su Julijonu (Būtėnu, Mc). O dabar tik vaidyba, vaidyba — tokia, kaip kaimo bernai surengia vakaruškas. Man tebėra koktu, kad esu tos vaidybos artistas, blogiausia, kad virtau artistu" (1952.VII.25). Tais pat metais vėliau: "Politika, žinoma, niekad nebuvo man prie dūšios. Dėl politikos esu tokios pat nuomonės, kaip ir jūs visi ten, gal išskyrus Levą (Prapuolenį, Mc.). Tačiau kas nors turi dar terliotis. O jeigu rasčiau už save "durnesnį" ir jam galėčiau užkarti — su pirma valanda tai padaryčiau" (1953, Kalėdos). Tas pat ir trejais metais vėliau: "Bala nematė jų, tų 'politikų'.

Nusibodo ligi gyvo kaulo. Ypačiai, kad tai niekam nenaudingas reikalas. Mieliau imčiau rašyti lietuvių literatūros istorijos konspektą 100 puslapių didumo. O jis jaunimui būtų reikalingesnis už daugelį posėdžių ir kovų dėl valdžios. Jaunimas Amerikoje labai apleistas" (1956, Kalėdos). Brazaitis iš tikro ir tremtyje literatūra tebesidomėjo, ir nemaža atskirais jos klausimais rašė. Kaip matysime vėliau, jis būtų ėmęsis ruošti net ir didžiąją lietuvių literatūros istoriją, jei šis sumanymas nebūtų buvęs pavėlintas. Trumpai tariant, Brazaitis keitė ne savo veiklos liniją, o gal tik dvilypės savo veiklos svorį — pagal jo paties aną prasmeninį "skylės-kamščio" santykį: kuri skylė kuriuo metu buvo didžiausia, tą jis ir užkamšinėjo. Užtat jis ir galėjo peikti mūsų "grynus" mokslininkus, kurių mokslas "nieko nesako dabarties žmogui", o apie save tarti: "Toks, matai, aš ne mokslininkas, o utilitaristas" (1970.1.24). Brazaitis priklauso tai lietuvių kartai — kaip ir visi mes, jo amžininkai. — kuri dar nebuvo "išsispecializavusi" taip, jog nesiduotų įtraukiama į kitokią "skylę", negu ta. kurioje sėdi "specialistai" vakarietiška prasme. Šiuo atžvilgiu jis labai primena Praną Dovydaitį. Argi ir šis nėra buvęs ministras pirmininkas?

Ši pastaba veda mus į tikrąją Brazaičio kaip "kamščio" prasmę, jo paties teiktą sau pačiam: užkimšdamas atsiradusią ar esamą skylę, Brazaitis jautėsi ruošias dirvą bei kelią kitiems, kurie jau nebebus "kamščiai". Minėdamas savo bičiulių darbus, jis rašo, esą visados patiriąs džiaugsmo, "kad mano bičiuliai tebekuria, tebežydi . . . Sau tesu skyręs menkesnę dalį — sakytum, Jono Krikštytojo, kuris turi parodyti kitiem naujus kūrėjus ar jų žiedus" (1971.VI.13), nes, Brazaičio pažiūra, mes "tesame tokia primityvi bendruomenė, kuri kaip kaimenė brenda vis tolyn, ką šalia savęs turi, nematydama" (t. p.). Brazaitis gyveno pirmtako arba šauklio nuotaika, perskverbusia visus jo tiek literatūrinius, tiek visuomeninius darbus. Todėl jis niekad nesilaikė įsikibęs į kurią nors "skylę", tarsi būtų joje nebepavaduojamas. Nepakeičiamumo sąmonės Brazaitis neturėjo. Matydamas, kad priauga jaunų jėgų, mėgindavo tuoj pat savą darbą joms užleisti: "Tegu patys dirba, o man jau pakaks; jau metas būti atleistam į rezervą" (1959.VII.29). O jeigu jis šian rezervan nebuvo atleistas ligi pat mirties, tai tik todėl, kad anos jaunos jėgos arba jau buvo "išsispecializavusios" tiek, jog Brazaičio "skylių" užkamšinėti nebenorėjo, arba jos nebesuprato lietuviškosios tragikos ir todėl jau buvo. nutolusios sava dvasia nuo Brazaičio kelio.

Gyvendamas šauklio nuotaika. Brazaitis savai-

Juozas Brazaitis (antroj eilėj trečias iš dešinės) "Šatrijos'' dešimtmečio šventėje Kaune 1936 m. gegužės 16 d.

me gyveno ir dabarties matmenyje: jis nebuvo nei istorikas, rausiąsis praeityje, nei pranašas, žvalgą-sis į ateitį. Dabartis buvo tai, kas jį traukė: "Sendamas ir liegdamas, žmogus galvoja apie praeitį ar apie tolimą dabartį, kurios jis pats kurti jau nebegali. Aš pats jaučiuosi priklausąs antrai grupei ir mėginu džiaugtis kitų darbais" (1971. 1.27). Šis betgi Brazaičio džiaugsmas nebuvo tik grynas gėrėjimasis; jis buvo kartu ir raginimas, kad tų darbų atsirastų kuo daugiausia ir kuo greičiausiai, nes, Brazaičio įsitikinimu, "viskas turi būti savo laiku padaryta" (1974.VII.26) ir priduria savo paties pavyzdį: "Kai prieš metus Fondas pasiūlė rašyti lietuvių literatūros istoriją, atsakiau: reikėjo siūlyti prieš dešimtį metų. Dabar jau tegul kiti rašo" 1972, Kalėdos). Ir kitoje vietoje kiek anksčiau: "Lietuvių Fondas buvo užsimanęs, kad rašyčiau lietuvių literatūros istoriją. Jau per vėlu. Paliksim tai jaunesniesiem" (1970.VII.7). Todėl Brazaitis, kaip jau minėta pirmajame straipsnyje (plg. "Aidai", 1973, Nr. 10, p. 442-443), ragino kunigus, kad šie neatsidėtų tolimajai istorijai, o aprašytų savus vyskupus - kankinius; ragino ir mūsų istorikus, kad šie galų gale atveiktų į sovietinį Lietuvos istorijos klastojimą, nes ko nebus padaryta dabar, to nebus padaryta niekad.

Šis raginimas ir net tiesiog spaudimas buvo ypač nukreiptas į Z. Ivinskį: "Džiaugiuos, kad Pats esi Vokietijoje", rašė Brazaitis Ivinskiui. "Tik ir vėl tavo ištyžtantis Juozas norėtų Tave skatinti, kad sustotum su šaltiniais, o mėgintum ką paleisti į svietą (Ivinskio pastaba šios laiško vietos paraštėje: "Jau leisiu!", Mc.). Ir tavo energija neamžina. O jeigu pats tų šaltinių nepanaudosi, kažin ar. jie vėjais nenueis, į kitas rankas pakliuvę" (1960.11.14). Po kelerių metų vėl tas pat: "Juk tiek darbo idėjai Romoje, o ko gero sykį imsi nekvėpuoti, ir išsimėtys medžiaga svetimose rankose. Daryk viską, kad tik suspėtum išleisti" (1969.VI.9). Net prieš pat Ivinskio mirtį Brazaitis, nežinodamas jo padėties, vėl kartoja savo nuolatinį įspėjimą: "Graudu man buvo skaityti "Aiduose" tavo rašinį apie istorikę, kuri daug judėjo, bet nieko pozityvaus nepadarė. Graudu buvo išgirsti, kad 'Aidam' rengi rašinį apie žydus. Sakau, graudu todėl, kad savo jėgas eikvoji mažiem dalykam. Lyg turėtum tų jėgų perteklių, kurio kupinas buvai jaunesnėm dienom. Visi esame saulėleidžio kelyje. Ir tavo jėgų tegu užtenka tavo didžiajam darbui — Lietuvos Istorijai. Čia bus Tau paminklas. Tesulėtina (Dievas, Mc.) tavo aistrą dirbti, dirbti, dirbti, kad, sulėtinęs tempą, ilgiau tesėtum Paties mėgiamam darbui" (1971.XII.16). Brazaičio nuogąstis nebuvo be pagrindo: praėjus vienai savaitei po pastarojo Brazaičio raginimo, Ivinskis mirė (1971.XII.24), o praėjus ketveriems metams po Ivinskio mirties, šiojo surinkta medžiaga tebeguli nepalytėta ryšulėliuose bei dėžutėse. Savas laikas "Lietuvos Istorijai" yra praėjęs ir, atrodo, kad jos jau neberegėsime — nebent pasektume V. Kudirkos įspėjimu, kurį viename laiške cituoja ir Brazaitis: "Jei lietuviai į 'Varpą' nerašys, samdysiu žydą" (1974.VI.24). Štai kodėl Brazaitis pakartodamas vadina Ivinskį "tragiškiausia figūra visoje mūsų generacijoje" (1974.VII.26); tragiškiausia todėl, kad jis nejautė dabarties spaudimo. Ši tragiką betgi grėsė ne tik vienam Ivinskiui; ji gresia ir visiems mums tremtyje, nes tremtis iš pagrindų yra dabartis: ko nepadarysime tremties dabartyje, tas ir liks nepadaryta; tremtis ateities neturi.

2. Eschatologinė nuotaika
Savo pamoksle Brazaičio laidotuvių dieną (1974.VII.2) kun. St. Yla yra pavadinęs Brazaitį "visuomeniniu anonimu" todėl, kad jis "nekalbėdavo apie savo darbus, kurių gausa visada jį slėgė; neprisimindavo nemigo naktų, nuovargio, išsisėmimo, o ypač skausmo. Visa tai jis slėpė net nuo artimiausių savo draugų. Slėpė patarnavimus kūrybos žmonėms, visuomenės ir politikos atstovams bei institucijoms. Nepasirašydavo dažnai nė savo straipsnių ar leidinių ... Jis nepraleido savo pavardės viešumon, gavęs Šalkauskio vardo ateitininkų premiją; uždraudė prisiminti spaudoj jo 60-tąsias sukaktis" ("Draugas", 1974.XII.14, p. 3). Iš sykio atrodo, kad šitoks slėpimasis nesąs nuostabus: nevienas juk nesipasakoja ir nevisados savo raštus pasirašo. Tačiau kun. Yla teisingai klausia: "Sunku būdavo suprasti, kodėl šia prasme jis toks jautrus, toks kietas, taip neperkalbamas. Už to viso, aišku, slėpėsi gilesni motyvai, gal ne tiek asmeniški, kiek visuomeniški" (t. p.). Ir kun. Yla pateikia mums šių motyvų interpretaciją: "Jam krisdavo į akis per didelis tautiečių pasinešimas (sustiprintas šio krašto įtakų) ieškoti asmeninių garbių, garsintis savais darbais bei nuopelnais, minėti savus (net nereguliarius) jubiliejus". Tačiau Brazaitis "nėjo viešumon stabdyti tų dalykų, nors, dirbdamas spaudoje ir vartodamas taiklų žodį, būtų galėjęs. Pasirinko kitą — retesnį kelią, būtent: pats to viso vengti. Antras motyvas buvo gal šis. Jis gi buvo sūduvis (kas yra 'sūduvis'?, Mc.) ir gerai žinojo, gal ir savyje jautė, kaip jautru ir svarbu asmeninis prestižas, noras prasiveržti priekin, pastanga save statyti pirm kitų"; todėl jis tramdęs save taip lygiai, kaip tai, pasak kun. Ylos, buvo darę vysk. P. Būčys, arkivysk. J. Matulaitis, prof. P. Kuraitis — visi sūduviai, stengęsi užgniaužti savyje sūduvinį pranašumo bei išdidumo sfinksą. . . Brazaitis turėjo nuostabių pavyzdžių iš pačių sūduvių, kaip galima, kaip reikia užmiršti savo asmenį viešajame darbe" (t.P.).

Ši morališkai - etninė interpretacija yra gana įdomi, tačiau ji atskleidžia daugiau metodinę prieigą prie asmenybės, o mažiau pačią asmenybę, nes neatsižvelgia į du visiškai skirtingus Brazaičio "slapukavimo" tarpsnius. Lietuvoje Brazaitis nebuvo didesnis slapukas, kaip kiti anuo metu rašiusieji ar veikusieji. Visi jo spausdinti moksliniai straipsniai ar veikalai 1930 - 39 metų yra pasirašyti tikra pavarde (plg. jo darbų sąrašą LKM Akademijos "Suvažiavimo darbuose" III, 1939; fotografinė atspaudą Romoje 1972, p. 486-487). Trumpesnius kultūrinio, visuomeninio, politinio pobūdžio straipsnelius "Židinio" apžvalgai jis pasirašinėdavo inicialais "/. A.", kurie buvo visiems žinomi: Juozas Ambrazevičius. "XX Amžiaus" vedamiesiems straipsniams jis naudojo anksčiau minėtą slapyvardį "Servus", kaip ir prof. Eretas "Hispanus", kas tautininkų cenzūros laikais buvo suprantama ir net reikalinga. Tremties pradžioje, saugumo sumetimais pakeitęs pavardę ir kitas asmens tapatybės žinias, virtęs "kitokio amžiaus kaip ir kitokios pavardės" (1974.1.15), Brazaitis, aišku, nenorėjo eiti viešumon savu, nors ir pakeistu, vardu, todėl pirmąsias knygas, vaizduojančias Lietuvos pavergimą ir jos kovą už laisvę, pasirašė "Sūduvio" slapyvardžiu. Tačiau netrukus lietuviškojoje spaudoje, ypač "Aiduose . "Į Laisvę", "Darbininke" pradėjo rodytis ir J. Brazaičio vardas. Šia prasme Brazaitis net mažiau slėpėsi, negu kai kurie kiti mūsų kultūrininkai. Anuo metu Brazaitis tikrai dar nebuvo ir nenorėjo būti "visuomeninis anonimas", nes juo padaro žmogų ne tas ar kitas slapyvardis ar nepasirašytas raštas, o pabaigos nuotaika — eschatologinė nuotaika arba jausmas, kad esi priėjęs liepto galą. pasidaręs visuomenei netinkamas, dvasiškai miręs, todėl turįs trauktis į savą kiautą ir nesirodyti — ne tik raštu, bet ir apskritai jokiu ryškesniu veiksmu ir net pačiu savimi.

Ir štai, šitokia eschatologinė nuotaika ištiko Brazaitį 1963 metais, nors ji ruseno jame jau ir pora metų anksčiau. Tai buvo jo šeimos lūžis

Apie jį nekalbėtume, jeigu pats Brazaitis nebūtų jo interpretavęs kaip savos dvasinės mirties ir nesistengęs, kad ir kiti laikytų ji mirusiu: "Turiu būti laikomas miręs, ir mano tylus reagavimas — kaip mirusieji gali reaguoti: tylėti ir nebūti kandidatais į jokias gyvųjų valdžias" (1964.VII.10). Šiai savo "mirčiai" jis ruošė bičiulius dvejus metus. "Negaliu ir dabar nieku Tau pasigirti. Yra kitokių reikalų, dėl kurių ištisom naktim negaliu akių sudėti ir dėl kurių patyriau, kodėl žmonės tam tikrus pergyvenimus vadina 'kartėliu'. Būčiau laimingas, jei vieną naktį užmigęs galėčiau nebe-pabusti ir taip visas problemas ir sau, ir kitiem išspręsti. Rašau Tau, kad žinotum, jog esu užsidaręs kiaute ir kodėl nenoriu net artimiausiem draugam parašyti. Žinai, kad ir šuo sužeistas ieško tamsos ir tylos" (1961.V.29). Metais vėliau: "Nerašiau šiemet jūsų konferencijai (LF Bičiulių Vokietijoje, Mc) sveikinimo. Noriu, kad tyliai ir nepastebimai susigyventumėt, jog manęs nebėra" il962.IX.5). Galop: "Mano laiškai nėra linksmi, o kai kada, anot Jūsų, ir juodi. Dėl to ir stengiuos nė draugam nerašyti. O priežastis ta, kad, kai mano šį laišką gausite, aš būsiu jau vėl tokis pat vienas visame name kaip Ugniagesių gatvelėje (Kaune, kur Brazaitis turėjo kambarį ilgus metus, Mc). Tad jei skelbiama, jog kovotojai žuvo ar dingo be žinios, tai laikykite ir mane dingusiu be žinios iš viešojo gyvenimo. Man bus miela, kad mano vardas niekur daugiau nebus minimas" (1963.11.28). Kaip iš Brazaičio laiško savo dukrelei Marytei (1963.11.12) patiriame, žmona sakiusi jį paliksianti 1963 m. kovo 5 d. Šis tad laikas ir pradeda tikrąjį Brazaičio slėpimosi tarpsnį, kuriam tinka minėtas kun. Ylos klausimas: "Kodėl šia prasme jis toks jautrus, toks kietas, taip neperkalbamas" (op. cit., p. 3). Atsakymą duoda pats Brazaitis sava tiek moterystės, tiek jos lūžio interpretacija.

Ši interpretacija yra minima neviename anuo metu rašytame Brazaičio laiške, ypač savo dukrelei, tačiau plačiausiai ir aiškiausiai Brazaitis ją yra išdėstęs laiške Z. Ivinskiui. Todėl pacituosime šį laišką čia išsamiau, nes jis turi neatstojamos reikšmės suprasti anai eschatologinei nuotaikai: "Vieną naktį — tai buvo prieš keletą metų — pasijutau, kad silpsta kvėpavimas. Belaukdamas, iki susitvarkys ar visai iš tvarkos išeis, pasijutau, kad stebiu savo pergyvenimus lyg iš šalies, lyg pašalinis žmogus. Jokios baimės, jokio sentimento. Tik pagalvojau: o matai, kaip lengva žmogui numirti, — ir netekau sąmonės. Taip tada pergyvenau galimą greitą fizinę mirtį. Dabar vienu momentu pasijutau taip pat lyg iš savęs išsinėręs ir bestebįs dvasinės mirties procesą, vykstantį palengva, natūraliai, trūkstant šaknim viena po kitos, kurios buvo pririšusios prie gyvenimo. Ir tame savo mirimo procese mačiau nutrūkstant šaknį, siejusią su kraštu. Tas prievartinis nutrūkimas tada pažadino kovoti, draskytis, stengtis tą šaknį atgaivinti — tai buvo vadinamos laisvinimo pastangos. Mačiau, kaip po 20 metų trūko ir nutrūko šaknis, kuri siejo su šeima. Jai nutrūkus, nebeliko už ko kabintis. Kapituliacija ir dvasinio mirimo procesas jau buvo neišvengiamas. Kai geri bičiuliai mėgino įkalbėti, kad imčiau amerikoniškai —'easy'; kad užmirščiau, kas buvo ir įvyko, ir iš naujo imčiau gyventi, nesiginčijau su jais. Tik jutau, kokis nuotolis tarp manęs ir jų galvojimo. Momento blykstelėjime savo egzistencija pajutau vedybų sakramentinę prasmę, kuri verčia jausti visai kitaip, nei sveiko proto bičiuliai patarinėjo. Aš pajutau, kad dviejų tapimas vienu yra toks organiškas, kad vienybės suardyti ir dviejų buvimo grąžinti nepajėgia joki divorsai. Priešingai: juo tavo antroji pusė giliau skandinas, juo tau skaudžiau, ir skausmą apramins tik vieno ar antro mirtis.

Šeimos šaknies nutrūkimas yra pasisukimo punktas. Toliau jau savaime trūkinėjo ir mažosios šaknelės. Pirmiausiai tai pajutau su draugais . . . Stebėjau, kaip ima trūkinėti ir fizinės šaknelės — nervai, kurių sutrikimas kaitaliojasi tai ilgais nervų uždegimais rankose, tai išijom, kurie neleidžia pajudėti, tai nemiga naktim ir ištižimu dienom, tai trumpais atminties ar sąmonės praradimais. Tai lėto mirimo procesas. Seku jį be susijaudinimo ir prisiimu jį su rezignacija: jei negalima jo paskubinti, reikia vegetuoti ligi galo ir pakelti naujus šmugelius ir smūgius, kaip atpildą už savas klaidas ir klaideles . . .

Tokį procesą pajutęs, pasiskubinau padaryti išvadas — trauktis iš gyvenimo srovės į pakraščius; tegul gyvenimas rieda toliau su naujais žmonėmis, o man, anot Herbačiausko, pakaks, pakaks. Gyvenimo srovei sveika, jei eis pirmyn, o ne dairydamasi į sustojusius ar išmestus į pakrantę. Dėl to stengiuosi, kad mano vardas dingtų iš viešumos. Dėl to, mielas Zenonai, ir mano žodis bičiuliam jau nebereikalingas. Nebeturiu jau žodžio uždegančio, padrąsinančio. Tai nereiškia, kad būčiau išsižadėjęs to, kas įprasmino per eilę metų mūsų judėjimą. Tai reiškia prisipažinimą, kad aš asmeniškai nebuvau vykęs tų idėjų vykdytojas. Seku iš tolo tom pačiom idėjom gyvenančius bičiulius. Ir be jokio pavydo džiaugiuosi jų pasisekimais . . . Džiaugiuos visais tais, kurie kalnų neverčia, bet kurie sugeba kurstyti namų židinėlį, nes iš tikrųjų jame auga tolimos distancijos ateitis asmeninei laimei ir visuomeninei gerovei. Tiem, kurie reiškiasi visuomenės darbais, tegalėčiau linkėti, kad išvengtų mano kelio, kad dėl visuomeninio darbo neprarastų šeimos . . .

Taigi išvada, Zenonai: nelauk iš manęs žodžio viešumai; mano žodžiai jau išsakyti; nekreipk bičiulių dėmesio į mane; geriau apeik mano vardą tylom — žiūrėk į mane ne kaip į 'kovoje kritusį — gefallen', bet kaip į 'dingusį be žinios — vermisst' . . . Tie žodžiai yra skirti Tau. Gal juos būčiau parašęs ir be tavo laiško sugestijų. Kažkaip nutiko, kad Tau pirmajam ligoninėje (1943 m. žiemą Ivinskis buvo smarkiai apsinuodijęs smalkėmis ir ilgai gulėjo Kauno miesto li-goninėje,Mc) prisistatė pora (Brazaitis vedė 1943. 11.16, Mc), kuri žadėjosi būti laiminga; Tave pirmąjį painformavau, kada sudužo tai, kas turėjo būti amžina; dabar Tave pirmąjį ir vienintelį informuoju, kaip nutiko, kad išėjau iš gyvenimo srovės ir stojau į vegetuojančių ir mirštančių kelią' (1963.VII.24).

Šis laiškas yra aiškus savaime, ir kiekviena svetima interpretacija tik sugadintų jo prasmę. Nebent galėtume tik pridurti, kad šio lūžio kaltę Brazaitis padalino abiem pusėm lygiomis, rašydamas savo dukrelei: "Dėl šios nelaimės, kuri, deja, nėra Holywoodo filmas, kalta ir mamytė, kaltas ir aš" (1962.XII.29).

3. Šauklio nuotaikos pergalė
Tačiau ar Brazaitis iš tikro išėjo "iš gyvenimo srovės"? Nuo jo pradėtos skelbti "dvasinės mirties" ligi jį ištikusios tikrosios mirties praėjo juk net 13 metų (1961 - 74). Kas tad yra šis tarpsnis Brazaičio gyvenime? Dingimas be žinios? Ir štai, čia savaime veržiasi klausimas: ar neatsitiko Brazaičiui taip, kaip ir pirmiesiems krikščionims? Jeigu tikėsime egzegetams, tai Naujojo Testamento knygų atsiradimo metu krikščionys gyvenę eschatologine nuotaika, būtent: pasaulio galas esąs čia pat, ir Kristus ateisiąs dar jų kartos eigoje. Tačiau Išganytojas vis "vėlinosi" ir "vėlinosi". Kas tad beliko jiems daryti? Ne kas kita, kaip būsimąjį galą (ėschaton) sudėti į Viešpaties rankas, o patiems imtis kasdieninio darbo. Nes anos valandos nežino net nė angelai danguje. Užtat kiekvienas eschatologinis žmogaus nuosprendis yra klaida. Šią tad klaidą mėgino daryti ir Brazaitis. Laikydamas save išmestu "į pakrantę", jis — bent kurį laiką — nesuvokė, kad šeimos galas nėra nei pasaulio galas, nei net asmens galas; kad gyvenimo srovė teka toliau ir kad nė vienas — taigi nė pats Brazaitis — negali iš jos išsijungti sava "galo nuotaika", kaip iš jos nesugebėjo išsijungti nė pirmieji krikščionys. Ir bičiuliškai patenkinta šypsena skaitome Brazaičio tolimesnius laiškus, rašytus jau po jo šeimos sudužimo, kuriuose aiškiai jausti, kaip Brazaitis pamažu, tačiau tvirtai vairuoja, Bažnyčios istorikų žodžiais kalbant, į "Konstantino epochą", vadinasi, į šauklio bei kūrėjo nuotaikos pergalę kovoje su eschatologine žlugties nuotaika.

Kai dr. J. Grinius kreipėsi 1963 metų pavasarį į Brazaitį, siūlydamas jam imtis keletos konkrečių uždavinių, šisai jam atsakė labai neviltingai: "Tik dabar atsiliepiu į tavo draugišką ir pilną susirūpinimo laišką su konkrečiais pasiūlymais. Sutinku juos kaip tavo geros širdies ženklą. Bet visa tai jau ne man (m. pbr.)" (1963.V.5). Tačiau po metų jau pats Brazaitis pradeda truputį pajuokti aną savo neviltį: "Šiek tiek mano padėtis yra panaši į Tolstojaus Balkonskio padėtį, kada jis, prieš mirdamas, girdi, kaip jam sako, kad reikia palaiminti sūnų; jeigu taip reikia, mano jis, tai ir atlieka, ko iš jo norima" (1964.VI.9). Taip ir Brazaitis: "Buvau jau atsisakęs atlikti, ko iš manęs norima — pasakiau enciklopedijos redaktoriam: užteks, tegul jau rašo kiti. Bet va, mielas Puzinas skundėsi, kad mielas Jonas (Grinius, Mc) atsisakęs rašyti apie Vaižgantą, Merkelis iš viso neprišaukiamas, ir kelinta savaitė vargstu su tuo, ko kiti nenorėjo padaryti" (t. p.). Ana pirmykštė "kamščio" ir "skylės" sąmonė atgyja Brazaityje visu stiprumu, ir jis imasi to, ką turėtų atlikti kiti, tačiau ką gali ir jis pats. O toliau, dar aiškiau: "Bičiulių taryboje jau visi metai neinu pareigų, bet kaulijo, įkalbinėjo, kad "reikia", ir nusileidau į kompromisą — sutikau taryboje būti nariu, tik jokiu būdu ne pirmininku" (t. p.). Taigi tasai "dingęs be žinios" grįžta į savuosius ir jungiasi į aukščiausiąjį LF Bičiulių organą. Prasideda ir kūrybiniai planai: "Su Maceinos 'Niekšybe' ("Niekšybės paslaptis" Amerikoje pasirodė Brazaičio rūpesčiu, Mc) jaučiausi atidavęs, ką dar privalėjau gyviesiem draugam. Dar jaučiuosi kaltas mirusiem draugam ir noriu kaip nors ištesėti rezistencijos istoriją iki galo — buvau beveik pusę perleidęs per 'Darbininko' atkarpą. Jei ne 'Vaižgantas', gal jau būčiau metmenis baigęs. Knyga turėtų išeiti prieš metų pabaigą" (t. p.).

Be abejo, ana eschatologinė nuotaika Brazaičio nepaleido ilgą laiką; net būtų galima įrodyti, kad ji ėjo lygiagreta su tolimesniais jo kūrybiniais užmojais. Brazaitis nuolatos kartodavo: "Paskutinę duoklę draugam laikau atidavęs" (1964. IV. 15). "Mano visi darbai jau baigti. Atidaviau, kę. stengiau, rezistencijai. Atidaviau draugam . . .

ir dabar beliko tas vienas 'Darbininkas' " (1965. VI.24). "Mano pavardė reklamai nieko nesako ir, be to, joki raštai daugiau ta pavarde nebepasirodys" (1966.IV.1). Iš kitos betgi pusės taip pat nuolatos minėdavo naujus savo planus bei pasiektus laimėjimus; šauklys vis nugalėdavo apokaliptiką: "Propagandisto pareigas tebeeinu" (1969.XI.18).

Ir iš tikro! "Buvau užsidegęs daugiau padaryti. Siūliau 'Marian' išversti angliškai tavo 'Sąžinės perteklių' (straipsnis paskelbtas "Drauge" 1969 m., Mc.) ir išsiuntinėti visiem Amerikos vyskupam ir katalikiškiem laikraščiam. Bet tie, kurie tai galėtų padaryti, tebegyvena apatija ir nenori suprasti reikalo prasiveržti toliau už lietuviško kiauto. Nežinia, ar pasiryš. Abejoju. Sutikau didelį šaltumą" (1969.XI.18). Tai tik planas. Užtat toliau jau visiškai konkretus darbas: "Paskutinis mano 'patarnavimas' draugam buvo brošiūra apie vyskupą Brazį su jo pranešimu lietuvių religiniame kongrese. Laikiau, kad tai ištisa programa lietuviam eg-zilam. Nors pavėlavo daugiau kaip metus, bet kun. Dabušio dėka vis dėlto išėjo" (t. p.). Toliau ir vėl planai: "Kitas man seniai ramybės neduodąs reikalas — tai Lietuvos vyskupai kankiniai" (t. p.). Apie šį planą bei jo įvykdymą esame rašę pirmajame straipsnyje (plg. "Aidai", 1973, Nr. 10, p. 442-443), tad jį čia tik primename, kaip įrodymą, kiek Brazaitis tokių planų turėjo ir juos pamažu, bet atkakliai vykdė.

Po dvejų metų atsiranda naujas ir taip pat įvykdytas užmojis: "Dabar 'susirgau' Eretu. Man rodės, kad mes jam neparodėm pakankamai šilimos ir pripažinimo. Kai sakau 'mes', turiu galvoje visus lietuvius ar bent lietuvius katalikus. Buvau tyliai sumanęs rašyti jo biografiją, bet sumanymą sutrukdė Pats žinai kas (ligos paaštrėjimas, Mc). Sustojau dabar bent prie mažesnės apimties projekto" (1971.III.15). Ir apie šį projektą esame rašę (plg. "Aidai", 1973, Nr. 10, p. 442). Todėl ir jį čia įrikiuojame tik kaip pavyzdį. O po dvejų metų vėl naujas sumanymas: "Buvo kilusi mintis, 'kol atsiminimas neišblėso' (1974.1.15), paruošti Zenono (Ivinskio, Mc) lietuviškų straipsnių rinkinį, kuriame būtų tik tie straipsniai, kurie liečia nepriklausomos Lietuvos kelią. Buvo sudarytas ir planas, atrinkti straipsniai. Nors po 'Ereto' buvau pasakęs, kad daugiau jokių knygų neorganizuosiu, bet pagal paruoštą projektą buvau numatęs pusę tos knygos pats padaryti" (1973.VI.13), būtent: "Zenono biografiją, kiek ją greitosiom galima restauruoti iš jau paskelbtos apie jį medžiagos ir iš jo laiškų" (1974. 1.15). Šis sumanymas nebuvo įvykdytas tik todėl, kad LKM Akademija "patarė neleisti, nes šiemet (t. y. 1973) pasirodysiąs Zenono 'Lietuvos Istorijos' tomas. Taip maniškai suprastas paminklas ir liko nepastatytas" (t. p.). Todėl vėliau Brazaitis ir gailėjosi Akademijos paklusęs: "Gavau žinią iš proL Liuimos, kad numatė visus Zenono raštus išleisti. Bet kada? Kai Zenonas bus primirštas? Kai jo tomai nebebylos dabarčiai. Jei nebūtų atkalbėję, šiandien jau turėtume Zenono biografiją su rinkiniu straipsnių, kurie liečia nepriklausomą Lietuvą. Pusė medžiagos buvo suorganizuota" (1974.VII.26). Aukščiau minėtas dabarties matmuo šiuose Brazaičio žodžiuose išeina aikštėn visu ryškumu: reikia daryti viską dabar, nes dabartis yra tai, kas apsprendžia žmogų. Z. Ivinskio raštai, išleisti po 10 ar 20 metų jau nebeturės tos reikšmės, kokios jie turėtų dabar. Užtat Brazaitis juos tuoj pat ir organizavo.

Nutraukęs šį darbą, Brazaitis betgi ėmėsi kito, gal paties reikšmingiausio rezistencijai kaip įnašui į kovą už tautos laisvę, būtent: buvo sumanyta M. Raišupio veikalą "Dabarties kankiniai" (Chi-cago, 1972) "versti angliškai. Prašė kun. Balčiūnas, kad paredaguočiau. Šiuo tarpu turėjau drąsos atsisakyti, nes tą visą gerą, vertingą medžiagą reiktų aukštyn kojom apversti. Nuo to atsisakiau, bet pakliuvau į kitą skylę. Religinei Šalpai remti draugija Chicagoje leidžia Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikas vienu leidiniu. Paprašė mane įvado. Tokiam dalykui negalėjau atsisakyti. Sugaišiu savaitę, dvi, bet parašysiu. Bet šovė mintis paprašyti, kad atsiųstų visą kronikų tekstą. Čia ir įkliuvau. Tekstai buvo surankioti iš laikraščių, davė kalbą taisyti — dokumento charakterio neliko. Teko lyginti su originalais ir atitaisinėti. O tų atitaisinėjimų buvo tiek, kad vienai kronikai turėjau prirašyti praleistus 24 puslapius, kitai 20 puslapių. Iki atstačiau originalinį tekstą, man išėjo ne dvi savaitės, bet pusė metų" (1974.IV.3). Tačiau tik šio kruopštaus darbo dėka turime dabar autentinį dokumentų rinkinį, liudijantį religijos padėtį Lietuvoje. Tai pastaba, verta dėmesio, ruošiant tų pačių kronikų antrąjį tomą: dokumentinis charakteris čia yra pats svarbiausias.

Vėlesniame laiške Brazaitis guodžiasi ryšium su kronikų paruošimu, kad "manau, tai bus jau mano paskutinė duoklė tam reikalui" (1974.VIII. 27). Tačiau žodis "paskutinis" šio meto Brazaičio darbuose, nors ir dažnai kartojamas, kiekvieną sykį reikšdavo dar tik "priešpaskutinis". Taip buvo ir su Lietuvos Bažnyčios Kronika: ir ji buvo dar priešpaskutinė. Po jos tuojau Brazaitis pradėjo darbą apie Pr. Padalį. "Net keistai ėmiau jį skubinti: vieną naktį begalvodamas priėjau išvadą, kad jei neparašysiu apie Padalį, taip ir liks ne-

Adomas Galdikas — Miškas rudenį (aliejus). Junginys centralizuotos ir kryžminės kompozicijos

parašyta. Tą pat naktį atsikėliau ir pradėjau. Būtų jau seniai baigta, bet žmonės į paklausimus nesiskubino atsakinėti. Pats tekstas jau surinktas, belieka tik korektūros" (1974.VIII.27). Jas Brazaitis dar suspėjo perskaityti. Suspėjo duoti nurodymų spaustuvei ir paprašyti, kad šią studiją išsiuntinėtų kaip "Į Laisvę" priedą. Tačiau paties baigto darbo Brazaitis jau nebeisvydo: jis iš tikro buvo jau — paskutinis, prasmeniniu būdu peržengęs net jo mirtį.

Visais šiais duomenimis čia anaiptol nenorime pateikti Brazaičio amžiaus pastarojo dešimtmečio istorijos. Jais tik norime parodyti, kad ana "galo nuotaika", pažadinta šeimos suirimo, nevirto Brazaičio būsena. Be abejo, ji kryžiavosi su jo vis sunkėjančia širdies liga ir todėl žadino nuolatos kartojamus posakius: "paskutinis", "jau ne man", "ta pavardė jau nebepasirodys" ir t.t. Tai visiškai suprantama. Iš kitos betgi pusės ana nuotaika pamažu rimo, dilo, nė kiek nekliudydama Brazaičiui kurti — net vis didėjančiu greičiu. Pasitraukęs iš praktinės politikos, į kurią jo širdis niekad nelinko, jis grįžo į visuomeninių klausimų svarstymą bei šio svarstymo organizavimą knygų pavidalu. Buvęs knygos žmogus pradžioje, Brazaitis juo liko ligi pat savo gyvenimo pabaigos.

Grįždamas į knygą, Brazaitis grįžo pamažu ir į visuomeninę viešumą, iš kurios jis tarėsi šeimos žlugtimi išsijungęs. Priartėjus jo 70-sioms amžiaus metinėms, Brazaitis, tiesa, prašė laikraščių redakcijas šios sukakties neminėti. Tačiau kai dr. J. Girnius, "Aidų" redaktorius, į šį prašymą atsakė paties Brazaičio žodžiais, jungiamais su jo paruošta knyga apie prof. J. Eretą, esą "turime kalbėti apie žmones, kol jie yra gyvi", kartu pranešdamas, kad šio straipsnio autorius rašysiąs apie aną sukaktį, Brazaitis nebeprotestavo ir ne-begrasino, kaip tai buvo daręs — ir tai gana atkakliai — savo 60-jų amžiaus metinių proga. Todėl nors, šeimai yrant, Brazaitis ir jautėsi tarsi sužeistas šunelis, nors ir manėsi turįs ieškotis tamsos bei tylos, bet pamažu jis nugalėjo aną "galo nuotaiką" arba ją bent nuslėgė sava pirmtako, šauklio ar, kaip jis pats sako, propagandisto savimone ir neliko nei tamsoje, nei tyloje. Jis kalbėjo ligi pat paskutiniojo akimirksnio ir vis labiau nėrėsi iš jo paties ieškotos tamsos: LKM Akademijos suvažiavime Bostone 1973 rugsėjo 2 dieną Brazaitis jau stojo publikos akivaizdoje skaityti paskaitos "Akademija tautos kryžkelėse" plg. "Aidai", 1974, Nr. 2), o maždaug metais anksčiau jis jau buvo iškentęs "visą pašlovinimo ceremoniją" (1972.VI.13), priimdamas pirmąją kun.. J. Prunskio įsteigtą žurnalistikos premiją. Paties žmogaus susigalvota ir kartais net susikurta "eschatologija" išblunka ir darosi net juokinga akivaizdoje tikrosios asmeninės eschatologijos, kuria yra mirtis.

4. Dvasinis testamentas
Brazaičiui mirus, mes, esantieji Europoje, greitai sužinojome, kad jis norėjo būti palaidotas be kalbų ir be vainikų, kad prašė nestatyti ant jo kapo paminklo ir todėl nepaliko nė įrašo tokiam paminklui, kaip tai yra padarę nevienas iškiliųjų mūsų tautos asmenų — tiek Lietuvoje, tiek tremtyje. Tačiau mes tuojau klausinėjome, ar Brazaitis nepalikęs kokio nors "dvasinio testamento", vadinasi, kokio nors paskutinio žodžio, esminio žodžio, kuriuo išreikštų savo linkėjimą mums, dar užtrunkantiesiems. Deja, toks testamentas nesirodė. Apie jį nekalbėjo nė Brazaitį lankiusieji paskutinėmis jo gyvenimo dienomis. Jo dukrelė Marytė šitaip vaizduoja paskutinį savo atsisveikinimą: 'Mūsų atsisveikinimas, kaip visuomet, buvo liūdnas ir graudus. Bet šį sykį tėtukas mano ranką palaikė ilgiau ir taip žiūrėjo į mano akis, kad atrodė jo visas gyvenimas tą momentą švystelėjo — Lietuva, karas, išeivija, šeimos tragedija. Pabučiavau tėtuką, išėjau, ir tai buvo paskutinis mūsų atsisveikinimas" (1974.XII.19); atsisveikinimas bežodis. Žodingesnis buvo atsisveikinimas LF Bičiulių Tarybos pirmininko dr. K. Ambrozaičio: "Man teko Velionį aplankyti lapkričio 24 d. Fiziškai ligos pakirstas, bet skaidraus proto, pilnas sentimento ir vilties, kad dar kai kuriuos darbus galės užbaigti. Trumpame paskutiniame pasikalbėjime jis apgailestavo, kad nesuskubo tinkamai paminėti ir visuomenei pristatyti savo draugų (Ivinskio ir Padalio), ir prašė mažą jo paruoštą knygelę apie Padalį išsiuntinėti kaip "Į Laisvę" priedą ir išreiškė viltį, kad gal kas nors užbaigs jo įpusėtą darbą apie Ivinskį. Dėkojo bičiuliams už teisingą veiklą, siūlė būti realistams, imtis darbų pagal šio momento reikalavimus ir apskaičiuoti savo jėgas. Po 4 dienų, lapkričio 28 d., užbaigė savo gyvenimą, pilną nerimo, pavojų ir darbo" (LF, JAV ir Kanados Lietuvių Fronto Bičiulių biuletenis, 1975 m. vasario mėn., 1-2). Tai paskutiniai nurodymai bei prašymai, tačiau tai ne dvasinis testamentas. Atrodė, kad Brazaitis mirties akivaizdoje nėra taręs pasiliekantiesiems jų laukiamo esminio žodžio: ką jis mums palieka.

Ir vis dėlto tokio žodžio esama. Tai Brazaičio laiškas jo dukrelei, rašytas 11 metų prieš mirtį, tačiau mirties akivaizdoje, todėl testamentinis tikra šio žodžio prasme. Jame Brazaitis nusako, ką jis palieka ir kas yra būdinga tiek jam pačiam, tiek ir jo bičiuliams kaip pagrindinis jiems linkėjimas. Todėl šis laiškas peržengia šeimos rėmus ir virsta tikru dvasiniu Brazaičio palikimu. Jį tad, kaip ir ankstesnį laišką Ivinskiui, pacituosime čia beveik ištisai: "Šis laiškutis trumpas ir keistas. Juo noriu Tave įspėti, kad su manim reikalai blogėja. Ar nuo judėjimo, ar nuo ko kito mano širdies raumenis pradėjo ištikti toki nerviniai spazmai, kad kiekvieną kartą nežinau, ar atlaikysiu skausmus, nes jie užima net kvapą. Jei vaistai ir toliau nepagelbės, tai susitaikink su mintimi, kad vieną dieną mano laiško nebegausi. Turtų jokių Tau nepaliksiu, nes, žinai, jų neturiu. Savo gerą vardą — deja, ir to dabar nustoju (čia Brazaitis turi galvoje savo šeimos irimą. Mc.). Beliks Tau iš manęs du dalykai — nonkonformistinė dvasia (m. pbr., Mc), ėjimas prieš srovę, ne su minios mada; man rodos, ir Tu jau esi tos dvasios . . . Na, paliksiu ir dar savo meilę Tau, kuri yra didesnė, negu ją mėgstu rodyti. Paliksiu Tau ir savo tikėjimą (m. pbr., Mc), kad nonkonformistinės dvasios žmogus tada jaučiasi laimingas, kada jis ne 'bitniku' virsta, bet kada gali ką nors gero kitiems padaryti. Ar Tu šito pasitenkinimo nesi patyrusi? Man pačiam tai vienintelis ir brangiausias atlyginimas už visus vargus. Jei Dievulis padarys man malonę ir leis juos baigti, tai mano šis laiškelis Tau bus lyg testamentinis — be sentimentų ir be linkėjimų" (1963.II.3).

Tai ir yra Brazaičio dvasinis testamentas: jis palieka mums nonkonformistinę dvasią, aną ėjimą prieš srovę, nesitaikymą prie minios madų ir tikėjimą, kad tik šitokios nuotaikos bei elgesio žmogus gali jaustis laimingas. Po šio laiško Brazaitis dar gyveno 11 su viršum metų. Bet jo testamentas galiojo. Jis jo neatšaukė ir nepakeitė. Priešingai, jis džiaugėsi visais, kurie šią nonkonformistinę dvasią rodė, ir liūdėjo, kur jos neregėjo. "Pradžiugina tas faktas, kad kun. Yla labai sėkmingai dirba su ateitininkais, ir naujausia jų generacija daros 'opozicija' dabartinio liberalistinio gyvenimo stiliui. Lyg grįžta laikai, kada ateitininkai buvo atsiradę. Čia didelė viltis artimiausiai ateičiai" (1971.1.27). Tai Brazaičio testamentinis žodis ateitininkams: atgaivinti ateitininkų kilmės nuotaiką, nepasiduodant aplinkai ir nesusitaikant su šios aplinkos gyvenimo stiliumi, vis tiek ar ši aplinka būtų rusiškai - nihilistinė ar amerikoniškai - liberalistinė. Užtat Brazaitis liūdėjo, žiūrėdamas į kai kuriuos "jaunesnius dabartinius Bičiulių vadus. Jie praranda rezistencijos dvasią ir ima dairytis koegzistencijos su gyvenimo srove, nors ir yra labai gerų norų bei pasiaukojimo. Bet jiem trūksta šviesos. Amerikos liberalų akademikai yra stipresni ir labiau įtaigoja pačių Bičiulių vadus tiek visuomeniniame veikime, tiek literatūroje" (1972.1.6). Tai Brazaičio testamentinis įspėjimas Lietuvių Fronto sąjūdžiui: nepaversti rezistencijos koegzistencija, vis tiek ar ši būtų sambūvis su politiniu priešu tėvynėje, ar su dvasiniu priešu svetur. Nes koegzistencija kaip tik ir yra ėjimas pagal srovę. O srovė visados yra srovė: ji nusineša su savimi, nutolindama žmogų nuo jo pradžios ir tuo pačiu nuo jo paties.

Testamentinis Brazaičio palikimas iš tikro yra ne kas kita, kaip linkėjimas išlaikyti mūsų pačių tapatybę, įbrėžtą jau pačioje mūsų kilmėje: esi ne tas, su kuo eini, bet tas, iš kur ateini. Štai kodėl Brazaitis, tik atvykęs į Ameriką, jau prieš 20 su viršum metų kalbėjo apie reikalą kelti bei ugdyti mumyse pasipriešinimo dvasią: "Mano galvoje, nors ir sausoje, išdžiūvusioje, kunkuliuoja mintis — gelbėti kas galima; gelbėti jaunimą, kuris dabar auga, studentus, gimnazistus. Bet kaip, dar man neaišku. Tariamės keliese, kad reikia atgaivinti rezistencijos dvasią, suburti buvusios praeities rezistencijos žmones, pritraukti jaunimą ir sukelti jame simpatijų pasipriešinimo dvasiai — pasipriešinimo niveliuojančiam ameri-kanizmui. Tai planas, svajonė. Ją mielai vykdytum, darytum, daužytum kakta į sieną" (1953. V. 15). Pasipriešinimo dvasia arba ryžtas išlikti tuo, kuo esi, buvo Brazaičio pagrindinė gairė jo paties būtyje, ir šią gairę jis perdavė dvasiniu savo testamentu visiems, kurie siejasi su juo tautine bei idėjine kilme: "jaunimo mintis prikabinti prie senesnės kartos idealų" (1957.IV. 15).

Štai Brazaičio pasipasakojimas, kaip jis interpretavo save patį — ne tyčiomis kokioje nors autobiografijoje (apie ją ar atsiminimus jis nė negalvojo), bet tik progomis, vadinasi, visiškai netyčiomis savuose laiškuose, visados rašytuose širdimi. Praleidome čia jo interpretaciją objekty-vinio gyvenimo sričių, kaip politika, lietuvybė. Amerika, žurnalistika, literatūra bei menas, nes tai esame truputį jau lietę pirmajame straipsnyje, ir tai plačiai bus nagrinėjama dr. J. Girniaus ruošiamojoje Brazaičio monografijoje. Mirties metinių proga norėjome tik aplankyti jo kapą be paminklo, parymoti prie jo valandėlę ir pamąstyti apie šio kapo priglaustąjį kaip žmogų, prisimindami jo paties žodžius: "Visi mes ton pusėn keliaujam. Tokia jau mūsų buvimo tvarka. Bet kai tai paliečia kiekvieną asmeniškai, jautiesi vienišesnis, lyg apiplėštas" (1971.XII.16).

Sukurta: Kretingos pranciškonai