Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MIRĖ KONVERTITO ERNEST PSICHARI SESUO, RENANO ANŪKĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytas V. Gaigalas   
Šių metų rugpiūčio 15 mirė žymaus prancūzų filologo Jean Psichari duktė ir Renano anūkė Henriette Psichari, sulaukusi 88 m. amžiaus. Ji buvo Ernest Psichari (1883 - 1914) sesuo, kuris I pasaulinio karo metu atsivertė į katalikybę. Renano anūko atsivertimas sukėlė žymaus atgarsio intelektualiniuose ir literatūriniuose sluoksniuose. (Ir mūsų spaudoje apie jį rašė Pr. Dovydaitis, J. Ke-liuotis ir kt. — Red.). Išauklėtas racionalistinėje ir antireliginėje dvasioje, Emest Psichari neapsistojo ribotuose racionalizmo rėmuose, bet ieškojo kilnesnių idealų, kurie labiau įprasmina žmogų. Po ilgų metų ieškojimo jis tai atrado katalikybėje. Liberalams jo atsivertimas į katalikybę buvo skaudus smūgis. Renano šeimai tai buvo savotiškas Renano principų sugriovimas, o Bažnyčiai savotiškas laimėjimas kovoje prieš Renano racionalizmą. Ernest Psichari aprašė savo atsivertimo istoriją dviejuose veikaluose: Voix qui crient dans le dėsert ir Voyage du Centurion (abu išspausdinti 1920).

Henriette Psichari buvo gimusi 1884 m. Ištekėjusi už daktaro Re-vault d'Allones ir susilaukusi penkių vaikų, ji nuo jo atsiskyrė; iš pradžių dirbo bibliotekoje, paskiau bendradarbiavo su Lucien Febvre Prancūzų Enciklopedijos leidime ir pagaliau apie dvidešimt metų buvo žurnalo Education nationale redakcijoje. Bet labiausiai ji pasižymėjo Renano populiarinimo darbu. Jos pirma knyga Ernest Psichari, mon frėre (1933) sukėlė nemaža diskusijų, nes autorė stengėsi įrodyti, kad jos brolio atsivertimas buvo Bažnyčios intrigų išdava. Renan d'aprės lui-mėme (1937), Renan et la guerre de 70 (1947) ir "Priėre sur l'Acropole" et ses mystėres (1956) daug prisidėjo prie Renano asmenybės pažinimo. Jos pagrindinis nuopelnas buvo dešimtimi tomų išleidimas Renano visų veikalų: Oeuvres complėtes de Ernest Renan (1947 - 1960).

Henriette Psichari, be Renano populiarizacijos darbo, išleido Des jours et des hommes (1962), kur ji davė įdomią jos meto didžiųjų žmonių bei įvykių apžvalgą. Tačiau jos paskutinė knyga Convertis de la belle ėpoque (1972) yra labai tendencingo ir poleminio pobūdžio darbas. Čia autorė nagrinėja žymių asmenybių, kaip J. Maritaino, E. Psichari, Ch. Pėguy, P. Claudel, J. Riviėre, Ch. Du Bos, Alain-Fournier, F. Jammes, M. Jacob, M. Sachs, Bru-netiėre, Bourget, Lavalliėre, Coc-teau, Massignono, atsivertimą į katalikybę. Knygoj ji vienašališkai apkaltina Bažnyčią kaip intrigantę — tų atsivertimų kruopščią planuotoją. Pierre-Henri Simon recenzuodamas tą knygą Le Monde (1972.VI.23), teisingai pastebėjo, kad šiuo veikalu Renano anūkė nereprezentuoja savo senelio, kuris, nors ir puolė Bažnyčią savu požiūriu, visada pripažino jos didelę vertę ir įtaką žmogaus ir Vakanj kultūros gyvenime. Nėra ko daug nustebti: išauklėta indiferentiškoje dvasioje. H. Psichari nuėjo laiko būvyje tiek kairėn, kad pagaliau atsidūrė komunistų partijoje. Dar sykį pravartu pastebėti, kad čia jinai labai nutolo nuo Renano, kuris niekad neleido savo vardą panaudoti politinei partijai ar antireliginei propagandai.

Šiek tiek iš asmeninių įspūdžių apie Henriette Psichari. Kadangi savo doktorato disertaciją rašiau apie Renaną ir juo toliau domėjausi, turėjau intereso susitikti su jo anūke. Mano buvęs profesorius VVallace Fovvlie, asmeninis H. Psichari draugas, Jacques Maritaino krikšto sūnus, parašė man rekomendacinį laišką. 1967 liepos 11 Paryžiuje turėjau ilgą pokalbį su H. Psichari. Tema, žinoma, buvo Renanas ir Ernest Psichari atsivertimas.

Prieš pasimatydamas su Henriette Psichari, žinojau, kad visa Renano šeima žiūri į katalikus su siaubu. Taigi jos pirmas klausimas buvo, ar aš esu katalikas, antras — ar, būdamas tokių polinkių, "nenuskriaudžiau" Renano savo disertacijoje ir ar jam nepakenkiau savo būsimame veikale apie jį. Atsakiau, kad žiūriu į Renaną grynai objektyviu literatūriniu bei moksliniu žvilgiu, ir tai, atrodo, patenkino Renano anūkę. Tada jinai įsileido į gana ilgą nusiskundimą, kad intelektualai nebesidomi Renanu, o jeigu ir domisi, tai dažnai būna negatyvūs jo atžvilgiu, ypač katalikai. Po šios pastabos atsakiau, kad katalikų kritikai, kaip Ch. Du Bos, kun. Lagrange, kun. Renard ir ypač Francois Mau-riac buvo labai atlaidūs Renanui. H. Psichari pripažino Mauriac'o nuopelnus, ypač jo straipsnį "Le Salut de Renan" (1937), kuriame Mauriac teisina Renaną, kiek katalikas gali tai daryti. H. Psichari už tą straipsnį padėkojusi Mauriac'ui asmeniniu laišku. Mauriac jai atsakė, kad jis tą straipsnį rodė ir savo asmeniniam draugui kardinolui Pacelli, būsimam Pijui XII, kuris pilnai pritarė straipsnio spausdinimui. Tipiška H. Psichari elgsena: atsakydama Mauriac'ui, savo laiške jinai jį įspėjo, kad jis yra perdaug pasidavęs ultramontanistų įtakai (!). Mauriac jai nebeatsakė, bet tai jo nesukliu-dė parašyti apie Remaną kitą gerą straipsnį 1961 m.

Kun. Michel Riąuet, Renano Vie de Jėsus šimtmečio proga, 1963 m. skaitė puikią paskaitą, kurioje jis palygino Renaną su Teilhard de Chardinu. Paskaitos pabaigoje jis, žinoma, užsiminė apie Ernest Psichari atsivertimą. Henriette Psichari dalyvavo toje paskaitoje ir po jos paspaudė kun. Riquet ranką, jam padėkodama, bet nepraleisdama progos priminti, kad Ernest Psichari atsivertimo "afera" paskaitos gale visai netiko. "Jėzuitas stengėsi pasiteisinti, naudodamas sofizmus", pastebėjo H. Psichari.

Užsiminus jos brolio atsivertimą, Henriette Psichari man stengėsi į-rodyti, kad tai buvo katalikų organizuota kabala. Iš keturių vaikų: Michel, Ernest, Corie ir Henriette visi buvo netikintys, taigi, jos nuomone, trys - vienas nesudaro jokios proporcijos. Mūsų ilgo pokalbio gale H. Psichari pastebėjo, kad katalikai pasisavino jos brolį, Pėguy, kuris, jos nuomone, ir po atsivertimo pasiliko socialistas, bet katalikai niekad nedrįso pasisavinti Renano. Iš savo pusės pastebėjau, kad katalikai niekad negalėtų savintis Renano, nes jis jiems per daug priešingas, mažiausia teoretiškai, jeigu ne praktiškai, nes Renanas niekad nenustojo neigęs pačių pagrindinių Bažnyčios dogmų. "Tiesa", atsakė H. Psichari, "nes Renanas išlaisvino protus nuo religijos. Po jo pasidarė galima netikėti".

Prieš išeinant, Henriette Psichari mane pakvietė atvykti su šeima į Trėguier, Renano gimtinį miestą, 1967 liepos 22 - 23 dienomis, kur buvo prie Renano muziejaus vienos naujos salės atidarymas. Ten teko susipažinti su Jean Pommier, didžiausiu Renano autoritetu, kuris irgi mane stengėsi įtikinti "nenuskriausti" Renano ir net suabejojo tikinčio žmogaus gabumais rašyti apie Renaną! Susipažinau su Akademijos nariu Jean Guėhenno, irgi rašiusiu apie Renaną, ir su eile kitų žymių asmenybių. Bet įdomiausią pasikalbėjimą turėjau su Henriette Psichari sūnumi generolu d'Allones, tos srities kariniu komendantu. Per pokalbį neiškenčiau jam juokais nepriminęs, kad jo prosenelis Renanas nepaprastai nemėgo kariuomenės ir ją laikė kvailiausiu žmonijos išsigalvojimu.
Generolas d'Allones atsakė, kad Renanas, gal būt, nieko neturėtų prieš jį, kaip jis nieko neturėtų prieš Ernest Psichari, nes iš savo seminarijos laikų Renanas suprato įvairių žmonijos į-staigų reikšmę socialiniame gyvenime. Bet ir jis man priminė, kad žmogus su religiniais įsitikinimais negali pilnai suprasti Renano. Po visų iškilmių dar sykį teko pasikalbėti su Henriette Psichari. Jinai paprašė jai prisiųsti mano veikalą apie Renaną, kai jis išeis, bet aš pavėlavau vieną savaitę, nes mirtis nelaukia.

Neliečiant Renano ir religijos reikalų, Henriette Psichari buvo laba. maloni asmenybė, gana išsilavinusi: domėjosi literatūra ir bandė laimę net romane: jinai jų parašė tris, bet prisipažino, kad niekad netikėjo tam turėjusi talento. Jos pagrindinis nuopelnas lieka moksliniai darbai apie Renaną. Bet ir jinai neįstengė atgaivinti intereso Renano mintims. Kaip Bažnyčios istorikas, filologas, orientalistas, biblinis kritikas. Renanas buvo pionierius, bet dabar tose srityse jis jau yra seniai pralenktas. Pati Renano mintis, labai subtili, niuansuota, dažnai labai nepastovi, nebedomina publikos. XIX a. literatūros žinovai dar kalba apie jį. ir katalikai retkarčiais jį užsimena. Bet kodėl Bažnyčia jau taip norėtų kalbėti apie Renaną, kuris neigė Kristaus dievybę, biblijos knygų įkvėpimą ir kitas didžiąsias Bažnyčios dogmas? Katalikai, palikus religines polemikas toli istorijoje, dar retkarčiais atsimena Renaną. studijuodami biblinę kritiką ar Bažnyčios istoriją. Su Henriette Psichari mirtimi Renanas, atrodo, bus dar daugiau užmirštas.
Vytas V. Gaigalas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai