JUOZO KRALIKAUSKO "VAIŠVILKAS"

Parašė Jonas Grinius

Po "Titnago ugnies", pasirodžius "Mindaugo nužudymui" (1964), buvo pagrindo matyti, kad J. Kralikauskas yra tiek įsigilinęs į Mindaugo laikų Lietuvą, kad šitais dviem kūriniais negalėtų pasitenkinti. Tik nebuvo visai aišku, apie ką jis rašys vėliau. Buvo pagrindo spėti, kad jis gali vaizduoti Mindaugo krikštą ir vainikavimą, nes tai svarbūs momentai ne tik pirmojo Lietuvos karaliaus, bet ir visos lietuvių tautos gyvenime. Tačiau pasirodė, kad tada buvo apsirikta dėl temos: 1971 metų pabaigoje išėjęs "Vaišvilko" romanas paliudijo, kad savo mindauginę trilogiją J. Kralikauskas baigia, pasakodamas apie Lietuvos pirmojo karaliaus vyriausio sūnaus dalią. Tiesa, kad ji gana glaudžiai susijusi su Mindaugu. Bet vis dėlto romanas apie vyriausią Mindaugo sūnų galutinai įtikina, kad rašytojui buvo įdomesni kai kurie mindauginės epochos reiškiniai, negu pats vienas Lietuvos karalius. Kai pirmasis trilogijos romanas "Titnago ugnis", pasakojęs apie Mindaugo įsigalėjimą, dvelkė pagonišku primityvizmu, tai paskutinioji trilogijos dalis nuveda beveik į pirmojo kūrinio antitezę, nes praskleidžia Mindaugo vyriausio sūnaus egzistencines problemas ir jo krikščioniškos sąžinės svyravimus. Šitokiu būdu "Vaišvilkas" lyg labiau priartėja prie mūsų, įgydamas gilesnį ir platesnį skambesį negu du pirmieji trilogijos romanai, kurie įdomavo lietuvį skaitytoją, pirmiausia branginantį savo tautos praeitį. Atrodo, kad šiame trečiame romane rašytojui buvo įdomiausias Vaišvilkas, kurio vardu pavadintas visas kūrinys, nes jis buvo sudėtingo gyvenimo asmenybė anais primityviais, žiauriais ir permainingais Lietuvos susikūrimo laikais. Turimos istorinės žinios apie Vaišvilką buvo įdomios rašytojui, nes už jų slėpėsi kontrastingi psichiniai pergyvenimai, krizės ir lūžiai, kokius J. Kralikauskas mėgo iš anksčiau. Išaiškinti šiuos lūžius ir tapo rašytojo svarbiausiu uždaviniu. Kadangi Vaišvilko gyvenime yra daug kas nežinoma, tai vėl leido rašytojui ano Mindaugo sūnaus gyvenimą sudramatinti tokiais nežinomais įvykiais, kurie paaiškintų žinomuosius. Todėl autorius prileido, kad pirmoji Mindaugo žmona, kilusi iš Rytų, yra buvusi krikščionė stačiatikė. Mirdama ji prašiusi dar nediduką sūnų: "Vaišvilkėli, būk geras žmogus" (9). Subrendęs jaunuolis Vaišvilkas buvęs įsimylėjęs neturtingo kario dukterį Ringailę ir žadėjęs ją vesti. Tačiau tai patyręs Mindaugas išsiuntė Vaišvilką valdyti pietryčių Lietuvos sritį, kurią kartais užpuldavę totoriai. Todėl ir jaunam Vaišvilkui prisėjo keletą metų iškentėti totorių nelaisvėje Aukso Ordoje. Tai buvę "bai-dykliniai metai, kraupūs, lyg pačiame pragare tarp velnių" (8). Išpirktas iš nelaisvės, J. Kralikausko nuomone, Vaišvilkas patekęs pas jo motinos brolį arba jo dėdę vienuolį Feodorą Koložos lauroje. Čia buvęs totorių belaisvis pamatęs žmogiškos egzistencijos trapumą ir visko praeinamumą. Pasirinkęs krikščionio atsiskyrėlio dalią, šis Mindaugo sūnus ypač gi-linęsis į Šventąjį Raštą. Ypač Naujasis Testamentas jam patikęs. Bet jeigu Vaišvilkas — vienuolis Elizė-jus — buvo tapęs toks gilus krikščionis, tai kaip jis, vienuolis, galėjo atlūžti į pasaulio pusę — imtis Lietuvos valdymo po Mindaugo nužudymo? Nuo čia ir prasideda naujasis J. Kralikausko romanas — išaiškinti, istoriniu žvilgsniu žiūrint, naują dvigubą Vaišvilko lūžį: kodėl nuoširdus atsiskyrėlis vienuolis tapo Lietuvos valdovu ir kodėl po trejų metų jis atsisakė valdoviško vainiko bei kardo savo svainio Švarno labui? Nesileidžiant į detales, kurios verstų perpasakoti visą romaną, užteks čia priminti, kad J. Kralikausko Vaišvilkas saviškį Lietuvos valdymą supranta kaip savo krikščionišką misiją atlikti daugiau, negu buvo padaręs jo tėvas. Juk Mindaugas buvo pasikrikštijęs pirmiausia tam, kad pajėgtų savo rankose išlaikyti priešų puolamą Lietuvą, o krikščionybės priėmimas jam daugiau ar mažiau tetarnavo priemone. Tuo tarpu J. Kralikausko Vaišvilkui krikščionybės įdiegimas, tiesa, pravoslaviška forma, buvo svarbiausias uždavinys. Jei Vaišvilko misija po Mindaugo nužudymo tebūtų buvusi gryna Lietuvos evangelizacija angeliškose rankose, gal ji būtų pasisekusi. Bet jos nepasisekimą rašytojas puikiai aiškina žmogiškomis silpnybėmis bei žmogaus polinkiu į blogį: "kiekvienas turime grumtis su Minotauru savyje" (43). Taigi Minotauras taip pat glūdėjo gražiuose Vaišvilko - Elizė-jaus sumanymuose galinėtis dėl teisybės Lietuvoje. Vienas tokių slaptų Minotauro sujudėjimų buvo geismas atkeršyti žudikams už jo tėvo ir brolių nužudymą. Tačiau didžiausias smūgis, kokį patyrė Kralikausko Vaišvilkas - valdovas, atėjo iš jo paties sūnaus Lizdeikos, apie kurio buvimą nieko nežinojo vienuolis iki sugrįžimo į Lietuvą. Dabar Lizdeika tapo vienuoliško valdovo priešu. Dėl to jis padegė Vilniuje Trijų kankinių cerkvę, kurią nužudytam tėvui ir broliams statydino sugrįžęs Vaišvilkas. Jam sunkiausia, kad per Lizdeiką kalba jo paties jaunystės klaidos. Šitoks sūnaus priešiškumas taip sukrečia Vaišvilką, kad jis net suserga. Iš smūgio atsigavęs, jis turėtų nubausti sūnų padegėją jei ne pakorimu, tai bent rankos nukirtimu. Šito reikalauja teisingumas. Bet kaip įveikti save ir sąžinę, kuri krivio lūpomis Vaišvilkui kalba: Per tave jį svetima krūtinė žindė. Per tave jį svetimos rankos vystė. Ničnieko jam nedavei, o bausti greitas. Kiek valdei, tebuvai tik baudėjas. Tau vis nusikaltėliai. Net ir tavo sūnus (196). Šitame J. Kralikausko meistriškai atvaizduotame valdovo pokalby su Vilniaus kriviu dėl Vaišvilko sūnaus nusikaltimo ir bausmės iškyla krikščioniškam valdovui dilema, kaip suderinti teisingumą su meile. Juk valdžios žmogus pirmiausia turi žiūrėti teisingumo, o nusikaltusius bausti vienodai, neišskiriant nė sūnaus. Tuo tarpu krikščioniškas meilės į-sakymas liepia pasigailėti. Taigi, ką turi daryti valdovas - vienuolis: bausti savo sūnų, ar jam atleisti? Šitą dilemą Vaišvilkas pergyvena kaip dviveidiškumą. Gelbėdamasis iš jo, valdovas vienuolis liepia išleisti iš kalėjimo savo sūnų, o pats pasiryžta palikti Mindaugo sostą: Tik kieta ranka teįmanoma gerai valdyti. O vienuolis privalo turėti slaugytojo rankas ir gailestingą širdį ... Aš jau nebepajėgiu būti valdovu ir vienuoliu drauge (203). Šitokiame stovy atsisakydamas Lietuvos sosto, Vaišvilkas išsprendžia savo asmeninę dilemą. Bet ji pasilieka kiekvienam kitam krikščioniui, ant kurio gula valdžios atsakomybė. Šitą dilemą iškeldamas savo romane, J. Kralikauskas išeina už lietuviško rato j tarptautinę plotmę. Kam neįdomu būtų Mindaugo sūnaus istorinis likimas, tam dar romane pasilieka krikščioniško valdovo dalia su didele, teoretiškai sunkiai išsprendžiama problema, būtent, kiek krikščionis gali būti geru valdovu. Šitos problemos įkūnijimas Vaišvilko dalioje yra žymus J. Kralikausko meninis laimėjimas ir svarus idėjinis įnašas į lietuvių literatūrą. Anksčiau joks lietuvių rašytojas nėra kėlęs teisingumo ir meilės dilemos krikščioniškam valdžios žmogui ir taip pat niekas nėra taip vaizdžiai iš vidaus nutapęs tokio sudėtingo ir tokio dramatiško lietuvių valdovo, kaip Mindaugo vyresnysis sūnus "Vaišvilko" romane. Tą savo sudėtingą ir permainingą gyvenimą J. Kralikausko herojus nusako šiais žodžiais: "Turėjau tris gyvenimus. Vienas — pagonies, antrasis — Kristaus vienuolio, o trečiasis — štai pagonių valdovo" (192). Nors savo romane rašytojas tevaiz-duoja šį trečiąjį tarpsnį, tačiau ir jame jis sugeba atskleisti sudėtingos, jautrios, dramatiškos sielos vyrą, kuriam kai kurių psichinių bruožų autorius yra paskolinęs nuo savęs, ypač įspūdingumą bei jautrumą. "Tu lyg suvis neturėtum odos. Vos tik aš žodeliu bakst, tau bematant ir sopa", — prisimena Vaišvilkas savo tėvo Mindaugo priekaištą. Dėl šio didelio jautrumo Vaišvilką jau vienuolį ir valdovą tebeslegia pagoniškos praeities klaidos, jau nekalbant apie bendrojo paveldėjimo minotauriškus slaptus ragus. Dažnai susidurdami su ištikimybe krikščionių tikėjimui, Bažnyčiai ir vienuoliškom pareigom, jie sukelia Vaišvilke dramatinius pergyvenimus. Jie pasiekia viršūnę, kai mergvaikis sūnus padega Trijų kankinių cerkvę, gindamas lietuviškąją pagonybę Šventaragio slėny nuo tėvo misijos darbų. Atrodo, kad didelio jautrumo pretekstu autorius savo herojaus širdy kai kurias problemas išsprendžia per lengvai menišku atžvilgiu, sakysim, kad ir atsisakymą nuo sosto dėl moralinių sunkenybių — dėl nesugebėjimo taikiu būdu skleisti krikščionybę tarp lietuvių, dėl nepajėgumo suderinti teisingumą bei meilę sūnaus maištininko atžvilgiu. Mes suprantame, kad jautriam krikščioniui tai sunku pakelti. Tačiau, antra vertus, nesinori tikėti, kad šitoks švel-niasielis, apaštališkai nusiteikęs Vaišvilkas - Elizėjus per trejetą metų nebūtų prie savęs pritraukęs nė vieno žymesnio lietuvio bei nepriver-tęs susvyruoti nė vieno šviesesnio pagonio sielos, kad ji palinktų į krikščionybę. Tai kažin kaip neįtikėtina. Atrodo, kad būtų turėję atsirasti bent keli pasekėjai, kurie su gyvais Mindaugo šalininkais galėjo sudaryti Vaišvilko rėmėjų būrelį. Argi jie nebūtų prašę Vaišvilką nepalikti sosto? Argi Vaišvilkas be dramatinės kovos būtų galėjęs apleisti tokį būrelį ir palikti tėvynę be skausmo po to, kai Traidenis buvo atsisakęs pasikrikštyti? Autorius šitokių klausimų nekelia, išgabendamas Vaišvilką į vienuolyną Gudijoj. Ar rašytojas neapsižiūrėjo, ar jis sau uždavinį tyčiom pasilengvino, pasikliaudamas vienu savo herojaus jautrumu? Kaip ten bebūtų, bet J. Kralikauskas savo Vaišvilką meniškai šiek tiek nuskriaudė, susilpnindamas jo dramatizmą romano pabaigoje, kai leido valdovui - vienuoliui galutinai išvykti iš Lietuvos be vidinės kovos. Nesinori tikėti, kad toks švelnios sielos ir jautrios sąžinės vyras, kaip Vaišvilkas, būtų amžinai atsiskyręs nuo savo tėviškės, nuo vieno antro draugo ir to paties maištaujančio sūnaus Lizdeikos be liūdesio, "suvis be jokio žodžio, kaip išsiskiria paukščių poros, kaip visų gyvių tėvai nuo vaikų" (201). Nors į romano pabaigą rašytojas Vaišvilko - Elizėjaus dramatizmą susilpnino, tačiau visu romanu jį atvaizdavo kaip gilios sielos asmenybę, kuri ir daug mąsto, ir dar daugiau kenčia. Šitokiam herojui tapyti, be jokios abejonės, autobiografinis metodas, kurio kraštutinė atmaina vadinama sąmonės srautu, tiko labiausiai. Ji leido autoriui Vaišvilke atskleisti ne tik jo praeities svarbias (meilės, atsivertimo) akimirkas, bet taip pat jo dabartinius slaptus jausmų virpesius bei jo minties įžvalgas. Čia pripažįstant J. Kralikausko vartojamo autobiografinio metodo tinkamumą Vaišvilko sielai vaizduoti ir šitokio vaizdavimo būdo priimtinumą šių dienų individualistiniam skaitytojui, vis dėlto negalima nematyti, kad ta tariama kronika, kokią rašė Vaišvilkas apie save, yra siaura. Joj negalėjo būti aprašyti įvykiai bei asmens, kuriems neįmanoma buvo patekti į jo sąmonę, bet jo likimui ir istorijai turėjo nemažos reikšmės. Sakysim, Vaišvilko gyvenimo pabaiga yra glaudžiai susijusi su Vo-linijos kunigaikščiais Švamu ir Levu, nuo kurio rankos žūsta anas Mindaugo sūnus. Todėl skaitytojui svarbu žinoti, ką tiedu Danilos sūnūs galvoja apie Mindaugaitj, besiruošiantį į Lietuvą atstatyti teisingumą po Mindaugo nužudymo. Skaitytojui painformuoti J. Kralikauskas duoda Švarno, Levo ir jų dėdės pokalbį, kurio Vaišvilkas negalėjo girdėti. Bet vis dėlto jis aną trijų vyrų pokalbį savo kronikon užrašė tokia forma, tartum jis pats būtų dalyvavęs tame pokalby. Šitaip regimai rašytojas nutolsta nuo savo metodo. Taigi, tiek šitas, tiek dar vienas antras epizodas paliudija, kad "Vaišvilko" romane vartojamas autobiografinis, pusiau sąmonės srauto metodas istoriniam romanui nėra pakankamas: jis per siauras ir per subjektyvus. Žinoma, norėti, kad 230 puslapių knyga duotų tokį platų vaizdą su gausybe veikėjų, sakysim, kaip L. Tolstojaus "Karas ir taika", reikštų pageidauti negalimų dalykų. Tačiau, kad Vaišvilko rašoma kronika apie jį patį teužgriebia siaurai, tai taip pat tiesa. Daugiau įvykių ir daugiau plastiškų asmenų būtų buvę visai pravartu istoriškam romanui. Tačiau šis pageidavimas neturėtų būti suprastas kaip priekaištas J. Kralikauskui, nes jis savo metodu pirmiausia siekė kaip galima giliau ir subtiliau atskleisti Vaišvilką kaip valdovą vienuolį. Šitam tikslui autobiografinis pagrindinį veikėją atskleisti jautrų, giliai mąstantį, religingą, pareigingą, gerbiantį bažnytinį autoritetą, ištikimą savo sąžinei ir todėl nemažai kenčiantį. Ar kitoks, sakysim, realistinis metodas būtų šitokį asmenį pakankamai atskleidęs, avansu negalima pasakyti. Tačiau viena aišku, kad sąmonės srauto metodas J. Kralikauską yra labai viliojęs. Šituo vienu kraštutinio subjektyvumo metodu parašyti visą romaną autorius nedrįso (ir tai būtų priešingybė istorijai): jis pasiliko daugiau ar mažiau nuosaikaus autobiografinio pasakojimo rėmuose. Bet vieną kartą vis dėlto rašytojas nebegalėjo susilaikyti, neatidavęs duoklės sąmonės srauto metodui. Jį J. Kralikauskas pritaikė "Man jau buvo iki kaklo" skyriaus trečiame poskyry, vaizduodamas sunkiai susirgusio Vaišvilko pergyvenimus, tiksliau, jo ligotus kliedėjimus po sūnaus Lizdeikos moralinio smūgio Trijų kankinių cerkvės padegimu. Bet šie aštuoni puslapiai (179 - 187), skirti liguistos sielos kliedėjimams atskleisti (kliedėjimai — mėgstamas sąmonės srauto "arkliukas"), daugeliui skaitytojų tikriausiai atrodys sunkiomis nesuprantamomis miglomis. Tiesa, ši pertempto subjektyvistinio vaizdavimo pastraipa kruopštumo atžvilgiu nėra jokia išimtis, — visas "Vaišvilko" romanas yra taip rūpestingai ir stilingai parašytas, kaip reta kita knyga. Nors J. Kralikauskas jame yra atsisakęs rekonstruoti archainę lietuvių kalbą, kokią buvo vartojęs "Titnago ugny", tačiau vis dėlto archaizuojančių formų bei tautosakinių posakių sutinkame pakankamai. Šitomis stilistinėmis priemonėmis rašytojas nejučiomis nuolat kreipia mūsų žvilgsnį į Lietuvos žiląją senovę, kai tuo tarpu aforistiniais posakiais jis atskleidžia ne tiek savo herojaus - kronikininko gilų žvilgsnį į tikrovę, kiek paties rašytojo poetinę sielą. Įvairūs, pora žodžių nepasakomi stiliaus subtilumai liudija rašytojo jautrią meilę lietuvių vaizduojamajam žodžiui iki tokio laipsnio, kad kartais Vaišvilko parašyta kronika suvirpa lyriškai, nors būtų pagrindo laukti mažiau rafinuoto "rašto", nes jis turėtų būti išdėliotas apipelėjusio pergamento ritinėliuose. Dr. J. Grinius