Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KNYGA IŠ AUSTRALIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. R.   
Agnė Lukšytė: KALNŲ VELNIAS. Novelės. Sydney, 1970. 172 psl. Iliustracijos V. Rato.
Autorė periodinėje spaudoje darbuojasi jau ilgesnis laikas. Kaip patiriame iš rinkinio aplanke pridėtų žinių, rašinėti ji pradėjo gimnazijos suole Lietuvoje. Pirmą kartą jos kūriniai spaudos puslapius išvydo, berods, prieš pat antrąjį pasaulinį karą. Jos sritis — novelės. Jas spausdino "Lietuvių Dienos", "Pradalgės", "Draugas" ir "Tėviškės Aidai". Australijos lietuvių laikraščiuose ji taip pat pasisako įvairiais kultūriniais ir tautiniais klausimais.

"Kalnų velnias" yra pirma Agnės Lukšytės knyga. Joje randame keturiolika novelių. Jas perskaičius, tenka tarti: gaila, kad ji tokia reta viešnia mūsų knygos rinkoje. Tiesa, jos novelės nėra lygios vertės. Vienoms iš jų kenkia sentimentalus romantizmas, melodrama. Prie tokių, galima pridėti "Ar meilės pasaka baigta?", "Aklinas skersgatvis", iš dalies — "Sūrus vanduo užlieja akis" ir dar pora kitų. Tarpais tokios temos nuveda į romantišką egzotiką, pavyzdžiui, novelėje "Ateina vaikas nuo kalnų". Sentimentalus pasakojimas kartais persmelkia visą kūrinį. Štai viena ištrauka: "Mėlynų akių žvilgsnis ilsisi nuleistose blakstienose. Jos pakyla. Atsiveria tamsios akys. Jos gėrisi gražiais vyriškais bruožais" ("Ar meilės pasaka baigta?"). Tokiu tonu novelė eina ir toliau.

Kitos novelės realiau žvelgia į gyvenimą. Vienur atskleidžiama šeimos drama, kitur psichiatrinis atvejis, dar kitur žydų išgyvenimas nacių dienomis ar Australijos buitis. Kai kurios iš šių novelių įrėmintos natūraliai, pvayzdžiui, žydės iš Rumunijos istorija ("Prie kavos puodelio").

Bene įdomiausios ir stipriausios novelės yra iš australų gyvenimo. Čia aptinkame tvirtų brūkšnių ir iš lietuvių gretų — ar darbovietėje ar šeimos santykiuose. Plačiau autorė nesileidžia į lietuvių problemas. O australų pasaulį ji mums atveria tokiose novelėse, kaip "Nešlifuoto opalo vėrinys", "Domino kaladėlės" ir "Kalnų velnias". Pastaroji novelė yra romantiškiausia iš trijų. Tačiau joje autorė vikriai supina realistinę detalę, žmones ir egzotišką aplinką. Štai vienas žvilgtelėjimas į autorės vaizdus iš kažkurių Australijos kalnų: "Jie padeda gyvates terasoje.
 Gyvačių uodegos dar juda, bet jie mane užtikrina, kad jos nebegyvos. Viena labai stora ir įdomiai languota: žalsva, juoda ir tamsiai ruda. Visa tai neįtikėtinai gražiai supinta. Kita gyvatė nedidelė, labai tamsi. Bruce pasako — esanti tigrinė gyvatė, nepaprastai nuodinga" ("Kalnų velnias", p. 167). Arba šis epizodas iš audros Australijos gilumoje: "Dulkės buvo baisios. Jas pūtė iš Vidurio Australijos dykumos — tokias raudonas ir kiblias. Pro uždarytas duris ir langus jos prasiskverbdavo vidun, triukšėjo tarp dantų, lindo į akis, storu apdangalu nuklojo baldus, grindis, lovas . . .("Domino kaladėlės", p. 132).

"Domino kaladėlės", šalia įžvalgių detalių, yra įdomios savo nuotaika ir struktūra: pasakojimas prabėga tarsi koks išvidinis monologas, kuriame ryškiomis ir drauge švelniomis akimirkomis mirguliauja visas žmogaus gyvenimėlis kažkur australų žemės glūdumoje. Novelėje aptinkame ir vieną iš gyviausių šios knygos personažų — namų ramstį virėją Gloriją.

Bent Šiam skaitytojui arčiausiai prie širdies buvo trečia iš paminėtųjų novelių, apsakančių australų buitį — "Nešlifuoto opalo vėrinys". Tai trumpas, kasdieniškas epizodas — ką žmogus matai pakeliui į darbovietę. Šiuo atveju regime čiabuvius, kuriuos rašytoja vadina aboridžinais. Ji užgriebia tik pora detalių, bet jos mums atveria žmones realius — ir drauge kažkaip netikėtus. Štai vienas momentas iš aboridžinų:
"— Lone! — šaukia ji man dar iš tolo, — šiąnakt mes apdainuosim Jerry. Žinodama, kad jie apdainuoja mirusius,
klausiu, kas atsitiko. Rodos keletą dienų atgal mačiau Jerry linksmą ir sveiką.
Mina pasako, kad girtas ėjęs skersai gatvę, mašina pertrenkus — miręs ligoninėje.
Pasakau, kad man jo labai gaila.

Ji linksmai atsako, kad nesą ko liūdėti: šį vakarą jie visi ratu sustoję apdainuosią Jerry ir jis nebebusiąs vienišas" (42 p.).
Novelėje, gali sakyti, beveik nieko neatsitinka. Bet joje yra epizodas, nuotaika ir realistinis braižas. Ko bereikėtų — truputį apšlifuoti ir išmesti pora įsibrovusių anglicizmų.
Knyga išleista gražiai, su Vaclovo Rato iliustracijomis.
Aug. R.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai