Parašė DANGUOLĖ SADŪNAITĖ
|
VIENATVĖ
1. Mano namas pasiglemžė dangaus mėlyną slinktį -- --- --- ---- ---- ir karščio spalvas, iš žolės — mano namas.
2. Lėtas, pilnas garsų ir vėjo,
jis raudos,
tamsoje, naktyje —
Žvaigždžių šiltnamį (ten, kur sunki tyla iškentėta . . .) mano namas.
* * * jeigu priartėtum prie manęs sunkiu, nokstančiu vasaros dangumi — išsigąsčiau. -- ---- ---- ---- labai smulkiu lietumi mane pasieki. — Atveri širdį sėjai.
* * * aš kaip tas upės vanduo dabar (pavasarį) : : : : : tavo spindėjimą pakartosiu kitiems,
nedrąsiai, nedrąsiai.
1. Tu esi — nuolat ir nuolat ateinantis, (kaip pavasario pirmoji žaluma). 2. Viešpatie, be Tavęs kas aš būčiau?
Pernykštė žolė. kurią nei lietus, nei saulė — daugiau nebeprižadins.
TĖVUI MIRUS
kiekviena diena — erškėtis (užteko savaitės supinti juos į vainiką) --- ---- ----- ---- ir ta tuštuma, tėve! namuose be tavęs: užspaudė jį ant galvos
ALYVŲ DARŽELIS
1. Prieš tau išvykstant, mes šnekėjomės apie kelionę į Šventąją Žemę (apie Alyvų Darželi).
2. Alyvų Darželis — susodino savo medžius, mano sieloje, tėve. : : : : : Savo medžius — su juodomis uogomis ir karčiais vaisiais
ALYVA ŽYDI VĖJUJE
1. tu krūpčioji vėjuje, kaip pavargusi paukštė (žiedai aplipę kvapu ir saule).
2. ir naktį sapnuoju — akytas dėmes ir brūkšnius melsvų dūmų — pilkoj seklumoj sodo.
ROŽIŲ DARŽE L Perdaug toli nuėjom, rože. Įbridom perdaug toli, į raudonumą — : : : : Žiūriu į tave ir galvoju: Ar širdis virpės taip skaudžiai, atverta amžinybėn?
2. Sunkų, sunkų tavo kraitį — saulė iškėlė iš žemės.
Rože!
kur tik einu, (tamsos antplūdį nugalėjusi) mano pėdsakuose —
raudonas, liepsnojantis tavo stichijos grožis.
* * * Saulės klodais aptrupėjusios, Vėjui papūtus, į žemę sugrįžtat.
Alyvos! purpuriniu juodžemiu -- -- : : : : : : Ilgas gyvenimas jūsų tenai dar laukia
SU PETRU
ir kas iš mūsų nestovėjo prie lango?
ir kas iš mūsų nestovėjo ir, žiūrėdamas į saulėtekį,
karčiai neverkė, (kartu su Petru) — tris kartus gaidžiui giedant
PRO APRASOJUSIUS AKINIUS
Tu žiūri į mane, pro platų — gerai apšviestą langą. -- ---- ----- ---- ir aš į Tave savo trumparegėmis akimis (pro aprasojusius akinius) — ir tame žiūrėjime auga Kryžius
POLĖKIS ir dangus, išblukęs — kaip nekartą lopyta burė: dulsvas.
ir medis, (vakar vėtros išpraustas) — eina ir eina, eina ir eina priemiesčio kvartalais — eina : : : : : : : : : dainuodamas negarsiai
PRIEŠ AUDRĄ (Rhode Island, spalio mėnuo)
1. Tiktai klevai dar — saulės karšta lysvė.
Darže paukščiai sulesa šviesą —
2. Ir jūros nuolat artėjantis, nuolat kylantis violetinis horizontas —
pilnas smulkiai prirašytų, neiššifruojamų paslapčių.
|