|
|
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS
|
 JEI PAŠAUKTUM
Jei pašauktum, Nežinau, kur eičiau — Į pietus ar šiaurę. Pietuose pavasariai triumfuoja, Šiaurėj — žiemos žiaurios.
Šiaurės danguje Žvaigždinis kryžius, Pietuose — Centauro Alfa, Ir netenka su peizažais ryšio Gluosnis, grauduly nualpęs . . .
Tavo balsas, Lyg sustojusių upelių, Tonai švelnūs — Intymiau kalbėtis nebegali Lyguma su kalnu.
SEPTYNIOS UPĖS
Anoj buity septynios upės Tik mariose besusitiko, Kai dėjos vakaras, jų neužklupęs, Erškėčių kruviną vainiką.
Laimingos upės, kad išbėgo, O mes gi pasilikome Prie septynių sausų vagų bejėgiai, Apsikabinę dykumą.
Bet ant spyglių ten Kristaus kraujas — Nebūk, saulėlydi, skaudus! Kažkas parpuolęs atgailauja Ant septynių krantų . . .
Kažkur oazė veriasi, Ištrykšta uoloje vanduo — Septynios upės mariose Užtraukia giesmę be gaidos. RANKA Kokia šalta ranka! Kas ją atšaldė? Lyg būtų glosčiusi banga — Toks šaltis!
Lyg būtų žaltį lietusi Čiurlioniškoj sonatoje Ar toliuose žvaigždėtuose Žegnojus Baltiją.
Šalta, šalta ranka — Šiurpu ją spausti. Sudiev! Saulėlydy banga Įkaitus rausta.
AUKSO AMŽIUS
Nesu žmogaus prašytas Nei Dievo pateptas Visoj pilnybėj aprašyti Malonių paslaptis.
Sakau tiktai, ką jaučia Graudulyje širdis — Ką man apreiškė paukščiai Ir žvaigždėmis naktis.
Keliausim be dejonių, Ir žody sielvarto nebus. Regėjimai įamžins klonius, Padvelks gyvybė iš kapų.
Matysi be iliuzijų, Ką Dievo pirštas rodys tau. Aš aukso amžių liudiju, Be delno ateitį skaitau.
AUKA
Padangė be žvaigždžių, Ir niekas nebegundo. Dabar lengviau girdžiu Aš tavo skundą.
Dabar tikrai matau, Jog mum šviesos užteks, Kai paaukojau tau Visų naktų žvaigždes.
Ar to dar nežinai, Kad manyje verki? — Išplėšiau kruvinai Vidurnakčių akis.
EINU
Einu giedodamas. Kur? Tu žinai. Už kokias nuodėmes Taip kruvini kalnai?
Bijau aš jų, O saulė slepiasi. . . Kieno, kieno krauju Pralijo debesys?
TYLĖK
Tylėk, o mylimoji, Kol jūra nerami — Kol už tave dainuoju, Pavirtęs vilnimi.
Ateina keistos dienos — Tuštybės ir garbės, Kai mano kraujo dainos Saulėlydy virpės.
Dings begalybėj balsas Tik atbalsis graudus Į tavo širdį belsis Visų vilnių vardu.
ŽINGSNIAI
Toks žėrėjimas saulės, Toks erdvumas dangaus, O tokia tavo žingsnių menkystė. Pakeleivi žmogau!
Kur žengi tu, bename būtybe, Aukštumų pavojingais takais, Užsimiršus, jog vakaro saulėj Akmenynai įkais.
Negaliu beparodyt šaltinio — Pats kelių nežinau. Nepasemsiu vandens į šukelę Tau, vaiduoklių sūnau.
Nuo šio tako ritasi žingsniai Į bedugnių gelmes. Tu stebiesi, jog vakaro saulėj Nepažįsti savęs.
DEMONAS
Bus geras pusvalandis po šeštos Diena, į vakarą pasvirusi, Ir mūsų širdgėlų neatkartos Apmirę medžiai giriose.
Juodasis paukštis pralėkė — Regėjom demono sparnus, Juodasis siaubas palenkė Galingus kaštanus . . .
Nūn, miestų vartai, verkitės, Išgirdę pergalės varpus. Vergai, iš džiaugsmo verkite Ant bundančių kapų!
|
|
|
|