| |
|
|
|
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS
|
JEI PAŠAUKTUM
Jei pašauktum,
Nežinau, kur eičiau —
Į pietus ar šiaurę.
Pietuose pavasariai triumfuoja,
Šiaurėj — žiemos žiaurios.
Šiaurės danguje
Žvaigždinis kryžius,
Pietuose — Centauro Alfa,
Ir netenka su peizažais ryšio
Gluosnis, grauduly nualpęs . . .
Tavo balsas,
Lyg sustojusių upelių,
Tonai švelnūs —
Intymiau kalbėtis nebegali
Lyguma su kalnu.
SEPTYNIOS UPĖS
Anoj buity septynios upės
Tik mariose besusitiko,
Kai dėjos vakaras, jų neužklupęs,
Erškėčių kruviną vainiką.
Laimingos upės, kad išbėgo,
O mes gi pasilikome
Prie septynių sausų vagų bejėgiai,
Apsikabinę dykumą.
Bet ant spyglių ten Kristaus kraujas —
Nebūk, saulėlydi, skaudus!
Kažkas parpuolęs atgailauja
Ant septynių krantų . . .
Kažkur oazė veriasi,
Ištrykšta uoloje vanduo —
Septynios upės mariose
Užtraukia giesmę be gaidos.
RANKA
Kokia šalta ranka!
Kas ją atšaldė?
Lyg būtų glosčiusi banga —
Toks šaltis!
Lyg būtų žaltį lietusi
Čiurlioniškoj sonatoje
Ar toliuose žvaigždėtuose
Žegnojus Baltiją.
Šalta, šalta ranka —
Šiurpu ją spausti.
Sudiev! Saulėlydy banga
Įkaitus rausta.
AUKSO AMŽIUS
Nesu žmogaus prašytas
Nei Dievo pateptas
Visoj pilnybėj aprašyti
Malonių paslaptis.
Sakau tiktai, ką jaučia
Graudulyje širdis —
Ką man apreiškė paukščiai
Ir žvaigždėmis naktis.
Keliausim be dejonių,
Ir žody sielvarto nebus.
Regėjimai įamžins klonius,
Padvelks gyvybė iš kapų.
Matysi be iliuzijų,
Ką Dievo pirštas rodys tau.
Aš aukso amžių liudiju,
Be delno ateitį skaitau.
AUKA
Padangė be žvaigždžių,
Ir niekas nebegundo.
Dabar lengviau girdžiu
Aš tavo skundą.
Dabar tikrai matau,
Jog mum šviesos užteks,
Kai paaukojau tau
Visų naktų žvaigždes.
Ar to dar nežinai,
Kad manyje verki? —
Išplėšiau kruvinai
Vidurnakčių akis.
EINU
Einu giedodamas.
Kur? Tu žinai.
Už kokias nuodėmes
Taip kruvini kalnai?
Bijau aš jų,
O saulė slepiasi. . .
Kieno, kieno krauju
Pralijo debesys?
TYLĖK
Tylėk, o mylimoji,
Kol jūra nerami —
Kol už tave dainuoju,
Pavirtęs vilnimi.
Ateina keistos dienos —
Tuštybės ir garbės,
Kai mano kraujo dainos
Saulėlydy virpės.
Dings begalybėj balsas
Tik atbalsis graudus
Į tavo širdį belsis
Visų vilnių vardu.
ŽINGSNIAI
Toks žėrėjimas saulės,
Toks erdvumas dangaus,
O tokia tavo žingsnių menkystė.
Pakeleivi žmogau!
Kur žengi tu, bename būtybe,
Aukštumų pavojingais takais,
Užsimiršus, jog vakaro saulėj
Akmenynai įkais.
Negaliu beparodyt šaltinio —
Pats kelių nežinau.
Nepasemsiu vandens į šukelę
Tau, vaiduoklių sūnau.
Nuo šio tako ritasi žingsniai
Į bedugnių gelmes.
Tu stebiesi, jog vakaro saulėj
Nepažįsti savęs.
DEMONAS
Bus geras pusvalandis po šeštos
Diena, į vakarą pasvirusi,
Ir mūsų širdgėlų neatkartos
Apmirę medžiai giriose.
Juodasis paukštis pralėkė —
Regėjom demono sparnus,
Juodasis siaubas palenkė
Galingus kaštanus . . .
Nūn, miestų vartai, verkitės,
Išgirdę pergalės varpus.
Vergai, iš džiaugsmo verkite
Ant bundančių kapų!
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
