LIETUVIAI BORISO PASTERNAKO GYVENIME Spausdinti
Parašė Juozas B. Laučka   
1978 m. Amerikos knygų rinkoje pasirodė biografinio ir autobiografinio pobūdžio knyga apie Borisą Pasternaką. Tai — "A Captive of Time". Autorė — intymi poeto draugė Olga Ivinskaja. Vertėjas Max Hayward yra žinomas rusų kūrinių vertėjas anglų kalbon.

Naujoji knyga yra įdomi daugeliu atžvilgių, o lietuviui ypač todėl, kad joje paliečiami Pasternako ir jos autorės ryšiai su lietuviais. Tiesa, minimi tik keturi lietuviški vardai, tačiau ir jų gali užtekti paskatinti knygos skaitytojui išsamiau susipažinti su lietuvių tauta.

Knyga pagrįsta autorės prisiminimais, Pasternako laiškais, spaudoje paskelbtais straipsniais. Autorė, didelė Pasternako gerbėja iš jaunystės dienų, susitiko su juo Naujojo Pasaulio žurnalo įstaigoje, kurioje ji dirbo redakcinį darbą. Ji ir pati rašė eilėraščius, vertė, redagavo. Olgai Ivinskajai tada buvo 34 metai, o Pasternakui — 56. Buvo ji nelaiminga našlė — pirmasis vyras nusižudė, o antrasis buvo neseniai miręs. Jos motina kalinta Sibire trejus metus, vienos pažįstamos įskųsta čekistams neva žodžiu įžeidusi Staliną.
Pasternakas buvo jau antrą kartą vedęs, gyveno su antrąja žmona ir šeima netoli Maskvos. Iš pat pirmo pasisveikinimo Ivinskaja ir Pasternakas pajutę didelį dvasios artimumą ir širdžių šiltumą. Pažintis greit išsivystė į artimą draugystę, įsiliepsnojusią didžiule meile, neišvengusia ir labai intymių santykių. Šešiolikos metų
draugystė buvo pertraukta 1949 - 53 m., kai Ivinskajai teko kalėti Sibire, apkaltinus ją "už ryšius su asmenimis, įtartais šnipinėjimu". Ir jai, ir Pasternakui buvo aišku, kad Ivinskaja buvo pasmerkta ir ištremta, stengiantis ją atskirti nuo Pasternako. Kremliaus vadovams atrodė, kad ji per daug įtaigauja įtakingą rašytoją. Stalinui mirus, Ivinskaja buvo amnestuota ir grįžo Maskvon. Draugystė su Pasternaku dar labiau sustiprėjo.

Borisas Pasternakas (gimęs 1890 m.) iki 1957 m. Rusijoje ir užsienyje buvo labiausiai žinomas kaip rusų poetas, susilaukęs didelio susidomėjimo ir pasisekimo daugiausia jaunuomenės ir intelektualų sluoksniuose tiek savo poezija, tiek vertimais iš vokiečių, prancūzų ir anglų literatūros. 1935 m. jis dalyvavo tarptautiniame rašytojų suvažiavime Paryžiuje. Ten jį labai šiltai vertino A. Malraux ir kiti rašytojai. Pasternakas tada pasakė kalbą apie kūrybos esmę ir paskaitė savo kūrinių. 1947 ir 1954 m. jis minėtas kaip kandidatas į Nobelio literatūros laureatus.

Nors Pasternako poezijoje ir nebuvo rėkiančių liaupsinimų sovietinei santvarkai ir Stalinui, tačiau jis išvengė partinio prievartavimo isakų kurti pagal "socialistinio realizmo" reikalavimus. Anot knygos autorės, Stalinas kažkodėl jautęs jam simpatijų, kurios atsiradusios gal 1924 ar 1925 m., kai Stalinas buvo pasikvietęs Pasternaką į Kremlių. Žinoma, Stalinui ddižiausias poetas buvo Majakovskis, kurį Pasternakas gerai
pažinojęs ir teigiamai vertinęs. Tame Kremliaus susitikime Pasternakas vis dėlto ne kokį įspūdį apie Staliną susidaręs. Stalinas atrodęs jam kaip neužauga — "neproporcingai platus ir ne aukštesnis, kaip dvylikametis, tačiau su senio veidu".

Pirmieji Pasternako santykiai su lietuviais yra šviesūs. 1914 metų vasaros atostogas jis praleido Maskvoje Jurgio Baltrušaičio šeimoje, būdamas poeto sūnaus Jurgio repetitorium. Tuo pat metu jis vertė Kleisto "Sudaužytą ąsotį". Knygoje paaiškinta, kad Jurgis Baltrušaitis buvo poetas simbolistas, rašęs lietuviškai ir rusiškai. Jis buvęs "pirmas ir vienintelis Lietuvos ambasadorius Sovietų Sąjungoje". 1934 m. Baltrušaitis prisidėjęs prie pastangų išgelbėti čekistų suimtą rašytoją Osipą Mandelštamą.

Kitas lietuvis rašytojas minimas, aprašant Pasternako tragediją ryšium su jo išniekinimu 1958 rudenį, kai jam buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Nobelinę garbę jam lėmė jo romanas "Dr. Živago", pirmiausia išėjęs Italijoje 1957 m. Romano pasisekimas buvo toks visuotinis, kad dvejų metų laikotarpyje jis buvo išleistas 23 kalbomis. Tuo tarpu Sovietų Sąjungoje jis liko uždraustas vaisius, nors Stalinas jau buvo senokai miręs, nors sovietinėje literatūroje lyg ir buvo prasiveržęs atoly-dis.

Romano "Dr. Živago" idėja Pasternakui kilusi dar 1936 m. Tada jį buvo labai sukrėtęs Mandelštamo suėmimas. Minske įvykusiame rašytojų suvažiavime Pasternakas pasisakė nesutinkąs su kitų sovietinių rašytojų nuomonėmis kūrinių literatūrinės vertės klausimu ir pareiškė, kad reikia naujo Tolstojaus. Po to jis atsidėjo daugiausia Byrono, Shakespearo, Keats, Verlaine, Goethės, Schillerio veikalų vertimams. Drauge pradėjo rašyti savo suplanuotą romaną "Dr. Živago", kurio pavaizduoto laikotarpio įvykiai Rusijoje driekėsi nuo 1903 iki 1929 metų. Parašytas romano dalis jis parodydavo Ivinskajai ir kitiems draugams. Romanas baigtas rašyti 1956 metų liepos mėnesį. Skaičiusiems romanas labai patikęs. Matyt, jiems visiems buvę suprantama, kad romano herojus Živago buvo ne kas kitas, kaip Pasternakas, o herojė Lara — Ivinskaja.

1956 vasarą Maskvos radijas vienoje italų kalba laidoje pranešė, kad Pasternakas parašė naują romaną. Po poros dienų pas Pasternaką atvyko jaunas italas, Italijos kompartijos nario Giangiacomo Feltrinellio, knygų leidėjo, draugas, lydimas vieno mso. Italas paprašęs Pasternaką parodyti jam savo naują kūrinį. Kiek pavartęs, svečias tuojau paprašė autoriaus leidimo pasiimti rankraštį ir išsivežti Italijon parodyti Feltri-nelliui. Pasternakas mielai sutiko. Dar tą pačią dieną apie visa tai Pasternakas pranešė Ivinskajai. Greit apie romano patekimą į italo rankas sužinojo ir kompartijos kultūros skyrius, kurio stropieji pareigūnai tuojau ėmėsi žygių sulaikyti rankraščio išgabenimą. Bet italas komunistas buvo apsukrus — jis bematant išsidangino su brangiu rankraščiu. Pasternakas spaustas išreikalauti rankraščio grąžinimą. Žadėta kūrinį peržiūrėti, kiek "pataisyti" Ir išspausdinti Sovietų Sąjungoje, o po to romanas galėsiąs pasirodyti ir Italijoje. Feltrinelli nesutiko. Jis surado vertėją. Maskvoje romanas liko nespausdintas, nes jo turinys, kaip aiškino kompartijos vadovai, iškreipęs spalio revoliucijos esmę ir reikšmę. Pasternakas tapo gerokai izoliuotas.

1958 spalio 23 d. Švedijos karališkoji akademija paskelbė paskyrusi Nobelio literatūros premiją Borisui Pasternakui už "svarų įnašą dabarties poezijai ir taip pat didžiosioms rasų prozos tradicijoms". Dar tą pačią dieną Pasternakas pranešė telegrama j Stockholmą priimąs premiją su dėkingumu. Apie tai Pasternakas pain-
rmavo Ivinskaja jau telegramą išsiuntęs. Ir tą pačią dieną prasidėjo prievartavimas, kad Pasternakas atsisakytų premijos.

Spalio 25 Literaturnaja Gazeta net per du puslapius pasmerkė premijos paskyrimą ir romaną "Dr. Živago". Tuojau įvyko "spontaniška" demonstracija prie Literatūros instituto. Studentai gaudyti ir versti pasirašyti Pasternako pasmerkimą. "Demonstracijoje" buvo plakatų su užrašais: "Išvarykit išdaviką iš Sovietų Sąjungos". Spalio 26 visi sovietiniai laikraščiai persispausdino L.G. straipsnį.

Spalio 27 Maskvoje sušauktas Sov. S-gos rašytojų sąjungos tarybos prezidiumo, Sovietų Rusijos federacinės respublikos rašytojų sąjungos organizacinio komiteto biuro ir rašytojų sąjungos Maskvos sekcijos tarybos prezidiumo narių posėdis. Posėdžiavo 32 asmenys, tarp kurių buvo ir rašytojas Antanas Venclova. Buvo kviestas ir Pasternakas, bet jis, draugų patariamas, jame nedalyvavo. Jis atsiuntė savo pareiškimą — laišką, kuris susirinkime vis dėlto buvęs perskaitytas. Anot Ivinskajos, Pasternako laiške buvę tokie pagrindiniai pasisakymai:

1. Norėjęs ateiti, bet, žinodamas susirinkimo šlykštų pobūdį, apsisprendė neigiamai. 2. Jis ir toliau tiki, kad romaną "Dr. Živago" buvo galima parašyti ir nenustojus būti sovietiniu rašytoju, ypač turint dėmesyje aplinkybę, kad "Dr. Živago" sukurtas tuo pat metu, kai pasirodė Dudincevo romanas "Ne vien duona žmogus gyvena". Taigi buvo susidaręs įspūdis, kad prasidėjo atolydis. 3. Rankraštį perdavęs italų komunistui leidėjui ir manęs, kad romanas bus išcenzūmotas. 4. Savęs nelaiko parazitu. 5. Jis nepervertinąs savęs. Jis buvo prašęs Staliną leisti jam rašyti, kaip jis pajėgia. 6. Pasternakas manęs, kad "Dr. Živago" bus draugiškos kritikos objektas. 7. "Niekas manęs neprivers atsisakyti Nobelio laureato garbės, tačiau esu pasiruošęs premijos piniginę sumą atiduoti Taikos komitetui". 8. Jis nesitiki teisingumo "iš jūsų. Galite mane sušaudyti ar ištremti iš šalies, ar bet ką kita padaryti, bet, prašau, nesiskubinkite su sprendimu. Visa tai nepadidins jums nei laimės, nei šlovės".

Susirinkimo dalyviams pasisakius apie romaną ir jo autorių, buvo priimtas "vienbalsiškas" "nutarimas: vieningai smerkiame išdavikišką Pasternako elgseną, griežtai atmesdami mūsų priešų užmačias laikyti tą vidaus emigrantą sovietiniu rašytoįu. Nutarta atimti Pasternakui sovietinio rašytojo vardą ir pašalinti jį iš Sov. S-gos rašytojų sąjungos.

Spaudai ir radijui paskelbus rašytojų sąjungos vadovybe-"pasipylė "spontaniški" susirinkimai, telegramos, laiškai, pasisakymai laikraščiuose. Pasternako kūrybos vertintojais pasidarė ir visiškai jo raštu neskaitę. Pasternakas niekintas įžūliausiais išsireiškimais. Skelbti rašytojų ir paprastų žmonių pareiškimai. Viena Vilniaus knygyno pard .pranašavo, kad "Pasternako vardas
bus užmirštas, ir joks padorus asmuo nepalies jo knygų". Tačiau P. Jancevičius iš Rygos parašęs Pasternakui ilgą laišką, pasakydamas, kad ateis laikas, kai "Pasternakas bus poetas kiekvienam žmogui".

Spalio 28 Pasternakas buvęs apsisprendęs nusižudyti. Apie tai jis pasisakė Ivinskajai, kuriai darbdaviai jau nebeleido dirbti redakcinio ir vertimo darbo, keršijant už Pasternako premiją. Pasternakas siūlęs Ivinskajai nusižudyti drauge su juo — esą tai būtų didžiausias antausis jų niekintojams . . . Tačiau Ivinskaja su tuo nesutiko, patardama dar pagalvoti. Ji tuojau painformavo kompartijos kultūros skyrių apie naują padėtį. Skyriaus viršininkas ją paragino daryti viską, kad tik Pasternakas nenusižu-dytų. Paaiškėjo, kad Kremlius norėjo Pasternako emigravimo.

Spalio 29 Pasternakas parodė Ivinskajai nuorašą telegramos Nobelio premijos komitetui: "Turėdamas dėmesyje tą reikšmę, kurią premijai teikia visuomenė, kurioje aš gyvenu, aš turiu atsisakyti nuo man pripažinto neužtarnauto įvertinimo". Jis taip pat nusiuntė telegramą ir kompartijos centro komitetui: "Atsisakiau Nobelio premijos. Leiskite Olgai Ivinskajai vėl dirbti".

Pasternako pirmykštis pasiryžimas neatsisakyti premijos greit sužlugo. Nenorėjo jis, kad Ivinskaja liktų be darbo. Nenorėjo ir emigruoti, kaip to pageidavo Kremlius. Ivinskaja kreipėsi į partijos centro komitetą, maldaudama netremti Pasternako užsienin. Politbiuro žmonės suredagavo ir pakišo Ivinskajai laišką, kurį Pasternakas turėjo nusiųsti Chruščiovui, tartum jis būtų patiem rašytojo parašytas. Pasternakas pasirašęs po [vinskajos prašymu. Laiške buvo pasakyta, kad jis nenori vykti užsienin, nes jis esąs "susijęs su Rusija gimimu, gyvenimu ir darbu". Laiškas pasiekė Kremlių spalio 31. Tą pačią dieną sušauktas naujas rašytojų susirinkimas, kuriame reikalauta atimti Pasternakui sovietinę pilietybę. Ir vėl nauja smerkimo ir niekinimo kampanija prieš Pasternaką. Ir vėl Ivinskaja tariasi su kompartijos pareigūnais. Reikalaujama naujo pareiškimo, šį kartą skirto visuomenei. Paruošiamas naujas, ilgesnis raštas. Jame Pasternakas jau apgailestauja padaręs gyvenime klaidų, tačiau norįs dar būti visuomenei naudingas. Ir Sj raštą Pasternakas pasirašė. Iš tikrinu, kaip teigia Ivinskaja, abu raštai buvo padiktuoti partijos centro komiteto kultūros departamento vedėjo Dimitrijaus Polikarpovo.

Pastarieji įvykiai labai palaužę Pasternaką, tačiau jo santykiai su Ivinskaja ir toliau likę artimiausi. Jis net buvo pažadėjęs 1959 sausio 20 palikti savo šeimą ir atsikelti pas Ivinskaja. Tokio žygio Ivinskaja, matyt, seniai laukė. Tačiau atėjus atsiskyrimo su šeima dienai, Pasternakas savo pažado mylimajai neištesėjo. Tą dieną jis pasakęs Ivinskąjai negalįs palikti savo žmonos ir vaikų — to neleidžianti jo širdis ir šeimos geras vardas, nors jis negalįs ir be Ivinskajos gyventi. Ivinskaja buvo užsirūstinusi dėl jo tokios elgsenos, tačiau liko jam ištikima —ji ir toliau su juo beveik kasdien susitikdavo.

Pasternakas gyveno savo namuose gan laisvai, bet jo "angelai sargai" prižiūrėjo, kad užsieniečiai negalėtų pas jį apsilankyti. Pavyzdžiui, 1959 vasario 20 - kovo 15 Pasternakas turėjo iškeliauti į Gruziją, nes tuo metu Maskvoje lankėsi anglų premjeras Macmillanas — Kremlius baiminosi, kad svečias nepanorėtų susitikti su Pasternaku, kurio tėvai ir dvi seserys daugelį metų gyveno Anglijoje.
Netrukus pradėjo silpnėti Pasternako sveikata — vargino jį širdies negalavimai, mažakraujystė ir kitos negerovės. Aprašydama Pasternako 70-ąjj gimtadienį (1960 vasario 10), autorė teigia, kad Pasternakas apgailestavęs savo dviejų laiškų nusiuntimą (Chruščiovui ir spaudai) — jis neturėjęs jų pasirašyti. Pati Ivinskaja prisipažįsta, kad dėl tų laiškų ji buvo kalta, nes per greit patikėjusi partijos centro komiteto pažadais.

Pasternakui sunkiau susirgus 1960 pavasarį, Ivinskaja su juo nebegalėjo pasimatyti —juodu pasikeisdavo laiškais ir žodine informacija per tarpininkus, daugiausia — gailestingas seseris, kurios slaugydavo ligonį. Ivinskaja atvyko į Pasternako namus, kai jis jau buvo miręs — 1960 gegužės 30. Dalyvavo ji ir rašytojo laidotuvėse, kurios buvusios labai graudžios ir įspūdingos.

Pasternakui mirus, Ivinskaja nepalikta ramybėje. Tų metų rugpjūčio 16 ji buvo suimta ir uždaryta Maskvos kalėjime. Netrukus įkalinta ir jos duktė. Prasidėjo ilgi naktiniai tardymai. Tarp kitų "nusižengimų" priekaištauta, kad ji turėjusi blogos įtakos Pasternakui. Reikalauta prisipažinti palaikius ryšius su užsieniu, sovietų priešais. Kadangi Pasternakas buvo įgaliojęs Ivinskaja priimti honorarus už jo raštus ("Dr. Živago" ir kitus), Ivinskaja gaudavo nemažai piniginių perlaidų, tačiau niekada nebuvę išmokėjimų užsienio valiuta. Tačiau ji kaltinta spekuliacija rubliais. Pagaliau kalėjime paskelbta, kad ji nuteisiama 8 metams, o jos duktė — trejiems metams laisvės atėmimo. Abi jos, motina ir duktė, drauge pirmiausia buvo nugabentos į Taišentą, Mordovįjoje. Ten pirmame lageryje jas sutiko jauna lietuvaitė Jadzia Zerdinskaitė, nuteista "dešimčiai metų už simpatizavimą lietuvių miško broliams". (Knygos vertėjas paaiškina išnašoje, kad "miško broliai" buvo partizanai, "slapstęsi tankiuose Lietuvos miškuose ir tęsę pasipriešinimą sovietų valdžiai". "Miško brolių" terminas vartojamas ir Pasternako romane "Dr. Živago", apibūdinant bolševikų partizanus Urale pilietinio karo metu).

Atlikusi savo bausmę, Ivinskaja grįžo Maskvon. Grįžusi parašė savo atsiminimus apie savo santykius su Pasternaku. Nepaskelbtais keliais jos rankraštis pateko į Paryžių. Ir dabar štai turime vertingą knygą anglų kalba. Autorė rašo labai atvirai, bet netrūksta jai santūrumo net ir jautriausius klausimus liečiant. Nepaaiškinta, kodėl knygai parinkta tokia antraštė: "Laiko belaisvė" (o gal belaisvis?). Gal tai pasirinkta iš Pasternako 1957 metų poemos "Naktis" dviejų eilučių:

... Esi tu amžinybės įkaitas —
Šio laiko belaisvis.
Juozas B. Laučka