Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AMERIKA DIEVŲ RINKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS PAŠKUS   
"Taip, ateina dienos, sako Viešpats, kada aš atsiųsiu badą šiam kraštui, ne duonos alkį, ne vandens troškulį, bet Dievo žodžio alkį. Tuomet jie klajos nuo jūros iki jūros ir bastysis tarp šiaurės ir pietų, ieškodami Viešpaties žodžio, bet jie Jo neras".
Amos, 8, 9-12

Įprasta žmogų vadinti protinguoju gyvūnu. Mažiau įprasta jį vadinti nepasotinama būtybe. Jei žmogaus nepasotinamumas ir nebuvo toks regimas praeityje, tai jis pasidarė gana ryškus dabartyje. Ypač tose šalyse, kur gausu duonos ir žaidimų, nepasotinamos būtybės nerimas išsiveržia į gyvenimo paviršių įvairiais pavidalais. Antai ne taip jau seniai turtingųjų amerikiečių dukros ir sūnūs, lyg kažkokios jėgos varinėjami, bastėsi po "rytietiškus" žemynus, tarytum kažko laukdami, murksojo Viduržemio jūros salų uolynuose. Greičiausiai, to paties migloto jausmo traukiami, jaunieji šiandienos piligrimai plaukia į "rolling stone" koncertus, kaip praeitų šimtmečių maldininkai, sielos išganymo ieškodami, keliaudavo į religines šventoves. Tarsi kažkokio netikrumo įgąsdinta, "išsilaisvinusi" Amerikos karta glaudžiasi prie egzotiškų religinių kultų. Atrodo, kad pranašo Amos žodžiai prakalbėti beveik prieš 3000 metų tinka ir dabartinėms Jungtinėms Amerikos Valstybėm, jei ne visai vakarų Europai. Iš tiesų, dvasios alkis apniko turtingiausią pasaulio šalį. Užtat argi nederėtų žvilgterėti į šio alkio apraiškas ir jo šaltinius šiaurinėj Amerikos žemyno dalyje?

1. Dievai "senoje" Amerikoje

Prancūzų mąstantis rašytojas Jean Mouroux žemės protingąjį gyvūną taip apibūdina: "Žmogus yra paslaptis . . . savotiškas dviejų pasaulių susilietimas. Jis yra panardytas kūne, bet palaikomas dvasios; pripildytas medžiaga, bet traukiamas die-vop; besiskleidžiantis laike, bet jau kvėpuojantis amžinybės oru: gamtos ir pasaulio būtybė, bet taip pat savo laisve ir savo galia priartėti prie Dievo, peržengianti ir žemės ribas".1 Vadinasi, Mouroux žmoguje mato dvipolinę būtybę, išsitiesusią tarp žemės ir dangaus, tarp laiko ir amžinybės, tarp medžiagos ir dvasios. Tie du pasauliai ir sudaro žmogaus esmę. Iš jų slaptingo susilietimo ir liejasi tas žmogaus amžinas alkis, ilgesingas ieškojimas. Paneigti dvasinį polių reikštų paneigti ir patį žmogų, nukertant jį maitinančią gyslą. O pasak Christopher Dawson toji gysla, jungianti du organizmus, arba tiltas, surišanti abu pasaulius, ir yra ne kas kita kaip religija. Tačiau religija nėra tik dvasinė asmens išraiška, bet ir "pati visuomeninio gyvenimo širdis ir kiekvienos gyvos kultūros šaknis".2

Žymus antropologas, Bronislavas Malinovski religiją taip pat vadina "kiekvienos žmogiškos kultūros nepakeičiama jėga . . . pačiu kultūros pamatu".3 Iš tiesų, visos didžiosios pasaulio civilizacijos buvo ar yra pasirėmusios ant religinių pamatų. Vakarietiškoji civilizacija remiasi krikščionybe. Net ir naujosios ateistinės imperijos neapsieina be religijos pakaitalo. Antai sovietinėje Rusijoje marksistinė filosofija tariamo mokslo priedangoje vaidina religinę rolę. Ne kitaip buvo ir su Jungtinėm Amerikos Valstybėm. Tik jos pamatas nėra ateistinis marksizmas, bet krikščioniškasis teizmas, branginąs asmens laisvę ir neliečiamybę.4

Maždaug prieš šimtą metų akylus prancūzų keliautojas Alexis de Tocąueville taip rašė: "Nėra pasaulyje tokios šalies, kur krikščioniškoji religija turėtų didesnę įtaką žmonių sieloms kaip Amerikoje".5 Su prancūzo nuomone sutiko ir anglas Gilbert K. Chesterton. "Amerika" — teigė jis — "yra tik viena pasaulyje šalis, paremta tikėjimo principais. Tas jos tikėjimas dogmatišku ir net teologišku aiškumu yra išdėstytas nepriklausomybės deklaracijoje".6 Iš tikrųjų visiems yra žinoma amerikietiškos konstitucijos aksioma, kad visi žmonės yra sukurti lygūs, kad jie yra Kūrėjo apdovanoti tam tikrom neliečiamom teisėm, tarp kurių yra gyvybė, laisvė ir laimės siekimas. Šis didingas sakinys nebuvo tuščia retorinė frazė, bet tiksli anuometinės Amerikos galvojimo išraiška. Mat, ano laiko amerikiečiai tikėjo, kad Dievas savuoju kūrimo aktu kreipiąs kiekvieną žmogų jam skirto gyvenimo tikslo link. O visų žmonių bendra priklausomybė Kūrėjui ir sudaranti žmogaus teisių pagrindą. Jei taip, tai tuomet jokia valdžia, jokia institucija negali iš asmens jo pagrindinių teisių atimti, nepažeidus jo vertės ir nelygstamybės. Jungtinių

Valstybių pradininkai buvo įsitikinę, kad ne tik asmens, bet ir viso krašto paskirtis ateina iš Dievo rankų. Amerikos kolonijų išsivadavimą iš Anglijos valdžios jie lygino su senųjų izraelitų išėjimu iš Egipto vergijos. Apvaizda pasirūpino ne tik pirmojo Izraelio vaikais, bet ir antrajam Izraeliui, Amerikai, skyrė platesnę misiją pasaulyje. "Aš laikau Amerikos kolonijas", rašė John Adams, "Apvaizdos didžiojo plano pradžia tamsuolių apšvietimui ir pavergtos žmonijos dalies išsilaisvinimui".7 Amerikos išsiveržimas iš Anglijos globos anuomet buvo suprastas kaip išskirtinė Dievo paskirtis, kad parodžius visam pasauliui laisvės ir laimės galimybes konstitucinėj respublikoj. Aukščiausiojo rankos vedama Amerika atidariusi duris į naujųjų amžių tvarką — novum ordinem seculorum.8

Anuomet ir Europa gėrėjosi besiskleidžiančiais laisvės daigais "naujajame" pasaulyje. Antai, vienas žymiausių jos filosofų, Kari Jaspers, galvojo, kad Amerika turinti platesnę paskirtį negu tik savos šalies medžiaginio gerbūvio pakėlimą. "Kiekvienas vakarietis — rašė Jaspers — turi dvi tėvynes: savo širdies, savo kilmės, savo kalbos, savo protėvių šalį ir kitą šalį, kur jo politiniams idealams padėti tvirti pamatai. Anų, pirmųjų tėvynių yra daug, bet ši pastaroji tėra tik viena — Jungtinės Amerikos Valstijos".9 Taip Jaspers kalbėjo prieš ketvirtį šimto metų. Nežinia ar šiandien daug vakariečių besutiktų su jo nuomone. Kaip jie bemanytų, vis vien nuo amerikietiškos amžių tvarkos" priklauso vakariečių saugumas. Amerika savo rankose laiko vadžias į laisvojo pasaulio politinę ateitį. Tačiau galvoją vakariečiai nuogąstingai abejoja, ar jų antroji tėvynė nebus tų vadžių iš savo rankų išleidusi.

2. Dievo sostui ištuštėjus

Nuo pat istorijos sambrėškio tikėjimas į idealus skatino pažangą, cementavo kultūras ir tautas į tvirtus junginius. Nūdienei Amerikai ir visam vakarų pasauliui kaip tik tokio tikėjimo ir trūksta. "Septyniasdešimtasis dešimtmetis ir buvo tas laikotarpis, kuriame išblėso senieji tautinio pasitikėjimo pagrindai, patriotinis idealizmas, tradicinė moralė ir net istorinis krikščioniškasis teizmas", daro liūdną išvadą Sidney Ahlstrom.10 Jo nuomone, amerikietiškas milžinas pakliuvo į iki šiol nematytą dvasinę krizę. Visur matosi drąsos bei ryžtingos valios stoka. Svyravimas, delsimas, abejonės, priešingų idėjų sankirtos, siekių paralyžius — tai tik kelios tos dvasinės krizės apraiškos. Sunkenybių šešėliai aptemdė visą Amerikos veidą. Kai kurie to veido bruožai pasidarė itin tamsūs.

a. Suabejojimas kitų laisve

 Kas žino, kiek amerikiečių šiandien besiinteresuoja pavergtos žmonijos dalies laisve. Tiesą dar ir dabar tebegirdime linksniuojant žmogaus teises, tautų laisvę, teisę į politinės santvarkos pasirinkimą ir t.t. Sunku betgi kartais atskirti nuoširdžią kalbą nuo veidmainingų žodžių, skirtų rinkėjų balsams laimėti ar savo pačių sąžinėms paglostyti. Girdėjome, kaip Amerikos prezidentas John F. Kennedy kvietė žmones į grumtynes prieš žmogaus bendrus priešus: tironiją, skurdą, ligas ir net prieš patį karą. Bet taip pat matėme, kaip tas pats prezidentas lemiamu momentu sušlubavo, atsakydamas pagalbą Kubos laisvės kovotojams. (Kiaulių įlankos invazija). Kennedy palaužė ir Pietų Vietnamo pasipriešinimą, pritardamas jų prezidento likvidavimui.

Vienu metu atrodė, kad dabartinis Jungtinių Valstybių prezidentas J. Carter bus atgaivinęs senosios Amerikos laisvės idealą. Deja, ši viltis neišsipildė. Žmogaus teisių principo įvedimui į tarptautinę politiką buvo stipriai pasipriešinta. Kad neužrūstintų komunistinių milžinų ar neprarastų rinkų, prieš jį pasisakė ir "krikščioniškos" Europos politikai. Svarbiausia gi žmogaus teisių dėsnis ištižo, pakliuvęs į dvejopo mato reples. Ekonominėm sankcijom bei viešosios nuomonės organizavimu jis buvo stipriai taikomas dešinio-sioms diktatūroms (politinėm ar rasinėm) kaip pvz.. Iranui, Čilei, Pietų Afrikai, Rodezijai. Tuo tarpu komunistinių tironijų nei ekonominiai varžymai, nei viešoji nuomonė beveik nelietė. Toks dvigubas matas ne tik susilpnino žmogaus teisių veiksmingumą, bet sudarė didelį pavojų tiems kraštams, kur pusiausvyra tarp reliatyvios laisvės ir chaoso buvo gana silpna. O chaosais gudriai naudojasi liaudies "demokratijas" kurianti komunistų partija.11

Galbūt tokia prieštara žmogaus teisių taikyme yra ideologinės maišaties pasėka, o ne Amerikos abejingumas kitų laisvei apskritai. Amerikos atsakomybė istorijai šiuo metu yra daug didesnė negu ji buvo, sakysime, prieš imtą metų. Netrūksta nūdienei Amerikai medžiaginių jėgų (ūkinės ir karinės technologijos) šiai atsakomybės naštai pakelti. Jai trūksta dvasinės energijos ir aiškių tikslų, kuriuos pagimdo tikėjimas į aukštesnį pašaukimą. Senoji Amerika nebuvo tokia turtinga ištekliais kaip dabartinė. Bet ji jautėsi Apvaizdos pašaukta laisvės misijai pasaulyje. Iš tokio tikėjimo ji sėmėsi drąsos dabarties veiksmams ir šviesios ateities planams. Vargu ar kas šiandieninei Amerikai vadovaujančių žmonių betiki į Apvaizdos jai skirtą užduotį. Užtat, dienos nauda besivadovaudamas, tas pats Amerikos prezidentas gali lengva širdimi iškeisti draugus į priešus, be jokių sąlygų tiesti raudoną kilimą po žmogaus teisių neigėjo kojomis ir tuo pačiu metu plakti laisvesnių kraštų valdžias.12

b. Legalistinė tuštuma

Antroji dvasinės krizės apraiška yra perdėtas legalistinis formalumas Amerikos viešosiose institucijose ir net žmonių galvojime. Išblėsus teistinei pasaulėžiūrai, kuria remiasi šio krašto konstitucija, viešųjų reikalų tvarkyme paliko dvi alternatyvos: atsiradusią tuštumą užpildyti nauja ideologija sakysime, sekuliariniu humanizmu) ar laikytis pa-saulėžiūriškai bešališko formalizmo. Amerikos valdžia renkasi šią paskutiniąją išeitį. Jos įstaigos stengiasi ribotis pragmatiškų, apčiuopiamų dalykų tvarkymu, palikdamos pasaulėžiūrinius klausimus privačiai iniciatyvai (individualinei ar grupinei). Skrupulingai dabojama, kad viešosios institucijos pasaulėžiūriniuose klausimuose pasiliktų visiškai neutraliomis. Viešosios mokyklos, pvz., privalo ribotis tik žinių perdavimu, neįjungiant jokio religinio ar pasaulėžiūrinio turinio. Lygiai ir teismų sprendimuose neprivalo atsispindėti teisėjo pasaulėžiūra. Bet ar toks grynas bešališkumas praktikoje yra įgyvendinamas? Gyvenimo faktai į šį klausimą duoda neigiamą atsakymą.

Žinoma, kad Amerikos aukščiausiojo teismo teisėjai visad konstituciją aiškino savo asmeninės pasaulėžiūros ar savo laiko ekonominių bei politinių teorijų perspektyvoje. Antai 1856 m.
liausiąs teismas nusprendė, kad juodųjų vergų vaikai negali tapti Amerikos piliečiais ir naudotis piliečio teisėmis ir laisvėmis. Ir šiandieniniuose teismuose atsispindi laiko dvasia. Pvz., Manhattano teisėjas išteisino 14 m. prostitutę, pastebėdamas, kad "seksas už atlyginimą yra pramoga". Arba, sakysime, Naujosios Meksikos teisėjas atmetė bylą, iškeltą prieš 23 m. moterį, už lytinių santykių praktikavimą su 15 m. berniuku. Mat, anot teisėjo, minėtoji moteris nenusikalto, bet padarė gerą darbą, prisidėdama prie berniuko lytinio auklėjimo, kuris yra būtinas asmenybės brendimui ir būsimam šeimos gyvenimui.13 Vadinasi, teisėjai savavališkais sprendimais bando tvarkyti viešąją dorą.

Sunku pasaulėžiūrinį bešališkumą išlaikyti ir viešosiose mokyklose. Bažnyčios ir valstybės atskyrimo teisės priedangoje buvo pašalintas religijų dėstymas, malda ir kiti religiniai simboliai iš viešųjų mokyklų. Paskutiniu metu bandoma ųž-trinti dar jose užsilikusius kitus krikščioniškos tradicijos pėdsakus. Pernai, pvz., pilietinių laisvių sąjunga Lincoln, S. C. gimnazijoje per teismą uždraudė mokyklos chorui giedoti kalėdinę giesmę "Tyli naktis". Ta pati organizacija taip pat teismo keliu neleido chorui giedoti kitos kalėdinės giesmės (Sioux Falls, S.D.).14 Pilietinių laisvių ieškotojai pasiryžę pašalinti iš viešųjų vietų visa, kas tik primena Kristaus dievybę. Mat, jie argumentuoja, kad religinių jausmų išreiškimas viešose vietose esąs tikėjimo užmetimas kitiems. Panaši logika galėtų tvirtinti, kad tikėjimo pareiškimo uždraudimas viešose vietose yra netikėjimo užmetimas tikintiesiems, kurių yra dar absoliutinė dauguma šiame krašte. Pagaliau savo laiku aukščiausiojo teismo teisėjas William O. Douglas įžvalgiai pastebėjo, kad Amerikos žmonės yra religingi ir jų institucijos remiasi aukščiausios Būtybės prielaida. Gi skirtų ar išrinktų valstybės tarnautojų pareiga ir yra tautos valią aiškinti ir ją vykdyti, o ne jos tikėjimą griauti. Atrodo, kad toji dieviškos Būtybės prielaida paliko nustumta į šalį. Tuo tarpu Dievo sostui žmogaus sieloje ištuštėjus, į jį pradeda kabintis visokie kiti dievukai: sekuliarinis humanizmas, hedonizmas, marksizmas, seksizmas, narkomanija, kultizmas ir dar daugybė kitokių religijos pakaitalų. Beje, legalistinė dvasia šitiems dievukams nejučiomis labai patarnauja.

Kaip matėme, legalizmas praktikoje nepajėgia išlaikyti pasaulėžiūrinio bešališkumo. Nepajėgia jis atsispirti ir prieš kitas piktnaudžiavimo formas. Kaip žinome, legalistinė pažiūra pabrėžia formą ne turinį, veiksmų eigą, ne jos išdavas, įstatymo raidę, ne jo dvasią, taisykles, ne jų tikslingumą. Sakysime, legalizmas teisinėje praktikoje rūpinasi labiau paties teismo eiga negu teisybe, tai yra, kaltojo nubaudimu ar nekaltojo išteisinimu. Bet įstatymo raide paremtą viešąją tvarką lengvai apeina visokie sukčiai, apgavikai ir nusikaltėliai. Jiems reikalinga tik lėšų, kad galėtų pasisamdyti gudriausius advokatus. O tie, nesunkiai suradę teisminėj procedūroje skyles, pro jas ir praveda savo klientus. Politikoje legalizmui svarbu, kaip krašto valdžia buvo sudaryta, o ne kaip ji valdo. Ar ji buvo žmonių rinkta, ar perversmo, ar paveldėjimo keliu atsirado.15 Arba vėl. Legalistinis klimatas yra pati derlingiausia dirva biurokratijai. Ji želdina biurokratus kaip grybus po lietaus. O tie, norėdami pateisinti savo egzistenciją, skandina žmones potvarkių bei įstatymų jūroje.16 Net ir gydomąsias įstaigas popierizmas pradeda suparaližuoti. Sakysime Pensilvanijos valdžios psichiatrinėse ligoninėse gydomasis personalas praleidžia daugiau kaip pusę savo darbo laiko "begydydamas" popierių.

Tačiau bene vešliausiai auga teisininkų rasė

ELENA KEPALAITĖ PAMINKLAS (bronza). 15 in., 1978
Amerikoje. 1958 m. vienam teisininkui teko 1,879 gyventojai. Po 20-ties metų (1978) 468 Amerikos gyventojai turėjo vieną advokatą. Nuogąstaujama, kad netrukus Amerikos visuomenė bus advokatų, kaip alkanų skėrių, nusiaubta. Jie žino, kaip sau darbą užsitikrinti. Gausiai dalyvaudami įstatymų leidiminėj valdžios šakoj (65% senatorių yra advokatai), jie išleidžia kuo daugiau ir kuo kompli-kuočiausių įstatymų. Tiems įstatymams paaiškinti reikalinga vėl naujų advokatų būriai. Pagaliau teisininkai moka pataikauti ir amerikiečio aistrai bylinėtis. Nūdien atrodo, kad Amerika tapo viena didžiule teismo sale. Visi veda į teismą visus. Kaliniai kalėjimo administraciją, parapijiečiai dvasiškius, ligoniai gydytojus, mokiniai mokyklas, žmonos savo vyrus ir t.t.17 Netrukus turėsime įstatymą, kuriuo pasiremdami vaikai trauks į teismą savo tėvus už nesugebėjimą jų auklėti.

Tačiau legalistinė dvasia pakenkia ne tiek amerikiečio kišenei, kiek jo charakteriui. Žinome, kad legalistiniam klimate iškilusios naujos idėjos, iniciatyva veikimui ar drąsa vadovauti tuoj pat užslopinama biurokratiniais varžtais. Blogiausia, kai legalistinė dvasia palaužia žmoguje aukos, susivaldymo, altruizmo bei pasišventimo polėkius. Tuomet žmonės pradeda stumti savo elgesio normas iki pat įstatymų ribos. Dora sutapatinama su civiliniais įstatymais. Kas įstatymais leista, tas ir dora. Iš šios prielaidos beveik nebeišvengiamai nuslystama į legalistinės doros žemiausią laipsnį — daryk viską, ką tik nori, tik žiūrėk, kad nebūtum pagautas.18 Vadinasi, suvesti elgesio normas į teisinę sistemą yra ne kas kita, kaip suniekinti žmonių moralę. Ne be pagrindo Aleksandras Solženicynas legalistinę sistemą aštriai puolė 1978 m. Harvardo universitete pasakytoj kalboj. Ten jis pabrėžė, kad visuomenė, neturinti jokių objektyvių teisinių normų, yra baisi. Bet visuomenė be jokių kitų, o tik su teisinėm normon taip pat nėra žmogaus verta. Mat, tik teisinėm normon besivadovaujančiam krašte konstitucijoje įrašyta piliečio teisė į laimės siekimą lengvai iškrypsta į egoistinę sauvalę.

d. Laimės siekimo iškraipymas
Amerikos nepriklausomybės paskelbimo aktas, būdamas aukščiausia žmonijos politinių aspiracijų išraiška, neatimamų žmogaus teisių grupei priskyrė ir teisę į laimės siekimą. Užtat politinė krašto struktūra privalo šią žmogui įgimtą teisę apsaugoti ir ją puoselėti. Tokiu būdu naujai gimusios Jungtinės Valstybės laikė savo pareiga patarnauti gyventojams siekiant laimės. Vadinasi, Amerikos valdžia nesitenkino tik privatinės nuosavybės apsauga, bet įsipareigojo sudaryti sąlygas, kuriose laisvu ir kūrybingu pasirinkimu gyventojai galėtų pasiekti asmeninių gerovių. Nepamirškime tačiau, kad Amerikos kūrėjai nenurodė nei kas ta laimė yra, nei kur ji yra. Netvirtino jie, kad kiekvienas pilietis turįs įgimtą teisę į laimės suradimą. Jie tik pabrėžė žmogiškos būtybės teisę į laimės ieškojimą. Ar iš tikrųjų pilietis suras sau laimę, priklausys nuo to, kaip jis panaudos savo laisvę ir savo talentus. Pačios laimės konkretizavimas yra žmogaus vaizduotės, išradingumo ir jo pastangų išdava. Atrodytų, kad kasdienybėj laimė yra tai, kuo individas ir visuomenė nusprendžia ją esant. Todėl įvairūs individai ir įvairios grupės gali įvairiai laimę suprasti ir skirtingais būdais jos gyvenime ieškoti. Bet šalia privatinės laimės Amerikos tėvai pažino ir taip vadinamą viešąją laimę. Jeffersonas pabrėžė ne tik piliečio teises į privačios laimės siekimą, bet ir jo pareigą angažuotis visuomenės gerovei, tai yra, viešai laimei.

Tačiau kyla abejonė, ar žmogus, būdamas ribota ir klystanti būtybė, iš viso sugebės suvokti, kas yra jo laimė ir kur ji slypi? Ar ieškodamas laimės, jis nesusiras sau nelaimės? Pagaliau ar būdamas savanaudis, žmogus pajėgia išlaikyti pusiausvyrą tarp privatinės naudos ir visuomenės gerovės? Kur yra tikros laimės supratimo ir jos pasirinkimo laidas? Anksčiau minėjome, kad Jungtinių Valstybių tėvai asmeninės Dievybės buvimą laikė tikru dalyku. Jie tikėjo, kad Apvaizdos ranka į žmogaus širdį idėjo laimės troškimą. Užtat jie ir pasitikėjo, kad ta pati ranka ir vadovaus laimės siekimui, reikšdama savo Valią per tautos (liaudies) valią. Todėl Kūrėjo vedama tauta sugebėsianti kiekviename istoriniame laikotarpyje atpažinti, kur glūdi jos gerovė, ir ją pasirinkti. Vadinasi, tautos valia būtų raktas Dievo valiai atspėti. Vox populi vox Dei, kaip sakydavo senieji romėnai. Juk visi žmonės vienu laiku klysti negali. Tas pats Dievo balsas, kalbąs per asmens sąžinę ir tautos valią, padėsiąs išlaikyti pusiausvyrą tarp asmeninės ir viešosios (bendruomeninės) laimės, tarp egozimo ir altruizmo.

Kol tauta ir jos vadai krikščioniško teizmo prielaida tikėjo, tol laimės siekimą buvo galima išlaikyti deramoj perspektyvoj. Bet krikščioniškai pasaulėžiūrai sumenkėjus, iškrypo ir laimės ieškojimo vėžės. Amerika yra technologijos dominuojama verslinė civilizacija. Šitoji civilizacija ir įtikino žmones, kad laimę galima rasti aukštam medžiaginio gyvenimo lygyje. Jei taip, tai ištaigingai patogus gyvenimas turėtų būti pirminiu krašto gyventojų tikslu. Bet šiam tikslui pasiekti reikią, kad verslas ir pramonė turėtų laisvas rankas
(laissez faire filosofija). Priėmus šitokią prielaidą, darėsi sunku atsispirti pagundai, kuri krašto laisvę ir gerovę tapatino su laisvu verslu. Atrodė, lyg krašto gerovė būtų verslinės ir gamybinės laisvės išdava. Tokia išvada anaiptol neatitinka Amerikos steigėjų minčiai. Jie nekovojo už šalies politinę nepriklausomybę tik tam, kad pašalintų skurdą ar pakeltų krašto produkciją. Laisvės jie ieškojo ne vartojime, bet kūryboj. Turtas jiems buvo tik priemonė pilnesniam ir žmoniškesniam gyvenimui. Suvesti nepriklausomybės akte ir konstitucijoj pabrėžtas savaime aiškias tiesas ("self evident truths") į laisvę gamybai, vartojimui ir uždarbiui, reikštų suniekinti anuos idealus ir viešąją laimę (visuomenės gerovę) išbraukti iš laimės sąrašo.

Krikščioniškai perspektyvai ir bendros gerovės idėjai iš gyvenimo pasitraukus, nebeliko, kas prilaikytų žmonių polinkius į savanaudiškumą. Sekdama "do your own thing", privatizmo liga apėmė visą kraštą. Žmonės pasinėrė įvairių pergyvenimų ieškojime ir daiktų gausybėje. Krizės metu amerikietis nebeklausia, kas atsitiks su jo kraštu, bet kas nutiks jam ir jo šeimai. Individualiniai ir grupiniai interesai nustūmė visos Amerikos interesus į periferiją. Grupinis savanaudiškumas užliejo net ir Amerikos užsienio ir vidaus politiką. Susidarė visokių etninių grupių, kurios stengiasi užsienio politiką pakreipti savo kilmės krašto naudai.19 Juodieji amerikiečiai, graikai amerikiečiai, arabai amerikiečiai ... ir stipriausia, geriausiai organizuota Amerikos žydų grupė. Visos jos rūpinasi labiau savo kilmės kraštų reikalais, negu visos Amerikos gerove. Tokių grupių spaudžiami rinktieji tautos atstovai ne kartą balsuoja prieš savo įsitikinimus, ne visos šalies, bet anų grupių naudai.20 Tuo tarpu gerai žinome, kad pluralistinė tauta negali likti stipri, neturėdama idealų bei interesų, kurie jungtų visus gyventojus.

Kartais atrodo, kad net ir pats Amerikos prezidentas viso krašto ir laisvų tautų interesus lenkia savo naudai. Pasak Martin Schram ("Washington Post") pvz., prezidentas Carter taip nekantriai laukė santykių "normalizacijos" su Kinija, kad jos net nepaprašė formaliai užtikrinti, kad nepuls Formozos jėga. Mat, tokiu diplomatiniu "pasisekimu" jis tikėjosi laimėti populiarumą krašte.21 Individualių interesų (laimės) vilionėms nepajėgia atsispirti ir tautos rinktieji atstovai — senatoriai ir kongresmanai. Komunistų ekspansija, infliacija, užsienio prekybos milžiniškas deficitas, federalinės valdžios auganti skola, energijos trūkumai, . . . korupcija, atrodo, jiems galvų nekvaršina.22 Ištaigingai gyvendami, tautos rinktieji labiau rūpinasi savo ir savo grupių reikalais. O tų grupių tiek daug.
Fabrikantai, pirkliai, darbininkų sąjungos, gydytojų sąjunga, moterų laisvintojai, abortų propaguotojai, ir daugybė kitų, aklai, kartais net fanatiškai, siekia savo tikslų bei "idealų", nepaisydami bendros gerovės. Tuo tarpu kongresas, lyg laivas be kapitono, blaškosi politinėj jūroj, nusėtoj pavojingom grupinių interesų atlaužom. Rodos, lyg niekas nebenori aukotis krašto labui, laukdami, kol kiti tai padarys Taip laimių svarstyklėse individualioji laimė visai nusvėrė bendrąją laimę.

d. Laisvė laimei
Amerikos konstitucija pripažinusi žmogui teisę į laimės siekimą turėjo pripažinti jam teisę ir į laisvę. Juk laisvė yra viena iš pagrindinių sąlygų laimės siekimui užtikrinti. Ji leidžia ne tik laimę savaip suprasti, savaip jos siekti, bet net ją iškreipti. Tačiau modernioje visuomenėj pagrindinė rolė tenka minties ir žodžio laisvei.23 Mat, be jos negalima demokratijos įgyvendinti, o su ja neįmanoma diktatūros išlaikyti. Sakyto ir rašyto žodžio laisvės ugnyje sutirptų bet kokios diktatūros pančiai. Pagaliau be minties reiškimo laisvės nebūtų galima nei mokslų pažanga, nei meninė kūryba, nei tiesos ieškojimas, nei tikėjimo išreiškimas. Ne be reikalo Amerikos patriarchai žodžio ir minties laisvę padėjo demokratinio statinio pamatuose. Juk spaudos ir žodžio laisvė yra būtina tiems, kurie tiesioginiai ar netiesioginiai dalyvauja politiniuose sprendimuose. Demokratinė savivalda reikalauja, kad jos nariai būtų susipažinę su įvairiom politinėm idėjom, praktiniais krašto reikalais, bei klausimais ir jų sprendimais. Šiam tikslui pasiekti Amerikos konstitucija pasižada apsaugoti idėjų rinką, užtikrindama, kad visoms pažiūroms ji būtų vienodai prieinama. Iš kitos pusės ta pati konstitucija palieka ir "pirkėjams" atvirą priėjimą prie idėjų rinkų, kad jie savo nuožiūra galėtų jas kritiškai įvertinti. Anaiptol tokią laikyseną nereikia aiškinti abejingumu tiesai. Amerikos kūrėjai nesutapatino tiesos su klaida. Jie buvo įsitikinę, kad tiesai nėra jokio pagrindo bijoti klaidos. Nevaržoma tiesa visad nugalėsianti klaidą.

Be abejo, konstitucijos autoriai suprato, kad žodžio ir minties laisvė visad kels įtampą ir net konfliktus visuomenėje. Bet jie taip pat suvokė, kad nuomonių sankirta yra būtina gyvenimo pažangai. Gal dėl to pirmoji konstitucijos pataisa net skatina tam tikro laipsnio sankirtį tarp krašto piliečių ir jų valdžios. Amerikos teismai taip skrupulingai saugoja spaudos laisvę, kad jai net leidžia tam tikrą faktų iškreipimo dozę, kurią jie vadina "breathing space".24 Tačiau kartais ta kvėpavimo erdve besinaudodama, spauda gali prieiti prie pat krašto išdavimo briaunos. Sakysime, 1971 m. Pentagono dokumentų išvogimo byloje vyriausias teismas patvirtino spaudos teisę sužinoti visa, ką tik gali ir paskelbti visa, ką tik sužino, net jei tos žinios būtų ir vogtos. Vis dėlto teismas šiuo atveju padarė vieną išimtį. Jei aišku, kad žinių paskelbimas padarytų betarpiškos ir katastrofiškos žalos kraštui, tuomet tokių žinių paskelbimas spaudoje yra neleistinas.25 Praktiškai tarp nekenksmingų ir katastrofiškų žinių dar yra labai plati tarpinė skalė. Joje gali tilpti priešo špionažui labai vertingų žinių.

Praktikoje ir laisvos idėjų rinkos mintis sunkiai įgyvendinama. Amerikoje didieji komunikacijos šaltiniai (televizija ir laikraščiai) yra keletos bendrovių rankose. Jos visos išpažįsta (viešai ar slaptai) savą politinę ideologiją ir pasaulėžiūrą. Tomis pasaulėžiūrinėmis prielaidomis vadovaudamosi, jos žinias renka, redaguoja ir aiškina, vienus faktus nutylėdamos, kitus pabrėždamos. Sakysime, didžioji spauda nutylėjo pietų Sudano negrų skerdynes, kurios vyko maždaug Vietnamo karo metu. Menkai Vakarų didžioji spauda tesidomėjo Pol Pot valdžios pravestu Kambodijos gyventojų naikinimu. Arba vėl, vakarietiškoji spauda nėrėsi iš kailio girdama Kinijos ministro pirmininko pavaduotoją Teng Hsiao-ping jo lankymosi metu Amerikoje. Kai kurie laikraščiai Tengą pavadino įžymiausiu pasaulio vadu. Kiti pastebėdami, kad jo filosofija svetima ir pasibjaurėtina, vis tiek ragino amerikiečius Tengą priimti šiltai ir nuoširdžiai. Mat, jis yra gyventojais gausiausios pasaulyje šalies galva. Tik mažieji laikraštukai išdrįso paminėti, kad šis "įžymiausias pasaulio vadas" buvo tiesioginiai įsivėlęs į keliolika kartų už Hitlerio didesnį žmonių žudymą.26

Komunikacijos tinklai pasirodė besą šališkai atrankūs ir tautinių grupių atžvilgiu. Prasidėjus, pvz., žydų spaudimui sovietinėj Rusijoj ir vakaruose pradėta daugiau kalbėti apie žmogaus teisių pažeidimus sovietijoje. Bet, tiesą sakant, ir čia žinios perduodamos su tam tikra atranka. Praeitais metais Amerikos televizija ir laikraščiai gausiai informavo vakarų pasaulį apie Rusijos disidentų, Anatolijaus Šaranskio ir Aleksandro Ginsburgo teismą. Tuo tarpu nutylėjo lietuvio Viktoro Petkaus žymius darbus už žmogaus laisvę Lietuvoje.27 Jis, pvz., suorganizavo grupę žmonių Helsinkio susitarimų prasižengimams Lietuvoje sekti. Iš 49 savo gyvenimo metų 16-ka praleido rusų kalėjimuose.

Idėjų varžyboms laisvoje rinkoje trukdo ir nenumaldomas noras pasipelnyti. Visiems žinoma, kad trys didieji amerikiečių televizijos tinklai (ABC, CBS ir NBC) tarp savęs stipriai lenktyniauja. Bet tos varžybos vyksta ne dėl programų pranašumo, bet dėl jų įvertinimo. Žymus amerikiečių rašytojas štai ką sako: "Galėdami pasirinkti tarp puikios humanistiškos dramos ir visiškai beverčio ir pažeminančio šiukšlių gabalo, visi tie trys tinklai pasirinks vieną tų, kuris atneš aukštesnį įvertinimą (ratings)".28 Prisiminkime, kad televizijos programų vertė matuojama ne jų kokybe, bet žiūrovų skaičiumi. Juo didesnis žiūrėtojų skaičius, tuo vertingesnė ir programa. Mat, augant žiūrovų skaičiui, auga ir dolerių sumos televizinės komunikacijos savininkų kišenėse. Juk juo gausiau kuri nors programa žiūrima, juo brangesnis jos reklaminis laikas. Tuo būdu televizijos vertinimą pavedus masių skoniui, puikios programos virsta retenybe.

Verslinė kultūra idėjų laisvą rinką piktnaudžiauja ir reklaminėm šiukšlėm. Kokios jos bebūtų, rimtos, šventos ar juokingos, visos programos reklamomis sukapojamos į gabalus. Sakoma, kad reklamomis patraukus vartotojus, kylanti prekių paklausa, su ja ir gamyba. Atrodytų, kad reklamos yra neišvengiama ūkinės pažangos išdava. Tačiau šis dėsnis, atrodo, nėra pritaikomas visiems ūkiškai pažengusiems kraštams. Štai vakarų Vokietijoje ir Japonijoj televizijos reklamoms labai mažai teskiriama laiko. Tuo tarpu, proporcingai vertinant, šių kraštų pramonė yra pajėgesnė už Amerikos. Ar tik panašiai neap s įgaunamą galvojant, kad reklamų dėka Amerikos gyventojai gali nemokamai žiūrėti televizijos programas. Milijardai išleidžiami gaminius reklamuojant. Bet juos parduodant, tie milijardai vėl sugrįžta į gamintojų kišenes. Vadinasi, vartotojai apmoka ir už reklamas, ir už "laisvą" idėjų rinką komunikacijoj.

Jau Amerikos kūrėjai patyrė, kad laisva idėjų rinka, lyg dviašmenis kardas, demokratiją ir gina, ir ją lengvai pažeidžia. Visos laisvės, o ypač spaudos, reikalauja vidinės savitvardos ir dvasios kilnumo. Kitaip jos gali būti lengvai piktnaudžiaujamos savanaudiškiems tikslams. "Apverkiu" — skundėsi Thomas Jefferson, — "puvimu užsikrėtusią padėtį, į kurią pateko spauda. Apverkiu pragaištingą, vulgarią ir melagingą dvasią tų, kurie į ją rašo . . . Tačiau, tai yra blogis, kuriam nėra vaistų. Mūsų laisvė priklauso nuo spaudos laisvės, kurios negalima apriboti, jos visai nepraradus".29 Negeresnė ir šiandieninių rašytojų dvasia. Kartais jie pasirodo net piktesni už dykumų šakalus. Pradeda plėšyti dar gyvą kūną nelaukdami, kol jis mirs. Dar liūdniau. Yra nūdien laikraštininkų, kurie drasko ne tik mirtinai sužeistus žmonių kūnus, bet stengiasi pakirsti ir viso krašto gyvybę.30 Kaip anuomet, taip ir dabar nėra jokių vaistų spaudos laisvės piktnaudžiavimo ligai pagydyti. Jei patys komunikacijos tinklų valdytojai (grupės ar paskiri asmenys) nebeturės savo širdyse idealų, jei jie bus pasiryžę sunaikinti tuos principus, kuriais rėmėsi Amerikos kūrėjai, tai esanti santvarka jų užmačių sukliudyti negalės. Iš tiesų, laisvės ir laimės siekiai palikti be Transcendencijos kelrodžių lengvai individualinių interesų suvedžiojami.

Vis dėlto Amerikos žmonių religiškumas taip lengvai neišblunka. Atrodo, lyg jie nepasitenkintų vien "pasaulietiškom" laimėm. Net ir daugėjant pasaulietiškų laimių šaltiniams, amerikiečiai vis dar tebelaukia, kad religija juos padarytų laimingais.31 Tačiau senajam Dievui "mirus", tai yra, didžiosioms vakarų religijoms sustingus instituciniuose rėmuose, milijonai pasileido ieškoti naujų dievų, naujų religijos pakaitalų. Atėjo dienos, kaip sakė Izraelio pranašas Amos, dvasios alkio vedami Izraelio vaikai išskubėjo į dievų rinką. Užtat šio rašinio trečioje dalyje ir bandysim pirkėjus palydėti į dievų turgavietę.
(Bus daugiau)

1. Jean Mouroux, The Meaning of Man, New York: Sheed & Ward, 1948, 268.
2. Christopher Dawson, Inquiries into Religion and Culture, New York: Sheed & Ward, 1937, X.
3. B. Malinowski, "Culture as a Determinant of Behaviour", veikale Factors Determining Human Behaviour, Cambridge, Mass., 1937, 162.
4. Abi, Sovietų Sąjungos ir Amerikos, konstitucijos atskiria Bažnyčią nuo valstybės. Pirmoji tai daro dėl to, kad marksizmui duotų valstybinės ir "mokslinės" religijos privilegijas. Antroji (Amerika) gi tuo atskyrimu uždraudžia valstybei kištis į bet kokius religinius reikalus, paliekant piliečiui pilnutinę laisvę religijos pasirinkimui ar atmetimui. Bet abi tos sistemos remiasi pasaulėžiūrinėm -filosofinėm prielaidom.
5. Alexis de Taąueville, Democracy in America, Vintage Books, 1954, Vol. I, 314.
6. Gilbert K. Chesterton, What I Satv in America, London: Dodd, Mead & Company, 1922, 12.
7. Paimta iš Christopher F. Mooney, S.J., Religion and American Dream. The Search for Freedom Under God, Philadelphia: VVestminster Press, 1977, 18.
8. Amerikos tikėjimas į Apvaizdos jai skirtą misiją dar tebėra išreikštas vieno dolerio banknote. Tačiau visad tarp simboliškai pavaizduoto idealo ir gyvenamos tikrovės palieka gili spraga. Toks idealo ir realybės paradoksas lydėjo ir "naująjį pasaulį". Laisvė ir priespauda, perteklius ir skurdas, idealizmas ir altruizmas buvo pažįstami ir "antrojo Izraelio" vaikams. Anaiptol šis faktas dar nesumenkina misijos pajautimo.
9. Kari Jaspers, The Future of Mankind, The University of Chicago Press, 1961, 101.
10. Sydney E. Ahlstrom, A Religious History of the American People, Yale University Press, 1973, 1080.
11. Štai tragiškas Irano pavyzdys. Amerikos valdžia spaudė karalių, kad jis sušvelnintų savo valdžią nenusistovėjusiani krašte. Toks spaudimas sumažino karaliaus autoritetą, degė fanatiškų šiitų aistras, padidino radikalių maiStooiiiĮ lūkesčius. Atleidus dangtį priešingų srovių vulkanas ir išsiveržė sutirpdinęs demokratinių laisvių viltis Dievo* valstybės verdančioj lavoj.
12. Sakysime, be jokių sąlygų staigus komunistinės Kinijos diplomatinis pripažinimas ir vienašališkas gynybos sutarties su Formoza nutraukimas yra būdingas tokio elgesio pavyzdys. Carterio administracijos laikysena Čilės ir Khumeoio Persijos, Muzorevvos ir Nkomo atžvilgiu nerodo aukštais moralės principais paremtos politikos.
13. Paimta iš Catholic League for Religious and Civil Rigfctf, Vol. 5, No. 10, October, 1978.
14. Žiūr. Catholic League Netosletter, Vol. 6, No. 2, Febru.-.r-1979.
15. a. Būdingi įstatymų piktnaudžiavimo pavyzdžiai: "Freedom of Information Act" užtikrina lengvą priėjimą prie federalinės valdžios dokumentų. Juo ypač naudojasi organizuoti nusikaltėliai, kad sužinotų įskundėjų pavardes. To pasėkoje informuotojų skaičius sumažėjo net 60%. Vokietis Arno Arndt išgalvojęs virš šimto fiktyvių pavardžių "susigrąžino" iš IRS pusę milijono niekad nemokėtų mokesčių. Tuo pačiu metodu naudodamasis vietnamietis Hong Duong gavo iš IRS 150,0000 dolerių. Tokiu "uždarbiu" sakoma verčiasi net kaliniai.
b. Legalistinio mentaliteto pavyzdys. Nesenai US News ir World Report žurnalas padalijo visas pasaulio valstybes į tris grupes: laisvos, dalinai laisvos ir nelaisvos. Nelaisvųjų sąraše randame, pvz., Kambodiją, Kiniją, Albaniją ir kitas. Tame pačiame sąraše matome patalpintas ir Argentiną, Čilę, Rodeziją. Legalistiniu - formaliniu atžvilgiu toks padalijimas yra visai tikslus. Nei Argentinos, nei Čilės valdžios nėra piliečių išrinktos. Tačiau pagrindinių ir civilinių teisių požiūriu pastarosios dvi pietų Amerikos valstybės skiriasi nuo Azijos diktatūrų kaip diena nuo nakties. Žiūr. U.S. Netos ir World Report, December 4, 1978.
16. Apskaičiuota, kad kiekvienais metais amerikiečiai praleidžia 785 milijonus valandų, pildydami ir tvarkydami 4,987 įvairių rūšių federalinės blankas. Išvertus į dolerius, ta visa procedūra kiekvienais metais kainuoja apie 100 milijardų. Žiūr. U.S. Netos ir World Report, June 26, 1978.
17. Pora pavyzdžių: buvęs Michigano universiteto studentas iškėlė universitetui 853,000 dolerių ieškinį už iškentėtą psichologinį skausmą, gavus pažymį "D" vietoj laukto "A" vokiečių kalbos kurse. Arba vėl. Kalinys nuteistas ilgesniam laikui kalėti už pabėgimą iš Pennsylvanii s kalėjimo patraukė į teismą šerifą ir du sargus už ta: kad jie jo stropiai nesaugoję ir todėl jis galėjęs pabėgti. Kalinys reikalauja vieno milijono kompensacijos. 24 metų vyras Colorado valstijoje kelia tėvams bylą, reikalaudamas iš jų 350,000 dolerių. Mat, tėvai juo nesirūpinę vaikystėje ir tokiu būdu jį padarę netinkamu gyventi suaugusių, brandžių žmonių visuomenėj. Žiūr. U.S. News ir Worid Report, December 4, 1978.
18. Atrodo, 4cad paskutiniais metais sukčiavimas ypač paplito valdžios tarnautojų tarpe. Vien 1978 m. 168 valdžios tarnautojai buvo nubausti už sukčiavimą. Spėjama, kad gydytojų, ligoninių, vaistinių, prieglaudų sukčiavimai mokesčių mokėtojams kainuoja į metus per 8 milijardus dolerių Matyt, gobšumas pinigui suvilioja ne tik "General Service Administration" tarnautojus, bet ir didžiųjų naftos įmonių savininkus. 19. Atkreipimas dėmesio į grupių reikalus yra sveikas dalykas.
Kitaip jos gali b$ti visai pamirštos. Tos grupės darosi
kraštui žalingos jfik tada, kai jos savo veiksmų nebema-
tuoja viso krašte gerovės matu.
20. Juodųjų amerikiečių blokas, pvz., turėjo lemiamos įtakos, kad prekybos blokada Rodezijai nebuvo nuimta. Tokiu būdu taikingas perėjimas į daugumos demokratiją pasidarė labai sunkus. Tuo tarpu tas pats blokas entuziastiškai sutiko komunistų remiamos organizacijos (ZAPU) vadą Joshua Nkomo. Jį apdovanojo ne tik gražiais žodžiais, bet ir gausiais doleriais. Tarp kitko, Nkomo grupė nušovė du keleivinius lėktuvus ir išlikusius gyvus civilinius keleivius vietoje sušaudė. Jo partizanai nužudė ir keletą misijonierių. Bet tų faktų nepaisydamas, pastorius Ralph Abernathy sulygino Nkomo su Benjaminu Franklinu. Graikų amerikiečių grupė taip pat per eilę metų sėkmingai blokavo Amerikos ginklų pardavimą Turkijai. Jei tokia Amerikos laikysena būtų dar ilgiau tęsusis, vakarai būtų praradę stipriausią sąjungininką prieš komunistinę Rusiją.
21. Žiūr. Human Events, March 3, 1979, 174.
22. 1977 kongresas pasikėlė sau algas net 29%. Be to, kon-gresmanai ir senatoriai turi daugybę privilegijų, kaip, pvz., gerai apmokamų tarnautojų krūvas, pigų maistą senato valgy kloję, papigintus degalus senatorių mašinom ir t.t. Federalinės valdžios skola nuo 18 milijardų 1928 m. pakilo iki 780 milijardų 1978 m. Už dvejų metų (1980) skola pašoks iki 892 milijardų. Skolos nuošimčiai sudarys 12% federalinio biudžeto. Tarp kitko, 20% dabartinės biudžeto skolos jau yra svetimšalių rankose. 1970 m. buvo tik 5%.
Apskaičiuojama, kad apie 50 milijardų dolerių per metus iš federalinio biudžeto išslysta į išeikvotojų rankas ir į kvailus ir nereikalingus projektus. Jungtinės Valstybės šiuo metu proporcingai mažiau pinigų išleidžia moksliniams tyrinėjimams, negu Sovietų Sąjunga ar Vakarų Vokietija. Vienok krūvos pinigų išmėtomos nereikalingiems "moksliniams" tyrinėjimams. Antai žemės ūkio ministerija išleido 118.000 dolerių vienai studijai, kuri sužinojo, kad amerikietės motinos nemėgsta lyginti vaikų drabužių. Arba vėl, kita šimtatūkstantinė suma išmesta paleistuvystės namų "tarnautojų" elgesiui studijuoti Peru valstybėje. Ne kitaip einasi ir su užsienio prekyba. 1978 m. užsienio prekyboje turėta 28.4 milijardų deficito. Šiandien Amerikos darbo našumas yra priešpaskutinėje vietoje visų pramonės kraštų eilėje. Įdomu, kas atsitiks, kai Amerikos technika pasinaudoję komunistų kraštai užlies šį kraštą pigiom prekėm? Turbūt ateities kartoms paliks tik dvi alternatyvos: susiveržti stipriai diržus ar parduoti pusę Amerikos žemyno, kad apmokėjus tėvų ar senelių padarytas skolas.
23. Šioje vietoje laisvės svarstymus apribojame tik komunika-
cijos laisve, į kurią įeina spauda, televizija, radijas,
kinai, teatras ir kitos žinias bei idėjas skleidžiančios priemonės. Kiti laisvės apraiškų pavidalai buvo nagrinėti ankstyvesniuose "Aidų" numeriuose. Žiūr. Aidai, 1977, Nr. 7, 289-296; 1977, Nr. 8, 354-359; 1977, Nr. 9, 413-418.
24. Tokią "Breathing space" sampratą aiškiai pailiustruoja New York Times dienraščio ir Sullivan byla. M. Luther Kingui aukų rinkrmo vajuje New York Times įdėjo skelbimą, kuriame buvo suminėta neteisingų tvirtinimų apie Alabamos valstybės viešųjų reikalų tvarkytoją Sullivan. Alabamos teismas laikraštį nubaudė pusės milijono dolerių bauda. Bet aukščiausias Amerikos teismas šį Alabamos teismo sprendimą panaikino įrodinėdamas, kad patiekimas tam tikro kiekio neteisingų tvirtinimų spaudoje yra leistinas, nes "erroneous statement is inevitable in free debate". Plačiau žiūrėk Ch. T. Mooney, S.J., op. cit., 75-76.
25. Šis atvejis yra plačiau aprašytas New York Times Co. versus United States, 403 U.S., 713 (1971) byloje. Šitam teisme padaryta išimtimi pasirėmusi federalinė valdžia neseniai laimėjo bylą prieš "Progressive Magazine", kuris buvo pasiryžęs spausdinti studiją, aprašančią, kaip galima pasigaminti vandenilio bombą.
26. Pasak pietų Karolainos tarptautinių studijų instituto direktorių Richard VValker, su komunizmo įgyvendinimu Kinijoje susijusiu aukų skaičius galįs siekti net iki 60 milijonų. Vien 1948-1958 m. dešimtmetyje aukų skaičius galėjo būti 30 milijonų. Argi laisvę mylinčiai vakarų spaudai kiniečiai yra mažiau verti už Hitlerio likviduotus izraelitų ir kitų Europos tautybių žmones?
27. Plačiau žiūr. Catholic League for Religious and Civil Rights, Neivsletter, Vol. V, Nr. 9, September, 1978. Kitas būdingas komunikacijos priemonių šališkumo pavyzdys. 1978 m. pašautam Rodezijos keleiviniam lėktuvui sudužus, keliolia keleivių išliko gyvi. Bet Nkomo partizanai juos ten pat vietoje sušaudė. Per teroristų neapsižiūrėjimą keli keleiviai išliko gyvi. Iš tų gyvųjų Hans ir Diane Hansen (Danijos piliečiai, gyveną Rodezijoje) atvyko į Ameriką. Buvo bandyta jiems sudaryti progą pasikalbėti televizijoje. Deja, visi trys didieji tinklai (ABC, NBC ir CBS) atsisakė pasikalbėjimą pravesti.
28. Howard Fast, "Why Endure The Humiliation?" T.V. Guide, November, 18-24, 1978, 40.
29. Paimta iš Ch. Mooney, S.J., op. cit, 79.
30. Štai kraštutinis spaudos laisvės piktnaudžiavimo pavyzdys. 1975 vasario 25 buvo nužudytas Richard Welch, CIA šefas Atėnuose (Graikijoj). Covert Action Information Bulletin (redaktoriai Philip Agee ir William Schaap) tikslas buvo atidengti ne tik VVelch, bet ir kitų Amerikos saugumo agentų pavardes. Tų pačių autorių knyga "Dirty Work", How to Expost CIA Personnel, yra kitas laisvos idėjų rinkos piktnaudžiavimo pavyzdys.





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai