ŽVILGSNIS į AMERIKOS PSICHOLOGIJĄ 1960 - 1980 Spausdinti
Parašė KĘSTUTIS TRIMAKAS   
ANTROJI DALIS, 1970-1980
Žmogui artimiausias ir jo gyvenimą plačiausiai liečiąs mokslas auga ir šakojasi, skelbdamasis esąs krizėj ir grumdamasis su aktualiais dabarties žmogaus klausimais

1970-1980 m. apžvalga skirstoma į šias dalis: (1) Psichologija Amerikoj, (2) Metodologija, (3) Psichologijos šakos, (4) Aktualumas ir naudingumas, (5) Humanistinė kryptis, (6) Sąlytis su kitais mokslais, " Santrauka su žvilgsniu į priekį.
1. Psichologija Amerikoj
Skaičiai ir augimas
Jungtinių Amerikos Valstybių nepriklausomybės 200 m. sukaktis sudarė progą psichologams pažvelgti į psichologijos istoriją šiame krašte.1 2 Praėjęs pusšimtis metų šiam jaunam mokslui turėjo didelės reikšmės tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai.

1925 m. Amerikos Psichologų sąjungoj nebuvo nė tūkstančio narių. Gi 1975 m. jų jau buvo 40 tūkstančių su viršum. 1925 m. buvo atspausdinta 100 tūkstančių spausdinių psichologinėmis temomis, o 1975 m. — 500 tūkstančių. Sparčiai gausėjo ir prieauglis. Iš 3 milijonų universiteto studentų, kurie kasmet pasirenka studijuoti psichologijos kursų, ketvirtis milijono studijuoja psichologiją kaip pagrindinę sritį. 1976 m. 60 tūkstančių gavo baka-laureato laipsnį (t.y. keturis kartus daugiau negu prieš dešimtmetį) ir daugiau kaip 3000 kasmet gauna doktoratą iš psichologijos, kai tuo tarpu 1942 m. Amerikos Psichologų sąjungoj iš viso tebuvo 3000 narių.

Augo psichologija ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai, nors ir ne taip sparčiai. Prieš 50 metų Amerikos psichologija buvo labai gyva, didele dalimi dėl iš Europos atgabenamų psichologinių idėjų ir krypčių, kurios buvo amerikiečių pasisavinamos, pritaikomos ir toliau vystomos. Per pusšimtį metų kai kas keitėsi: (1) mažiau dėmesio visą organizmą apimančioms "didžioms" teorijoms, daugiau atidos "mažoms" specifinėms teorijoms, su ypatingu dėmesiu asmenybės teorijoms; (2) psichologijos apimtis prasiplėtė — ji įsišaknijo ir išsišakojo į įvairias sritis.
Amerikos kultūra ir psichologija
Imta ieškoti priežasčių, kodėl psichologija Amerikoj taip išaugo ir kodėl ji tapo tokia, kokia tapo. Buvo rastas ryšys tarp Amerikos kultūros ir šio mokslo. McKinney teigė, kad "psichologija atsiliepė į pagrindinius Amerikos kultūros poreikius".3 Dar plačiau aiškina Mc Keachie: "Psichologija Amerikoj yra didelė ir didėjanti. Be abejo, tam tikra parama psichologijai kyla iš ekonominių ir sociologinių faktorių. Bet psichologijos augimo Amerikoj tam tikra dalis kyla iš amerikietiško žvilgsnio į žmogaus prigimtį. Pavyzdžiui, amerikiečių psichologų noras atakuoti praktiškas problemas, vystymas psichologinių priemonių ir metodų, tinkamų švietimo, prekybos ir valstybinio administravimo problemoms, ir nuolatinis sąvei-kis tarp tyrimo ir praktikos — visa tai, man atrodo, derinasi su būdu, kuriuo mūsų visuomenė galvoja apie žmones ir apie kelius kaip spręsti problemas".4

Kanadiečio Brandt požiūriu, psichologija Amerikoj "atspindi amerikiečių akcentavimą veikti (eksperimentavimu) bei padaryti (davinių matavimu ir leidiniais spaudoj); o taip pat kontradikcijas, paveldimas iš amerikiečių visuomenės, ir bendrą pranašumo jausmą (ypač nekreipimu dėmesio į neanglų kalba aprašomus neamerikiečių psichologų darbus — K.T.). Būdama iki tokio laipsnio amerikiečių produktu, Amerikos psichologija neišpildo vieną bendrai priimtų mokslų sąlygų, kurią kai kurie psichologai laiko universalia tiesa . . ."s

Taigi Amerikos kultūros įtaka psichologijai yra dalinai teigiama, dalinai — ne. Pats McKinney, charakterizavęs tą kultūrą kaipo "materialistinę ir individualistinę", toliau teigė, kad psichologija, išaugusi tos kultūros įtakoj, dabar "yra naudingai kritiška tai kultūrai, kuri iššaukė jos didelį augimą".6

Tiesa, tos kultūros kritikos psichologų raštuose pasitaiko, tik kažin ar pakankamai. Jos ypač nedaug 1970-1980 m. laikotarpy American Psychologist žurnale. Teko užtikti vos vieną straipsnį, kuris kritikuoja amerikiečių daugiau psichologiją, t.y. stiprų polinkį gaminti, gauti ir naudoti vis daugiau, dėl ko eikvojami gamtos ištekliai, teriojama ir užteršiama aplinka, kenkiama žmonių sveikatai.7 Autorius teigia, kad, nors yra protu tai matančių, visai nėra emociškai ir asmeniškai užsiangažavusių tą polinkį keisti į gana psichologiją.

Ši stoka gilesnių įžvalgų ir taiklesnės kritikos, liečiančios Amerikos kultūrą, dalinai atspindi amerikiečių psichologų polinkį daugiau dėmesio ir energijos skirti praktiškiems dalykams, o ne platesnėms teorinėms svarstyboms ar įžvalgoms.

Krizė ne krizė
Nežiūrint to, kad psichologija Amerikoj auga ir šakojasi, ji pergyvena krizę ne krize — ne sukrėtimą, bet tam tikrą kritišką savęs ieškojimą. Iš šalies žiūrint atrodytų, kad su ja blogai. Imkim kad ir Vitales tvirtinimą, kad psichologija pergyvena identiteto krizę, kad ji abejoja, kas ji, ar pirma ji "mokslas ar veiksmas, faktas ar fikcija, kultas ar žinojimas, mokslinė disciplina ar kelias pritaikyti dažnai per ankstyvus ir labai abejotinos vertės žvilgsnius ir metodus labai komplikuotoms, individualioms, socialinėms, ekonominėms ir politinėms situacijoms".8

Ir ne jis vienas. Fiske9 irgi klausia, ar psichologija yra mokslas. Į savo klausimą jis atsako taip ir ne. Taip, kiek psichologija griežtai studijuoja asmens veiksmus. Ne, kiek ji tik charakterizuoja asmenis. Iš kito taško Peterson10 klausia, ar psichologija yra profesija, ir pats atsargiai atsako teigiamai.

Tokie klausimai, ir nors teigiami, bet nevisai tvirti atsakymai rodo, kad psichologai "tebeieško" ir tebesvarsto psichologijos esmę, ypač dėl to, kad ji nėra visai tokia kaip fizika ar chemija, nes ji studijuoja žmogaus elgesį, kurio dėsniai nėra tokie patys kaip gamtos dėsniai.

Nežiūrint to, psichologai nujaučia savo specialaus žinojimo svarbą ir savo mokslo ypatingą vietą kitų mokslų tarpe. Tai pajuntam, kad ir sekdami šį Wolman svarstymą; ar psichologijai reikia savo pačios mokslo filosofijos. Į šį svarbų klausimą jis atsako teigiamai: "Mokslininkai suvokia ir supranta, naudoja abstraktų ir bendrinantį galvojimo būdą, sudaro hipotezes ir mėgina jas įrodyti. Visa tai yra elgesys. Net formali logika, matematika ir filosofija yra žmogaus elgesio produktai . . . Kiti mokslai turi būti vadovaujami psichologijos, kad suprastų savo metodus ir procedūras. Psichologija gi negali į nieką kreiptis".11 Iš to autorius išveda, kad psichologijai reikia sudaryti naują mokslo filosofiją, nes senoji, tradicinė, rėmėsi senom ir netiksliom neva psichologinėm sąvokom.

Tai identiteto ieškojimas su specialiu savo uždavinių pajutimu — nežiūrint subtilaus ir sunkaus darbo — studijuoti žmogaus elgesį.

2. Metodologija
Metodologija plečiasi
Psichologai yra pasiskyrę sau sunkų uždavinį moksliškai studijuoti žmogų ir jo elgesį. Pozityvizmo įtakoj, ypač Amerikoj, tai buvo siekiama tyrimais kontroliuotose laboratorijos sąlygose, dažnai naudojant gyvulius, vartojant matus, apskaičiuojant statistika. Palaipsniui tuo ribotu ir siauru keliu imta vis labiau nepasitenkinti. Daugelis studijų rasta "bereikšmių".12 Imta plėsti, vis labiau studijuoti pačių žmonių elgesį. Tos pastangos tebesitęsia — dažnai kritiškai žvelgiant, kad plečiant būtų išlaikytas moksliškumas.

Iškėlęs klausimą, ar statistika yra psichologams įrankis ar jų valdovas, Signorelli13 atsako, kad statistika psichologų tyrimus siaurina, kad jie nuo jos per daug priklauso. Svarstomi psichologų matavimo galiojimai (Guron14). Siūlomi nauji apskaičiavimo būdai. "Psichologija turi išsivaduoti iš siauro eksperimentinio suvokimo . . . pakartotinai vartoti stebėjimo - indukcijos - dedukcijos - patvirtinimo ciklą" (Lachenmeyer15 .

Tyrimai buvo daromi laboratorijose, kad būtų galima viską kontroliuoti, kaip dera griežtam mokslui. Tačiau susidurta su dirbtinom sąlygom. Šiuo metu kalbama ir net šaukiama laboratorinius tyrimus pakeisti natūraliose sąlygose atliekamais eksperimentais. Nežiūrint tų kalbų, 1961-1970 m. laikotarpy tą natūralių studijų nepagausejo (Fried ir kt.16). Proshansky17 kelia natūralių
studijų reikalą bei jų pritaikymą socialinėj psichologijoj; Lehman18 svarsto visuomenės sudarytų sąlygą įtaką žmonių elgesiui bendruomenes psichologijoj, o Elswoth19 nurodo gaires procesui nuo abstrakčių idėjų iki pačių tyrimų natūraliose sąlygose.
Pasisakoma ne tik už stebėjimą žmonių natūraliose sąlygose, bet ir už savęs stebėjimą — introspekciją, kuri buvo naudojama prieš be-haviorizmo įsigalėjimą (Radford20 .
Dar stipriau pasisakoma už plačias, daug apimančias socialines studijas. Masių proceso tyrimų daviniai yra tinkamesni už mažesnio masto studijų rezultatus ateities pra-matymams (Katoną21). Gi tarpkulti-nės studijos yra reikalingos stebėti kultūrų įtaką žmonių nusistatymams ir elgesiui (Malpass22).

Testai ir technologija
Psichologai studijuoja žmogaus savybes. Joms pamatuoti jie yra sugalvoję įvairių daugiau ar mažiau vykusių matavimo priemonių. Su jais pilnai nesusipažinusi visuomenė bei jos autoritetai jų atžvilgiu ne visada turi tinkamą nusistatymą, neretai jie linksta į vieną ar kitą kraštutinumą — jais šimtaprocentiniai pasitikėti ar juos įtarti. Pradžioj dažnai vyraudavo didelis pasitikėjimas, o vėliau — paskutiniu laikotarpiu — tam tikras įtarimas, viešumon iškelti tam tikri kaltinimai, kad tie matavimai yra "kenksmingi" ir "diskriminuoją". Penkių dešimtmečių apžvalgą padaręs, Cronbach23 pastebi, kad kontraversijos kyla nesugebant į. artinti plonybių, visur tik klijuojant apibendrintus štampus-stereotipus. Bersoff24 išskaičiuoja sugestijas kaip tinkamiau naudoti psichologinius egzaminus.

Savaime suprantama, kad tobulėjant technologijai, jos laimėjimai pritaikomi psichologijai. Pavyzdžiui. Lanyon25 padarė keletą sugestijų kaip juos panaudoti protiniam sveikatingumui — nustatyti diagnozę, panaudoti psichoterapijai, ligonių priežiūrai bei elgesio pakeitimui.

Gerokai padidintas ištisas 1975 m. American Psychologist kovo numeris buvo skirtas moderniai instrumentacijai psichologijoj, kaip naudojami ar naudotini kompiuteriai Gregg26; Castellan27; Kleinmuntz28), laseriai (Polley ir kt.29: Leibovvitz ir Hennessy30),alfa mašinos (Schwit-gebel ir Rugh31), biofeedback instrumentai (Paskevvitz32), micro bangos (Justesen33) elektroanestezija ir elektromiegas (Brown34) akupunktūra (Bresler ir kt.35), telemetrija (Mik-lich36\ erdvės skridimų simuliacija I HufT ir Nagel37) ir milžinų alyvos laivų simuliacija (\Vagenaar38).

3. Psichologijos šakos
Augdama ir vis plačiau besiplės-dama. psichologija šiame amžiuje šakojasi ir tebesišakoja į atskiras sritis. Pažiūrėjus vien į kai kurias American Psychologist žurnalo straipsnių antraštes 1970-1980 m., matosi, kad ne tik psichologijoj bendrai, bet ir jos atskirose šakose kažką- tai verda: "Klinikinės psichologijos netikra ateitis" (Albee39), "Palyginamosios psichologijos žlugimas" Lockhard40), "Krizė socialinėj psichologijoj" (Silverman41), "Aplinkos psichologijos iššūkis" (Kap-lan42"Pasitikėjimo krizė socialinėj psichologijoj,, (Elms43) ir 1.1.

Atkreipus dėmesį, kuriom šakom tokie terminai (atrodo, visai neplanuotai' taikomi, tenka pastebėti, kad "pagyvenusiom" šakom taikoma krizės ir netikros ateities sąvoka, naujom — iššūkis, o "visai senom" — žlugimas. Tačiau niekur neužtinki kapituliavimo dvasios. Priešingai — visur nauji uždaviniai ateičiai.

Farberow (matomai sekdamas Erikson', taip apibūdina krizę: "permainos taškas laike, . . kuris atsitinka besitęsiančio vystymosi ir augimo rėmuose"44. Taigi jei krizėj ir būtų kas neigiamo, tai jis iškeliamas ne panikai sukelti, bet užaliarmuoti, pakeisti, vystyti. Štai Silverman45 nurodo socialinę psichologiją išgyvenant krizę dėl to, kad ji. vergiškai sekdama eksperimentuojančių mokslų modelius, nepajėgė būti aktualia kovoj su socialinėm negerovėm; jau laikas jai pasukti savo keliu. Panašiai kalba ir Elms,46 siūlydamas naujai pervertinti tyrimų sferą, į savo tarpą priimti pliuralizmą ir plėsti metodų repertuarą.

Klinikinėj psichologijoj, kurioj irgi įžvelgiama krizė, pastebimi permainos taškai. Taip Strupp47 įžvelgia, jog ši psichologijos šaka smunka, nes ją apima antiintelektualizmo ir jausmų prieš protą persvara. Jis kviečia klinikinius psichologus sugrąžinti racionalizmą į šią mokslo sritį. Atsakydamas į klausimą, kas yra kilinikinė psichologija, Sha-kow48 klinikiniam psichologui siūlo mokslininko-profesionalo modelį.

Šviežios psichologijos šakos susilaukia iššūkių ateičiai. Taip kalbama apie aplinkos psichologijos iššūkius (Kaplan49) ir industrinės psichologijos perspektyvas (Ghiselli50).

Tačiau "visai senai" (gyvulius su žmonėmis) palyginamajai psichologijai priskaitomas žlugimas (Lock-ard51). Ji laikoma pasenusia, išsisėmusią, bergždžia, nes pelių ir žiurkių laboratoriniai tyrimų rezultatai rasti žmonėms vargiai pritaikomi. Jai suaktualinti siūloma daugiau dėmesio kreipti į žmonėms artimesnius gyvius, kaip beždžiones, bei ją rišti su genetika, vystymosi biologija, evoliucija, ekologija ir kitom biologijos šakom. Wicock52 pastebi, kad ši psichologijos šaka, susigiminiavusi su biologija, atgimsta psichogenetikos vardu.

Apie kai kurių kitų psichologijos šakų (pvz. edukacinės ir bendruomenės psichologijos) aktualumą šių laikų problemoms spręsti užsimenama šio straipsnio antrosios dalies skyriuj "Aktualumas ir naudingumas".

Taigi visos psichologijos šakos, net ir "žlugstančios", susilaukia naujų uždavinių ir naujos ateities. Gi naujosios, neseniai gimusios šakos, stengiasi apginti savo identitetą nuo jai artimų šakų (pvz. dėl bendruomenės psichologijos žr. Sarason53). Nors dar nėra tokios, jau kalbama apie mokslo psichologijos reikalą (Singer54).

Nežiūrint to, kad psichologija ir toliau šakojasi taip, kad atskirų šakų specialistai turės vis labiau gilintis į savo specifines siauras sritis, jie yra skatinami neprarasti, bet išlaikyti visos psichologijos perspektyvą (Hebb55).

4. Aktualumas ir naudingumas
Anksčiau prasidėjusios pastangos psichologiją padaryti aktualią bei naudingą susilaukė įdomių rezultatų, kliūčių bei svarstymų apie tolimesnes galimybes.

Pastangų rezultatai
1970-1980 m. dešimtmety American Psychologist žurnale buvo svarstomi įvairūs aktualūs ir naudingi klausimai: amerikiečių studentų ak-tyvizmas (Lipsey56), įtampa universitetuose (specialus komiteto pranešimas57), žmonių prieauglio apribojimas (specialaus komiteto pranešimas58), apsauga nuo oro piratų (Boltwood59, Daily ir Pickrel60), televizijos įtaka į agresyvumą (Eron ir kt.61) edukacinių televizijos programų tikslai ir parengimas (Les-ser63, Palmer64), saugumas darbe (Chun ir kt.65), melo atradimo instrumentai (Lykken66), įstatymų užlaikymas miestuose (Howard67), kriminalinio teisingumo sistema (Sil-ber68), sąlygos kalėjime (Banuazizi ir Movahedi69), Čilės radikalios socialinės reformos Unidad Popular (Zuniga70) Operation Babylift — Vietnamo vaikų adoptavimas JAV-ėse (Zigler71), socialinės apdraudos sistema (Goodwin ir Tu72), moters besikeičianti padėtis (Van Dusen ir Sheldon73), gydymas psichiškai sukrėstųjų plataus masto nelaimėj (Sank74). Be to, Vaiko metų proga visas 1979 m. vasario numeris skirtas vaikui ir jo psichologijai.

Kliūtys
Silverman svarstydamas, kas iššaukė krizę socialinėj psichologijoj, randa, kad toji krizė yra dėl to, jog ši psichologijos šaka neįstengė parūpinti davinių, reikalingų kovai su socialinėm negerovėm. Galutinai tai yra dėl to, kad, nors socialiniai psichologai tyrė aktualius klausimus, kaip komunikaciją, kompetenciją, prisiderinimą ir grupinę dinamiką, tačiau tų rezultatų negalima bendrinti ir plačiau jų pritaikyti dėl to, kad tuos tyrimus lydi "vergiška obsesija elgesio studijoms taikyti kitų eksperimentuojančių mokslų modelius".75

Panašiai Smith76 pastebi, kad nei behavioristų (kaip Skinner), nei humanistų (kaip Rogers, Maslow) kryptys nėra efektingos. Pirmieji visišku išoriniu visuomenės kontroliavimu atima žmogaus laisvę ir savigarbą; pastarieji, per daug pasitikėdami pačiu žmogaus vidiniu impulsu į gėrį, sumenkina mokslo reikalingumą. Autorius siūlo aukso vidurį — sužmogintą sistematingą mokslinę psichologiją.

Aktualumui kartais kliudo ir taisytinų priežasčių nepilnas atradimas. O priežastys nepilnai atrandamos, kai tyrimai tik dalinai vykę problemose tirti: ko ieškai, tą ir atrandi; ko neieškai, to ir nerandi. Socialinių problemų tyrimai dažnai taip sustatyti, kad blogybių priežastys atrandamos asmenyse, o ne institucijose. Tačiau studijos turėtų būti taip suplanuotos, kad problemų priežastys būtų pilniau ir tiksliau nustatytos (Caplan77).

Nebe tyrimų, bet organizacijų vystymo modelių trūkumus, iš to kylančius iškreipimus bei modelių gerinimą svarsto Babad ir Salomon.78

Tolimesnės galimybės
Psichologų darbo reikia visur — nuo fizinės sveikatos ir ligų psichologinių studijų (specialaus komiteto pranešimas79) iki atsiliepimo į psichologinius reikalus industrijoj ir organizacijose (specialaus komiteto pranešimas80). Pavyzdžiui, rasta, kad nėra nei 500 psichologų (1975 m. duomenimis), besidominčių fizinės sveikatos ir ligų klausimais. Ogi kai daugeliu atvejų ne vien žmogaus kūnas, bet visas žmogus turi būti gydomas, psichologai toje srityje turi plačias galimybes tiek tirdami, tiek įsijungdami į patį gydymą. Kadangi Amerikos daugumas ligų rišasi su gyvenimo stiliumi, psichologų uždavinys yra žmonėms padėti išvystyti sveikus gyvenimo stilius (Stachnik81).

Pagal Thoreson ir kt. profesionalas psichologas ateity turi būti "vertėjas -moky tojas - vertintojas", t.y. "tiltas tarp mokslinio atradimo ir praktikante darbo".82 Gi komplikuotų socialinių programų vertinime galėtų dalyvauti įvairių sričių psichologai (Wortman83). Eksperimentinė psichologija gali būti aktuali ir pasaulinio masto žmonių problemoms (Baron84). Bendruomenės psichologijos uždavinys — ne tik tvarkyti socialinių sistemų aukas, bet ir ugdyti pajėgias bendruomenes (Is-coe85). Gi edukacinės psichologijos uždavinys — studijomis išvystyti ir išlaikyti eksperimentinę nuotaiką visoj mokyklų sistemoj, kartu stebint, vertinant ir tobulinant mokslo programas (Glaser86).

Lanyon87 mato, kad yra atėjęs laikas psichologams pilnai įsijungti į psichotechnologiją, t.y. studijavimą bei pritaikymą modernių techninių priemonių psichologinėj srity.
Sakoma, kad psichologai yra samdomi pramoninkų ir prekybininkų išnaudoti pirkėjų silpnybes, kad tik pirktų gaminius. Sakoma, kad psichologai nedirba pirkėjų naudai. Bogart88 teigia, kad pirkėjų gerovei sudarytos organizacijos iki šiol pačios nesinaudoja psichologų specialybe. Jis pramato, kad psichologų darbas plėsis ir keisis pirkėjų naudai, nurodant, kodėl žmonės neturėtų pirkti produktų, nevykusių psichologiniu požiūriu.

Walker nurodo tris būdus psichologui prasmingai veikti šiandieninės socialinės krizės atveju: (1) aktyviz-me, t. y. agituojant už reformas, (2) socialinėj inžinerijoj, t.y. socialines reformas planuojant ir joms vadovaujant, ir (3) darant tyrimus, kurių išvadomis reformos būtų grindžiamos arba vertinamos. Tada jis nubrėžia tų trijų kelių galimas pasekmes: "Kiekvienas tų veiksmų turi pavojus su skirtingomis bankroto galimybėmis. Aktyvizme psichologo bankrotas užtikrintas: jis paprastai nustoja būti psichologu. Esant socialiniu inžinierium, jo galimybė išlikti kiek geresnė: tačiau perėjimas iš žinojimo į veiksmą yra surištas su nežinomais ir nepramatomais pavojais. Saugiausias gi kelias pamatus dedančiose studijose yra vidurinis, t.y. toks, kuris atakuoja problemas visuose sluoksniuose ir taip išvengia pavojaus savo darbą eikvoti nereikšmingoms problemoms".89

Į panašias grupes psichologus dalina ir Lipsey90: šalia nepajudinamų tradicionaliai akademinių pagrindinių tyrinėtojų, trys grupės rodo polinkį į aktualumą — tai humanistai aktyvistai, socialiniai inžinieriai (į juos labiausiai krypo studentų simpatijos) ir... klausėjai, kurių didžiausia svarba ir įtaka reiškėsi jų sugebėjime klausti svarbius klausima. Šie pastarieji dėl jų dvigubos reikšmės — dėl akademinių vertybių bei socialinės reikšmės išlaikymo -atrodo galutinai išliksią ir būssią svarbūs.

Šalia kitų tvirtai skamba Silverman91 siūlymas vengti vergiškos obsesijos pamėgdžioti griežtuosius eksperimentinius mokslus, bet rasi savo tyrimo kelią — tirti nebe mažareikšmius davinius atsiekiančiais tyrimais laboratorijose, bet tiesioginių socialinių problemų studijomi netūraliose aplinkybėse.

Antra vertus, kai visi kalba apie tiesioginį, psichologinio darbo pirmo laipsnio naudingumą, 92eehl* atkreipė dėmesį į netiesioginį, antro laipsnio naudingumą t.y. darbas reikšmingas ne tik tada, kai jis tuo pats problemą išsprendžia, bet ir kai tam sprendimui paruošia dirvą, pateikdamas tą sritį nušviečiančių žinių.

Pagaliau Atkinson93 nurodė, kad visame kame reikia turėti lygsvaros ir kuklumo: tiesa, kad psichologija gali ir turi padėti net ir plataus bei viešo pobūdžio socialinėms reformoms, tačiau nedera perdėti psichologijos galios.

5. Humanistinė kryptis
Psichologijoj humanistinė kryptis tvirtėja (pvz. Wertheimer94 kalba apie psichologų "entuziastišką paramą" jai). Po humanizmo skraiste psichologija įgauna vis platesnę ir gilesnę perspektyvą. Pripažįstamų žmogiškų tikrovių ratas vis platėja motyvacija, moralė, misticizmas.

Motivacijos studijose anksčiau buvo pasitenkinta behavioristų akstino-atoliepio paviršutinišku modeliu, tuo tarpu motivacijai reikėjo gilumos; dabar psichologijai atsikreipus į vidinį žinojimą, motivacijos studijoms atsivėrė nauji horizontai. (Demher85)

Dėmesys krypsta ir į tokius klausimus kaip pagerinti žmogaus brendimo procesą (Fozard ir Popkin), kaip apibūdinti suaugusio žmogaus gyvenimo gerovę ir kaip nubrėžti gaires tyrimams, kad ta gerovė būtų pasiekta (Flanagan97).

Kita žmogui labai svarbi sritis — moralė. "Socialinėj psichologijoj yra padidėjęs susidomėjimas moraline sritimi, moraliniu elgesiu ir socialiniu atsakingumu . . . Daugelis mūsų juntam, kad tas susidomėjimas gerokai vėluojasi. Bet kokio socialinės psichologijos vadovėlio indekse beveik negalima rasti moralinių sąvokų. Turiu omeny tokias sąvokas kaip kaltinimas, sąžinė, pareiga, blogis, tikėjimas, nuolankumas, moralinis išdidumas ir gailestis. Yra sąvokų, netiesioginiai nesirišančių su tomis, bet, atrodo, kad tiesioginis susidūrimas su tokiais moraliniais fenomenais vestų mus į naujus vaisingus kelius".98 Tai pareiškęs Kel-lasiūlo vieną tokių kelių — apie moralinį vertinimą, jo iškreipimus bei galimybes.

Mokslinio humanizmo atmosferoj 1975-1976 m. Amerikos Psichologų sąjungos prezidentas D.T. Campbell99 savo prezidentinėj kalboj argumentavo, kad tradicinių religijų puoselėjamas moralinis susivaldymas ir nesavanaudiškumas žmonijos genetikos ir socialinių sistemų evoliucijos perspektyvoj yra padėję žmonijos išsivystymui kaip būtina sąlyga ir todėl psichologijos ir psichiatrijos ligšiolinis neva "moksliškas" tam priešinimasis bei malonumų ir impulsų patenkinimo propagavimas iš tikro moksliškai yra neparemtas ir todėl nepriimtinas.
Stipriai už humanistinę kryptį pasisakė veteranas-humanistas C. Ro-gers.
Priešingai kai kurių moksliškam "griežtumui", jis mato psichologiją būsiant tikru mokslu, kai ji bus atvira tokioms savybėms, kaip misticizmas: "Aš keliu klausimą, ar psichologija liks mokslo siauras technologinis fragmentas, surištas su savo pačios atgyvenusia sąvoka apie save, prisišliejusi prie pastebimo elgesio saugumo antklodės; ar galimai ji taps tikrai platus ir kūrybingas mokslas, įsirėmęs į subjektyvią viziją, atviras žmogiškos egzistencijos visiems aspektams, vertas subrendusio mokslo vardo".100

Agnostikas Frank, kalbėdamas apie mokslinį humanizmą ir transcendentinę religiją, parodė nepaprasto atvirumo, sakydamas esąs "visiškai pasiruošęs priimti galimą buvimą tik-rovių arba buvimo plotmių šalia juslinių fenomenų pasaulio".101 Dar visiškai neseniai tokios mintys būtų buvusios palaikytos moksliškai here-tiškos, kurioms nevieta moksliniam žurnale.

Taigi humanizmas yra pilnai įsitvirtinęs psichologijoj. Tai rodo, kad irLumpkin102 išvedžiojimai. Pateikęs du mokslinio ieškojimo simbolius — Thoreau poetinio stebėjimo Wal-den I ir behavioristo Skinner preciziškai kontroliuojamą visuomenės manipuliavimą Walden II, autorius mato vertę ir vietą ne tik tiksliam ir griežtam Walden II pažinimui, bet ir laisvesniam Walden I pažinimui.

Nežiūrint to, o gal kaip tik dėl to žmogiško plėtimosi ir noro aprėpti visa, kas tik galima aprėpti žmoguj, visatoj, ir net už visatos ribų — girdisi balsai, ypač humanizmo srovėj — išsaugoti psichologiją kaip tikrą mokslą. Tam duodami net humanistiški motyvai, kaip pvz. šis: "beaistris mokslinis metodas yra, paskutinėj analizėj, pats humaniškiausias" (Wetheimer103). Gal dėl to kai kurie (kaip pvz. Krasner104) pramato, kad ateity humanistai ir behavioristai ims daugiau sutarti pagrindiniuose dalykuose ir vis labiau kooperuoti.

6. Sąlytis su kitais mokslais
1960-1970 m. American Psychologist žurnale buvo siūlymų psichologijai artimiau rištis ir net jungtis su humanitariniais mokslais (žr. šio str. pirmosios dalies skyrių "Rišantis su kitais mokslais"). 1970-1980 m. tie balsai yra pritilę. Vietoj jų, tai vienur tai kitur skelbiama apie artimesnį psichologijos sąlytį su biologija.

Kalbėdamas apie palyginamosios psichologijos pagyvinimą, Lockard siūlo "psichologiją rišti su genetika, vystymosi biologija, evoliucija, ekologija ir kitom biologijos šakom"105, VVilcock eina dar toliau, teigdamas, kad palyginamoji psichologija patiria kaitos periodą kaip tik dėl genetikos įtakos; netgi "ji gyvena toliau su kitu prisiimtu, būtent psichogenetikos vardu".106

Šio sąlyčio klausimu pasisako ir kiti. Dobzhansky nurodo tam tikrus psichologijos ir genetikos ryšio pagrindus: genetika ima vis labiau atskleisti paveldėjimo reikšmę ne tik žemesniuosiuose gyviuose, bet ir žmoguje. "Žmogus per kultūrą ir technologiją keičia savo aplinką priderinti savo genas"; net ir "kultūra turi genetinį pagrindą . . ."; betgi "nei kultūra, nei jos genetinis pagrindas nėra nusistovėjęs nei pastovus. Geram ar blogam jie toliau vystosi".107

Tad šio ryšio pagrindas nebeliečia vien siauroką organizmą, bet praplečiamas net iki tokių socialinių faktorių, kaip kultūra ir technologija. Kalbant tiek apie siaurą organizmą, tiek apie plačią kultūrą, priimtinas Vale nurodymas, kad elgesio genetikos mokslininkai turėtų gilintis į problemą, "kaip genotipas jungiasi su aplinka elgesio procese".108

Tenka pridurti, kad, nors nėra įvykęs pranašautas humanitarinių mokslų susiliejimas ar net priartėjimas, vis dėlto buvo atkreiptas dėmesys į psichologijai artimą sociologiją. Buss109 sugestijonuoja išvystyti psichologinio žinojimo sociologiją. Gal tai bus pradžia tampresniems ryšiams.

Įvairiems mokslininkams ir specialistams besidalinant savo žiniomis, psichologams tenka tarpininkų vaidmuo. Walsh ir kt. svarsto atvejį bendradarbiavimo tarp inžinierių ir kitų mokslininkų bendroms problemoms spręsti. Komunikacijai palankioms sąlygoms sudaryti buvo pakviesti psichologai. Atlikdami tą darbą, psichologai turi daug platesnį tikslą: išvystyti efektingas "strategijas palengvinti tarpmokslinėms grupėms jų problemų sprendimo procese".110

7. Santrauka su žvilgsniu į priekį
Psichologija Amerikoj 50 m. bėgyje išsiplėtė, įsišaknijo ir išsišakojo. Niekada ji nebuvo vienos krypties. Tačiau mokslinio pozitivizmo ir Amerikos kultūros įtakoj įsivyravo behaviorizmas, dėmesys išoriniam žmogaus elgesiui, atmetant žmogaus vidų, tenkinantis griežtų mokslų eksperimentus imituojančiais tyrimais.

Mūsų svarstomam dešimtmety (1960-1980), anksčiau prasidėjusi kova atnešė permainą: šalia beha-viorizmo jau stojasi humanizmas, kuris žingsnis po žingsnio atneša psi-chologijon pilnesnį žvilgsnį į žmogų, ne tik į jo išorę, bet ir į jo vidų. Jo įtakoj ruošiama dirva prileisti misticizmą ir net transcendentinės tikrovės galimybę.

Kai kuriuos psichologus apima rūpestis ir atsakomybė visuomenei. Kiek tai liečia pačius psichologus, tas rūpestis sukelia savikritiką. Kiek tai liečia jų darbus, ta atsakomybė verčia jų pastangas būti aktualioms ir naudingoms spręsti žmogaus dabartines problemas. Apimdama vis platesnes sritis ir jose gilindamasi, psichologija šakojasi. Iš kitos pusės, kitų mokslų atradimų įtaigota, psichologija ieško sąlyčio su artimais mokslais — humanistiniais, socialiniais, biologiniais.

Humanizmo, besiplečiančio psichologijos akiračio bei technologijos įtakoj psichologijos metodologija ima vis labiau įvairėti, naudojantis tiek techniškais laimėjimais, tiek grįžtant prie žmonių studijų natūraliose sąlygose.

Šiam dvidešimtmečiui būdingos tendencijos toliau vystysis. Devynių pasižymėjusių Amerikos psichologų tvirtinimu, (1) psichologija vis labiau kreips dėmesį į tikras gyvenimo krizes, kaip aplinkos taršą, miestų nykimą, tarptautinius konfliktus; 2) ji dar labiau šakosis ir (3) humanistinės ir mokslinės psichologijos kryptys susijungs (VVertheimer ir kt.111). Taigi, psichologijos įtaka ateityje dar didės.


Visos išnašos yra paimtos iš American Psychologist (AP) žurnalo.
1. McKeachie, W. J. "Psychology in America's Bicentenial Year". AP, 1976, 31, p. 819-833.
2. McKinney, F. "Fifty years of psychology". AP, 1976, 31, p. 834-842.
3. Ibid., p. 841.
4. McKeachie, op. cit., p. 830.
5. Brandt, L. W. "American psychology". AP, 1970, 25, p. 1093.
6. McKinney, op. cit., p. 841.
7. Looft, W. R. "The psychology of more". AP, 1971, 26, p. 561-565.

8. Viteles, M. S. "Psychology today: Fact and foible". AP, 1972, 27, p. 603.
9. Fiske, D. W. "Two world of psy-chological phenomena". AP, 1979, 34, p. 753-739.
10. Peterson, D. R. '7s psychology a profession?" AP, 1976, 31, p. 572-581.
11. Woolman, B. B. "Does psychology need its own philosophy of scien-ce?"AP, 1971,26, p. 885.
12. Steiner, I. D. "The evils of research". AP, 1972, 27, p. 766-768.
13. Signorelli, A. "Statistics: Tool or master of the psychologist?" AP, 1974, 29, p. 774-777.
14. Guion, R. M. "Open a new win-dow: validities and values in psy-chological measurement". AP,
1974, 29, p. 287-296.
15. Lachenmeyer, Ch. W. "Experiment-ation — A misunderstood method-ology in psychological and social-psychological research". AP, 1970, 26, p. 623.
16. Fried, S. B., et al. "Ten years of sočiai psychology. Is there a com-mitment to field research?" AP, 1973, 28, p. 155-156.
17. Proshansky, H. M. "Envirnomental psychology and the real world". AP, 1976,31, p. 303-310.
18. Lehman, S. "Community and psychology and community psychology". AP, 1971, 26, p. 554-560.
19. Ellsvvorth, P. C. "From abstract ideas to concrete instances". AP, 1977, 32, p. 604-615.
20. Radford, J. "Reflections on intro-spection". AP, 1974, 29, p. 245-250.
21. Katoną, G. "Toward a macrospy-chology". AP, 1979, 34, p. 118-126.
22. Malpass, R. S. "Theory and method in cross-cultural psychology". AP, 1977, 32, p. 1069-1079.
23. Cronbach, L. J. "Five decades of public controversy over mental testing". AP, 1975,30, p. 1-14.
24. Bersoff, D. N. "Silk purses into sovv's ears: The decline of psychological testing and a suggestion for its redemption". AP, 1973, 28, p. 892-899.
25. Lanyon, R. I. "Mental health tech-nology". AP, 1971,26, p. 1071-1076.
26. Gregg, L. W. "Computers: Large scale usage in the balance". AP,
1975, 30, p. 199-204.
27. Castelan, N. J. "The modern mini-computer in laboratory automation". AP, 1975,30, p. 295-211.
28. Kleinmuntz, B. "The computer as
clinician". AP. 1975, 30, 3W» 387. -
29. Polley, E. H. et al. "TV baer as a research tool in visrol siitra investigation". AP, 1975,30, į».M^ 348.
30. Leibowitz, H. W. and Henue-ssy. R. T. "The lasser optometer ai some implications for balu, i iuol research". AP, 1975. Y. z Y-352.
31. Schvvitzgebel, R. L., and Rugh. J~D-"Of bread, circuses, and alpha machines". AP, 1975, 30, p. 363-370.
32. Paskevvitz, D. A. "Biofeedback instrumentation". AP, 1975. 30 r 371-378.
33. Justesen, D. R. "Microvvaves and behavior". AP, 1975, 30, p. 391-401.
34. Brown, C. C. "Electroanesthesia and electrosleep". AP, 1975, 30, p. 402-410.
35. Bresler, D. E., et al. "The poten-tial of acupuncture in the behavior-al sciences". AP, 1975, 30, p. 411-414.
36. Miklich, D. R. "Radio telemetry in clinical psychology". AP, 1975. 30, p. 419-425.
37. Huff, E.M., and Nagel, D. C. "Psychological aspects of aeronautical flight simulation". AP, 1975, 30. p. 426-439.
38. Wagemaar, W. A. "Supertankers: Simulators for the study of steering". AP, 1975, 30, p. 440-444.
39. Albee, G. W. "The uncertain future of clinical psychology". AP, 1970, 25, p. 1071-1080.
40. Lockard, R. B. "Reflections on the fall of comparative psychology". AP, 1971, 26, p. 168-179.
41. Silverman, I. "Crisis in sočiai psychology: The relevance of rele-vance". AP, 1971, 26, p. 583-584.
42. Kaplan, S. "The challenge of en-vironmental psychology". AP, 1972. 27, p. 140-143.
43. Elms, A. C. "The crisis of con-fidence in sočiai psychology". AP, 1975, 30, p. 967-976.
44. Farberow, N. L. "The crisis is chronic". AP, 1973, 28, p. 388.
45. Silverman, op. cit.
46. Elms, op. cit.
47. Strupp, H. H. "Clinical psychology: Irrationalism and erosion of excellence". AP, 1976, 31, p. 561-571.
48. Shakovv, D. "What is clinical ; chology?" AP, 1976, 31, p. 553-560.
49. Kaplan, op. cit.
50. Ghiselli, E. E. "Some perspectives for individual psychology", AP, 1976, 29, p. 80-67.
51. Lockard, op. cit.
52. VVilcock, J. "Comparative psychology lives on under an assumed name —psychogenetics!" AP, 1972, 27, p. 531-539.
53. Sarason, S. B. "Community psychology, networks, and Mr. Every-man". AP, 1976, 31, p. 317-328.
54. Singer, B. F. "Toward a psychology of science". AP, 1971, 26, p. 1010-1015.
55. Hebb, D. C. "What psychology is about". AP, 1974, 29, p. 71-79.
56. Lipsey, S. M. "American student activism in comparative perspect-ive". AP, 1970, 25, p. 675-693.
57. S pečiai Committee, "Campus tensions: Analysis and recommend-ations". AP, 1970, 25, p. 694-726.
58. APA Task Force. "Population and family planning: Growing involve-ment of psychologists". AP, 1972, 27, p. 27-30.
59. Boltwood, Ch. E., et al. "Skyjack-ing, airline security, and pas-senger reactions". AP, 1972, 27, p. 539-545.
60. Daily, J. T., and Pickrel, E.W. "Some psychological contributions to defenses against hijackers". AP, 1975, 30, p. 161-165.
61. Eron, L. D., et al. "Does television violence cause aggression?" AP, 1972, 27, p. 253-263.
BSL Murray, J.P. "Television and violence". AP, 1973, 28, p. 472-478.
63. Lesser, G. S. "Applications of psychology to television programming: Formulation of program object-ives". AP, 1976, 31, p. 135-136.
64. Palmer, E. L. "Applications of psychology to television programming: Program execution'\ AP, 1976, 31, p. 137-138.
65. Chun, K., et al. "Storage of inform-ation on psychological measures". AP, 1973, 28, p. 592-599.
66. Lykken, D. T. "Psychology and the lie detector insdustry". AP, 1974, 29, p. 725-739.
67. Hovvard, J. W. "Law enforcement in an urban society". AP, 1974, 29, p. 223-232.
68. Silber, D. E. "Controversy concern-ing the criminal justice system and its implications for the role of mental health vvorkers". AP, 1974, 29, p. 239-244.
69. Banuazizi, A., and Novahedi, S. "Interpersonal dynamics in a si-mulated prison". AP, 1975, 30, p.
152-160.
70. Zuniga, R. B. "The experimenting society and radical sočiai reform". AP, 1975, 30, p. 99-115.
71. Ziegler, E. A. "A developmental psychologist's view of Operation Babylift". AP, 1976, 31, p. 329-340.
72. Goodwin, L., and Tu, J. "The sočiai psychological basis for public ac-ceptance of the Sočiai Security system", AP, 1975, 30, p. 875-883.
73. Van Dusen, R. A., and Sheldon, E. B. "The changing status of American woman". AP, 1976, 31, p. 106-116.
74. Sank, L. I. "Community disasters". AP, 1979, 34, p. 334-338.
75. Silverman, op. cit. p. 583.
76. Smith, M. B. "Is psychology re-levant to new priorities?" AP, 1973, 28, p. 463-471.
77. Caplan, N., and Nelson, S. D. "On being useful: The nature and con-seąuences of psychological research on sočiai problem". AP, 1973, 28, p. 199-211.
78. Babad, E. Y., and Salomon, G. "Professional dilemmas of the psychologist in an organizational emergency". AP, 1978, 33, p. 840-846.
79. APA Task Force. "Contributions of psychology to health research". AP, 1976, 31, p. 263-274.
80. Task Force. "Effective practice of psychology in industry". AP, 1971,
26, p. 974-991.
81. Stachnik, T. J. "Priorities for psychology in medical education and health care delivery". AP, 1980, 35, p. 8-15.
82. Thoreson, R. W. et al. "The future of applied psychology". AP, 1972,
27, p. 138.
83. Worthman, P.M. "Evaluation research: A psychologica perspect-ive".AP, 1975,30, p. 562-576.
84. Baron, J. "Is experimental psychology relevant?" AP, 1971, 26 p. 713-716.
85. Iscoe, I. "Community psychology and the competent community". AP, 1974,29, p. 607-613.
86. Glaser, R. "Educational psychology and education". AP, 1973, 28, p. 557-566.
87. Lanyon, op. cit.
88. Bogart, L. "Psychology on a large scale: The study of consumption". AP, 1973, 28, p. 994-999.
89. Walker, E. L. "Relevant psychology is a snark". AP, 1970, 25, P. 1085.
90. Lipsey, M. W. "Research and relevance". AP, 1974, 29, p. 541-553.
91. Silverman, op. cit.
92. Meehl, P. E. "Second order rele-vance". AP, 1972, 27, p. 932-940.
93. Atkinson, P. C. "Reflections on psychology's past and concerns about its future". AP, 1977, 32, p. 205-210.
93. Wertheimer, M. "Humanistic psychology and the humane but tough-minded psychologist". AP, 1978, 33, p. 739-745.
95. Dember, W. N. "Motivation and
the cognitive revolution". AP, 1974,
29, p. 161-168.
96. Fozard, J. L., and Popkin, S. J. "Ends and means of an applied psychology of aging". AP, 1978, 33, p. 975-989.
97. Flanagan, J. C. "A research ap-proach to improving our ąuality of life". AP, 1978, 33, p. 138-147.
98. Kelley, H. H. "Morai evaluation". AP, 1971, 26, p. 293.
99. Campbell, D. T. "On the conflicts betvveen biological and sočiai evo-lution and between psychology and moral tradition". AP, 1975, 30, p. 1103-1126.

100. Rogers, C. R. "Some new chal-lenges". AP, 1973, 28, p. 387.
101. Frank, J. D. "Nature and function of belief systems: Humanism and traditional religion". AP, 1977, 32, p. 555.
102. Lumpkin, M. "Walden I and II: A plea for reneved balance in the psychological pursuit of science". AP, 1970, 25, p. 1087-1090.
103. Wertheimer, op. cit.
104. Krasner, L. "The future and the past in the behaviorism-humanism dialogue". AP, 1978, 33, p. 799-804.
105. Lockard, op. cit.
106. VVilcock, op. cit., p. 531.
107. Dobzhansky, T. "Genetics and the diversity of behavior". AP, 1972,
27, p. 528.
108. Vale, J. R. "Role of behavior
genetics in psychology". AP, 1973,
28, p. 1071.
109. Buss, A. R. "The emerging field of the sociology of psychological knowledge". AP, 1975, 30, p. 988-1002.
110. Walsh, W. B., et al. "Developing an interface betvveen engineering and the sočiai sciences". AP, 1975,
30, p. 1071.
111. Wertheimer, M., et al. "Psychology
and the future". AP, 1978, 33, p.
631-647.
Kęstutis Trimakas