Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AKTORIUS JUOZAS PALUBINSKAS ATSIMINIMUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Gustaitis   
Prisimenant kurį nors įžymų dramos aktorių, ne visada mūsų vaizduotėje pirmiausia iškyla jo paties veidas ar figūra. Kartais daug anksčiau priekinėje gretoje išsirikiuoja jo sukurti ryškiausieji vaidmenys, o tik žymiai toliau — už donžuanų, pavyzdingų patriotų, plikšių bankininkų, generolų, vienuolių, karalių, galvažudžių, susirietusių sukčių ir vištvagių — nuošaliai stovi ir visų jų tėvas aktorius.

Panašioje spalvingų charakterių bendruomenėje mes šiandien savo dvasios akimis regime ir mūsų nusipelniusį dramos aktorių Juozų Palubinskų, kuriam kovo 19 d. tarsi visai netikėtai, jau sukako net 70 metų amžiaus.

Deja, ir šio sukaktuvininko kelią į meną pradžią lėmė tik palankūs atsitiktinumai, nenumatytai susiklosčiusios aplinkybės ir, kaip dabar sakytume, jų pažadinta "privati iniciatyva", bet ne kokių organizacijų ar mecenatų parama. O dėl tos paramos stokos anais laikais tikriausiai daug muzikos talentų liko groti armonika kaimo vakaruškose, galimų dailininkų virto tik dailidėmis ar mūrininkais, o įgimtų gabumų aktoriai iki senatvės vaidino tik "piršlio korimą" liaudies vestuvinėse apeigose... Taigi ir Juozas Palubinskas iš Kybartų į Kauną atvyko tik baigęs viduriniuosius mokslus, be jokios "tarnybinių dėdžių" protekcijos, su juodos duonos trupiniais kišenėse ir romantiškomis jaunuolio svajonėmis. Bet vis dėlto jam pavyko įstoti į meno mokyklą, kurį laiką dirbo techniškuosius darbus, kol 1932 m. įsijungė į Jaunųjų teatro kolektyvą, baigė rež. A. Olekos-Žilinsko vadovaujamą dramos studiją ir jau kone visą amžių liko ištikimas šiai garbingai, nors mūsi sąlygomis ir nepelningai aktoriaus profesijai.

Ir teatro naudai mūsų sukaktuvininkas buvo vienas iš gabiausiųjų anos jaunųjų aktorių generacijos atstovų, kurie, vadovaujami rež. Romualdo Juknevičiaus, ilga eile puikių pastatymų aukščiausiai iškėlė Lietuvos dramos teatro meninį lygį ir nuo 1940 m. sudarė branduolį Vilniaus dramos teatro, jo palikuonių dabar besipuošiančio net "Akademinio" vardu. J. Palubinskas nuo šio jaunųjų talentų kolektyvo niekad neatskilo. 1933 m. jis vaidina Jaunųjų teatre H. Beecher-Stovve "Dėdės Tomo lūšnelėje" ir Balio Sruogos "Milžino paunksmėje", 1934 m. — Kauno valst. teatre, 1936-39 m. — Klaipėdos valst. teatre, 1940-44 m. — Vilniaus valst. teatro pastatymuose. Ir taip — iki išeivijos teatrinės veiklos Vokietijoje Augsburge bei tenykštėse išvykose ir vėliau iki meninio krutėjimo čia Baltimo-rėje ir paskirų "apsireiškimų" kitų kolonijų renginių programose.

Savo ilgų metų kūrybiniame darbe suvaidinęs apie 100 vaidmenų, pasiekęs didelio meistriškumo ir sulaukęs teatro kritikos ir visuomenės pelnyto įvertinimo, Juozas Palubinskas mūsų dramos teatro istorijoje, sakytume, taip neišskutamai "įsiamžino", kad ir dabartinės Lietuvos teatro darbuotojų memuaruose dar gyvas, nors jau ir nusileido jo spektaklių uždanga ir užgeso scenos prožektoriai.

Štai Potencija Pinkauskaitė, H. Haijermanso "Viltyje" vaidinusi žvejų motiną Knirči, apie savo ir J. Palubinsko, vaidinusio jos sūnų Ba-rendą, sceną savo atsiminimuose (1977 m. "Švytury") rašo:

Geras buvo Barendas J. Palubinskas — toks organiškas, tikras. Niekur nevaidino, o gyveno. Taip ir čia: įbėgo, pripuolė prie manęs susijaudinęs, maldauja su ašaromis akyse: nevaryk manęs, mama, į jūrą, žūsiu! Laivas kiauras, žūsiu! O aš segu jam talismaną: eik, vaikeli. Privalai eiti. Jis vėl: nevaryk manęs, mama, aš žūsiu. O aš — gėda žvejui neplaukti į jūrą . . . Kokia kančia, abu jaučiam nelaimę . . . Kartą šios scenos metu kažkoks vyras iš salės sušuko "Aš ją užmušiu!" Toks įtikinantis buvo mūsų dialogas.

O apie K. Inčiūros dramoje ""Vincas Kudirka" suvaidintą Bevardį "Naujoji Lietuva" 1942. Nr. 221 taip atsiliepia:

J. Palubinsko Bevardis, tas klajoklis muzikantas, tas tautos vaidila, įtikinančiomis vaidybinėmis priemonėmis pavaizduotas, artėja prie tų nepamirštamų sceninių charakterių, kurie gimė tik po didelių pasaulinių dramaturgų plunksnomis. Palubinsko lietuviškasis Bevardis savo vidinėmis charakterio spalvomis primena tą ištisą universaliųjų kovotojų dėl laisvės galeriją, kuri puošiasi pasaulinėje literatūros ir meno kūryboje tokiais charakteriais, kaip Francois Vilon, Peer Gynt, Kari Moor.

Po H. Ibseno "Noros" spektaklio Vilniaus teatre laikraščio "Į Laisvę" 1942.XI.7 recenzentas tarp kitko pabrėžia:

J. Palubinsko Daktaras Rankas — tai vienas iš ryškiausių ne tik šio pastatymo bet ir iš viso mūsų scenoje sukurtų personažų... Ir pilnas emocinio turinio žodis, ir balso tembras, ir personažo ritmas, ir laikysena, ir grimas — visa sutapo į reikšmingą, meniškai pateisintą ir labai įtikimai ir spalvingai santūrią vienumą. Daktaro Ranko personažas — tai klasikinio charakterio skulptūrinis kūrinys.

Tai tiktai kelios senų spaudos atsiliepimų ištraukos. Panašiai teigiamai buvo recenzentų įvertintas ir J. Palubinsko "Strazdelyje" sukurtas maištininkas Kliauga, ir "Tėviškės pastogėje" įkūnytas "savo žemę mylinčio valingo darbo žmogaus charakterio" Jonas, ir "Topaze" Tami-zas, ir daugelis kitų vaidmenų. Lygiai šiltais žodžiais ir jausmais mūsų sukaktuvininkas buvo spaudos ir publikos sutiktas taip pat ir šiame kontinente pastaruoju metu nuskambėjusiuose dailiojo žodžio rečitaliuose bei kituose renginiuose, kuriuose jis vėl pasirodė scenos sviesoje po ilgesnių "atostogų".

Ilgų metų darbas teatre ne tik išugdė J. Palubinsko aktoriaus ir režisieriaus talentą ir praturtino jį gausybe meninių laimėjimų, bet ir išryškino jį kaip gyvos veiklos žmogų. Dar jaunųjų aktorių kolektyvo formavimosi metu atsirandančioje "trintyje" su senąja generacija, 'kare" su teatro ir švietimo ministerijos bei kultūros departamento perdžiūvusia biurokratija, jaunųjų streike dėl neišmokamų algos ubagpinigių ir kituose "vidaus sąmyšiuose" J. Palubinskas visada būdavo centre, tiesaus žodžio ir garsaus bei karšto balso kovotojas už nuskriaustųjų teises ir meninį lygį. Dėl to savo energija jis ir Vokietijoje suorganizavo Augsburge lietuvių profesionalų teatrą, per ketverius metus pastačiusį K. Inčiūros "Vincą Kudirką", L. Fuldos "Mokyklos draugus", M. Rostrand'o "Žmogus, kurį užmušiau", Heneken ir Cobin "Pirmą skambutį", M. Andersono "Žmonės kaip ir mes", A. Škėmos "Kančių šalis", "Vieną vakarą", ištrauką iš V. Krėvės "Žento" ir kt. Kai kuriuos šių veikalų patsai surežisavo, kituose vaidino, o dar neužmiršo ir administracinių reikalų. Ir kaip to teatro sukakties paminėjime "Žiburiuose" 1948 m. buvo suskaičiuota, — "šio lietuvio kolonijose gastroliavusio teatro pastatymus matė daugiau kaip 49,000 žiūrovų, po kelis kartus buvo aplankytos 25 įvairios išeivių kolonijos ir surengta 138 spektakliai, neskaitant eilės koncertų, minėjimų, švenčių, sukakčių bei suvažiavimų".

Be to, ta proga 15 metų scenos darbo jubiliejų minėjusiam J. Palubinskui, 25 metų tokios pat sukakties sulaukusiam H. Kačinskui ir kitiems Augsburgo lietuvių teatro aktoriams bei visiems to teatro darbuotojams "garbės svečiai" ir anų dienų spauda pripasakojo dar ir tikrai gražiai skambančių minčių, linkėjimų ir paraginimų. Na, tik paklausykime. VLIKo pirmininkas tad^ tarp kitko tarė:

Teatro paskirtis — išlaikyti stiprią lietuvių dvasią, lietuvio vitališkumą bei potenciją. Šiam tikslui pasiekti kaip tik teatras turįs daugiau galimybių, negu kurios kitos institucijos. O bučiuodamas "Vinco Kudirkos" vaidinimo jauniausiąjį veikėją Andriuką, dar pridėjo: Linkiu Jums išauginti tokią jauną pasiryžėlių Andriuku kartą, kuri, stojus į kovą, ją tesėtų iki paskutinio momento — mūsų nepriklausomybės atgavimo.

Tada buvo pareikštos dar ir tokios šviesios mūsų spaudos viltys:

Tikimės, kad atitinkami veiksniai sudarys bent pakenčiamas sąlygas, kuriose Teatras dirbs toliau, klestės ir pasieks dar didesnių laimėjimų. Šiuo metu esąs kolektyvas pajėgus ir dideliems uždaviniams išspręsti ir savo darbu pilnai pateisins visas į jį dedamas viltis. Čia investuotas materialinis kapitalas nežus. Jo dividendai mūsų tautai didžiuliai.

Na, o dar vienas įžymus veikėjas tas šviesias ateities viltis savo specialiame sveikinime dar labiau sušviesino ir pastiprino savo pranašystėmis:

Jūsų pasiaukojimas dėl laisvės kentėti neįmanomose kūrybinėse sąlygose ir Jūsų dvasinė kančia dėl lietuvių kūrybos suvaržymo yra kilniausias pavyzdys mūsų tautiečiams. Ir tikimės, kad iš šių kančių gims ateities mūsų kūrybinis tautos genijus ir laisvas, kūrybingas, tautos esme ir pasaulio plotme giliai kultūringas teatras . . .

Bet kadangi šie mūsų vadovaujančių veiksnių ir asmenų patriotiniai ir moraliniai paskatinimai, skambiai paremti vis "pasiaukojimo", "kūrybos meilės", būsimų "meno aukštybių spindėjimo" ir "greito grįžimo į tėvynę" argumentais, dar galėjo sojos pupom ir silke mintančių aktorių pakankamai nesustiprinti, tai vienas "griežto režimo" šalininkas jau bepritrūkstančiam ištvermės Juozui Palubinskui visai tiesiai ir smogiamai parašė:

Su dideliu liūdesiu išgirdau gandus apie Tavo pasitraukimą iš teatro. To padaryti Tu neturi teisės. Tai būtų nusikaltimas teatrui, tai būtų pagaliau nusikaltimas ir prieš visuomenę. O nusikaltėliai retai lieka nenubausti. Tu turi tęsti darbą toliau pradėtu entuziazmu, o pasitaikantieji sunkumai juk ir yra tam, kad išbandytų stipriųjų jėgas ir pasiryžimą.

Daugiau prie šitokio paraginimo tikrai jau nieko nebuvo galima pridėti. Gal tik sumažinti lagerinę makaronų sriubos normą ar pasodinti J. Palubinską į daboklę už patriotinių pareigų apleidimą laisvės kovų sargyboje . . .

Iš visų tų gražbylysčių gal buvo tik vieno seno teatro bičiulio tikrai nuoširdus ir neišblukusios tiesos linkėjimas, surašytas vyniojamo popieriaus lapelyje, kuriame šiandien skaitome tokį pamokymą:

Kadaise Lietuvoje vienas išmintingas žmogus, kalbėdamas apie X d-jos veiklą, pasakė, kad d-jai vyksta tik dėl to, kad joje yra Y beprotis, kuris dėl tos d-jos yra pamišęs ir jai atsidavęs. Neklystu, kad ir mes šiandien švenčiame Lietuvių Dramos Teatro Tremty sukaktuves tik todėl, kad Tamsta jame esi tas nepataisomas beprotis. Taigi ir būk toks ...

Ak, ir kokia ironija! Iki šiol pageltusiuose ir sutrūnijusiuose senų laikraščių lapuose išliko tik šie anų sveikinimų, linkėjimų, pranašavimų ir gražių vilčių žodžiai, tarsi pajuokai pergyvenę ir teatro minėjimo garbės svečius, ir auksaburnius, ir kai kuriuos aktorius bei patį profesionalinį teatrą, kuris jau niekad ir niekur neatgijo, net mūsų tautiečiams stambiai pralobus. Jokia organizacija dėl jokio dividendo neįdėjo į jį savo kapitalo. O ir kur tie Andriukai, kurie, "stojus į kovą. ją tesėtų iki paskutinio momento?" Turbūt tik Lietuvoje . . .

Tikra laimė, kad tie pranašų žodžiai dar nepergyveno ir paties Augsburgo teatro organizatoriaus Juozo Palubinsko. Dėl to, pasiskaitę anų laikų pagraudenimus bei tautinius įpareigojimus kitam, o ne sau, dabar prisimindami garbingo jubiliato 70 metų sukaktį, jau nebedrįstame jam linkėti nei pakilti kaip Feniksui iš pelenų, nei už mus visus vienam užristi į Gedimino kalną Sifizo akmenį. Gal tiktai — ilgiausių pensininko metų ir geros sveikatos!
Antanas Gustaitis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai