ČEKŲ - LIETUVIŲ SANTYKIAI Spausdinti
Parašė J. Marvan   
Prof. J. Marvano žodis jo veikalo "Modern Lithuanian Declen-sion" pristatyme Australijos lietuviams Melbourne 1979.VIL27.
Mano veikalas nėra joks istorinis atsitiktinumas ar rezultatas ekstravagantiško mokslininko įgeidžio. Aš žiūriu į šį darbą kaip į mažą logiškos sėkmės grandį mano tautiečių pynėje, kurie kada nors ir kur nors kitur ir galbūt kitaip yra panašiai pasirodę. Ką jie būtų bedarę, laikau tai unikumu Europos kultūrinėje raidoje. Turbūt reikia atsiklausti praeities, mūsų ateities mokytojos, kaip įrodyti bei paaiškinti šį teigimą.

Pradžioje buvo žodis.
Tai ypač tinka čekų tautos istorijos priešaušriui Devintame šimtmetyje, kai didžiųjų imperatorių ir kareivių galvos buvo pramuštos užkariavimams; krauju paplūstančiais žygiais, kūdikio lopšyje tebesanti Moravijos kunigaikštija taip pat pasidarė jų godžių užmačių siekimu. Tikėtasi Moraviją atsakysiant pagal ano laiko normas ir skonį: karo negandu — daugiau kraujo, daugiau našlių ir našlaičių, daugiau griuvėsių ir pelenų. Bet atsakymas
buvo skirtingas, ir mįslė net sekantiems šimtmečiams. Atsakė ne kardu, bet žodžiu. Pradėjo versti šventraštį į savo pačių kalbą ir naujas puslapis buvo įrašytas į žmonijos moderniosios kultūros istoriją.
Moravijos kunigaikštija neišsilaikė, bet žodis įsikūnijo ir pasidarė neatskiriama dalis visoje krikščioniškoje civilizacijoje. Šimtmetį vėliau žodis pasiekė ir Baltijos pakrantę.

Adalbertas Vaitiekus iš Bohemijos, nepajėgdamas Prahoje tvarkytis su valdovais ir kareivomis, nuvyko pas prūsus mokyti naujojo tikėjimo. Tai buvo pirmoji ir vienintelė misija toje žemėje. Po to tik krauju pasruvę nugalėtojai "apaštalavo" tarp prūsų. Jie nesekė Vaitiekaus pavyzdžio. Sugebėjo užkariauti senųjų prūsų žmones ir sodybas, bet ne jų dvasia bei sielas.

13 šimtmečio Dalimilo kronikoje čekų poetas mini Lietuvą kaip žemę ateities krikščionybės misijai, visai nežinodamas, kad naujo tikėjimo pasiuntinys jau pakeliui į tą kraštą. Tai buvo Lenkija, kuri pati krikščionybę buvo priėmusi iš Bohemijos. Pabrėžtina, kad ne kardo ir kovos keliu, bet per valdovo vedybas. Ir šis taikingas įvykis buvo faktorius, nulėmęs Lietuvos būsimąjį posūkį Vakarų link.

Yra tat apraiškų, kur aiškiai matomi ne materialiniai ar galios motyvai, bet dvasiniai bei intelektualiniai. Nuo 14 š. čekų istorijoje vis daugiau ryškėja tokio pobūdžio jųjų ekspansiniai polėkiai. Lietuvos link jie be jokio šešėlio yra grynai dvasiniai. Jonas Luksemburgietis ir jojo sūnus Karolis lankėsi kelis kartus Lietuvoje. Buvo juk Karolis IV, kuris, pasirinkdamas Prahą Šv. Romos imperijos sostine, nujautė dramatinį lūžį su viduramžiškuoju mąstymu. Prahos universitetas greit po jo mirties pasidarė pirmasis intelektualinis Europos reformacijos centras. Tos su Romos Bažnyčios hierarchija istorinės konfrontacijos metu Žygimantas Kaributas Algirdaitis, prisidėjęs pats prie husitų, buvo pakviestas vadovauti čekams. 1424 m. jis pasiskelbė čekų karaliumi, pasilaikydamas ir Lietuvos kunigaikščio titulą. Istorikai neteisūs, sakydami, kad Huso sukeltoji ideologinė revoliucija buvo įveikta. Tiesa, Kaributui vadovaujant, 1434 m. husitai buvo sumušti. Palaužti tačiau tapo ir tariamieji laimėtojai. Kryžiuočiams iš centrinės ir vakarų Europos nebeatsirandant pagalbos, nebepavyko užgrobti Lietuvos, ir jų pavojus pranyko iš Lietuvos padangės. Jono Huso šalininkai pasiekė, ką skelbė jų mokytojas — dvasinės reformacijos ir idealų, kurie pasiskleidė po visą Europą. Šimtas metų vėliau, kai čekų reformatai atvyko į Lietuvą su naujo religinio nusiteikimo misija, Bohemijos karalius Podebrad savo valdomame krašte pagarsino toleranciją tarp katalikų ir reformatų-protestan-tų, skatindamas taikai visoje Europoje. Kad ir labai pavėluotai, religinės tolerancijos ir krikščionių bendrijos idėja paskatino II-jį Vatikano konsiliumą. Su juo ir Roma padarė kardinalinės reikšmės posūkį.

19 šimtmetyje etninei sąmonei kristalizuojantis ir plačiose tautų masėse, pabundant valstybinės formos neturinčioms ar ją praradusioms tautoms, Lietuva randa atgarsį čekų intelektualinėse grumtynėse. Idėja buvo paprasta ir įtikinanti: kiekviena tauta turi tas pačias teises dėl savito kultūrinio veido, dėl kalbos ir apskritai egzistencijos. Remdami tuo atžvilgiu lietuvius, mes remiame ir savo pačių reikalą.

Daugiau kaip prieš 150 metų lietuvių dainos rado naują puoselėtoją Bohemijoje. Kiek vėliau žymus čekų rašytojas Julijus Zeyer, paveiktas jų grožio, parašė poetinę novelę "Algirdas Geištoras". Tai davė impulsą ir čekų literatūrinei kalbai ieškoti šaltinių liaudies kūryboje. Beveik tais pačiais metais iš Prahos kyla kibirkštis lietuvių tautos pažadinimui. Čia gyvenančiam Jonui Basanavičiui atėjo į galvą mintis leisti "Aušrą".

Vienas mano senųjų mokytojų, V. Važny šio šimtmečio pradžioje išvertė į čekų kalbą ir atspaude lietuvių liaudies dainų ir pasakų rinkinį. Kelis mėnesius prieš savo mirtį jis sėdėjo mano kabinete Prahoje ir kalbėdamasis išsitarė, kad paskutinį lietuvišką žodį nusinešiąs į amžinybę: "Dievo karvytė" (Lady-bug). Aš vis atsimenu Didžiojo Lietuvių Kalbos žodyno 5-ojo tomo 358 p., kur sutinki Dievo karvytę ir josios sinonimų daugybę.
Kai man buvo 16 metų, aš susipažinau su pirmu lietuvišku žodžiu iš Holub ir Kopečny čekų etimologinio žodyno. Jiedu yra kalti dėl mano vėlesnio susidomėjimo lietuvių kalba ir josios pamilimo. Tris metus vėliau Prahos Karolio universitete nustebinau profesorių Trostą pirmąją lietuvių kalbos pamokos dieną, išvertęs jo atnešto lietuviško laikraščio straipsnį. Nuo tos dienos per trejus metus buvau profesoriaus Trosto vedžiojamas po lietuvių kalbos labirintus ir gelmes; jaučiausi lyg suradęs naują tikėjimą, gražinantį pilkąją kasdienybę. Atėjo laikas dizertacijai. Skaičiau tūkstančius puslapių ne tik Jablonskio, Būgos, bet ir Žemaitės, Vaižganto, Biliūno. Neturėjau tačiau pakankamo teoretinio pagrindo. Tais metais pasirodė labai reikšmingi penki pro f. Trosto straipsniai, nagrinėja lituanistines problemas. Jo biografijai tai svarbus faktas. Man jie turėjo dar gilesnę prasmę: jie buvo profesoriaus sumanyti padėti manajai dizertacijai ir skirti kaip kelrodžiai. Penki straipsniai vienam studentui! Tik didžiadvasis mokytojas ir bičiulis gali tokią paslaugą padaryti.

Prof. Trostas yra paskutinysis iš Prahos didžiosios mokyklos tradicijos. Su jo pasitraukimu lietuvių kalba nustojo buvusi manoje alma mater atskira disciplina. Bet jis tebegyvena ir rašo lietuvių kalbos klausimais. Mudu susirašinėjam ir pasikeičiam leidiniais. Man taip malonu, kad mes čia štai turime knygą kaip liudininką nuoširdžiam vairuotojui, simbolį meilės lietuvybei čekų širdyse.

Baigiamajam žodžiui galiu tiek pasakyti: tarp tautų nuoširdumas gali išlikti ilgus amžius, ir toks jausmas yra čekų lietuviams. Platesnėje arenoje: ne lygybės bei broliškumo deklaracijos, bet broliška elgsena, vienas kito lygiu laikymas kuria pagrindus žmonijos bendrijai. Didelis ar mažas skirstytinas ne pagal skaičių bei teritorijos dydį, bet pagal giliąsias dvasines vertybes, kylančias iš žmogiškojo orumo.

Kodėl taip mažai šiandien skiriama dėmesio nuklydusiai žmonijai gelbėti? Jei žmonės bandytų vienas kitą suprasti, jei mažas ir didelis būtų laikomas lygiu, jau būtų daug pasiekta. Aš gimiau Prahoje, gyvenau Švedijoje, JAV, dabar Australijoje. Kur besutinku lietuvius, jūs mane suprantate, lygiai kaip aš suprantu jus, kaip čekai suprato jūsų tėvus ir protėvius. "Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės", sako juk jūsų poetas Maironis.
J. Marvan