POKALBIS SU DAIL. V. VIZGIRDA Spausdinti
ŽVILGSNIS Į PRAGYVENTO LAIKOTARPIO DAILĘ

Enciklopedija nurodo Jus gimus netoliese Kauno (Garliavos valsčiaus Domininkoniškės viensėdyje). Bet, rodos, tėvų buvo atsikelta iš Višakio Rūdos apylinkių, kurias esate tapę savo paveiksluose. Ar tik gimtinį viensėdį laikote savo tėviške, ar ji ir plačiau siekė? Kas buvo Jūsų tėvai? Iš kurio daugiau paveldėjote dailininko talentą?

Gimiau 1904.1.14 į vakarus nuo Kauno-Gar-liavos plento, 100 margų dvarelyje, kurį tėvas nuomavo iš caro valdžios amžinos nuomos teisėmis. Per pirmą pasaulinį karą viskas pasibaigė, kaip ir visas mūsų turtas, supleškėjęs ugnyje ir patrankų griausme. Bet tėvas spėjo dar numirti prieš siaubo dienas, rodos, 1913 m. Vaikystės prisiminimai ir šiandien dar neišdilo. Tai tėvo palyda per pajuodavusius arimus niūrią rudens dieną į Garliavos kapinyną, ir nusidriekusios Suvalkijos lygumos, kasdieninės ir vis tos pačios.
tai žadino vien ilgesį sužinoti, kas dar yra už horizonto ir anapus šio gyvenimo.

Ten į vakarų pusę, kur leisdavosi saulė, prasidėjo jau miškai, gilūs ir paslaptingi, nesibaigiantieji. Bent taip atrodė mano didelėms akims mažoje galvoje. Tų miškų properšoje, Višakio ir Judrės pakrūmiais tekančių upeliūkščių santakoje, buvo jau Višakio Rūda. Čia vasaros kaitroje kvepėjo pušų sakais ir medumi. Pamiškių gyventojai puošėsi jurginais. Šventinę ir nesibaigiančią tylą kartais sudrumsdavo tik bažnyčios varpai, primenantys, kad ir šioje vietoje dar gyvena žmonės. Smėlėtos miestelio gatvelės ir pa-sodžių šešėliuose papilkavusios trobelės buvo neatsiejama supančių miškų dalis, tarytum kelmynų padermės, pamiškių vaiduokliai.

Į ten dažnai mane veždavo smėlėtais keleliais, per nesibaigiančius eglynus ir pušynus, samanotas pakriūtes. Ten buvo motinos tėvų nameliai su karčiamėle ir dideliu daržu, pro kurį raitėsi sraunus Višakis — gilios gintaro spalvos ir šaltas kaip ledas, apžėlęs krūmais ir brūzgynais. Buvo ir sodas, neišbrendamas nuo sulinkusių senų vaismedžių ir agrastų krūmų. Kitoje pusėje upeliūkščio Višakio Rūdos bažnyčia slėpėsi išsišakojusių medžių šešėliuose. Tolėliau jau seni kapai, neišbrendami, apsamanoję, kryžiai ir pažaliavę antkapiai pušų ir vešlių krūmų tankumyne. Kažkur netoliese tų pamiškių buvo ir mano tėvo gimtinė.

Pirmieji reginiai gal apsprendė mano gyvenimo būdą įr mano darbų braižą: niekad nebandžiau piešti skaidraus ežero ar nusidriekusių plikų laukų ir pievų. Drobė turi būti prisotinta tirš-tumo, kur tik pro šakų tarpeklius galima regėti horizontą, tolumą ir paslaptis. Tai dangaus mėlynės beribiai plotai. Čia jau susipina mano tikėjimas su gyvenimo tikrove.

Nekyla tad klausimo, iš ko aš paveldėjau savo amatą. Tėvas buvo matininkas, o aš slapčia vis žavėjausi jo planų paspalvinimais ir metalinių įrankių žėrėjimu. Bet gal tik atsitiktinybė, kad mano pirmasis dailininko darbas buvo Kauno miesto plano kopija, kurią aš nuspalvinau jau pagal savo išmonę: Žaliakalnis, kur gyvenau vokiečių okupacijos metu, buvo žalias, senamiestis — mėlynas, o naujamiestis — raudonas. Gatvės buvo gražiai išbraižytos juodu rašalu iš tėvo palikimo. Tai viskas, ką paveldėjau vaikystėje.

Kaip anksti išbudo Jumyse dailininko pašaukimas? Kas paskatino Jus iš Kauno "Saulės" gimnazijos ryžtis dailės studijoms? Kas buvo pirmasis Jūsų dailės mokytojas dar gimnazijoje?

Vokietmečiu lankiau pradžios mokyklą Kaune. Mokslas ėjo sklandžiai, ypač vokiečių kalba, kurią dėstė (matyt, jau "Drang nach Osten" programoje) nusipenėjęs kaip meitėlis vokietis kaizerinėje uniformoje. Betgi buvau irzlus, ir vaikai mane praminė "čičiriku". Karo metu sugaištas laikas vertė pasistiebti — 1916 m. laikiau egzaminus į "Saulės" gimnazijos antrą klasę. 1920 m. baigiau 5 klases. Čia mokslas jau mažiau sekėsi — verčiausi žemiausiais pažymiais ir pataisomis, bet paišyboje ir geometrijos braižyboje — pirmavau. Jau pirmą darbą mokytojas S. Naudžius išgyrė. Tai buvo klevo lapas, pakabintas lentoje. Aš jį gražiai nuspalvinau su visomis gyslelėmis ir iškarpėlėmis. Nuo 1918 m. paišybą gimnazijoje dėstė iš Rusijos grįžęs dail. A. Galdikas. Jo pamokose man lygiai gerai sekėsi. Jis net ateidavo pasižiūrėti mano namų darbų ir paisyti žydinčių alyvų mūsų sodelyje, Ukmergės plente. Visa tai galbūt ir nulėmė mano likimą.

Tais laikais nežinojau, nuo ko ir pradėti. Reikėjo ir duoną užsidirbti — mokslą pakeitė II eilės, I eilės raštininko, pasiuntinio ir telefonisto pareigos Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijoje. 1919 m. sužinojau apie įsteigtus Matininkų kursus. Bandžiau tėvo pėdomis pasekti. Nors egzaminams buvo pavėluota, bet ant stalo kampo atsisėdęs inž. V. Račkauskas pakišo kažkokią matematikos formulę. Nežinojau, ką ji ir reiškia. Tai buvo pirmas, jau skaudus, mano nusivylimas.

Kiek vėliau, gal atsitiktinai, kažkur užtikau J. Vienožinskio skelbimą apie atidaromus paišybos kursus Vilniuje. Kada ministerija kėlėsi į Vilnių, ir aš, jos tarnautojas, susisukęs į paklodę pūkinę pagalvę, pralaukiau visą parą Kauno geležinkelių stotyje. Bet atėjo žinia, kad Želigovskis jau žengia į Vilnių. Kada J. Vienožinskis 1920 m. paišybos kursus pradėjo organizuoti jau
Kaune, ir aš, pasibrukęs po pažasčia savo pietinius, nuskubėjau į Liaudies namus senamiestyje.

Dailės studijas pradėjote J.Vienožinskio įsteigtuose paišybos kursuose, vėliau išaugusiuose į meno mokyklą. Kokį poveikį Jums turėjo pagrindinis Jūsų mokytojas mūsų įžymusis dailimiukms J. Vienožinskis? Kiek gavote paskatos bei įtakos iš kitų meno mokyklos mokytojų.?
Dail. J. Vienožinskio pedagoginis poveikis įėjo lietuvių dailės istorijon. Tą, ką jis davė man, jis davė ir visai lietuvių dailei. Jo įtaigauta meno samprata, pradedant ARS sąjūdžiu, nusitęsia per kartas iki šiai dienai. Dail. A. Gudaičio kūrybos ir jo pedagoginio tų pačių idėjų tęstinumo dėka Vienožinskio pažiūros į dailininko individualybę niekados nebuvo taip giliai įsisąmonintos, kaip dabarties Lietuvoje, kada to sąjūdžio kūrėjas po atšiaurios gyvenimo įtampos jau ilsisi kapuose.

Tomis idėjomis seka ir išeivijos dailininkai, tik daugiau jau aplinkos poveikyje, kada dailės centruose naujovių ieškojimo aistra savaime įpareigoja turėti ir savo originalų braižą.

Mane žavėjo ir kitų mūsų dailininkų meistriškumas, kaip A. Varno, P. Kalpoko, J. Šileikos. K. Sklėriaus. Be abejo, ir M.K. Čiurlionis. Bet jų kūrybos braižas man buvo labiau neprieinamas negu kad svetimas. A. Galdiko tapyboje spalvos, stiliaus ir nuotaikų aspektai man atrodė kaip vargiai pasiekiamos aukštumos. Tais laikais galvojau, kad žmogaus ar jo veido niekad negalėsiu nupaišyti, bet 1924 m., mokyklos parodoje, man buvo paskirtas bronzos medalis už autoportretą.

Baigę dailės studijas Kauno meno mokykloje, metus (1927) buvote išvykę į Paryžių. Kokioj mokykloj ir pas ką ten studijavote? Kiek "mokyklą" sudarė ir Paryžiaus muziejai? Kas padarė didžiausią įspūdį ir paskatino ieškoti savo kelio?
Paryžiuje man atsivėrė langas į moderniosios dailės pasaulį. Aš išžiūrėjau tarptautinio dailės centro muziejus ir galerijas. Kartkartėmis, atgaivai nuo kasdieninių pasivaikščiojimų, lankiau Aca-dėmie da la Grande Chaumiėre, Andrė Lhote Acadėmie ar rusų dailininko Šuchajevo studiją. Dar meno mokykloje, be susidomėjimo klasikiniu menu, rusų peredvižnikais ir emigrantais Žar ptica" knygose, irtane pribloškė H. Maris se'o kūrybos reprodukcijos "L'Esprit Nouveau" žurnale. Apie jį mums su entuziazmu kalbėjo konservatyvusis dailės istorijos dėstytojas I. Šlapelis. Paryžiuje "atradau" mano prigimčiai artimą P. Bonnard'ą. Paryžiaus didžiuliai Pavasario ir Rudens salonai buvo du kontrastai: išblėsusio akademizmo ir "Fovistų" dvasios poimpresionistų. Toje masėje nebuvo pasirinkimo, kuo pasekti. Reikėjo stebėtis tik braižų įvairumu, kuriame paskęsdavo ir tokia įžymybė, kaip H. Matisse. Picasso ir Braąue ten nedalyvavo.

Impresionistai su Renoiru, graikų ir romėnų skulptūra, Tizian ir L. da Vinci "Mona Lisa", Rembrandt ir Daumier, Delacroix, Fontainebleau mokykla, skulptorius A. Bourdelle, tapytojai Gau-guin ir Van Gogh buvo nuolatinės

sustojimo vietos-objektai muziejuose ir galerijose. Tais laikais M. Utrillo populiarumas buvo zenite.

Kubizmas, Delauney (Section d'Or) ir Mond-rian 1920 m. neoplasticizmas su bedaiktinės dailės idėjomis buvo jau istorinis faktas, davęs paskatą abstraktinio meno suklestėjimui pasauliniu mastu vėlyvesniame 1930-50 metų laikotarpyje. Šis vitališkas bangavimas ir šiandien lieka milžiniška jėga tarptautiniame dailės judėjime. Man, išlindusiam iš Višakio Rūdos krūmų, visa tai kėlė tik nuostabą be suvokimo tikrosios šio judėjimo esmės. Abstraktiniam dailininkui reikalinga aplinka ir oras, kuriuo jis kvėpuoja. New Yorko ir Chi-cagos statinių properšos ir tuštuma teikia medžiagos vaizduotei. Tik persikėlus emigracinei bangai į Amerikos didmiesčius, mes susilaukėme abstraktinių dailininkų, kuriais galima žavėtis. Tai A. Galdikas, K. Zapkus, R. Viesulas, A. Braždys (Londone), A. Dargis, A. Valeška (vitražai), P. Lapė, K. Žoromskis, K. Varnelis, A. Kašubienė, E. Urbaitytė, P. Gailius ir A. Mončys (Paryžiuje), H. Šalkauskas (Australijoje).

Grįžęs iš užsienio mokytojavote provincijos gimnazijose. Kokie liko iš jų įspūdžiai? Kada persikėlėte į Kauną? Nuo kada pradėjote dalyvauti dailės parodose?

Išvykimas iš Kauno tuoj po Paryžiaus mane atpalaidavo nuo sugrįžimo į praeitį. Iš tikrųjų, po Paryžiaus Kaunas man buvo didesnė provincija negu Raseiniai, kur žemaitiškos gamtos aplinkoje buvo progos persvarstyti svetur pragyventą laiką. Periodinė dailės spauda iš užsienio, pakartotinės kelionės per vasarų atostogas į Paryžių, Briuselį, Amsterdamą, Vokietijos dailės centrus, Vieną, Italiją, Madridą, Leningradą ir Maskvą (1930, 1931, 1936,- 1937, 1938) pratęsė mano Vakarų kultūros pažinimą.

Pagėgių (kur teko mokytojauti 1933 m.) apylinkių išbraižyti laukai ir kultivuotas miškas su vienodo storumo medžiais mane slėgė. Pasiilgau meninio gyvenimo aplinkos. Į Kauną grįžau 1933 m. gruodžio mėn., kur vėl dėsčiau paišybą amatų mokykloje.

Vaikų iliustracijos gimnazijose dažnai teikė naujų idėjų svarstymui.

Pirmas pasirodymas parodoje buvo nauja pradžia jau pradėto kelio. Tai A. Valeškos pastangomis suorganizuotos Nepriklausomųjų dailininkų draugijos pirmoji paroda Kaune 1930 m.

Buvote vienas steigėjų ARS kolektyvo, kuris savo metu reiškė kone revoliucinį perversmą mūsų dailės istorijoje. Kas buvo pagrindiniai šio kolektyvo atstovai? Kokią audrą jis sukėlė senesniuose dailininkuose ir visuomenėje? Ko buvo pasiekta? Kaip buvo rastas modus vivendi su senesniaisiais dailininkais? Kokiu būdu buvęs revoliucininkas tik po penkerių metų buvote išrinktas Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininku?

Nepriklausomieji: iš kairės — L. Truikys, A. Valeška, A. Samuolis, V. Vizgirda, L. Kazokas

ARS atsiradimo priežasčių reikia ieškoti anksčiau, negu jis įsikūrė. Dar 1930 m. A. Valeš-kos įkurta Nepriklausomųjų dailininkų draugija buvo pradžia viso jaunosios kartos judėjimo ir kartu atsiribojimo nuo senosios dailininkų kartos. Antrosios Nepriklausomųjų parodos proga A. Valeška pasikalbėjime su J. Keliuočiu "Naujojoje Romuvoje" išdėstė naujos organizacijos siekimus: "Mes pasiryžome išvaduoti Lietuvos meną nuo akademizmo, natūralizmo ir diletantizmo varžtų. Mes ieškome originalių ir tautinių kūrybai kelių. Vadiname save nepriklausomais, nes nenorime būti vergais pasenusių meno formų .. ." Šie teigimai, tik kita forma, lygiagrečiai praskambėjo ir ARS kolektyvo manifeste. ARS kolektyvas, kaip jaunosios kartos sąjūdis, buvo sumanytas dar Paryžiuje studijuojančiųjų (A. Gudaitis), bet organizacinis darbas mezgėsi Kaune, A. Gudaičio, J. Mikėno, mano ir A. Samuolio susibūrime. Prie mūsų telkėsi V.K. Jonynas, J. Steponavičius, T. Kulakauskas. Pasikvietėme A. Galdiką ir M. Dobužinskį kaip progresyvius ir lietuvių dailėje pirmaujančius dailininkus. ARS neturėjo tikslo nuversti "seną valdžią", betgi mūsų auklėtojų konservatyvumas vis tik buvo paskata atsipalaiduoti nuo sustingimo. Senoji dailininkų karta tai suprato kaip pastangas padaryti galą jų hegemonijai. Pasišiaušus visais ginklais, Lietuvos dailininkų draugijos (senosios dailininkų kartos organizacijos) vardu "Menas ir pseudoprimityvizma^ straipsnyje buvo suniekinti mūsų darbai kaip išsigimęs menas su "balvonine skulptūra, su tais suterštais purvinais dažais drobės gabalais, su šitais išpūstomis akimis, kreivomis nosimis arba visai be jokių nosių portretais". "Balvonine skulptūra" lietė J. Mikėno darbus, kurie šiandien jau įėjo lietuvių dailės istorijon. "Purvini dažai" įžiūrėti mano, A. Gudaičio ir A. Samuolio tapyboje.

ARS kolektyvo parodos buvo 1932 ir 1934 m. Oficialioji Čiurlionio galerijos komisija ARS parodoje nerado tinkamų darbų įsigyti. Prasigyvenusi naujoji inteligentija ir toliau pirko tik jai
indamus" ir suprantamus paveikslus. Mes turėjome moralinę paramą dailės raida besidominčiųjų ir M.K. Čiurlionio galerijos direktoriaus P. Galaunės, kuris, praslinkus kiek laiko po pirmosios parodos ir pasinaudodamas savo privilegijomis, specialiai suorganizuotoje uždaroje parodoje supirko galerijai pirmuosius ARS kolektyvo narių darbus. Taip ir aš pardaviau pirmą savo darbą. Bet reikėjo ilgai laukti iki sekančiojo.

ARS kolektyvas buvo pasiruošęs "mūšio" pralaimėjimui, pasisakydamas ir manifeste: "Gerai numatom, kokiais keistais žvilgsniais mus sutiks". Mums betgi rūpėjo nubrėžti mūsų kūrybos gaires viešu pareiškimu: "Mes pasiryžę šiai atgimstančios tėvynės epochai tarnauti ir kurti šios epochos stilių. Meno kūrinys — nauja gyvenimo realybė. Mes trokštam praturtinti mūsų gyvenimą naujom vertybėm". Kūrybos ištakų mes ieškojome praeities palikime: "Nuogoj ir skaudžiai apleistoj dirvoje atsirandam mes. Pro amžių akinius matom tolumoj didžią meno kultūrą. Smūt-keliai, pasakos, dainos. Aukšti, savo glūdumoj didžius mums pavyzdžius sukaupę, muziejų sienose jau paslėpti ar paprasto mūsų sutemų vėjo baigiami graužti, meno palaikai". Tačiau drauge pabrėžėme: "Pripažįstam šių dienų formalinius meno užkariavimus, nes jie teikia mums daugiau kūrybinės laisvės. Bet neuždedam savo dalyviam iš anksto nustatytų meno dogmų. Trokštame, kad kiekvienas mūsų pagal savo individualybę, pagal savo nusistatymus tarnautų mūsų krašto meno kultūrai". Buvo pareikšta ir "užuojauta tiems, kurie nemurmėdami net prisitaiko nusistovėjusiam skoniui. Nemaloniai esam nustebę, matydami, kaip pataikaujama įvairiom, su menu nieko bendro neturinčiom idėjom".
P. Galaunė ARS parodos katalogo įvade nagrinėjo lietuvių dailės istoriją, kuri nuo krikščionybės įvedimo buvo vien svetimųjų kuriama — kaip atsitiktinumas, bet ne padarinys to, kas sąmoningai bręsta ir auga iš įsigilinimo į tautos dvasią. Todėl nesukurta lietuvių dailei nei gilesnių tradicijų, nei mokyklos. Ir Vilniaus dailės mokyklai politinių įvykių maišatyje nebuvo sąlygų kurti lietuvių dailės tradicijas. Svarbiausia tam kliūtis, anot Galaunės, buvo tautos pasidalijimas į du luomus: bajoriją ir liaudį — valstiečius. Kada liaudis nuo amžių gyveno kuriamomis savo dvasios brangenybėmis — pasakomis, dainomis, liaudies menu, tai bajorija nusisuko į Vakarus. Tomis brangenybėmis liaudis išsakydavo savo vidaus pasaulį. "Ir dar reikėjo amžiaus, kad į tą formą atkreiptų dėmesį tos pačios tautos liaudies vaikai, šių dienų mūsų jaunieji menininkai" — rašė P. Galaunė.

Galaunė kaltino senosios kartos dailininkus, kad jie ". . . pasireiškė ne kaip savo tautos kamieno vaikai, bet kaip "sueuropėję" Lietuvos gamtos kopijuotojai. Besikristalizuojančios tuomet mūsų inteligentijos grožio idealas buvo — "kaip fotografijoj". Ir šį idealą su pasigėrėjimu tenkino pirmųjų lietuvių dailės parodų menininkai. (. . .) Tenkino tokiu uolumu, kad apie jų "kūrinius" pirmųjų lietuvių dailės parodų recenzentai rašydavo: "... kaip atvaizduotas upelis, taip ir jauti, kad vanduo bėga per akmenėlius ir čiurena . . ."

Kartų susiskaldymo įtampoje koks nors tarp jų bendravimas buvo sunkus ar tiesiog neįmanomas.

Tais laikais jaunosios dailininkų kartos atrama prieš viešąją opiniją buvo J. Keliuočio leidžiama "Naujoji Romuva". Dailės reikaluose joje




daug kas priklausė nuo redaktoriaus ir leidėjo artimo bičiulio A. Valeškos bendradarbiavimo. "Naujoji Romuva" buvo platforma ir tribūna, iš kur buvo skleidžiama visuomenėje dailės sampratos, kūrinių atrankos ir lygio naujos idėjos.

1935 m. buvo sudaryta Meno komisija prie Kultūros departamento (pirm. P. Galaunė, nariai L Šlapelis, J. Zikaras, Adomas Smetona, A. Tamošaitis, V. Vizgirda). Departamento biurokratinėje santvarkoje Komisija liko bereikšmė kultūriniuose dirvonuose.

Kultūrinei veiklai koordinuoti rasta išeitis, 1935 m. įsteigiant bendrą visų dailininkų profesinę sąjungą su skirtingų meninių pasaulėžiūrų sekcijomis: individualistų ir realistų. Buvo rengiamos ir skirtingų grupių parodos, nors ir tuo pačiu metu ir po vienu stogu — M.K. Čiurlionio galerijoje. Sąjungos svarbiausias tikslas buvo ginti dailininkų materialinius ir teisinius reikalus (išrūpinant papiginimus važiavimui geležinkeliais ir kt.) ir propaguoti dailę (be kasmetinių parodų, buvo surengtos lietuvių dailės parodos Rygoje ir Taline, o Kaune — latvių, estų, vengrų, prancūzų). Pirmasis naujos organizacijos pirmininkas buvo J. Vienožinskis. Jo kadencijai pasibaigus, 1937 m. balsų dauguma pareigos buvo pavestos man.

1938 m. Valstybės taupomosios kasos paskyrė pirmąsias premijas sąjungos parodai. Jas laimėjo: tapyba — J. Bagdonas (realistų sekcija), peizažas — V. Vizgirda, grafika — P. Augius, taikomosios dailės — A. Gudaitis (už triptiką Paryžiaus parodai) kuris liko neįvykdytas, nes dėl Užsienių reikalų ministerijos biurokratinių užgaidų ir trinties dailininkų tarpe darbas buvo pavestas konkurse antrą premiją laimėjusiam A. Galdikui, bareljefas — P. Rimša.

Kokiomis aplinkybėmis tapote Vilniaus dailės akademijos direktoriumi? Kas šią akademiją išskyrė nuo kauniškės meno mokyklos?
Sovietams okupavus Lietuvą ir atgavus Vilnių, A. Venclovos ir P. Cvirkos artimam bičiuliui J. Mikėnui 1940 m. buvo pavesta Stepono Batoro universiteto dailės padalinį perorganizuoti i Vilniaus dailės mokyklą. Prie turto perėmimo i s lenkų dalyvavo A. Varnas. Ši mokykla vėliau, jau man vadovaujant, tapo Akademija. Kauno meno mokykla buvo perorganizuota į Taikomosios dailės institutą. Vilniaus dailės akademija nesiskyrė nuo buv. kauniškės. Mokyklos kryptį sudarė ne pavadinimas ir ne programa, bet pedagoginis kolektyvas.

J. Mikėnas, pakvietęs mane administracijos reikalams, subūrė stipriausias pajėgas pedagoginiam darbui. Mokyklos studijoms vadovavo: tapybos — J. Vienožinskis ir A. Gudaitis, skulptūros — J. Mikėnas, P. Aleksandravičius, grafikos — T. Valius, J. Kuzminskis. Paišybos sekcijose dėstė J. Šileika. Dėstė ir keli lenkų dailininkai, jau įgudę į pedagoginį darbą. Taip pat ir studentu tarpe buvo gera dalis lenkų iš buvusio fakulteto. Pedagoginiame personale dirbo M. Vorobjovas, A. Tamošaitis, M. Kairiūkštytė-Jacinienė ir kt.

1941 m. pradžioje kompartijos sferose prasidėjo intrigos ir skundai prieš J. Mikėną — kažkokie nepasitenkinimai dėl mokyklos kryptingumo ar santvarkos. Buvo siunčiami žydų tautybės jaunuoliai su partijos raštais, įpareigojančiai juos priimti. Vienas jų, laikydamas egzaminus atsisakė klasikinės skulptūros gipsinio modelio, pareikšdamas, kad jis gali paišyti tiktai Markse Leniną ir Staliną. Mikėnas tokios atmosferos įtampai buvo labai jautrus. 1941 m. kovo mėn. atsisakė nuo savo pareigų. Man, kaip inspektoriui ir Mikėnui įkalbėjus, tokiame sąmyšyje nebuv kitos išeities, kaip perimti direktoriaus pareiga-kurios pasibaigė, kada jau vokiečiai uždarė visai aukštąsias mokyklas 1943 kovo mėn.

Vokietijoje dėstėte Freiburgo Ecole des Arti et Mėtiers. Koks buvo šios mokyklos vaidmuo"
V.K. Jonynas, suorganizavęs dailės mokyklą Freiburg i. Br. (1946-1948), subūrė jon žymiausias pajėgas iš visų zonų. V.K. Jonynas vadovavo paišybos klasei, kitose sekcijose dėstė A. Galdikas, A. Valeška, V. Kasiulis, T. Valius, A ir E. Marčiulioniai, A. ir A. Tamošaičiai, keramikos technikos specialistas A. Muraitis, T. Zikaras ir kt. Ir jaunimo sugužėjo iš visų pakampių. Tik šiandien galime įvertinti tos mokyklos reikšmę. Dalis joje studijavusių neabejotinai priklauso išeivijos dailininkų stipriausiam kolekty\ Ypač minėtini R. Viesulas, V. Ignas, J. Bak: A. Elskus, A. Mončys, E. Urbaitytė, H. Šalkau-kas, J. Daugvila, B. Jameikienė, V. Balukienė. A. Kurauskas, J. Mieliulis, R. Mozoliauskas, V Raulinaitis, V. Remeika, S. Čipkuvienė.

Dar Vokietijoje drauge su kitais buvote įkūrę dailininkų kolektyvą, žinomą Dailės institut vardu. Koks šios organizacijos išskirtinis pobūdis ir koks dabartinis likimas?
Lietuvių dailės institutas įsteigtas 1947 m. Freiburg i. Br. Iniciatoriai buvo A. Valeška, T Valius, V. Vizgirda. 1949 m. Freiburgo Augustiner-Museum surengta pirmoji paroda. Dalyvavo P Augius, J. Bakis, A. Dargis, P. Kaupas, V. Petravičius, V. Ratas, A. Vaičaitis, A. Valeška, T. Valius, L. Vilimas, V. Vizgirda, T. Zikaras.

ir 1980 m. suorganizuotos reprezentacinės parodos Chicagoje.

Institutas nesiima organizuoti dailininkų profesinį gyvenimą išeivijoje. Neįpareigoja narius laikytis kurios nors krypties, bet rūpinasi dailės lygio išlaikymu. Instituto reikšmė gali banguoti priklausomai nuo jo veiklos ir nuo to, kiek dailininkai pajėgs vieningai atsiriboti nuo nuosmūki-nių ir mėgėjiškų apraiškų kūryboje. Šiuo metu Institutui vadovauja A. Valeška.

Kaip žvelgiate į dabar čia susiklosčiusį dailės gyvenimą? Atskirų parodų pakankamai gausu, bet ar nebūtų reikalingos tokios reprezentacinės parodos, kaip prieš dvidešimt metų PLB 1 seimo metu New Yorke Riverside muziejuje surengtoji paroda? Dailės mėgėjų gausu, bet ar tarp jų nedingsta naujai išaugusios pajėgos? Kiek galima iš viso orientuotis mūsų dailės gyvenime, nesant jokio organizacinio centro?

Dailininkų prieauglis yra. Tarp jų yra daug gabių, bet jie ištirpsta savo draugų mėgėjų tarpe. Padėtį galėtų gelbėti Lietuvių Bendruomenė, tinkamai skirstydama premijas ir paremdama parodų organizavimą. Čiurlionio galerijos du padaliniai Chicagoje, A. Galdiko vardo galerija New Yorke galėtų — Dailės instituto pavyzdžiu — rengti reprezentacines parodas (su atranka). Dabar Chicagoje gražiai skambančioje Čiurlionio vardo galerijoje parodas rengia ar jose dalyvauja visi, kas tik nuteplioja kokį paveikslėlį. Panaši padėtis ir LB rengiamose parodose Vasario 16 proga New Yorke. Lietuvių Bendruomenės skyriai ir įvairiausių vardų visuomeninės organizacijos kultūrinių parengimų priedanga dažnai puoselėja daili-ninkų-mėgėjų kadrus kaip kokią rasodą. Moterų-dailininkių ir kiti sambūriai ar didmiesčių vardais pasivadinusios dailininkų organizacijos traktuoja savo narius tolygiai, tarytum būtų profesinis tikslas visus aprūpinti žiūrovais ir pirkėjais. O žiūrovui reikalinga kompetentinga atranka, profesinė informacija ir meninis auklėjimas. Istorija nežino tokio atvejo, kad diletantai praturtintų tautos kultūrą.

Organizacinį centrą turėtų atstoti dabar Lietuvos Fondo įsteigta meno komisija, skirstydama lėšas dailės reikalams ir tik profesiniais pagrindais (su kompetentingomis jury komisijomis) rengiamoms parodoms. Taip pat remtinas A. Valeš-kos siūlymas turėti dailės darbų fondą reprezentacinėms parodoms.

Kaip vertinate mūsų spaudos vadinamąją dailės kritiką?
Šioje srityje padėtis liūdniausia. Pasitaiko rimtų ir dalykiškų pasisakymų apie parodas ir dailę, bet jas vėl užgožia "Yellow Pages" pavyzdžiu parodų reklamos: kas ką gamina, kas kur kokioje mėgėjų parodėlėje dalyvauja, kiek parduoda, kokio dydžio ir turinio prekė, žalsva ar melsva, nepagrįsti liaupsinimai apie pavaizduotus tėviškės laukus, patriotinę ir kovingą tematika "filosofines" mintis, kažkokių formų "metafizinę" prasmę.

Iškilus jaunai dailininkų kartai, natūraliai sekančiai dabarties meno kryptis, ne kartą buvo keliamas dailės tautiškumo klausimas. Koks Jū nusistatymas šiuo klausimu?
Ir svetur kuriantis menininkas savo prigimtimi priklauso savo tautai, pvz., A. Mickevičius. J. Baltrušaitis, P. Domšaitis, J. Rimša. Mūsų dailininkų kūryboj, kuri subrendo svetimame krašte, galima atrasti tautinių savybių kolorito sąrangoje, formos ritme, braižo savybėse, nuotaikos pobūdyje. Mūsų liaudies meno ir aplamai tautinio pobūdžio ypatybės dažnu atveju jaučiamos dar vaikystėje palikusiųjų gimtąjį kraštą, nekalbant jau apie tuos išvietintuosius, kurie subrendo dar Lietuvoje. Galima nurodyti konkrečius pavyzdžius: V. Igno ištisi tapybos ir grafikos darbų ciklai, A. Dargio figūrinės kompozicijos liaudiškų motyvų parafrazėje, R. Viesulo tematinės ir abstraktinės kūrybos nuotaikos, A. Valeškos vitražų struktūra ir spalvų gama, V. Petravičiaus, nors ir sumodernėjusio", ištikimybė liaudiškos dvasios braižui, V. Kašubos skulptūrų aliuzijos į senojo Vilniaus ikonografiją, V.K. Jonyno vitražų madonos ir šventieji (bažnyčiose), J. Bakio ir E. Marčiulionienės keramika, A. Mončio abstraktinė skulptūra — tarytum iš kelmo išskaptuota diev-dirbių kūryba. Šiai sąrangai, žinoma, nepriklauso paveiksluose atvaizduoti Gedimino stulpai, Trakų ir Vilniaus pilys, pakelės kryžių kopijos, etnografinio pobūdžio gubos ir tvoros ir t.t.

Trejetą kartų (1966, 1971, 1977) lankėtės Lietuvoje. Su kokiais įspūdžiais grįžote apie tenykštį dailės gyvenimą? Kuriuos dalinininkus išskir-tumėte kaip pasiekusius reikšmingų kūrybinių laimėjimų? Kiek išorinį dailininkų aprūpinimą sąlygoja jų lenkimas į "socialistinį realizmą"? Kiek apskritai jo iš tiesų yra ir kokia jo vertė?
Žinome, kokius įspūdžius visi parsiveža iŠ gimtojo krašto. Džiugu į ten važiuoti, bet liūdniau sugrįžti. Nuvažiavus į Lietuvą, atrandi save, tarytum anksčiau nežinojai, kam tu priklausai. Visi daiktai ten yra savi, nors nuo jų esi jau ir nutolęs. Tragiškoje lemtyje daug gero, gaivaus ir džiuginančio. Darbščių rankų prakaitas apmoka jų likimą. Su nuostaba teko žvelgti į tenykščių dailininkų vitališkumą, jų pasiektus rezultatus.

Socialistinis realizmas — toks koks jis buvo importuotas iš Sovietų Sąjungos — lietuvio dailininko nepavergė. Daugelis pirmųjų "naujų laimėjimų" yra jau jų pačių rankomis nurašyti. Tai nereiškia, kad trūksta realistinės kūrybos, ir geros kūrybos. Paskutiniųjų metų jaunosios kartos poslinkis į fotografinį realizmą, nors ir be pažadų perspektyvos, praturtino lietuvių dailę naujais kūriniais. Realizmo (įvairaus ir skirtingo nuo maskviškio akademinio) pirmiausia netrūksta tematinėse kompozicijose. Betgi, nors ir nuolat diktuojant tematiką ir atitikimą santvarkai, išraiškos forma lieka nesukontroliuota. Dažnu atveju, kiek dailininkas yra pajėgesnis, tiek jis yra ir nutolęs nuo realistinės formos. Grynai abstraktiniam menui Lietuvoje dar nėra sąlygų vystytis, bet dažnai pasitaiko dėmesio verti bandymai. Modernėjimas dekoratyvinėje skulptūroje reiškiasi formų stilizavimu. Dailininkai Lietuvoje, šalia oficialaus meno, užėmė pakopą, kurioje jie turi laisvės kurti ir labai individualų meną, kiekvienas pagal savo supratimą. To įsisiūbavimo poveikyje dabarties lietuvių dailės suklestėjimas jau sukūrė lietuvių dailės mokyklą, išsiskiriančią iš kitų sovietinių "respublikų" dailės lygio. Kalbant vien apie tapybą, pirmaujantieji dailininkai šiuo metu yra A. Gudaitis, V. Kisarauskas, A. Stasiulevičius, L. Tuleikis, A. Savickas, S. Džiaukštas, J. Švažas (1925-1976), L. Surgailis, J. Čeponis, S. Veive-rytė, V. Antanavičius, V. Gečas, S. Jusionis, V. Ciplijauskas, A. Martinaitis, V. Karatajus, M. Cvir-kienė, B. Mingilaitė, A. Krištopaitis, o taip pat neabejotinų gabumų parodžiusieji jaunieji A. Švėgžda, A. Kuras, R. Vaitekūnas, L. Katinas ir kiti.

Kaip išsakytumėte savąjį dailės credo? Buvote tarp tų, kurie pas mus pirmieji
pasukote į Vakarų dailės kelią nuo akademinio, natūralistinio, sentimentaliai idilinio ir kitokio realizmo. Išlikdamas sau ištikimas, betgi ir Jūs natūraliai žengėte su laiku. Kaip pats išskirtumėte savo kūrybinio darbo tarpsnius? Kokia jūsų pažiūra tiek į abstraktinį meną, tiek aplamai į dabartinį dailės sūkurį ar sąmyšį?
Mano dailės credo nėra suformuluotas smegenyse. Tai yra mano prigimtis, kurios negaliu atsikratyti. Nuo jos priklauso visi mano santykiai su menu ir pažiūromis į tapybos supratimą. Noriu pragyventi ar išgyventi visa, ką savyje turiu ir ką galiu, ar — blogiausiu atveju — dar galėčiau.

Realizmas yra reliatyvus dalykas. Ir abstraktiniame paveiksle gali įžiūrėti juodą tašką, kuris jau savaime yra realus. Plokštumą matome kiekviename žingsnyje — sienos gabalas, stogo gabalas. Nuvalius viską, kas nebūtina, lieka jau be-daiktinis ir neatpažįstamas objektas. Bet perkeltas į drobę, jis turi turėti kokį nors ryšį su "realybe". Tik tuo atveju abstraktinė dailė turi savo vertę.

Abstraktinis menas, dabarties dailės sūkuriai ar sąmyšiai pateikia labai daug medžiagos kūrybiniams eksperimentams. Iš jų išplaukia dailininko poslinkiai kūryboje ir skirtumai atskiru laikotarpių darbuose. Mano darbų poslinkiai atitinka įsisąmonintas naujoves, bet tik mano pasaulėjautos ribose. Nenorėčiau betgi atsisakyti nei sentimentalumo, nei idilinio realizmo, ne-tas gali praturtinti mano koloritą ir paveikslo nuotaiką. Sentimentalumas ir idilė tinka bet kokiam braižui, kad ir realybės nepamėgdžiojamoje formoje.


Sąmoningi persilaužimai ar pakitimai dailininko kūryboje kartais gali būti reikšmingesni, negu staigūs posūkiai madingų naujovių lenktynėse, kad savo darbuose negali jau atpažinti patsai
savęs.

Esate ėmęsi ir peizažų, ir kompozicijų, ir natiurmortų, ir portretų. Kiek maždaug kurio žanro kūrinių nutapėte? Kiek iš viso priskaičiuojate? Kaip pats interpretuotumėte žanrinį įvairumą — ar ne lygiai tapote žmogų, kaip medžius ar gėles?

Suskaičiuoti, kiek darbų prigaminau, neturi prasmės, nes laikas padarys atranką. Tada mažai kas gal ir beliks. Yra kompozitorių, kurie prirašė daug operų, bet orkestrai groja tik vieną ii jų, ir vis tą pačią. Žanrų įvairumai yra tik skirtingi patiekalai gyvybės palaikymui. Problemos lieka tos pačios, skiriasi tik turinys. Visi matomi daiktai tapytojo akiai turi tą pačią reikšmę. Žmogų reikia tapyti kitaip tik tuo atveju, jeigu nori įtikti modeliui, kad jis jaustų ir suprastų, kuo skiriasi nuo senos tvoros ar kreivo medžio. Statistika, jeigu norite atsakymo, tokia: 1930-1944 m. laikotarpyje (Lietuvoje) priskaičiau apie 120 darbų, 1946-1950 m. laikotarpyje (Vokietija) — 25 darbai, Amerikoje nuo 1950 iki dabar per 260.

Vieni žavisi Jūsų spalvų sodrumu, antriems baugu jų tamsumo. Kaip Jums pačiam tokios šnekos atrodo? Kaip apibūdintumėte tai, kas kitų vadinama "vizgirdiška"?
Yra du dalykai — meno pažinimas ir skonis. Niekas negali vienodai jaustis prieš visus dailės darbus. Dera pasikliauti skoniu — kas tau artimesnis koloritu, nuotaikomis ir kitais komponentais.

Dailės kūriniai turi atitikti autoriaus prigimti ir jo susirastą kūrybos braižą. Linkęs vertinti tik tuos menininkų darbus, kurie atitinka autoriaus pavardę.