POPIEŽIAUS JONO PAULIAUS II IDĖJOS APIE EKUMENIZMĄ Spausdinti
Parašė Vytautas Bagdanavičius   
KELIAS Į KRIKŠČIONIŲ VIENYBĘ
Atsistojęs prie Katalikų Bažnyčios vairo, popiežius Jonas Panbns II išdėstė savo teigiamas santūrias pažiūras apie ekumenizmą enciklikoje "Redemptor hominis" (žemiau spausdinama ištrauka)
Ką aš turiu pasakyti apie tą iniciatyvą, kuri kilo iš naujos ekumeninės orientacijos? Nepamirštamasis popiežius Jonas XXIII krikščionių vienybės problemą iškėlė evangelistiškai paprastai, kaip tiesioginę Jėzaus Kristaus valios pasekmę. Mūsų mokytojas tą savo norą yra išreiškęs keliais atvejais, bet ypač savo maldoje viršutiniame kambaryje tą naktį, prieš savo mirtį. "Aš meldžiuosi, Tėve, kad jie būtų vieningi". Antrasis Vatikano susirinkimas tiesioginiu būdu atsiliepė į tą reikalavimą savo dekretu apie ekumenizmą. Popiežius Paulius VI, pasinaudodamas Sekretoriato krikščionių vienybei veikla, pradėjo pirmuosius sunkius žingsnius kelyje į tos vienybės įgyvendinimą.

Ar pakankamai toli mes tuo keliu nuėjome? Nesistengdami duoti į tai detalų atsakymą, galime pasakyti, kad padarėme realių ir reikšmingų pastangų. Vienas dalykas yra tikras: mes dirbome ištvermingai ir pastoviai. Kitų Bažnyčių ir bendruomenių atstovai taip pat jungėsi su mumis. Už tai mes esame jiems nuoširdžiai dėkingi. Yra taip pat tikra, kad dabartinėje istorinėje Bažnyčios ir pasaulio situacijoje mes matome vienintelę galimybę vykdyti Bažnyčios misiją ekumeninėje srityje, būtent eiti nuoširdžiai, patvariai, nusižeminusiai, bet taip pat drąsiai keliais, vedančiais vienybėn. Popiežius Paulius VI davė mums asmeninį pavyzdį. Taigi mes turime siekti vienybės, nesileisdami, kad mus išgąsdintų sunkenybės, kurių pakelėje gali atsirasti. Kitaip mes nebūtume ištikimi Kristaus žodžiui ir neįvykdytume jo testamento. Argi mes galime rizikuoti?

Yra žmonių, kurie, sunkenybių akivaizdoje ar dėl to, kad pirmosios ekumeninės pastangos nedavė teigiamų rezultatų, yra linkę atsitraukti atgal. Kai kas net kelia mintį, jog tos pastangos kenkia Evangelijos reikalui, veda į kitus skilimus Bažnyčioje, kelia idėjinį sąmyšį šioje klausimų srityje ir išvirsta net indiferentizmu. Galbūt gerai, kad turintieji tokias nuomones išreiškia savo reikalavimus.

Atsižvelgiant ir į tai, reikia išlaikyti teisingas ribas. Aišku, kad šis naujas Bažnyčios gyvenimo tarpsnis reikalauja iš mūsų tokio tikėjimo, kuris yra ypatingai sąmoningas, gilus ir atsakingas. Tikra ekumeninė veikla reiškia: būti atviru, susiartinti, būti prieinamu dialogui, dalyvauti tiesos ieškojime pilnai priimtoje Evangelijoje ir turėti krikščionišką dvasią. Bet jokiu būdu tai neturi būti dieviškos tiesos išsižadėjimas ar mažinimas turto, kurį Bažnyčia visada išpažino ir mokė.

Visiems, kurie dėl bet kokios priežasties norėtų atkalbėti Bažnyčią, kad ji nesiektų visuotinės krikščionių vienybės, vėl reikia iškelti klausimą: ar mes turime teisę to atsisakyti? Ar mes — nepaisant visokių žmogiškų silpnybių ir visų praėjusių šimtmečių klaidų — turime prarasti pasitikėjimą Viešpaties malone, kuri kaip tik dabar buvo Šventosios Dvasios apreikšta ir kurią mes išgirdome Visuotinio Bažnyčios susirinkimo metu? Jeigu mes tai padarytume, mes išsižadėtume tiesos, liečiančios mus pačius, kuri taip iškalbingai yra išreikšta Apaštalo: "Dievo malonės dėka aš esu tuo, kuo esu, ir man suteikta malonė nebuvo veltui".

Šios mūsų pastabos turi būti pritaikytos ir tai veiklai, kuri siekia arčiau susieiti su nekrikščioniškų religijų žmonėmis, žinoma, kitu būdu ir atsižvelgiant į reikalingus skirtingumus. Ta veikla reiškiasi pokalbiais, kontaktais, bendra malda, tyrinėjimu žmonijos dvasinių lobių, kurių, kaip mes gerai žinome, tų religijų narių tarpe netrūksta. Ar kartais taip neatsitinka, kad tvirtas nekrikščioniškų religijų žmonių tikėjimas, kuris taip pat yra tiesos Dvasios padarinys, veikiąs anapus Mistinio Kūno ribų, negali priversti krikščionis susigėsti, kai jie dažnai yra palinkę abejoti Dievo apreikštomis ir Bažnyčios paskelbtomis tiesomis ir yra linkę tuojau atleisti moralinius principus, tuo atidarydami kelią doriniam palaidumui. Kilnu yra būti nusiteikus suprasti kiekvieną asmenį, analizuoti kiekvieną sistemą ir pripažinti, kas yra teisinga. Tačiau tai nereiškia prarasti savo tikėjimo tvirtumą ar susilpninti dorinius principus, kurių trūkumas greitai bus pajustas visų visuomenių, kartu su apgailėtinomis pasekmėmis.