ŽMOGAUS TEISĖS IR MADRIDO KONFERENCIJA
Prof. dr. Broniaus Nemicko paskaita, skaityta Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto seime Chicagoje 1978 gruodžio 9.
L Helsinkio baigminis aktas
Kalbant apie žmogaus teisių samprotį laisvajame pasaulyje, šios apimties rašinyje, manding, nebūtų tikslu grįžti gilesnėn jų istorijon, nagrinėti jų vystymąsi, sakysime, pradedant nuo Virginijos 1776 birželio 12 Teisių ar Jungtinių Amerikos Valstybių tų pat metų liepos 4 nepriklausomybės, arba nuo 1787 m. konstitucijos su jos 1789 pakeitimais ar nuo Prancūzijos 1789 m. Steigiamojo susirinkimo deklaracijų, ar pagaliau nuo Lietuvos Steigiamojo seimo 1922 m. priimtosios konstitucijos, konstituciniu pagrindu pripažinusių asmens teises esant pirmesnes ir svarbesnes už valstybės ir todėl gerbtinas ir net apsaugotinas. Taip pat neketinu sustoti nė ties Jungtinių Tautų chartija (1945), Visuotine žmogaus teisių deklaracija (1948), Europos Tarybos priimtąja Žmogaus teisių konvencija (1950), tarptautinės teisės pagrindu bandžiusiomis įtvirtinti žmogaus teises ir paversti jas gyvenimo tikrove. Manau, šįkart pakaks tik kiek žvilgterėti į du tarptautinius fenomenus — 1975 rugpjūčio 1 Helsinkio baigminį aktą ir iš jo išriedėjusio Belgrado susirinkimo (1977 spalio 4 — 1978 kovo 9) išdavas.
Helsinkio baigminis aktas yra viršūninio lygio tarptautinis politinis įsipareigojimas. Jo ruoša užsitęsė kone dvejus metus (nuo 1973 rugsėjo 18 ligi 1975 liepos 21). Jį ruošė atskiros komisijos. Todėl jis stokoja suderinimo ir nesudaro vienalyčio teisinio kūrinio: pilna pasikartojimų, yra dviprasmiškumų, net ir priešybių. Atrodo, tarptautinė bendruomenė neturi kito taip netvarkingo ir supainioto dokumento. Helsinkio baigminio akto nuostatai apima maždaug šešiasdešimt puslapių padriko ir daug kur nesuderinto teksto. Tie nuostatai, atrodo, ketina tolydžio tapti tarptautinės teisės dėsniais tarpvalstybiniam saugumui bei visokiausiam tarptautiniam santykiavimui reguliuoti ir žmogaus teisėms apsaugoti.
Pats Helsinkio baigminis aktas susideda iš penkių dalių: 1) Europos saugumo 2) bendradarbiavimo ūkio, mokslo, technologijos ir aplinkos srityje, 3) Viduržemio srities saugumo, 4) žmonių kontaktų ir 5) pokonferencinės veiksenos. Kiekviena tų dalių savo ruožtu suskirstyta į skyrius ir poskyrius. Šia proga negalėsiu (gal nėra nė reikalo) apglobti baigminio akto viso turinio. Pakaks paliesti tik jo pirmoji ir ketvirtoji dalys, kurių vienos septintasis skyrius skirtas žmogaus teisėms, o kita visa ištisai — žmonių kontaktams, visokiausiems santykiams, arba, kaip įprasta sakyti, žmonių, idėjų ir informacijos srovėjimui.
Pirmoji dalis turi dešimt valstybinius santykius ir žmogaus teises aptariančių skyrių: 1) suverenumo lygybė ir jo gerbimas, 2) uždraudimas jėga grūmoti ir jąja naudotis, 3) sienų ne-pažaida, 4) teritorijos integralumas, 5) taikingas ginčų sprendimas, 6) nesikišimas į vidaus reikalus, 7) žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsauga, 8) tautų lygybė ir apsisprendimo teisė, 9) tarpvalstybinis bendradarbiavimas ir 10) sąžiningas tarptautinės teisės prievolių vykdymas. Tai svarbūs tarpvalstybinių santykių dalykai. Betgi jie nėra nauji. Vienus jų tarptautinė teisė jau seniai pripažįsta tarpvalstybinių santykių dėsniais. Kiti (ypač liečia žmogaus teises) nurašyti iš naujesniųjų tarptautinių sutarčių — Jungtinių Tautų chartijos, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Europos Tarybos Žmogaus teisių konvencijos ir kitų. Taigi Helsinkio baigminis aktas kartoja kai kuriuos jau pripažintus tarptautinės teisės dėsnius ir dar primena bei pabrėžia taip pat jau viena ar kita proga daklaruotų principų, liečiančių tarpvalstybinį saugumą, visokeriopą tarptautinį bendradarbiavimą, žmogaus teisių apsaugą. Šitų naujesnių dalykų priminimas ir pabrėžimas, manding, turi tendenciją vėlesnės precedentinės praktikos keliu tolydžio prijaukinti prie jų tarptautinę bendruomenę ir juos paversti tarptautinės teisės dėsniais.
Helsinkio baigminis aktas, pakartotinai pabrėždamas šiuos naujesnius principus, atrodo, bando pamėgdžioti daugiau kaip prieš pusantro šimto metų (1814-1815) buvusį Vienos kongresą, po Napoleono laikų pertvarkiusį Europą bei išbraižiusį naują jos žemėlapį ir nustačiusį visą eilę tarptautinės teisės dėsnių, liečiančių laivybą, vergijos panaikinimą, diplomatinių atstovų klasifikaciją ir kt. Helsinkio fenomenui parinktas net ir tapatus vardas, kaip ir Vienos kongreso galutiniam dokumentui, būtent — baigminis aktas (Finai Act). Helsinkio baigminiu aktu siekiama taip pat (kad ir vėlesniais precedentais) sukurti tarptautinės teisės dėsnių tarpvalstybiniam saugumui bei tarptautiniam bendradarbiavimui įvairiose tarptautinės bendruomenės gyvenimo ir veiklos srityse (ūkio, mokslo, technologijos, aplinkos, transporto, žmonių santykiavimo, informacijos, kultūrinių mainų, auklėjimo) reguliuoti ir žmogaus teisėms apsaugoti, apdrausti.
Be Vienos kongreso ir Helsinkio konferencijos baigminių dokumentų tapataus vardo ir analogiškos pretenzijos, siekiančios naujų tarptautinės teisės dėsnių įtvirtinimo, esama ir kitos panašos, ypač Lietuvai labai tragiškos. Vienoje Austrijos imperatorius Pranciškus II su kancleriu Metternichu, Rusijos caras Aleksandras I su patarėjais Čartoriskių, Šteinu, korsikiečiu Pozzo di Borgo bei graiku Capo D'Istria ir Prūsijos karalius Fridrichas Wilhelmas III su kancleriu kunigaikščiu von Hardenbergu po tarpusavio apsitam-pymo, sužlugdžiusio Lietuvos-Lenkijos valstybės atstatymo mintį, pagaliau išgavo netiesioginį tarptautinį jos padalijimų pripažinimą, o Helsinkyje Sovietų Sąjungos valdovas ir dabartinis Lietuvos satrapas Leonidas Brežnevas su džiaugsmo ašaromis pelnė tarptautinės bendruomenės polinkį į apsipratimą su Lietuvos ir kitų Pabaltijo valstybių — Estijos ir Latvijos — inkorporacija.
Mainais už Europos dabartinių sienų pripažinimą Vakarų valstybės išsiderėjo iš Sovietų Sąjungos, kad Helsinkio baigminis aktas numatytų ir žmogų apsaugojančių nuostatų. Žmogaus teises liečia nuostatai išdrabstyti po Helsinkio baigminio akto pirmąją ir ketvirtąją dalį, arba po, kaip sakoma, pirmąjį (valstybių saugumo) ir trečiąjį (žmonių kontaktų) "krepšį". Pirmojo "krepšio" septintajan skyriun sudėti nuostatai, bandą apsaugoti, apdrausti žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant mąstymo, sąžinės ir tikėjimo laisvę visiems be rasės, lyties, kalbos ir religijos skirtumo, ir ketiną remti bei skatinti įgyvendinimą civilinių, ūkinių, socialinių, kultūrinių ir kitokių teisių bei laisvių, kurių visos išplaukia iš įgimtos asmens kilnybės ir yra reikšmingos jo laisvam ir pilnutiniam vystymuisi. Trečiajan "krepšin" sudėti nuostatai, kurie jau labiau konkretizuoja žmogaus teisių įkūnijimo būdus, atspindi žmonių kontaktus, kaip antai:
1) asmenų santykiavimas, apglėbiąs žmonii reguliarius susitikinėjimus šeimyniniu pagrindu šeimų susijungimą, skirtingų valstybių piliečių ve dybas, asmenines ir profesines keliones, turizme paskatą, jaunimo sąskrydžius, sportą ir kita: 2) informacija, išplėstina į jos cirkuliacijos ir mainų pagerinimą, bendradarbiavimą informacijos srityje, žurnalistų darbo sąlygų pagerinimą; 3) kultūrinis bendradarbiavimas ir kultūriniai mainai, apima kultūrinio santykiavimo išplėtimą, mokslo žiniomis apsikeitimą ir kt.; 4) auklėjimo srityje bendradarbiavimas ir mainai, pagerinant ir išplečiant santykiavimą, keičiantis studentais, mokytojais, mokslininkais, mokslo žiniomis, žadinant domėjimąsi svetimomis kalbomis ir kitų kraštų civilizacija, dalijantis mokymo metodais.
Lietuvai ir kitoms Pabaltijo valstybėms — Estijai ir Latvijai — yra pavojingiausias Helsinkio baigminio akto pirmojo (Europos saugumo) "krepšio" trečiojo skyriaus nuostatas, kalbąs apie sienų nepažaidą ir pripažįstąs dabartinį Europos status quo: "Dalyvaujančios valstybės laiko nepažeidžiamas visas viena kiįos sienas, taip pat ir visų Europos valstybių sienas ir todėl dabar ir ateityje susilaikys nuo jų pažaidos". (Dėl Pabaltijo valstybių inkorporacijos nepripažinimo jokių išlygų nėra). Čia pacituotas dabartinių Europos sienų pripažinimo nuostatas (toks pat kaip ir Vakarų Vokietijos — Sovietų Sąjungos 1970 rugpjūčio 12 sutarties) laiduoja Maskvos valdovams palankesnes sąlygas susidoroti su vidaus politiniais sunkumais bei ūkinėmis negerovėmis, atsispirti Kinijos pavojui ir sėkmingiau ruoštis naujiems užgrobimams, juo labiau, kad Helsinkio baigmini-aktas atveria vartus dar ir Vakarų ūkio bei pramonės gaminių, mokslo žinių ir ypač ginklavimuisi taip reikalingos technologijos srovėjimui į Sovietų Sąjungą, iš jos už tatai beveik nieko negaunant. Atvirkščiai, Vakarų ūkio ir technologijos tiekinių sustiprinta galia, jei ir kai tik rastųsi proga, gali atsisukti į pačius tiekėjus. Iš antros pusės, dabartinių Europos sienų pripažinimas storesniu sluoksniu apdengia Lietuvos ir kitų Pabaltijo valstybių iš sovietinės priespaudos išsivadavimo bylą, susilpnindamas jų inkorporacijos nepripažinimo poveikį.
Detantės piršliai tvirtina, kad Helsinkio baigminio akto pirmojo "krepšio" pirmojo skyriaus nuostatas, kalbąs apie suverenumo lygybę ir BI jo išplaukiančių teisių gerbimą, esą, ginąs pavergtuosius kraštus ir teikiąs pagrindą jiems išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos pavergimo. Tai nuostatas skamba šiaip: "Jos (dalyvaujančios valsty-nės. Br. N.) laiko, kad jų sienos gali būti keičiamos taikiu būdu ir susitarimu, laikantis tarptautinės teisės". Aišku, kad šis nuostatas numatytas tik Helsinkio baigminį aktą pasirašiusioms valstybėms, bet ne Sovietų Sąjungos okupuotiems kraštams. Sovietų Sąjungos okupuotos Pabaltijo valstybės pačios negali pasirūpinti savo likimu, bet turi laukti malonės iš Sovietų Sąjungos, kad ji, kaip Helsinkio baigminio akto dalyvė, susidomėtų "savo" sienų pakeitimu ir paleistų inkorporuotas Pabaltijo valstybes iš pavergimo. Sakyčiau, tai kone apgaulus paraminimas, nes tokių malonių Maskva nedalija.
Su paguoda Sovietų Sąjungos pavergtiesiems atsišaukiama dar ir į to pat "krepšio" aštuntojo skyriaus nuostatą, kalbantį apie tautų lygybę bei apsisprendimo teisę, būtent: dalyvaujančios valstybės "laiko svarbiu dalyku šio (tautų lygybės ir apsisprendimo teisės. Br. N.) principo bet kokios pažaidos panaikinimą." Atrodytų, tartum čia pasisakoma už apsisprendimo teisės vykdymo atstatymą. Betgi kas ir kur tą apsisprendimo teisės pažaidos klausimą iškels?! Helsinkio baigminis aktas savo sistemoje nenumato tokios teisės okupuotoms valstybėms. Ten neišeina kelti šis klausimas ir dalyvaujančioms valstybėms, ypač pripažinus neliečiamas Europos valstybių sienas (pirmojo "krepšio" trečias skyrius) ir pasižadėjus nesikišti (tiesiogiai bei netiesiogiai į viena kitos vidaus reikalus (pirmojo "krepšio" šeštas skyrius). Tautų lygybės ir apsisprendimo teisės pažaidos, įvykdytos ir tebetęsiamos Sovietų Sąjungos, Helsinkio baigminio akto šalys negali iškelti nė Jungtinių Tautų institucijose, nes, reikia manyti, tyčia sutarta jo neregistruoti Jungtinių Tautų sekretoriate chartijos 102 str. tvarka.
Žodžiu, kilnūs principai iškilmingai deklaruoti, bet tuo pačiu užkirstas kelias nuskriaustiesiems jais pasinaudoti.
2. Belgrado susirinkimas
Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje dalyvavusios valstybės sutarė laikytis priimtųjų nuostatų savo vienašalėje veikloje, dvišalėse valstybių — dalyvių svarstybose ir daugiašalėse jų ir tarptautinių organizacijų institucijose. Kad šių susitarimų likimas nebūtų toks pat, kaip ir visos eilės kitų deklaracinių tarpvalstybinių aktų (iškilmingai nuskambėjus išlikti tik tarptautinės teisės vadovėliuose, nepadarant įtakos gyvenimo tikrovei), kad Helsinkio baigminio akto skelbiamieji principai ilgainiui virstų tarptautinės teisės normomis, — numatytas ir būdas pratinti prie jų tarptautinę bendruomenę, pamažėl plėtojant ir gilinant visos eilės sričių tarptautinio bendradarbiavimo Helsinkyje priimtus dėsnius. Todėl baigminio akto penktosios dalies (pokon-ferencinės veiksenos) nuostatai numatė tęsti konferencijos pradėtąjį daugiašalį žygį (darbą):
"a) pažiūrų pasikeitimu apie baigminio akto nuostatų ir konferencijos nustatytų uždavinių vykdymą . . , taip pat apie tarpusavio santykių glaudinimą, Europos saugumo bei bendradarbiavimo stiprinimą ir apie ateities atoslūgio (detantes) vyksmo plėtotę;
b) . . . atstovų susirinkimų sukvietimu, pradedant užsienio reikalų ministerių paskirtų atstovų susirinkimu. Šis susirinkimas nustatys būdus kitiems tokiems pat susirinkimams; gali nutarti ir naują Konferenciją". Taip pat sutarta, kad "Pirmas toks susirinkimas įvyks Belgrade 1977 susitinkama Belgrade 1977 birželio 15. Parengiamasis susitikimas nustatys užsienio reikalų mi-nisterių paskirtųjų atstovų susirinkimo datą, trukmę, darbotvarkę ir kitus dalykus".
Čia ir yra Belgrado susirinkimo šaknys — jo kilmė, priežastys ir tikslas. Pirmasis pacituoto nuostato skirsnis (a) nusako Belgrado, Madrido ir kitų Helsinkio baigminio akto sistemoje -auksimų susirinkimų, jei bus jų daugiau, tikslą, o antrasis (b) nurodo jų organizavimo būdą, techniką.
Belgrado susirinkimas jau praeities dalykas. Tačiau mes turime vis dėlto jo eigą pažinti, kad išvengtume klaidų ir nesėkmių, ruošdamie-tos pat paskirties Madrido susirinkimui. Belgrado susirinkimas užtruko daugiau kaip penkis mėnesius: nuo 1977 spalio 4 d. ligi 1978 kovo - Pridėjus parengiamiesiems pasitarimams skirtą laiką ir atmetus pertraukas, kurių būta daugiau negu mėnuo, iš viso sugaišta kone aštuoni mėnesiai. Parengiamųjų pasitarimų metu, aptariant Belgrado susirinkimo datą, trukmę, dienotvarkę ir kitus techniškus dalykus, jau susidurta su didelėmis priešybėmis. Jungtinių Amerikos Valstybių ir kitų Atlanto Sutarties (NATO) bei neutralių u valstybių atstovai siūlė, kaip baigminis aktas numato, pasikeičiant pažiūromis, pilnai apžvelgti jo nuostatų ir Helsinkio konferencijos sutartų uždavinių vykdymą, apglėbiant visus tris "krepšius", būtent — 1) saugumo (su pagrindinėmis žmogaus teisėmis), 2) bendradarbiavimo ūkio, mokslo bei technologijos ir aplinkos srityje ir 3) žmonių kontaktų bei informacijos, neaplenkiant ir tų sričių, kuriose Sovietų Sąjunga ir kitos Varšuvos pakto valstybės labai šlubavo, kaip va: žmogaus teisių gerbimas, žmonių kontaktai, informacija. Sovietų Sąjungos ir jos satelitų pradinis nusistatymas, liečiąs baigminio akto nuostatų vykdymo apžvelgimą, buvo visiškai kitoniškas, >pač žmogaus teisių požiūriu. Sovietinės stovyk-los atstovai todėl ir siūlė Belgrado susirinkimą trumpą (tik kelių dienų), Helsinkio baigminio akto nuostatų vykdymo apžvalgą bendrą, visus "krep-Ehis" sumetant į vieną "maišą", kad tuo būdu būtų uždengtas žmogaus teisių mindžiojimas jų atstovaujamuose kraštuose. Šioms priešybėms nu- yrus, Sovietų Sąjungos delegacijos pirmininkas Yuli M. Vorontsovas grasė net pasitraukti iš pasitarimo. Pagaliau įtampa atlyžo, ir 1977 rugpjūčio 5 pavyko užbaigti procedūrinius susitarimus: neriboti susirinkimo trukmės ir baigminio akto nuostatų vykdymą apžvelgti išsamiai, pasveriant tų "krepšių" turinį skyrium ir žmogaus teisėms bei žmonių kontaktams paskiriant tiek laiko, kiek jo bus reikalinga. Išsprendus tokiu būdu techniškąsias priešybes, Belgrado susirinkimas 1977 spalio 4 pradėjo iš esmės apžvelgti Helsinkio baigminio akto nuostatų ir konferencijos sutartųjų uždavinių vykdymą.
Belgrado susirinkimo jau pačioje parengtyje, kaip matėme, susikirto du skirtingi Helsinkyje sutartų uždavinių apžvalgos nusistatymai. Toji priešybė dar labiau išryškėjo pačiame susirinkime: čia ir patys kai kurie sutartieji nuostatai buvo dvejaip interpretuojami. Tokiu būdu susidarė dvi priešingos stovyklos: Atlanto Sutarties su Jungtinėmis Amerikos Valstybėmis ir Varšuvos Pakto stovykla, viešpataujama Sovietų Sąjungos (neutraliosios valstybės labiau dėjosi prie Vakarų stovyklos). Jungtinės Amerikos Valstybės, eidamos Belgrado susirinkiman, neturėjo savo aiškios ir vienalytės politikos. Kongresas buvo palinkęs į vienokią politiką — idealistinę, principinę, o administracija — į kitokią — praktišką, empirinę. Kongreso abiejų rūmų priimtosios pohelsinkinės rezoliucijos, aiškiai pasisakančios už Pabaltijo valstybių inkorporacijos nepripažinimą, atšviečia jo palankią politiką. Toliau, privačių organizacijų ir visos eilės Kongreso narių palankumo dėka 1976 birželio mėn. sutverta Europos Saugumo ir bendradarbiavimo komisija (jos pradininkai buvo Atstovų rūmuose atstovė Millicent Fen-\vick ir Senate — senatorius Clifford P. Case). Šios komisijos pagrindinis uždavinys buvo ir tebėra stebėti Helsinkyje sutartųjų nuostatų vykdymą, ypač jų laužymą, ir kaupti atitinkamą medžiagą, nes žmogaus teisių mindžiojimas, žmonių kontaktų bei informacijos varžymas, pasirašius baigminį aktą, ne tik kad nesiliovė ar nesumažėjo, bet atvirkščiai — Sovietų Sąjungoje ir kai kuriuose jos viešpataujamuose Rytų Europos kraštuose dar labiau suintensyvėjo. Komisija susideda iš 15 narių: 6 senatorių, 6 Atstovų rūmų narių ir 3 administracijos paskirtų narių (po vieną Valstybės, Gynybos ir Prekybos departamentų); jai pirmininkauja kongreso narys Dante B. Fascell. Ši komisija rimtai ruošėsi Belgrado susirinkimui: atliko visą eilę apklausinėjimų JAV ir Europoje, sukaupė daug Helsinkio baigminio akto nuostatų laužymą vaizduojančios medžiagos ir jąja, reikiamai apdorota, aprūpino JAV delegaciją Belgrado susirinkime. Komisija tęsia savo darbą ir dabar, kaupdama atitinkamą medžiagą Madrido susirinkimui. Tačiau administracijos pažiūra į tą patį dalyką buvo kitoniška — ji žvelgė į baigminio akto nuostatų nesilaikymą primerktomis akimis: ilgokai delsė nuo savęs paskirti narius ton komisijon, valstybės sekretorius Henry Kissingeris neleido jų Europon, kai ten buvo vykstama medžiagos kaupti apie Helsinkio baigminio akto nuostatų laužymą Sovietų Sąjungoje ir kituose jos viešpataujamuose kraštuose.
Jungtinių Amerikos Valstybių politikos viena-lytybės stoką teko pajusti 1977 birželio pradžioje, lankantis su Pavergtųjų Europos tautų delegacija pas Europos Saugumo ir bendradarbiavimo komisijos pirmininką Dante B. Fascell. Jis džiaugėsi sėkmingu komisijos darbu, dėstė savo ir kitų jos narių nusistatymą reikalauti, kad Belgrado susirinkime būtų apstu laiko viešai iškelti visiems Sovietų Sąjungos ir jos satelitų Vakaruose žinomiems neteisėtumams, laužantiems baigminio akto nuostatus, bet ir guodėsi, nes nei delegacija, nei Valstybės Departamentas dar nesą susigiedoję, kokių naujų priemonių Belgrade siekti Helsinkio konferencijos sutartiesiems uždaviniams vykdyti. Tada ligi Belgrado susirinkimo parengiamųjų pasitarimų bebuvo likę tik pora savaičių laiko! JAV delegacija Belgrado susirinkime (savo kilme) buvo trilypė: jon įėjo Kongreso nariai (tie patys Europos Saugumo ir bendradarbiavimo komisijos nariai), Valstybės departamento technokratai ir jo parinkti lyg ir visuomenei (darbo unijoms, akademinei visuomenei ir kt.) atstovaują nariai. Pagrindinį vaidmenį Belgrado susirinkime vaidino Valstybės departamento technokratai, nes senatoriai ir kongresmanai Belgrade pasirodė tik trumpam laikui, o visuomeniniai delegacijos nariai Valstybės departamento buvo iš anksto pamokyti, kad baigminio akto nuostatų pažaidos faktus, jei keltų, minėtų bendrai, anonimiškai, žodžiu, prisiderintų prie administracijos Sovietų Sąjungai nuolaidžiavimo politikos, dar nenusikračiusios Kissingerio dvasios slogulio. (Šią žinią patyriau iš vieno delegacijos nario). Vertinant Belgrado susirinkimo baigtį, visų pirma reikia turėti galvoje jo mandatą, įgaliojimus. Belgrado susirinkimas neturėjo mandato pakeisti baigminio akto nuostatų. Pagrindinis uždavinys buvo pasikeisti pažiūromis apie Helsinkyje sutartųjų nuostatų vykdymą ir patyrinėti būdus, kaip plėsti ir gilinti bendradarbiavimą ateityje, siekiant tarp Vakarų ir Rytų detante s. Atlanto sutarties ir kai kurios neutralios valstybės buvo susirūpinusios žmogaus teisių buitimi Sovietų Sąjungoje ir jos pavergtuose bei viešpataujamuose kraštuose. Matydamos Sovietų Sąjungą ir kai kuriuos jos satelitus (priešingai Helsinkio baigimo akto raidei ir dvasiai) sustiprinus žmogaus teisių aktyvistų persekiojimą, jos geisdavo, kad žmogaus teisės rastų vietos Belgrado susirinkimo dienotvarkėje ir kad šios negerovės slinkis būtų užtvenktas ar bent pristabdytas. Pradžioje Sovietų Sąjunga siūlė, kad kiekviena valstybė pati padarytų savo apžvalgą, kaip jai klojosi vykdyti baigminio akto nuostatai, tuo būdu sudarant "teigiamą" susirinkimo atmosferą. Be to, rodė neslepiamų pastangų žmogaus teisių reikšmei sumenkinti ne tik Belgrade, bet ir pačiame Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos vyksme.
JAV delegacijos nariai (pirmininkas Arthur J. Goldberg, Albert W. Sherer, Joyce Hughes), kaip ir reikėjo laukti, užėmė vidurio kelią. Jų pagrindiniuose pareiškimuose jau nebebuvo prezidento Carterio ankstyvesnio užmojo: jautėsi žmogaus teisėmis ir kitais interesais susirūpinimo sampyna. Suprantama, tokią JAV delegacijos laikyseną lėmė bendroji politika: administracijos sunkumai su Kongresu dėl svarbių ūkio dalykų, strateginių ginklų suvaržymo (SALT) lūkesčiai, karinė įtampa Viduriniuosiuose Rytuose, pačioje Europoje ir Afrikoje. Vadinasi, Belgrade meilintasi Sovietų Sąjungai, tenkintasi Helsinkio įsipareigojimų pažaidos švelniu priminimu, viliantis šį tą laimėti kur kitur. JAV vis dėlto iškėlė ir Sovietų Sąjungos vadovaujamai stovyklai prikišo nemalonių dalykų: Helsinkio susitarimų vykdymui stebėti grupėms priklausomų žmonių areštus ir persekiojimą, visą eilę suvaržymų, susietų su tikėjimo laisve, šeimų susijungimu, asmeninėmis bei profesinėmis kelionėmis, žurnalistų, mokslininkų ir prekybos atstovų darbo sąlygomis, informacijos bei kultūrinių vertybių mainais. Tačiau šiais klausimais nebuvo kaip reikiant išsiaiškinta. Sovietų Sąjungos ir jos satelitų kalbėtojai užėmė griežtą poziciją, kad diskusijos apie kitų valstybių Helsinkio įsipareigojimų vykdymo das yra neleistinos, nes tatai būtų paneigimas pirmojo "krepšio" šeštojo nuostato, pripažįstančio nesikišimą į vidaus reikalus". (Betgi sprendžiant iš jo redakcijos minimas nuostatas tik karinę ir kitokią prievartą, bet ne susirūpinimą žmogaus teisėmis laiko kišimusi į vidaus reikalus).
Tačiau sovietinė stovykla, kai jai buvo naudinga, "užmiršo" jos pačios iškeltą tariamą "nesikišimo į vidaus reikalus" principą ir prikaišiojo Jungtinėms Amerikos Valstybėms rasizmą, kriminalizmą, nedarbą, visuomenės palaidumą, \Vatergate aferą, Vietnamo karą, Central Inteli-gence Agency (CIA) įsivėlimą į Čilės reikalus, leitenanto VVilliam Calley bylą ir kitus dalykus, bandydama įrodyti ir įtikinti pačią Ameriką nesant kvalifikuotą kitų kaltinti, Teigė, kad pati sovietinė visuomeninė sąranga esanti pilnai įgyvendinusi žmogaus teises, nors, kaip žinoma, gyvenimo tikrovė ir sovietiniai tvirtinimai eina visai priešingais keliais.
Lietuvos ir kitų Pabaltijo valstybių — Estijos ir Latvijos — byla buvo tik prabėgomis užkabinta ir tai Sovietų Sąjungos dalykų visumoje matyt, skaitytasi su Helsinkio baigminio akto deklaruotu Europos valstybių sienų status quo pripažinimu). Tačiau ryškesnė išimtis buvo senatoriaus Bob Dole 1977 lapkričio 25 Belgrado susirinkime pasakytoji kalba ir po jos ėjęs Sovietų Sąjungos delegacijos pirmininko Vorontsovo ir JAV delegacijos pirmininko Goldbergo ginčas. Senatorius Dole iškėlė faktą, kad JAV niekados nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos inkorporacijos Sovietų Sąjungon, kad oficialiosios nepripažinimo politikos nepakeičia Europos Saugumo konferencijos baigtis ir kad šis pastovus nepripažinimo principas yra JAV politika, remiama Kongreso. Gaila, senatorius Dole, matyt, vengdamas nutolti nuo Valstybės departamento nustatytos linijos, šį savo pareiškimą nepaprastai susilpnino, čia pat pareikšdamas, kad tautų apsisprendimas yra Amerikos imigrantų, atseit, tautinių mažumų rūpestis. Delegacijos pirmininkas Goldbergas, atsakydamas Vorontsovui, pataisė melagingą teiginį ir pareiškęs, kad Pabaltijo kramtai jėga buvo užimti, bet ne patys savo valia įsijungė Sovietų Sąjungon. (Vorontsovo ir Goldbergo ginčo man nepavyko gauti nė Europos Saugumo ir bendradarbiavimo komisijoje).
3. Belgrado susirinkimo baigtis
Esminis uždavinys buvo Belgrade apžvelgti Helsinkio nuostatų vykdymą, bet JAV, Vakarų ir neutralieji kraštai vis dėlto vylėsi, kad ten bus galima numatyti bei sutarti ir naujų priemonių, kurios labiau išryškintų Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos uždavinius ir paskatintų jų įkūnijimą, o kai kurios tų priemonių atsispindėtų ir pagrindiniame išbalansuotame baigiamajame dokumente. Tačiau sovietinė stovykla griebėsi visašalio sutikimo principo, vienbalsiškumo, vartojamo Helsinkio sistemoje, ir atmetė visą pagrindinę baigiamojo dokumento redakciją, liečiančią baigminio akto žmogaus teisių ir žmonių kontaktų nuostatus. Vakarinė stovykla, laikydama tatai pagrindinės reikšmės dalyku ir geidaudama, kad baigiamasis dokumentas atšviestų visus Helsinkio akto aspektus, negalėjo sutikti su sovietinės stovyklos siūlomu tekstu, iškeliančiu bei pabrėžiančiu tik saugumą ir atoslūgio (detante s ūkinius lūkesčius, bet apeinančiu esminius humaniškuosius reikalus. Todėl Belgrado susirinkimui ir prisėjo tenkintis labai jau šykščiu baigiamuoju dokumentu, beveik nebeužsimenančiu Helsinkyje sutartųjų esminių dalykų.
Dabar tenka dar pažvelgti į Belgrado susirinkimo baigiamojo dokumento skurdųjį turinį. Pabrėžus Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos bei pokonferencinio pažiūromis pasikeitimo svarbą atoslūgiui ir pripažinus, k^:: nepavykę pasiekti visašalio sutikimo (vienbalsiškumo) visa eile susirinkimui pasiūlytų klausimų, — prieita šiokių tokių vieningų išvadų. Sutarta tęsti Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos pradėtąjį daugiašalį vyksmą ir kviesti dalyvaujančių valstybių atstovų sekantį susirinkimą, kuris prasidės 1980 rugsėjo 11; Madrido susirinkimo pagrindiniai paruošiamieji pasitarimai prasidės 1980 rugsėjo 9. Taip pat sutarta sušaukti dalyvaujančių valstybių ekspertų suvažiavimus: 1) Montreau mieste (Šveicarijoje) 1978 spalio 31 tirti ir plėtoti metodus ginčams spręsti taikiu būdu; 2) Bonnoje (Vakarų Vokietijoje) 1978 birželio 20 paruošti "Moksliniam forumui" ir 3) La Valletos mieste (Maltoje) 1979 vasario 13 svarstyti ūkiniam, moksliniam ir kultūriniam bendradarbiavimui su Viduržemio srities valstybėmis. Du šie ekspertų suvažiavimai jau pasibaigė, bet, deja, joks mūsų veiksnys dėl jų nė piršto nepajudino. Vis dėlto jais reiktų domėtis, nes jų darbo išdavos — išvados ir rekomendacijos — atsiras ant Madrido susirinkimo stalo.
Kaip matome, Helsinkyje Vakarų valstybės už dabartinių Europos valstybių sienų pripažinimą bandė žmogaus teises padaryti tarptautinio domesio dalyku, tačiau Belgrade sovietinė stovykla jas beveik eliminavo iš svarstybų ir jų reikšmę labai sumenkino.
4. Išvadų vietoje
Sovietų Sąjungai ėmus kelti ir piršti Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (vietoj Taikos konferencijos) mintį, kuriai laisvasis pasaulis pradžioje dar nebuvo linkęs, lietuviai iš karto suvokė Kremliaus užmačią ir visi vieningai jai priešinosi. Sutartinai laikėme Maskvos siūlomas sąlygas, ypač dabartinių Europos valstybių sienų status quo pripažinimą, būsiant ir Lietuvai, ir kitiems Sovietų Sąjungos užgrobtiems kraštams politiškai žalingas. Ryžomės įspėti gresiantį pavojų ir sulaikyti nuo kenksmingų susitarimų. Mūsų pagrindinis siekis buvo nesėkmingas: neįstengėme užkardyti Helsinkio baigminio akto. Tačiau suvienytas mūsų pastangas vainikavo visa eilė šalutinių laimėjimų, kurie bent iš dalies atpirko Helsinkio nesėkmę: Lietuvai palankūs vyriausybių pareiškimai, JAV Kongreso rezoliucijos, Lietuvos klausimo iškėlimas didžiojoje spaudoje ir kt.
Po Helsinkio nesėkmės mūsų vienybė pairo, kai pasukome į kraštutinybes: vieni be pakankamo pagrindo puolėme kone neviltin dėl Helsinkio pralaimėjimo, kiti, gindami svetimąjį prestižą, ėmėme be pagrindo mūsų nesėkmę vadinti laimėjimu. Helsinkio baigminio akto reikšmės Lietuvos laisvinimo bylai skirtingas aiškinimas perskėlė į dvi stovyklas mūsų visuomenę, spaudą, organizacijas. Ėmėme stigti Lietuvos vadavimo darbe darnos, ir jis pasunkėjo.
Belgrado susirinkimas dar daugiau palietė mūsų pastangas Lietuvos laisvei. Griebėme s nesutartų ir nesuderintų žygių, pagyromis rungdamiesi dėl nepelnytų laurų ir netikrų laimėjimų, svaidėme lietuvių visuomenės sudėtas lėšas svetimam prestižui ginti ir savo ambicijoms pateisinti.
Prieš Madrido susirinkimą reikia išrauti negeroves, menkinančias mūsų pastangas, skiriamas Lietuvos laisvės bylai. Madrido susirinkimo mandatas bus toks pat, kaip ir Belgrado susirinkimo — pasikeisti pažiūromis ir apžvelgti Helsinkio baigminio akto nuostatų vykdymą. Betgi ir tokio mandato susirinkime galės rastis galimybių pasvarstyti ir žmogaus teises, kurios kelyje į Lietuvos nepriklausomybę bus reikšmingos. Todėl mums tenka rimtai ruoštis Madrido susirinkimui, konkrečiai numatant tos ruošos organizaciją ir veiklos būdus.
1. Visų pirma reikia tarpveiksniniame forume išsiaiškinti patiems sau Helsinkio baigminio akto nuostatų tikrąją reikšmę Lietuvos ir kitų Pabaltijo valstybių laisvės bylai ir suformuluoti tuo klausimu vienalytę politiką bei taktiką, pagrįstas tik Lietuvos interesais, paliekant nuošalyje savo asmenines arba organizacines ambicijas ir ypač svetimą prestižą. Tokio forumo užuomazga galėtų būti Lietuvių žmogaus teisių komisija, pirmininkaujama dr. Domo Krivicko, kurio našaus intelektualinio darbo ranką juto Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, ruošdamasis Belgrado susirinkimui.
2. Bendromis pastangomis pasirūpinti, kad ne tik JAV, bet ir Atlanto sutarties valstybėse (ypač Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vakarų Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje) veiktų pajėgūs politiniai vienetai, jais laikant ir diplomatines ar konsularines atstovybes. Kur jie nepakankamai pajėgūs ar visai jų nėra, susitarus sustiprinti nepajėgiuosius, sudaryti naujus arba darbą pavesti kompetentingiems asmenims.
3. Jungtinėse Amerikos Valstybėse: a) bendradarbiauti su kongresine Europos ir Saugumo ir bendradarbiavimo komisija, teikiant jai sugestijų ir aprūpinant ją medžiaga apie žmogaus teisių pažaidą ir paskutiniuosius persekiojimus Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje; b) ieškoti paramos tose amerikinėse organizacijose, kurios rūpinasi žmogaus teisėmis; c) daryti įtakos Valstybės departamentui ir Kongresui, ypač tiems senatoriams ir rūmų atstovams, kurie yra Europos Saugumo ir bendradarbiavimo komisijos nariai ir eventualiai įeis JAV delegacijon Madrido susirinkime. 4. Europoje (Atlanto sutarties valstybėse) ir Kanadoje daryti įtakos į vyriausybes ir parlamentus; 5. Ieškoti paramos visuomeninėse tarptautinėse organizacijose, kurios rūpinasi žmogaus teisių reikalais, kaip Tarptautinė juristų komisija, Europos Žmogaus teisių ir tautų apsisprendimo organizacija, ir tarpvalstybinėse institucijose, kaip Jungtinių Tautų auklėjimo, mokslo ir kultūros rganizacija (UNESCO), Žmogaus teisių komisija ir kt. Tikėkime, mūsų stanga Madridui bus vieningesnė ir jos įnašas reikšmingesnis, o Madrido baigtis Lietuvos laisvei našesnė. 1. Dante B. Fascell: Did Human Rights Survive Belgrade? — Foreign Policy, 1978, No. 31. 2. Bronius Nemickas: Helsinkio susitarimų teisinė prigimtis, — Aidai, 1976, Nr. 1. 3. Special Report No. 4, June 1978. 4. The Department of State Bulletin — Volume LXIII, No. 1888, Sept. 1, 1975. 5. Bronius Nemickas: Belgrado konferencijai įpusėjus, — Naujoji Viltis, 1977, Nr. 10. 6. A Chronicle of Human Rights in the USSR, — January-March, 1978, Kronika Press, New York. 7. Congressional Record — Senate, No. 188, Nov. 29, 1977.
|