Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEKALTAI PRADĖTOSIOS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS SESERŲ VIENUOLIJOS PRADŽIA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė RAPOLAS KRASAUSKAS   
1. Vienuoliškoji šaknis Lietuvos žemėje
Kai lietuvių tauta, išėjusi iš gamtos prieglobsčio į istorijos sceną, susidūrė su krikščioniškuoju Vakarų pasauliu, tada ji pažino ir pirmuosius atvykusius evangeliškų patarimų vykdytojus — vienuolius. Daugiausia vienuoliai buvo jos krikšto teikėjai.

Pirmieji pastoviau įsikūrę Lietuvoje vienuoliai buvo šv. Pranciškaus Mažieji Broliai. Jie matė besiformuojančią Lietuvos valstybę, pažino pirmąjį jos karalių Mindaugą ir, naudodamiesi jo palankumu, skiepijo pirmuosius krikščionybės daigus į pagoniškos Lietuvos kūną1. Mindaugui paslaugą teikė taip pat ir šv. Domininko regulos vyrai — vienuoliai domininkonai2. Popiežius Inocentas IV 1251 m. buvo paskyręs globoti apsikrikštijusį Lietuvos valdovą Mindaugą taip pat du vienuolius, būtent: Kuršo vyskupą pranciškoną Henriką ir Eželio vyskupą domininkoną, irgi Henriką3.

Apie 1312 metus pranciškonai buvo įsikūrę Naugarduke, kur jiems Lietuvos valdovas Vytenis buvo pastatęs vienuolyną ir bažnyčią. Kryžiuočiams ją sudeginus, Gediminas atstatė pranciškonams bažnyčią Naugarduke ir dar kitą Vilniuje4.
Vytautas savo sostinėje Trakuose XV a. pradžioje įkurdino benediktinus, Lietuvos Brastoje — augustinijonus5, Drohičine ir Kaune — pranciškonus6. Jogaila įsteigė atgailos kanauninkams vienuolynus Bistryčioje ir Medininkuose (Vilniaus krašte)7 Abiejų valdovų — Vytauto ir Jogailos — pavedimu pirmasis Vilniaus vyskupas pranciškonas Andrius apie 1397 m. pastatė pranciškonams vienuolyną Lydoje8, o D.L. kunigaikštis Aleksandras leido įsikurti ir aprūpino turtu augustinijonus Gardine ir pranciškonus-bernardi-nus Budslave9. Kazimieras Jogailaitis 1441 m. įkurdino domininkonus Vilniuje, o vėliau pakvietė juos į Naujuosius Trakus. Dar vėliau jų židiniai iškilo Seinuose, Merkinėje, Kaune, Raseiniuose, Žemaičių Kalvarijoj, Virbalyje ir kitur. Pranciškonai jo laikais pasistatė naują vienuolyną Lietuvos Brastoje10.

Tai valdovų, tai vyskupų, tai didikų remiami ir globojami vienuolynai daugėjo ir stiprėjo. Kūrėsi dar ir kitos naujos vienuolijos. XVI a. antroj pusėj į tikybinių kovų įaudrintą Lietuvą metėsi veržlusis jėzuitų ordinas ir greitu laiku nusagstė D.L. kunigaikštijos žemę savo vienuolynais, rezidencijomis, , misijų stotimis ir ją papuošė mokyklomis, kolegijomis ir akademija11. Jėzuitus sekė karmelitai, gerieji broliai (bonifratrai), trinitiečiai. pijorai, pauliečiai, bazilijonai, cistersai, marijonai ir kiti.

Lygiagrečiai su vyrų vienuolynais, tik kiek vėliau, pradėjo kurtis Lietuvoje ir moteriškieji — seserų vienuolynai. Bene pirmosios atkilo į Lietuvą pranciškietės, kurioms Barbora Radvilaitė ir Ona Oleknavičienė 1495 m. pastatė Vilniuje medinį vienuolyną12. Antrą pranciškiečių vienuolyną Vilniuje įsteigė prie šv. Mykolo bažnyčios Leonas Sapiega 1594 m.13. Kiti fundatoriai gelbėjo joms statytis vienuolynus ir kurtis Gardine. Slanyme, Lietuvos Brastoj. Didikas Mikalojus Kristupas Radvilas 1590 m. įkūrė benediktinių vienuolyną Nesvyžiuje14, Mykolas ir Kotryna Horo-diškiai 1622 m. pastatė joms bažnyčią ir vienuolyną Vilniuje, Jonas Valadkavičius — 1751 m. Kražiuose, Andrius Skarulskis parkvietė jas į Kauną. Jų vienuolynai dar buvc išdygę Oršoje, Minske, Smolenske, iš kur vėliau buvo perkeltas į Slanymą.

Moteriškųjų vienuolynų šeima nebuvo pradžioje tokia gausi ir įvairi, kaip vyriškųjų. Tačiau vėlesniais laikais jų skaičius irgi didėjo. Naujus vienuolynus įkūrė domininkonės, karmeli-tės, kotrynietės, šv. Brigitos seserys, Švč. M Marijos seserys, Gailestingosios seserys, Jėzaus Širdies seserys ir kitos.

Taip Lietuvoj suklestėjo vešlios religinio gyvenimo salelės — vienuolynai, tarsi oazės dykumoje. Vilniaus ir Žemaičių vyskupai XVII a., rašydami į Romą popiežiams pranešimus apie savo vyskupijų religinę padėtį, jau galėjo didžiuotis, kad jų vyskupijose nemaža vienuolynų15. Dar po šimtmečio vienuolynų skaičius Lietuvoje buvo žymiai padidėjęs. Vienuolijos buvo prisistačiusios gražių bažnyčių, mokyklų, prieglaudų ir sutelkusios pakankamai turto joms išlaikyti16. Visame krašte buvo jaučiama jų įtaka. Religinėj ir kultūrinėj darbo dirboje jos turėjo užėmusios plačias pozicijas.

1795 metai Lietuvos valstybei ir katalikybei Lietuvoje buvo tragiški. Lietuva pateko carinės Rusijos valdžion. Ši, pastebėjusi, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra gerai organizuota ir turinti didelę įtaką visose gyvenimo srityse, tuojau pradėjo apipinti ją įvairiais varžančiais potvarkiais, o vėliau ir atvirai kovoti prieš ją. Šioj kovoj labiausiai nukentėjo vienuolynai. Rusų valdžia juos laikė "lotyniškos propagandos lizdais ir sukilimo šaknimis"17 Po 1831 m. sukilimo pradėjo juos negailestingai uždarinėti. Vien Žemaičių vyskupijoj (padidintoj) nuo 1832 iki 1893 m. buvo uždaryta 46 vienuolynai ir jų bažnyčios. Bendras uždarytų ir panaikintų įvairių vyrų ir moterų vienuolynų skaičius Lietuvoje siekė iki 35218. Kiek visuose vienuolynuose buvo vienuolių, neturime tikslių žinių. Galima spėti, kad iš viso įvairių vyrų ir moterų vienuolių Lietuvoje galėjo būti keli tūkstančiai.

Uždarius vienuolynus, vienuoliai — vienuolės neteko savo gyvenimo materialinės bazės, jų turtai buvo nusavinti, namai atimti, bendruomeninis gyvenimas sugriautas. Atskirti nuo savo vienuolijų centrų ir išblaškyti iš savo židinių, jie buvo priversti pasitraukti ir iš tų darbo barų, kuriuose iki šiol sėkmingai dirbo. Ypač vienuolynų išdraskymo nuostolis turėjo būti pajaustas jaunimo mokymo ir auklėjimo srityje.

Likę benamiais, vienuoliai kunigai galėjo dar įsijungti į vyskupijos kunigų eiles ir dirbti toliau kunigiškąjį darbą, o uždarytų moteriškųjų vienuolynų vienuolėms neliko nieko kito, kaip arba tęsti slaptą vienuoliškąjį gyvenimą su visuomet gresiančiu pavojumi būti susektoms ir nubaustoms, arba kaip nors išvykti užsienin ir prisiglausti svetimuose vienuolynuose, arba grįžti į pasauliečių luomą.

Negailestingą vienuolynų naikinimą rusų valdžia vykdė per 60 metų. Dėl to mūsų šimtmečio pradžioje, t.y. prieš I pasaulinį karą Lietuvoje bebuvo likę tik šeši vienuolynai: pranciškonų — Kretingoje, Gardine ir Zaslavlyje, benediktinų — Kaune ir Vilniuje, marijonų — Marijampolėje. Ir šie vienuolynai buvo pasmerkti žūti, nes caras Aleksandras II, 1864 m. išleistu potvarkiu, buvo uždraudęs į vienuolynus priimti naujų kandidatų. Tad ir tie patys menki vienuolynų likučiai gyveno tada kritiškas valandas. Marijonų vienuolijos 1898 m. bebuvo likęs tik vienas vienintelis vienuolis Kazimieras Vincentas
Senkus. Per šimtmečius gražiai klestėjęs vienuolinis gyvenimas Lietuvoje buvo beveik visiškai sugriautas.

Po 1905 metų priespauda Lietuvoje kiek sušvelnėjo. Caras Mikalojus II spalio 17 d. (naujuoju stiliumi spalio 30) manifestu pažadėjo kraštui asmens neliečiamumo, minties, žodžio, organizacijų ir susirinkimų laisvę. Bematant ėmė reikštis gyvas tautinis lietuvių judėjimas. Atgavus lietuviškąją spaudą, buvo įkurta draugijų19 knygoms ir laikraščiams leisti, mokykloms steigti ir joms išlaikyti20.

Tuo laiku buvo paskelbta ir tikėjimo bei sąžinės laisvė. Bet Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje dar nebuvo pilnutinai pripažintos visos teisės. Jos veikimą trukdą varžtai buvo tik šiek tiek atleisti. Panaikinti vienuolynai dar negalėjo atsikurti: nebuvo grąžinta atimta nuosavybė, nei leista iš naujo steigtis.

Daug metų trukusioje priespaudoje ir persekiojimų audroje tauta buvo ne tik išsaugojusi tikėjimą, bet ir išugdžiusi didvyriškų jo gynėjų, kraujo aukomis gynusių nuo rusų savąsias šventoves (Tytuvėnai, Kęstaičiai, Kražiai, Žemaitkiemis). Netolimos praeities dramatiškų kovų su tikėjimo persekiotojais atsiminimai tebejaudino tikinčiuosius. Religiškai gyvos tautos jėgos nerimo. Pats gyvenimas reikalaute reikalavo vienuolijų. Jeigu tikėjimas yra neišblėsęs, jis reiškiasi konkrečiomis formomis ir regimomis apraiškomis. Vienuolijos kaip tik ir yra vienos tokių religinio žmonių gyvenimo apraiškų, religinio visuomenės gajumo rodyklė.

Norinčiųjų eiti tobulesniuoju evangelinių patarimų keliu nestigo, tačiau krašte dar nebuvo vienuolynų21. Negalint viešai steigti naujų vienuolijų, buvo imtasi kurti slaptos kongregacijos, kad į jas galėtų susiburti bent dalis vienuoliškų pašaukimų. Tokios slaptos kongregacijos daugiausia buvo kuriamos Lenkijoje ir vadovaujamos lenkių seserų, bet jų skyrių ar ratelių buvo ir Lietuvoje. Aišku, tokios kongregacijos negalėjo būti plačiai žinomos. Į jas įstoti nebuvo lengva, o jų veikimas tegalėjo būti labai ribotas ir atsargus. Į šias kongregacijas įstodavo ir lietuvaičių. Kitos ieškodavo kelių išvykti į užsienį ir ten įstoti į kurį nors vienuolyną. Tuo laiku ir lietuvių emigrantų skaičius užsienyje vis didėjo. Anglijoje, o ypač Amerikoje ir Kanadoje XIX a. jau buvo susidariusios gausios lietuvių kolonijos ir parapijos. Lietuviškosios vienuolijos ir čia buvo reikalingos. Darbo sritys — mokyklos ir labdarybė — buvo paranki dirva seselių veikimui. Veiklesnieji lietuviai kunigai A. Burba,
P. Abromaitis ir kiti praėjusio šimtmečio pabaigoje (1895 m.) kėlė mintį ir svarstė seselių lietuvaičių kongregacijos steigimo reikalą22. Po kelių metų (1902) kun. A. Milukas vėl iškėlė tą sumanymą. Jį stipriai parėmė kun. A. Kaupas, kun. M. Šedvydis, o kun. A. Staniukynas ėmėsi jį įgyvendinti. Taip 1907 m. Amerikoje buvo įsteigta Šv. Kazimiero seserų kongregacija. Tuo tarpu Lietuvoje dar negalėjo kurtis nei ši, nei jokia kita vienuolija. Reikėjo dar laukti, kol išauš laisvės rytas.

2. Kongregacijos steigimo mintis
Antrajam mūsų amžiaus dešimtmečiui prasidėjus, budresnės akys jau galėjo pastebėti ženklų, rodančių neeilinių įvykių išvakares. Europos padangėje telkėsi debesys. Kiti baiminosi dėl grasios ateities, bet Rusijos valdžioj esančių tautų žmones gaivino viltis, kad karo audra sulaužys priespaudos ledus. Tai skatino tautos vyrus dar intensyviau veikti — realizuoti protuose gimusius sumanymus ir širdyse nešiotus užsimojimus. Šiame laikotarpyje reikia ieškoti ir mūsų pirmosios lietuviškosios kongregacijos steigimo minties pirmųjų daigų.

Pėdsakai nuveda mus į 1910 metus. Ar tik tada buvo gimusi idėja steigti lietuvaitėms vienuoliją? Tikriausiai kun. Jurgis Matulaitis tą mintį brandino jau nuo žymiai anksčiau. Be abejo, jis matė didelį reikalą moteriškojo vienuolyno Lietuvoje jau tada, kai pats ryžosi tapti vienuoliu ir atgaivinti marijonų kongregaciją. Vykdydamas šį uždavinį, kartu jis ruošėsi ir kitam. Jis stebėjo ir sekė Varšuvoje ir Petrapilyje lenkių slaptų kongregacijų veikimą, o būdamas užsienyje — Šveicarijos Fribourge, tyrė tenykščių vienuolijų santvarką. Turtingą šioje srityje patyrimą jis sumaniai panaudos savo projektuojamai kurti kongregacijai, kurios viziją jau regėjo savo dvasios akimis.

Išlikusioje iš anų laikų kun. J. Matulaičio korespondencijoje yra daug užuominų, rodančių, kokia gyva buvo jame lietuviškosios vienuolijos steigimo mintis. Savo mintimis apie lietuviškosios vienuolijos reikalingumą ir jos įsteigimo galimybes jis dalijosi su savo artimaisiais vienminčiais kunigais ir telkė juos bendradarbiauti. Pirmasis talkininkas buvo kun. Pr. Būčys, vėliau jam daug padėjo kiti kunigai marijonai: J. Totoraitis, P. Andziulis, A. Civinskas, F. Kudirka, V. Kulikauskas, K. Rėklaitis. 1910 m. sausio 23 d. kun. J. Matulaitis iš Petrapilio rašė kun. J. Totoraičiui:

Per Kalėdas pasisekė mudviem su Pranciškum (Būčių)
moterų vienuolių klausimą Lietuvoje šiek tiek pastūmei pirmyn. Ten, kur buvau Varšuvoje, vyresnioji (slaptai vei kiančios lenkių vienuolijos) pažadėjo lietuvaites, jei tik ra sis, dvasiniai ir protiniai išlavinus, siųsti atgal į Lietuvą Dabar yra novicijate trys lietuvaitės, ketvirta atr po atostogų gal dar viena ar dvi atvažiuos. Pasirinkom* tas vienuoles, nes jos moka sujungti protingą pamaldumai su naudingu darbu žmonėms23.

Po kiek laiko (1910.111.11) kun. J. Matulaitis vėl rašė kun. J. Totoraičiui: "Vienuolių dalyką Lietuvoje jau seniai mudviem su kun. Būčk rūpi. Kun. Pr. Būčys, važinėdamas po Lietuva per Kalėdas, tuo reikalu tarėsi su kunigais Kau ne, Seinuose ir tur būt Marijampolėje, o ai Varšuvoje"24. O to paties mėnesio 27 d. rašy tame laiške jau išreiškia konkrečią viltį: "Mote rų vienuolių klausimą vis stumiame pirmyn. Ga pasiseks ir Marijampolėje iš palengvo įsteigt vienus namus"25. Tuo metu kun. J. Matulaitis matyt, jau turėjo surinkęs projektuojamai kurt vienuolijai keletą kandidačių, nes 1910 m. rugsėjo 27 d. rašė kun. P. Andziuliui: "Lietuvaičių skaičius, norinčių tarnauti Dievui, vis auga iš palengvo"26. Šalia savo pirmaeilio uždavinio — atgaivinti marijonus, kun. J. Matulaitis daugiausia dėmesio ir jėgų skyrė moteriškosios vienuolijos įkūrimui. 1910 m. rugsėjo 30 d. jis ve'. rašė kun. A. Civinskui: "Mat kol kas aš dar turiu ant savo galvos ir lietuvaičių, norinčių įstoti į vienuoliją, reikalus"27.

1911 metų vasarą, parvykęs iš Petrapilio j Marijampolę, kun. J. Matulaitis bandė patyrinėti jau konkrečias galimybes kongregacijai įsteigti. Tuometinis Marijampolės parapijos klebonas kun. Antanas Uogintas apie tai prisiminimuose rašo:

Vieną kartą kun. prof. J. Matulevičius, susitikęs mane parapijos bažnyčios šventoriuje, pareiškė noro sykiu su manim eiti į Ūkio ir Namų Ruošos mokyklą susipažinti su jos vedėja, mano seserimi Petronėle Uogintaite. Toji pažintis, kaip vėliau paaiškėjo, buvo pirmas žingsnis vėliau Marijampolėje įkuriamai lietuvaičių vienuolijai. Žinoma, ir Sa anais prieškariniais laikais viskas buvo daroma slapta, kad nesužinotų budrūs rusų žandarai28.

Bet kun. J. Matulaitis anaiptol nenorėjo atidėlioti kongregacijos steigimo patogesniam momentui. Lietuvos bažnytinio ir visuomeninio darbo plotuose nedelsiant buvo reikalinga darbininkų. Jeigu rusų valdžia neleidžia steigti viešai ir legaliai, tai jis bandys kurti slaptą lietuvaitėms vienuoliją. Tai atlikti savame krašte būtų buvę sunku arba visai neįmanoma. Kun. J. Matulaitis gerai žinojo, kad rusų valdžia ypatinga: budriai seka ir persekioja slaptų vienuolijų užuomazgas. Iš 1910 m. lapkričio 4 d. rusų valdžios išleisto aplinkraščio visiems vyskupams buvo matyti, kad ji netoleravo net tretininkų ir maldos apaštalavimo brolijų, jų organizavimą laikė dideliu nusikaltimu ir negailestingai jas persekiojo. 1911 metais buvo pravestos plataus masto medžioklės — policija darė kratas privačiuose namuose, ieškodama slaptų vienyolynų. Užteko jai rasti namuose kokią liturginę knygą ar kokį altorėlio formos papuoštą šventą paveikslą, kad galėtų tvirtinti, jog atrado jau visą vienuolyną su koplyčia ir liturginiais reikmenimis. Daugelis kunigų, kurie buvo įtarti žiną apie tokių slaptų vienuolynų buvimą, buvo tardomi, nušalinami nuo savo pareigų ir baudžiami29.

Tačiau ir ši nuolatinė grėsmė neatbaidė veikliosios dvasios apaštalo ir nemažino jo pastangų restauruoti religinį gyvenimą. Kun. J. Matulaitis sudarė planą pirmųjų seselių paruošimui užsienyje. Kaip anksčiau spaudos draudimo metu knygos ir laikraščiai buvo spausdinami užsienyje, pergabenami savan kraštan ir skleidžiami žmonių tarpe, taip dabar už Lietuvos sienų bus parengiamos maldos ir aukos darbininkės Lietuvai.


3. Paruošiamieji kongregacijos steigimo darbai
Šiam planui realizuoti kun. J. Matulaitis parinko tinkamiausią vietą — Šveicarijos Fribourgą. Ten, katalikiškojo universiteto pašonėje, jis įkūrė marijonų novicijatą, ten turėjo būti ruošiamos ir lietuvaitės pirmajai lietuviškai vienuolijai. Mergaitės, atlikusios Šveicarijoje novicijatą, turėjo grįžti į Lietuvą ir pasišvęsti apaštalavimo misijai. Aišku, Lietuvoje joms pradžioje būtų tekę dirbti slaptai. Kun. J. Matulaitis buvo padaręs išvadą, kad to meto sąlygomis nėra kito kelio: nereikia nusilenkti neteisingiems Bažnyčios priešininkų įstatymams. Jis jau 1910 metais šiuo klausimu rašė:

 Jeigu visokios kitokios kenksmingos draugijos, visokių maištininkų ir riaušininkų moka taip gražiai pasislėpti ir pasislėpusios gyvuoti ir darbuotis, tai mes Bažnyčios labui ir labui tos pačios visuomenės, nuo kurios prisieina mums slapstytis, ar negalėtume jau rasti sau vietelės, ar nemokėtume jau pasislėpti taip, kad niekas, kam to nereikia, mūsų nežinotų. Argi mes jau nemokėtume savo sumanymų ir darbų užtylėti? Pirmieji krikščionys tiek metų turėjo gyventi slapta, katakombose, požemiuose, kaip galėdami ir kur galėdami slapstydamiesi, o vis tik gyveno, organizavosi, tvarkėsi ir dirbo ir dar kaip sėkmingai ir vaisingai. Juk mes jų vaikų vaikai. Kodėl gi nepasekti tų šventųjų mūsų tėvų pėdomis? Bažnyčia visur persekiojama ar bent varžoma, visiškai negali kaip reikiant darbuotis ir plėtotis. Daugely šalių kai kurių vienuolijų neįsileidžia, iš kitų šalių vienuoliai laukan varomi, viešai dirbti ir įstoti draudžiama. Taigi kas belieka daryti? Nejaugi vis nusileidžiant ir nusilenkiant prieš visokius neteisingus Bažnyčios priešininkų įstatymus ir norus nieko neveikti? Nejaugi išsižadėti brangiausių idealų, rūdyti kur susirietus ir susitraukus iš baimės? Jei taip elgtumės, tai sulauktume to, kad kurią dieną mums uždraus ir katalikais būti30.

Kelerių metų slaptai veikiančių marijonų darbo rezultatai teikė kun. J. Matulaičiui optimistinių paskatinimų kurti ir mergaitėms naują vienuoliją ir vesti ją panašiu keliu. Marijonų vienuolijos Studijų namai Šveicarijos Fribourge jau buvo pusėtinai įsistiprinę. Vesti namų ūkį reikėjo moteriškų rankų. Ieškant šio klausimo išsprendimo, kun. F. Kudirka papasakojo kun. J. Matulaičiui, kad jo sesuo Agota Kudirkaitė prieš kelis metus buvo pareiškusi norą rinktis vienuoliškąjį pašaukimą. Tada jiedu ir sutarė pakviesti A. Kudirkaitę į Fribourgą. Apie tai kun. J. Matulaitis 1912 m. balandžio 18 d. rašė kun. Pr. Bučiui:

Suradau labai gerą merginą, kuri galės būti šeimininkė. Tai Agota Kudirkaitė iš Pilviškių. Ji jau buvo Ryme ir tenai panašioje įstaigoje darbavosi; baigusi virimo mokyklą, yra gan drąsi, apsukri ir, kas svarbiausia, tikrai dievota. Jau antras mėnuo, kai ji čia Friburge darbuojasi vienoje įstaigoje, pramoks per tą laiką (iki liepos mėn. galo) prancūziški, tad galės vesti ūkį. Bet jai reikės dar kitos pagelbininkės. Gal pavyks surasti kokią kitą merginą Pilviškiuose ar kitur. Gal Tu kokią žinotum. Mat, reikėtų tikrai dievotos, kad galėtų būdai sutikti; taigi reikėtų tokios, kad, visko išsiižadėjusi, norėtų Dievui pasišvęsti. Galėtų čie jiedvi ir dvasiškai lavintis, o paskui kada sugrįžusios, Lietuvoje darbuotis... Taigi, gal pažįsti tokią; būtų gerai, kad mokėtų virti ir triūstis31.

Viena kandidatė lietuviškai vienuolijai 1912 m. jau buvo nukeliavusi į Fribourgą. Netrukus kun. J. Matulaitis surado ir antrą kandidatę. Apie jas džiugiai informavo kun. Pr. Bučį:
Minėjau, kad jau suradau tinkamą virėją; ji atvažiuos | Pilviškius ir ten lauks Tavęs. Mat, ji niekada nėra buvusi užsieniuose, tai nemokėtų čionai atvažiuoti, reiks ją atvežti. Pranešk kurią dieną Tu manai būti Pilviškiuose prieš išvažiuojant į Šveicariją, kad tai merginai galėčiau duoti žinią. Ji apsigyvens pas Kudirkiūtę (Agotos seserį Oną) Pilkiuose ir tenai gaus pasą. Jei gali atspėti, kada iš Pilviškių galėsi išvažiuoti į užsienį, pranešk atvirute, ilgai nelaukdamas, kad galėčiau pranešti tai merginai, kad ji turi atvykti į Pilviškius32.

Kun. J. Matulaitis rūpinosi ne tik suradimu kandidačių, bet ir jų saugiu perkėlimu į užsienį. Dėl atsargumo jis savo laiškuose nevadina jų kandidatėmis į vienuoliją, bet virėjomis arba namų ūkio prižiūrėtojomis. 1912 m. birželio mėn. rašydamas kun. Pr. Bučiui, jis smulkiai nurodė, kaip ir kuo pasirūpinti palydint kandidatę Marcelę Jurevičiūtę į užsienį:

Toji virėja liepos 4 d. bus Pilviškiuose. Tik važiuojant per sieną vokiečių žandarai daro kliūtis Eitkūnuose; mat, žiūri, kad kas negabentų žmonių Amerikon arba kur kitur, ypač merginų. Taigi perėjus per sieną, būtų gal geriausia paimti bilietai tik į Berlyną, o iš Berlyno galima pirktis bilietai jau net iki Friburgo, tai Bazelyje nekrato daiktų, o tik Friburge; taigi būtų mažiau baldos. Bet visgi reikia būti pasirengusiam, kai prūsų žandarai tajai merginai kliudytų toliau važiuoti; reikia pagalvoti, kaip dalykas išaiškinti33.

Antroji kandidatė — M. Jurevičiūtė laimingai pasiekė Fribourgą. Ji buvo apgyvendinta, kaip ir A. Kudirkaitė, marijonų Studijų namuose. M. Jurevičiūtei buvo pavesta rūpintis kulinarija, o A. Kudirkaitė žiūrėjo namų tvarkos ir ėjo ekonomės pareigas, nes jau buvo pramokusi prancūzų kalbos. Lygiagrečiai su marijonų kandidatais jos abidvi lankė dvasinio gyvenimo pamokas — rimtai ruošėsi vienuoliškam gyvenimui. Nebuvo užmirštas taip pat jų bendras lavinimas ir tautinės sąmonės ugdymas. Vienuolijos steigėjas kun. J. Matulaitis stengėsi pirmosioms kandidatėms svetimame krašte sudaryti sąlygas šviestis, auklėtis, tapti susipratusiomis tautiniu atžvilgiu ir saugotis, kad svetimo krašto kalba neužgožtų savosios. Dėl to jis, rašydamas (1912.V.22) į Lietuvą parvykusiam kun. J. Totoraičiui, priminė: "Turėsi atvežti ar atsiųsti visokių lietuviškų rankvedė-lių. Mat, tas merginas reikės šiek tiek pamokyti O ir šiaip būtų gera, kad turėtume lietuviškų knygučių pasiskaityti, ypač gražia kalba parašv-tų"34.

Pirmieji kuklūs būsimosios vienuolijos daiga: paimti iš neišprususio, tais laikais dar tamsans lietuviško kaimo, perkelti į kitą kraštą ir įsodinti į aukštesnės kultūros sferą, grūdinami ir šlifuojami neįprastų aplinkybių, stiebėsi gyvastingai. Mintis apie kuriamą lietuvaičių vienuoliją, kad ii labai slaptai puoselėjama, darėsi vis populiaresnė Lietuvoje. Tai aiškiai matyti iš kun. J. Matulaičio laiško, rašyto 1914 m. liepos 6 d. kun. V. Kulikauskui į Fribourgą:


Mergaičių, norinčių padėti Agotai ir Marcelei vargą vargti, šiek tiek randasi. Tiktai kur jas padėti Friburge? Radau tokią ir Marijampolėje ir net čia Kaune, o ir net su šiokiu tokiu mokslu; gal rasis ir visiškai pamokytų. Pradžia būtų nei šio, nei to. Kalbėjau su Jų Malone Seinų ir Kauno vyskupais; abudu tam darbui pritaria ir pasižada imti savo globon. Visur jaučiamas tokių darbininkių reikalingumas. Taigi In Nomine Domini reikės pradėti iš tikrųjų ir rimtai tasai dubas. Žinoma, ir Jums teks man padėti. Jei greitai nereikės važiuoti už jūrių, tai pabūsite Friburge ir padėsite. Dabar gi su Agota pagalvokite, kur būtų galima patalpinti keletas tokių merginų, ar nebūtų galima kur netoli mūsų rasti tokių kambarių... Žinoma, iš pradžių reikės paimti tik pamokytas. Be mokslo merginos galės paskui Lietuvoje lavintis. Viena čia iš Kauno diecezijos, baigusi "Saulės" gim-naziją ir turinti patentą, galėtų ir tuoj važiuoti. Iš Marijampolės Uogintaitė norėtų taip pat važiuoti. Pastaroji žada dar kokią vieną kitą prikalbinti. Pagalvokite, kas čia su jomis reikės padaryti. Pasveikinkite Agotą ir Marcelę35.

Po kelių dienų, apsilankęs Pilypave ir nuvykęs į Varšuvą, iš ten 1914.VIII.3 d. vėl rašė į Fribourgą:

Merginų su mokslu randasi keletas, norinčių dievobai-mingiau gyventi. . . Norinčių atvažiuoti į Friburgą pasilavin-ti randasi Kaune ir Marijampolėje, ir tai net gana pamokytų. Tik ar to darbo nesutrukdys dabar kilęs karas — vienas Dievas žino . .. Kalbėjau su Kauno ir Seinų vyskupais — labai pritaria. Būt gera, kad kun. Juozas nueitų pas Jo Malonybę vyskupą Bovet ir pakalbėtų apie tą mergaičių lavinimą. Gal pranešti jam, kad mūsų vyskupai to nori ir paveda jas mums pralavinti, kad prasilavinusios po metų kitų grįžtų atgal. Gavus Jo Malonybės vyskupo Bovet leidimą, bus drąsiau ieškotis namų (tiksliau sakant, užteks kelių kambarių). Jeigu reikėtų kokių popierių (dokumentų), tai Kauno vyskupas atsiųstų . .. Manau, kad Friburgo vyskupas prieš tai nieko neturės, ypač kad tos mergaitės eis savo mokslus. Tik dabar lyg nedrąsu samdyti kambariai, kol šiek tiek paaiškės karas ir bus žinia, ar leis išvažiuoti per sieną36.

Iš tikrųjų, prasidėjęs 1914 metais pasaulinis karas, sujudino visą Europą ir sutrukdė kun. J. Matulaičiui vykdyti tolesnius parengiamuosius kongregacijos kūrimo darbus. Į Šveicariją nebegalėjo patekti iš Lietuvos daugiau kandidačių. Ir pirmosios dvi — A. Kudirkaitė ir M. Jurevičiūtė, kurios tais metais (1914) buvo pradėjusios Šv. Kryžiaus seserų vienuolyne Ingenbohlyje novicijatą, buvo priverstos sugrįžti į Lietuvą. Net marijonų būrys, prasidėjus karui, išvažinėjo iš Fribourgo. Vieni jų išvyko į Lenkiją, kiti grįžo Lietuvon.

Karo audra skaudžiai palietė Lietuvą. Apie 200.000 lietuvių, gelbėdamiesi nuo fronto pavojų, pasitraukė į Rusiją. Dalis jų pasisklaidė po plačiąją imperiją, kiti koncentravosi didesniuose miestuose. Ypačiai daug karo pabėgėlių lietuvių suplaukė į Petrapilį. Ten jau iš seniau gyveno nemaža lietuvių. Prisijungus prie jų karo pabėgėliams, Petrapilyje susidarė gausi lietuvių kolonija.

Užsitęsus karui ir negalint grįžti į tėvynę, lietuviai tremtiniai pradėjo organizuotis ir reikštis kultūrinėje srityje. 1916 m. susirinkę Petrapilyje lietuviai katalikai nutarė leisti lietuviškoskatalikiškos krypties savaitraštį "Vadą". Tada iškilo spaustuvės ir savų darbininkų klausimas. Netoli seminarijos esančioje Weisbrutto spaustuvėj buvo gautas atskiras kambarys raidžių rinkėjams ir leidimas naudotis spaustuvės mašinomis. Dabar reikėjo surasti tinkamų darbininkų iš lietuvių tarpo. Kun. J. Vailokaitis, besižvalgydamas po Petrapilio lietuvių koloniją, pastebėjo vieną kitą lietuvaitę, jau turinčią praktikos spausdinimo darbe. Jam kilo mintis įkurti lietuvaičių vienuoliją, kurios seserys pasišvęstų dirbti spaudos srityje. Kadangi Rusijoj vienuolėms veikti nebuvo galima, kun. J. Vailokaitis tada ryžosi mergaites, norinčias būti vienuolėmis, suorganizuoti į šv. Povilo draugiją. Savo planą jis išdėstė kun. Kazimierui Rėklaičiui ir kvietė jį sutikti būti minėtos draugijos dvasios vadu.

Pradžioje draugijos branduolį sudarė šios lietuvaitės: Uršulė Martinonytė, Emilija Burokaitė, Konstancija Aleksiūnaitė ir Teklė, kurios pavardė nežinoma. Jos visos apsigyveno išnuomotame bute netoli spaustuvės. Pirmosios dvi dirbo spaustuvėje, kitos ekspedijavo ir platino laikraštį, atlikinėjo namų ruošą ir pardavinėjo devocionalijas.
Sutelktinis darbas užtikrino joms kuklų pragyvenimą. Didesni jų pageidavimai krypo į dvasinio peno šaltinius. Kiek galėdamas gelbėjo joms dvasiniuose reikaluose kun. K. Rėklaitis. Jis skaitė joms konferencijas, vedė rekolekcijas, davinėjo sielovadinių nurodymų, sklaidė iškylančius abejojimus, sprendė sąžinės klausimus.

Apgaubęs mažąjį bendruomeninį būrelį ypatingu dvasios tėvo paslaugumu, kun. K. Rėklaitis pastebėjo, kad tos visos mergaitės, nors ir geros valios ir kilnių norų, yra visiškai naujokės bendro gyvenimo kelyje. Nė viena jų neturėjo tiek patyrimo, kad galėtų kitas formuoti ir auklėti vienuoliniam gyvenimui. Reikėjo surasti šiam mažam lietuvaičių "novicijatui" patyrusią vadovę.

Kun. K. Rėklaičio žiniomis, Petrapilyje slaptuose lenkių vienuolynuose buvo kelios vienuolės lietuvaitės. Jis kreipėsi į vieno tokio slapto lenkių Marijos dukterų vienuolyno viršininkę, prašydamas, kad leistų tame vienuolyne esančiai lietuvaitei Veronikai kurį laiką pavadovauti jo globojamam šv. Povilo draugijos lietuvaičių būreliui37. Viršininkės atsakymas buvo neigiamas. Tada kun. K. Rėklaitis išdėstė savo planus Mogi-liavo arkivyskupui Edv. Roppui, išaiškino jam, kad toji šv. Povilo draugija būsianti vienuolijos užuomazga ir kad toms mergaitėms vadovauti bei pratinti prie tikros vienuolinio gyvenimo tvarkos būtų labai reikalinga vienuolė. Jis nurodė konkrečiai, kurią seselę norėtų kviesti. Arkivysk. E v. Roppas, palankiai išklausęs dalyką, pažadėjo B savo pusės padaryti viską, kad sumanymas butų realizuotas. Arkivysk. Edv. Roppo paveikta Marijos dukterų vienuolyno vyresnioji sutiko leisti seserį Veroniką vadovauti šv. Povilo draugijos lietuvaičių būreliui. Sesuo Veronika buvo taurios sielos ir sumani vienuolė. Ji gražiai globojo jai pavestą būrelį38.

Ar ne paradoksiška? Toli nuo tėvynės, didmiestyje ir sostinėje imperijos, kuri taip kieta ir neatlaidžia priespauda slėgė mūsų kraštą, kro-
ėsi pumpurėliai, pilni vilties netrukus pražysti po tėvynės dangumi. Šis šv. Povilo draugijos
ardu susispietęs lietuvaičių būrelis, mokomas eiti vienuoliško gyvenimo keliu, kaip tik ir davė pirmai atgimusioje Lietuvoje įkurtajai lietuviškai •kongregacijai vertingų narių.

4. Kongregacijos gimtadienis ir vardas
Praėjo keleri metai, kai buvo mestas kongregacijos daigui grūdas. Sklaidėsi tamsūs karo audrų debesys. Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė 'atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę'. Tautos vaikai, išblokšti karo audros į svetimus kraštus, skubėjo grįžti namo ir entuziastiškai įsijungti savo valstybės nepriklausomo gyvenimo statybon.

1918 m. kovo 1 d. grįžo į Lietuvą ir kun. J. Matulaitis. Sustojęs trumpam laikui Vilniuje, Kaune pravedęs trejas rekolekcijas (vienas klierikams ir dvejas miesto žmonėms), turėjęs kelis pasikalbėjimus su Žemaičių vyskupu Pr. Karevičiumi ir gavęs vokiečių karinės valdžios leidimą, kovo mėnesio viduryje išskubėjo į Marijampolę vadovauti marijonų vienuolynui. Ant jo, vienuolijos generolo, pečių gulė ne tik marijonų, bet ir įvairūs kitoki rūpesčiai39. Pačių neatidėliotinųjų darbų eilėje pirmą vietą užėmė lietuvaitėms kongregacijos steigimas. Momentas dabar buvo daug palankesnis, negu prieš ketverius metus, kai buvo pradėtas kandidačių parengimas, karo įvykių sutrukdytas. Tada reikėjo užuovėjos ir prieglaudos ieškoti svetur, dabar gi niekas nebetrukdė kertinį vienuolijos akmenį dėti savoj žemėj.

1918 metų vasarą kun. J. Matulaitis atsidėjęs dirbo, ruošdamas kongregacijos konstituciją. Padėjęs pagrindan marijonų vienuolijos įstatus, jis pritaikė juos moterų vienuolijai, papildė ir priderino naujojo bažnytinių teisių kodekso reikalavimams. Įstatai buvo parašyti lotyniškai. Rugsėjo mėnesį jie buvo jau baigti paruošti. Kun. J. Laukaitis, tuometinis Seinų vyskupijos kancleris, talkino J. Matulaičiui verčiant įstatus-konstituciją į lietuvių kalbą40.

Ruošdamas įstatus, kun. J. Matulaitis kartu organizavo ir vienuolijos branduolį. Pašaukimų klausimas pradžioje sprendėsi kukliai. Be anksčiau minėtų dviejų — A. Kudirkaitės ir M. Jurevičiūtės, kurios 1912-1914 m. buvo buvusios Šveicarijoj, jis surado dar keletą kitų: Petronėlę Uogintaitę, Antoniną Augustaitytę, Uršulę Marti-nonytę, Emiliją Burokaitę ir Veroniką Papečkytę. Šiam pradininkių būreliui vadove kun. J. Matulaitis paskyrė Petronėlę Uogintaitę.

Sudaręs kandidačių būrelį ir parašęs įstatus, kun. J. Matulaitis ėjo pagaliau prie oficialaus ir kanoniško kongregacijos įsteigimo. Kadangi kongregacija kūrėsi Marijampolėje, kuri buvo tuomet Seinų vyskupijos ribose, tai ir jos įsteigimas turėjo vykti per Seinų vyskupijos kuriją. Prašymas ir steigiamos kongregacijos įstatai buvo pateikti Seinų vyskupui Antanui Karosui, kuris 1918 m. spalio 15 d. pasirašė kongregacijos įsteigimo dekretą ir patvirtino jos įstatus41. Taip spalio 15-toji, šv. Teresės šventė, tapo kongregacijos gimtadienis. Įkurta kongregacija turėjo teisę veikti savoj — Seinų vyskupijoj, o norėdama plėstis — kurti savo skyrius ar atidaryti savo namus kitose vyskupijose, turėjo gauti ne tik savo vyskupo ordinaro leidimą, bet ir ano vyskupo, kurio diecezijoje kuriasi, sutikimą. Teisėtai įsteigta kongregacija dar turėjo gauti Apaštalų Sosto patvirtinimą42.

Steigėjas kun. J. Matulaitis parinko vienuolijai tokį vardą: Nekaltai Pradėtosios Švenčiausios Panos Marijos Vargdienių Seserų Kongregacija. Lotyniškas jos pavadinimas: Congregatio Sororum Pauperum sub titulo Immaculatae Con-ceptionis Beatae Mariae Virginis. Pilnas kongregacijos vardas atrodė per ilgas ir neparankus kasdieniniam vartojimui. Todėl imta vartoti sutrumpintas vardas: Vargdienių seserų kongregacija. Jis greit prigijo ir tapo populiarus. Sutrumpintas vardas anaiptol nereiškė, kad kongregacija susiaurino savo veiklos apimtį. Iš tikrųjų tuo nenorėta pabrėžti nei pačių seserų vargingumo, nei jų veiklos lauko apribojimo — rūpintis vien tikta: vargšais siaurąja to žodžio prasme. Ir sutrumpintame kongregacijos pavadinime pasiliko tie patys platūs jos charakterio bruožai. Ar ne kiekvienas žmogus patiria vargo žemiškoj gyvenimo plotmėj? Tarnauti vargdieniams — tarnauti visiems. Tai plačiausias darbo laukas.

Pavadinimai "Vargdienių seselės" arba "Vargdienės seselės" tebuvo vartojami tik šnekamoj kalboj. Oficialiai kongregacija visuomet buvo vadinama savo pilnuoju vardu. Laikui bėgant, pavadinimas buvo patikslintas kalbiniu požiūriu, žodi "Panos" pakeičiant į "Mergelės" atitikmenį. Amerikoje kongregacija tituluojama: Sisters of the Immaculate Conception of the Blessed Virgin Mary.

Kongregacijos vardas aiškiai nusako jos mari-jologinį charakterį. Savo gyvenimą pažymėjęs neeiliniu pamaldumu Marijai, kun. J. Matulaitis norėjo, kad ir jo kūrinys — naujoji kongregacija, tarsi didingas choras, nepertraukiamai giedotų Nekaltai Pradėtosios garbei maldos, darbo ir aukos akordais harmonizuotą giesmę. Vyriausiąja kongregacijos globėja jis parinko Nekaltai Pradėtąją Švč. Mergelę Mariją. Kongregacija nuo pat pradžios praktikavo gilų pamaldumą į Mariją, stengėsi kiek galima iškilmingiau švęsti savo globėjos Marijos šventes, ypač gruodžio 8 d., jautriai rūpinosi Marijos kulto plėtimu. Kad nuolatos prisimintų motinišką Nekaltosios globą ir dukterišką atsidavimą Dangaus Karalienei, kiekviena sesuo, daranti įžadus, gauna, be savo pasirinktojo vienuoliškojo, dar ir Marijos vardą.

Kaip gi kun. J. Matulaitis sprendė vienuoliško drabužio — uniformos klausimą? Jis žinojo Lietuvos vienuolijų skaudžią tragiką praeityje ir savo laikotarpio netikrumą, tat vienuoliškai uniformai neskyrė didelės reikšmės. Uniforma vienuoliui nėra esminis dalykas: Habitus non facit monachum — abitas dar nepadaro vienuolio. Svarbu ne išviršinis drabužis, bet dvasia. Pagal kun. J. Matulaitį, vienuolio drabužis neturi būti kliūtimi prieiti prie žmonių. Tokią pažiūrą jis pareiškė jau 1911 m. rašytuose savo Užrašuose:
Mes nematome nei rūbais, nei kitais paviršutiniais ženklais skirtis nuo kitų žmonių. Kunigai nešios taip, kaip nešioja tos šalies, kur prisieina dirbti, rimti pamaldūs kunigai. Gali prisieiti kai kada ir kunigui pasauliniais drabužiais vilkėti dėl to, kad geriau pasislėptų, kad sėkmingiau pasidarbuotų Dievo garbei... Rūpinkimės ne išviršiniais ženklais pasižymėti ir išsiskirti, o tik dvasia, gyvenimo šventumu, tikrai katalikišku grynu mokslu, darbuose sumanumu, pareigų sąžiningu ėjimu, Dievo ir artimo meile, darbštumu, tvirtu tikėjimu, uolumu43.

Tiesa, tai rašydamas kun. J. Matulaitis turėjo galvoje atnaujintos marijonų vienuolijos uniformą. Bet šitokio nusistatymo jis laikėsi ir vėliau, kurdamas Nekaltai Pradėtosios Švč. M. Marijos seserų kongregaciją. Apie uniformą įstatuose, parašytuose 1918 m. vasarą, taip pasakyta:

Seserys vienuoliškojo privalomo drabužio neturi. Tačiau namuose ir savo vedamose įstaigose dėvi vienodus drabužius. Šių drabužių pobūdį nustato vyriausioji kapitula. Išeidamos iš vienuolyno sienų arba dirbdamos tokius darbus, kur geriau tinka pasaulinis drabužis, dėvi pasaulinius drabužius. Visų seserų drabužiai yra paprasti, atitinką neturto dvasią, bet padorūs44.

Pirmosios vienuolijos pradininkės nenorėjo tačiau tenkintis pasauliniais drabužiais. Savo iš-skirtį iš pasaulininkių jos norėjo pažymėti ir drabužiu. 1919 m. jos vėl kėlė vienuoliškojo drabužio klausimą ir teiravosi dėl jo vysk. J. Matulaičio nuomonės. Šis tada rašė:

Prieš vienuolinių rūbų įvedimą aš nieko neturiu. Tik niekados nepatarčiau baltų rūbų, nes nepatogūs, brangūs, greit susiteršia. Jei jau rinktis norėtų būtinai, tai maždaug tokius kaip seserų Kreuzschwester. Bet aš patarčiau dar nesiskubinti su rūbų ėmimu; laikai neramūs, revoliucija dar nesibaigusi. Ar nebūtų gera, kad dar kiek pakęstų seselės. Bet tai mažmožis. Nori rūbų — teturi, kad tik geros dvasios būtų45.

Atlikdamos novicijatą, seselės suprojektavo ir pasisiūdino vienuoliškąją uniformą, kurią jų steigėjas tuometinis Vilniaus vyskupas J. Matulaitis patvirtino ir leido nešioti. Parengiant pirmąjį seselių abitą, buvo sekta pavyzdžiu vienos šveicarių vienuolijos, kaip buvo nurodęs vysk. J. Matulaitis. Ir pati seselė vyresnioji Petronėlė Uogintaitė tą šveicarių Šv. Kryžiaus seserų vienuoliškąjį drabužį gerai pažino ir buvo prisižiūrėjusi, kai dar prieš I pasaulinį karą ten mokėsi. Ši uniforma nebuvo kuo ypatinga. Kaip ir daugumos vienuolijų abitų, ją sudarė: juoda ilga suknelė, pečius dengianti iki alkūnių ilgumo pale-rina, baltas galvos gaubtuvas, pridengtas juodu, ant pečių nukrintančiu velionu, balta apykaklė ir krūtinę dengiąs baltas pektoralas, ant krūtinės vidutinio didumo kryželis ir prie šono nešiojamas rožančius46.

Šią pirmąją laikiną uniformą seselės dėvėjo penketą metų. Nors ji buvo palyginti ne per daug perkrauta, tačiau vyskupas J. Matulaitis vis ragino seseles ją dar labiau suprastinti. Tada buvo parengti keli nauji uniformos projektai. Iš jų vieną vyskupas patvirtino nešioti. Jis atrodė kuklus, patogus ir estetiškas. Tai buvo dailiai siūta, su klostėmis, juodos lengvos medžiagos ilga suknelė, balta stati apykaklė ir juodas ve-lionas galvai pridengti.

Mūsų laikais į vienuolių drabužius atkreipė dėmesį ir popiežius Pijus XII. Jis kėlė jų su-prastinimo mintį ir siūlė tai padaryti ypač toms vienuolijoms, kurių abitai buvo per daug įmantrūs, nepraktiški ir nehigieniški. Arkivyskupas J. Matulaitis šioj srityje buvo toli pralenkęs popiežiaus mintį. Trisdešimčia metų anksčiau jis vykdė tai, ką mūsų dienose panūdo daryti jau daugelis. Nuo 1925 iki 1967 metų Nekaltai Pradėtosios Švč. M. Marijos seserys nešiojo tokį abitą, kuris atitiko popiežiaus Pijaus XII paskatintų reformų reikalavimus. Po Vatikano II susirinkimo, vykdant platesnio masto vienuolyninio gyvenimo reformas, seserys, išbandžiusios įvairius modelius ir ištyrusios medžiagos, spalvos ir formos tinkamimą bei praktiškumą nešiojant, vėl įvedė žymesniu savo uniformos pakeitimų.

Kaip matėme, šios kongregacijos kilmės raidoje yra trys tarpsniai. Laiko atžvilgiu jie žymėtini šiomis datomis: 1910 — 1914 metai, 1916 — 1917 metai ir 1918. Vietos atžvilgiu: Šveicarijos Fribourgas, Rusijos Petrapilis ir Lietuvos Marijampolė. Iniciatyvos atžvilgiu: pradinė Jurgio Matulaičio pastanga, įterptinė kun. J. Vailokaičio pastanga su talka Matulaičio bendradarbio kun. K. Rėklaičio ir galutinė kun. J. Matulaičio suvestinė atbaiga — įsteigimas. Šiuos tris tarpsnius jungia tie patys uždaviniai su atskiromis specifikacijomis ir tos pačios pirmosios kandidatės, kurios sudarė pirmąjį branduolį galutinai įsteigtoj kongregacijoj.
Vienuolijos vyriausios vadovės Amerikoje: ses. Aloyza, ses. Augusta ir ses. Margarita
1. V. Gidžiūnas, De Fratribus Minoribus in Lituania I. Romae 1950, 14-19 p.
2. Scriptores Rerum Livonicarum, I, Riga und Leipzig 1853, 733 p.
3. Vetera Monumentą Poloniae et Lithuaniae, ed. A. Theinei I, Romae 1860, 103 nr., 49 p.
4. V. Gidžiūnas, op. cit, 22-30 p.
5. J Kurczewski, Biskupsttvo Wilenskie, Wilno 1912, 258 p.
6. K Kantak, Franciskanie Polscy, I, Krakow 1937, 307 p.; V Gdiiūnas, op. cit, 46-47 p.
7. Codn diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioece-seos Vilnensis, ed. J. Fijalek et W. Semkowicz, I, Krakowie 1932-1952.
8. V. Gidžiūnas, op. cit, 45 p.
9. J. Kurczewski, op. cit, 260 p.

10. J. Kurczewski, op. cit, 263 p.
11. Jėzuitai Lietuvoje, žr. LE, IX t, 398 p. _i J. Kurczevvski, op. cit, 264 p.
13. J. Kurczevvski, op. cit, 169 p. 14 LE, II t, 389 p.
15. Žr. Relationes dioecesanae Samogitien. ann 1646; Re-lationes dioeces. Vilnensis ann. 1635.
16. K. Gečys, Katalikiškoji Lietuva, Chicago 1946, 107 p.
17. K. Gečys, op. cit, 107 p.
18. K. Gečys, op. cit, 108 p.
19. 1905 m. įsteigta "Šv. Kazimiero" draugija 1911 m. jau turėjo per 9000 narių; "Šaltinio" bendrovė Seinuose leido savaitraštį Šaltinį ir spausdino knygas. B. Vileišytė, Kultūrinė Seinų spaustuvės veikla, žr. L.K.M. Akademijos Metraštis, IV t, Roma 1968, 5M61 p.
20. "Žiburio" draugija rūpinosi mokyklomis Suvalkų gubernijoj, i913 ra. ji turėjo 50 skyrių. "Saulės" draugija rūpinosi mokyklomis Kauno gubernijoj, 1911 m. turėjo 68 skyrius ir išlaikė 25 mokyklas "Ryto" draugija rūpinosi mokyklomis Vilniaus krašte.
21. Tik Kaune buvo išsilaikęs benediktinių vienuolynas. Į jį buvo atkeltos 1893 m. uždaryto Kražių benediktinių vienuolyno seserys. Bet ir į jį rusų valdžia buvo uždraudusi priimti naujokes. Taigi ir šis vienuolynas buvo pasmerktas mirčiai. Tačiau seserys savo vienuolyno egzistenciją gelbėjo tuo būdu, kad nepranešdavo rusų valdžiai savo mirusių seserų, nors tokių ir būdavo, o jų vieton slaptai priimdavo naujas ir pavadindavo jas mirusių seselių vardais. Taip sąraše seserų vardai ir skaičius pasilikdavo vis tas pats. Kai po 1905 metų šiam vienuolynui nebebuvo daroma kliūčių priimti ir naujas nares, vienuolija jautėsi išsigelbėjusi iš mirties. Jos augimą tačiau iš pradžių trukdė įvairūs sunkumai, vėliau karo audra ir viduje kilę nesutarimai tarp lenkių ir lietuvių seserų. Tiktai kai ginčą išsprendė Roma ir 1924 m. 10 lenkių seserų išsikraustė iš Kauno, tada likusios 6 lietuvaitės seserys išvedė vienuoliją ir pradėjo naują normalaus darbo laikotarpį.
Iš vyriškųjų vienuolijų dar prieš I-jį pasaulinį karą pradėjo slaptai veikti 1909 m. atgaivinti marijonai Marijampolėje, o nuo 1912 m. ir pranciškonai Kretingoje.
22. J.B. Končius, Švento Kazimiero Seserų Kongregacija, Mount Carmel, Pa. 1932, 68 p.
23. Vyskupo Jurgio Matulevičiaus mintis ir rūpestis įkurti lietuvišką seserų vienuoliją (Rankraštis iš Lietuvos, mažo formato knygutė), 4 p.

24. Ten pat, 7 p.
25. Ten pat, 8 p.
26. Ten pat, 9 p.
27. Ten pat, 11 p.
28. Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius, red. K. Čibiras, Marijampolė 1933, 126 p.
29. U.A. Floridi, // servo di Dio G. Matulaitis e la con-versione della Russia, atsp. iš La Civilta Cattolica2 1957, II t, 491-503 p.; III t, 60-71 p.
30. Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius, Užrašai, red. K.A. Matulaitis, Londonas (be metų), 24 p.
31. Vyskupo Jurgio Matulevičiaus mintis ir rūpestis įkurti lietuvišką seserų vienuoliją, 15 p.
32. Ten pat, 16 p.
33. Ten pat, 18 p.
34. Ten pat, 17 p.
35. Ten pat, 19 p.
36. Ten pat, 20 p.
37. K. Rėklaitis, Atsiminimai (mašinraštis), 48 p.
38. Ten pat, 49 p.
39. 1911 m. balandžio 10 d. mirus marijonų kongregacijos generolui kun. Vincentui Senkui, kun. J. Matulaitis tų metų liepos 27 d. sušaukė generalinę kapitulą išrinkti naują kongregacijos generolą. Kapitula vyko slaptai Gelgaudiškio bažnyčios zakristijoje. Kapitulos posėdyje dalyvavo trys jau padarę įžadus jauni marijonai: kun. J. Matulaitis, kun. Pr. Būčys ir kun. J. Totoraitis. Per pirmą balsavimą, dviem balsais prieš vieną, buvo išrinktas kun. J. Matulaitis. Marijonų generolo pareigas jis ėjo nuo 1911.VII.27 iki mirties — 1927.1.27 d.
40. Lietuviškasis konstitucijos — įstatų tekstas pirmą kartą buvo atspausdintas 1920 m.
41. Kongregacijos įsteigimo dokumento originalas yra Vilkaviškio vyskupijos kurijos archyve. Jo fotokopija gauta 1967 m. Dokumento vertimas lietuviškai skamba: "Įsteigimo dekretas. Nekalto Prasidėjimo Švenčiausios Mergelės Marijos Vargdienių Seserų Vienuolijos konstuticijas, kurios prijungtos prie šio dekreto, parašytos pagal kanonų normas Gerbiamo Jurgio Matulevičiaus-Matulaičio, Marijonų vienuolijos vyriausiojo vadovo, aprobuojame ir pačią vienuoliją, kurioje daromi paprastieji įžadai, šiuo mūsų vyskupijoje įsteigiame. Ką paliudijame ir t.t. Duota Seinuose 1918 m. spalio 15 d. Antspaudas ir parašas: Antanas, vyskupas. Vyskupijos kancleris (parašas) J. Laukaitis".
42. Codex luris Canonici, can. 492.
43. Arkivysk. J. Matulaitis-Matulevičius, Užrašai, 56 p.
44. Nek. Prad. Švč. P. Marijos Ses. Kongregacijos Konstitucija, 9 p.
45. Arkivysk. J. Matulaičio laiškas, rašytas 1919.XII.12 kun. K. Rėklaičiui, žr. Archivum Gener. Congr. CC. RR. M ari anom m Romae.
46. K. Rėklaitis, N.P.Š.P.M. Vargdienių Seselių Vienuolija, 11 p.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai