Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kalba rumunų disidentas rašytojas Goma PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Paul Goma   
Paul Goma, rumunų rašytojas ir disidentas, 1977 m. pabaigoje buvo ištremtas iš tėvynės ir apsigyveno Paryžiuje. Praėjusią vasarų su juo kalbėjosi Marija Matulevičiūtė. Spausdiname ištraukas iš šio pasikalbėjimo.
M. Ponas Goma, Jūsų kūryboje ryškios dvi kryptys — dokumentinė ir grožinė. Papasakokit mums apie jas.
G. Taip, aš rašau dviejų rūšių knygas — romanus, kaip Ostinato, ir dokumentinius liudijimus. Man kartais skaudu apleisti grožinės literatūros sritį, bet aš manau, kad mano liudijimų knygos yra naudingiausios — kitiems žmonėms. Esu įsipareigojęs tokiai akcijai, kuri yra daugiau moralinė, negu politinė. Be to, jaučiuosi šiek tiek kaltas. Aš dabar gyvenu Paryžiuje, o kiti žmonės liko ten, Rumunijoje, jiems nuolat gresia pavojus, ir būtinai reikia ką nors daryti jiems padėti. Kiti žmonės kentėjo ir žuvo pokariniame dešimtmetyje, didžiosios aukos laikais; jie jau nebegali kalbėti apie save, ir mano pareiga stengtis aprašyti jų patirtį. Jiems parašiau knygą-liudijimą, pavadintą Geria.
M. Ką reiškia šis žodis?
G. Tai vietovės ir garsaus kalėjimo pavadinimas Rumunijoje. Šią knygą Prancūzijoje išleido Gallimard leidykla, o šiuo metu ji išeina Stockholme.
M. Kokie jūsų ateities literatūriniai planai?
G. Ta pati istorija. Aš norėčiau rašyti romanus, bet pareigos jausmas verčia mane padėti savo tautiečiams plunksna. Šiuo metu baigiu dokumentinę knygą dienoraščio forma apie praėjusių metų įvykius. Ją pradedu, išreikšdamas savo solidarumą su čekais ir su 1977 metų Charta.
M. Dar prieš pasirodant Jūsų pirmiesiems literatūros kūriniams, Jūs sėdėjote kalėjime už savo politinę veiklą. Ar bet kuris Jūsų romanas buvo išspausdintas Rumunijoje?
G. Ne, tik pora ištraukų.
M. Kaip rumunų skaitytojai susipažino su Jūsų kūriniais?
G Jie klausėsi Laisvosios Europos radijo laidų, kurios dalimis transliavo mano knygas. Per radiją jie išgirdo ir apie mano laišką pirmajam partijos sekretoriui Ceaucescu, — juo prašiau labai mažyčio dalyko — kad Rumunijoje būtų laikomasi valstybinės konstitucijos. Kai kurie tų žmonių susirado mane ir pasirašė po laišku. Už tai mes brangiai užmokėjom. Mums uždraudė keliauti, vėliau mus areštavo, mušė. kankino. Ir pusiau ištrėmė.
M. Kaip suprasti "pusiau ištrėmė"?
G. Žmonės, kurie drįsta reikalauti savo teisių, galima represuoti įvairiais būdais. Žinome tiesioginį metodą — mėginimai įbauginti, areštas, teismo nuosprendis. Po tos savotiškos skaistyklos valdžia nusprendžia nusikratyti kai kuriais žmonėmis, kurie, jos nuomone, kenkia aplinkai. Jiems pasiūlomas pasas — leidimas apsilankyti Vakaruose. Ir kai jie atsiduria Vakaruose, valdžia atima iš jų pilietybę. Taip atsitiko mano draugui, rumunų rašytojui Dimitrui Tsepeniakui. Kai toksai žmogus nori grįžti į tėvynę, prie sienos, muitinėje, jis sulaikomas ir nebeįsileidžiamas. Tą neseniai patyrė ir vienas rumunų darbininkas, kuris buvo keturis sykius uždarytas į psichiatrinę — Sovietų Sąjungos metodas! Jis pasirašė mūsų laišką, elgėsi labai drąsiai. Jį suėmė, mušė, kankino ir pagaliau pasiūlė pasą. Aš nenoriu vykt į užsienį, — atsakė jis. Tik trumpam pasivažinėjimui, — atitarė valdžios pareigūnai. (Nepamirškit, kad mums, rumunams, leidimas išvykti į užsienį yra nepaprastas dalykas). Kai jis norėjo sugrįžti į Rumuniją, jo nebeįsileido.
M. Sovietiniai metodai labai panašūs.
G. Taip, tai slapukiškas metodas atsikratyti nepageidaujamais asmenimis.
11. Vakaruose dažnai kalbama apie Rumunijos nepriklausomumą nuo Sovietų Sąjungos. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?
G. Taip, sakoma, kad pas mus nėra sovietinės armijos dalinių, kad Rumunijos vadai veda rumunišką politiką. Bet praėjusiais metais Ceaucescu įrodė, tad nepriklausomybės nėra. Kai Jiu slėnyje prasidėjo masinis angliakasių streikas, Ceaucescu bematant nuvyko pas juos ir davė įvairiausių pažadų. O kitą dieną jis išskubėjo pas Brežnevą. Kodėl? Jei jis toks nepriklausomas, ko jis ieško pas Brežnevą? Pranešti jam apie padėtį ir paklaust jo patarimo. Brežnevas žino savo amatą. Jis labai patyręs darbininkus malšinti. O kaip su kalinimu psichiatrinėse? Rumunijoje sakoma — pas mus visiška laisvė. Ir štai, pasirodo, kad rumunai klusniai kopijuoja Sovietų Sąjungos metodus. 1964 m. Rumunijoje buvo paskelbta amnestija, pagal kurią beveik visi politiniai kaliniai buvo paleisti. Kadangi, slepiant tikrovę, jie nebuvo nuteisti mž politinius nusikaltimus, jiems buvo leista pasirinkti bausmę — 15, 20, 25 metus už politinius nusikaltimus ar tris mėnesius ligoninėje. Be abejo, tie žmonės pasirinko lengvesnę bausmę. Ir, staiga, jie atsirado psichiatrinėje ligoninėje, kur jiems buvo leidžiamos įvairiausios injekcijos. Jiems buvo įšvirkščiami vaistai, kurie dabar jau žinomi Vakaruose, kaip halperidolis, ir kuriuos pasmerkė sovietiniai disidentai. Buvo panaudojami ir kitoki metodai, kaip, pavyzdžiui, įšvirkštimas jodo ekstrakto su pienu. Nuo to nekyla haliucinacijos, bet skausmai baisūs.
M. Ar Jūs rašėt apie psichiatrines Rumunijoje?
G. Taip, aš turėjau garbės pirmasis iškelti aikštėn tokį įkalinimą psichiatrinėse. Šiuo metu Rumunijoje panašūs metodai tebenaudojami. Mano tautiečiai, kurie pasirašė po atsišaukimu prieš internavimą psichiatrinėse, patys buvo uždaryti.
M. Ar rumunų žmogaus teisių sąjūdis turi savo pavadinimą, kaip, pavyzdžiui, čekų 1977 Charta?
G. Ne. Reikia pasakyt, kad rumunai neturi organizacinio polinkio. Mes taip ir neįsteigėm organizuoto, aiškios struktūros sąjūdžio. Kokį dešimtį metų ai veikiau pats vienas, kaip partizanas. Kovodamas už savo, rašytojo teises, mėginau suburti ir kitus rašytojus. Aš kreipiausi į savo kolegas, bet jie nedrįsi solidarizuoti su manimi. Nusivylęs, aš pernai laišku kreipiausi į čekų "Chartistus", tiksliau kalbant, majų, Pavelą Kohoutą.
M. Ką Jūs rašėt tame laiške?
G. Aš išreiškiau savo solidarumą su visais pasirašiusiais 1977 metų Chartą. Toliau aš paminėjau, kad čekai ir slovakai yra Sovietų Sąjungos okupuoti, bet rumunai gyvena pačių rumunų okupacijoje, kuri tuo iar skaudesnė ir efektyvesnė. Čekoslovakija ir Rumunija vis dėlto priklauso tai pačiai stovyklai, jos yra toje pačioje Biafroje, kurios sostinė — Maskva. Aš rašiau, kad čekai, slovakai ir rumunai 'negali naudotis tomis pačiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis", patiria tą patį "žmogaus niekinimą, įžūlų melą, ūkinį chaosą, netikrumą, terorą".
M. Praėjusių metų pradžioje Jūs ir kiti aštuoni rumunai pasiuntėte laišką Helsinkio sutartį pasirašiusioms vyriausybėms. Apie ką jūs rašėt tame laiške?
G. Pirmiausia, panašiai kaip čekai pasirašiusieji 1977 metų Chartą, mes reikalavome, kad Rumunijos vyriausybė laikytųsi savo įsipareigojimų — Rumunijos konstitucijoje, tarptautinėse sutartyse — žmogaus teisių atžvilgiu. Mes protestavome prieš bet kokią priespaudos formą — fizinę, moralinę, intelektualinę — politiniuose kalėjimuose, lageriuose, psichiatrinėse klinikose, senuosiuose ar naujuosiuose Gulaguose, kur smurtas ir melas sutrypia laisvės ir žmogaus kilnumo sąvokas. Mes pabrėžėme, kad dabartinių diktatorių rankose menas, kultūra, mokslas, religija, politinė ideologija, tautinė sąmonė virsta tuščiais žodžiais, kurie tarnauja diktatūros ideologinei propagandai. Mūsų laiškas baigėsi įspėjimu nepaaukoti pagrindinių žmogaus teisių abstrakčiam nesikišimo į vidaus reikalus principui.
M. Kaip Jūs aptartumėte savo vaidmenį rumunų kovoje už žmogaus teises?
G. Aš nebuvau organizatorius. Galėčiau palyginti save su sniego kamuoliu ar su detonatoriumi, kuris išsprogdina susikaupusius nepasitenkinimus. Mes neturėjom savo programos ir teprašėm, kad egzistuojantys įstatymai būtų įgyvendinti. Ir kadangi mes nebuvom organizuoti, mus labai lengvai sulikvidavo, Tačiau aš nesu labai pesimistiškas.
M. Kuo remiasi Jūsų viltys?
G. Kai mane suėmė, aš bijojau, kad viskas jau baigta. Tačiau 1977 m. balandžio - gegužės mėnesiais Rumunijoje staiga pradėjo steigtis mažytės opozicinės grupelės. Jos buvo nepriklausomos, nesusijusios su mumis, ir jų tikslas dažniausiai buvo labai paprastas — emigracija. Tačiau aš negaliu su jais nesutikti. Teisė emigruoti yra viena svarbiųjų žmogaus teisių. O po tų grupelių atsiradimo — didysis streikas Jiu slėnyje, kuriame dalyvavo 35,000 angliakasių. Tai buvo pirmas toks nepaprastas įvykis Rumunijos istorijoje. Du šimtai tų angliakasių pasirašė laišką, kuriuo jie prisidėjo prie mūsų žmogaus teisių sąjūdžio. Ir šiandien dalykai nestovi vietoje. Dar neseniai rumunai buvo labai paklusnūs, "išmintingi", ne-simaišė į tokius dalykus, nemaištavo. Bet dabar žmonės pradeda prarasti baimę. Ir tai mums labai svarbu.
M. Kokią ateitį Jūs numatote Rumunijai?
G. Esu skeptiškas. Rumunai pradeda burtis tik prie kraštutinės nevilties ribos. Aš bijau, kad pas mus jau prasidėjo desperacijos stovis. Padėtis blogėja diena dienon, plečiasi išvykimo psichozė. Iki šiol tokios psichozės pas mus nebuvo. Anksčiau vokiečių kilmės rumunų piliečiai emigruodavo į Vokietiją, žydai vyko į Izraelį, kai kurie intelektualai pasitraukė į užsienį. Bet šiandien jau nori emigruoti ir rumunų valstiečiai, ir paaugliai. Į kur? Nesvarbu. Kad ir į nežinomybę. Kai kurie žmonės, kurie turėjo progos palyginti padėtį, sako, kad pas mus šiandien blogiau net kaip Čekoslovakijoje. Čekai bent gali pasiguosti. Jie gali sakyt: mes blogai gyvenam, nes mūsų šaly yra sovietinės armijos dalinių. Pas mus, Rumunijoj, nėra sovietinės armijos. Mes nesam okupuoti. Mūsų vadai rumunai, ar ne? Juo blogiau. Tai veda prie apgaulės ir nevilties.
M. Kokia Jūsų nuomonė apie Ceaucescu tautinę politiką? Ar kai kuriais atžvilgiais ji nėra patriotiška? Pavyzdžiui, Besarabijos-Bukovinos klausimu.
G. Žaidimas nacionalistinėmis kortomis buvo didelis Ceaucescu politinis laimikis. Kokie trys ketvirtadaliai mūsų gyventojų apsigavo jo "naująja politika". Iki 1963 m. mes buvom okupuota šalis. Mūsų kultūra, mūsų istorija buvo rusifikuotos. Žmonės, kurie išdrįsdavo dainuoti tautines dainas — ne šovinistines, bet tautines, patriotines, — buvo baudžiami kalėjimu. Ceaucescu atėjus į valdžią, tas pačias dar neseniai uždraustas dainas jau galima dainuoti. Tai buvo savotiška paguoda. Dar yra sunkumų, taip, bet dabar mes turime teisę sakyti, kad esame rumunai . . . Nors šiandien mūsų istorija ir mūsų kultūra nebeklastoja-mos iš rusiško požiūrio, tačiau reikia pasakyti, kad Ceaucescu nesustabdė mūsų kultūros, mūsų dvasios naikinimo. Jis tepakeitė rusiškąją interpretaciją čeaučes-kine interpretacija. Pavyzdžiui, šiandien uždrausta išsitarti apie istorinį faktą, kad II pasaulinio karo metu Rumunija nutraukė savo sąjungą su vokiečiais ir tapo Maskvos sąjungininke. Šį svarbų posūkį padarė Rumunijos karalius ir vadinamųjų "buržuazinių" partijų vadai. Bet šiandien oficialiai skelbiama, kad tą žygį žengė komunistų partija, kuri tada beveik neegzistavo.
M. O kaip su Besarabijos-Bukovinos klausimu?
G. Reikia skirti tiesą nuo paprasto triukšmo. Posėdžiuose kalbama, gatvėse šnabždama, jog Ceaucescu pareikalavo, kad rusai grąžintų Besarabiją ir Bukoviną. Rumunijoje buvo išspausdinta pora Markso ir Engelso straipsnių Besarabijos-Bukovinos klausimu. Buvo paskirta komisija tirti istorinę tikrovę apie Be-sarabiją-Bukoviną. Bet, kaip žinot, prieš porą metų Ceaucescu buvo nuvykęs į Sovietų Sąjungą, į Besarabijos miestelį ir paskui į Kišeniovą, kur jis savo kalboje aiškiai pasakė, kad tarp Rumunijos ir Sovietų Sąjungos nėra jokių teritorinių problemų.
M. Gal tai buvo tik taktinis ėjimas?
G. Aš labai tuo abejoju.
M. Ar rumunų intelektualams žinomos tautinės problemos Sovietų Sąjungoje, ne rusų tautybių padėtis?
G. Mums visad stovi prieš akis Besarabijos pavyzdys, kurią Maskva perkrikštijo į Moldaviją. Tai visai dirbtinė respublika. Besarabijoje Sovietų Sąjungos valdžia panaudojo tuos pačius metodus, kuriuos jie naudoja savo nerusų respublikose.
M. Kokie tie metodai?
G. Nutautinimas, vietinės kultūros naikinimas, kitų tautybių gyventojų atkėlimas. Štai kas įvyko Besarabijoje. Rumunai-besarabai buvo deportuoti ir jų vieton buvo atvežti ir įkurdinti nauji gyventojai, ypač musulmonai. Visi vadovaujantys pareigūnai yra rusai. Net ir ne ukrainiečiai — tik rusai. Kodėl? Nes ukrainiečiai ir Besarabijos gyventojai jau šimtmečius bendrauja, tarp jų išsivystė savotiška sandara. Dabar Be-sarabijon keliami ypač kazachai, kirgizai ir uzbekai. Scengiamasi čia sukurti bendruomenę, kuri būtų absoliučiai svetima. Rumunai, kurie atsisako mokytis rusų kalbos, negali užimti administracinių postų. Norint tapti gydytoju ar inžinieriumi, irgi reikia mokytis rusų kalbos. Visos vadovaujančios vietos atitenka rusam-M. Kodėl rumunai nenori mokytis rusų kalbos' G. Besarabai, kaip ir visi rumunai, iš esmės yra pasyvūs rezistentai. Jie nėra kovotojai, jie nedrįsta maištauti. Jie mano, kad, atsisakydami mokytis rus kalbos, jie sabotuoja valdžios pastangas. Ir todėl jie pasilieka provincijoje, žemės ūkyje.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai