Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Jonas Puzinas apie save ir apie kitus PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Jankus   
Juostelėn įkalbėtas žodis

Šiuo Jurgio Jankaus juostelėn įrašytu prof. dr. Jono Puzino pasisakymu pažymime jo mirties (1978.IV. 14) metines. Prof. J. Puzinas buvo nuolatinis mūsų žurnalo bendradarbis. Ir paskutinis jo straipsnis buvo skirtas Aidams: "Dr. Jonas Basanavičius — Lietuvių Mokslo Draugijos steigėjas ir ugdytojas". Išspausdinto praeitų metų balandžio ir gegužės numeriuose pats autorius to straipsnio nebematė. Esame dėkingi J. Jankui už parūpinimą šio prof. J. Puzino žodžio, kurį jis buvo įrašęs 1973 m., atseit, dar penkeri metai prieš Profesoriaus išsiskyrimą iš žemiškojo gyvenimo. Šiame improvizuotame pokalbyje prof. J. Puzinas pasisako ir apie save patį, ir apie savo darbą, ir apie artimuosius bendradarbius, ir apie jam rūpėjusius reikalus. Kadangi tai buvo laisvai vedamas pokalbis, netenka jame ieškoti griežto sistemingumo, kuriuo prof. J. Puzino rašiniai ypačiai pasižymėjo. Kaip savo įvadiniame žodyje įsakmiai nurodo J. Jankus, prof. J. Puzino žodis perduodamas taip, kaip buvo įkalbėtas. Taigi ne spaudai pamoštas rašinys, bet gyvas žodis, turintis savo skirtingų savybių.

Iš darbų Joną Puziną žinojau labai seniai, bet jį patį teko sutikti tik jau čia, Amerikoj. Pirmą sykį, berods, Danguolės ir Antano Klimų šeimoje. Tada pasisakė, kad jis pats juodu ir supiršęs. Tą vakarą jis man atsivėrė kaip žmogus ne tik eruditas, ne tik gyvenąs visokiais mūsų dienų rūpesčiais ir rūpestėliais, bet ir turintis labai gyvo, nors ir savotiškai lėto, humoro dovaną. Bet šią dovaną parodo tik trumpiems momentams, tik properšomis, ir vėl grįžta prie rimtųjų klausimų. Ypač nešykštus buvo dalinantis savo nepaprastai turtingu proistorės žinynu.

Antrą sykį pasimačiau, kai Vilniaus metais (1973), atvykęs pasisvečiuoti pas dukterį Živilę ir žentą Rimvydą Tamošiūnus, sutiko paskaityti rochesteriečiams paskaitą
apie Vilniaus praeitį. Klausant paskaitos, užėjo mintis pabandyti jį pašnekinti. Žinojau, kad netrukus jam sueis septyniasdešimt metų. Nors pats jokiais n-mečiais netikiu, vis tiek pagalvojau, jog bent ta proga būtų gera apie jį kokį lengvesnį straipsnelį sumesti. Pašnekinau, ar nesutiktų skirti kokią valandėlę kitą pašnekesiui į juostelę įrašyti. Sutiko. Ir įšnekėjo beveik dvi valandas. Pašnekesyje buvo daug vietų vertų atsiminti, bet jis visas buvo išlaikytas tokiam oriame atsijume, kad gyvo žmogaus detalių, kurių ieškojau, beveik neprasikišo. Ir jis pats visiškai sąmoningai, juostelei sukantis, nenorėjo jų prakišti. Kai žmogų pažįsti arčiau, visos tos formalinės žinios apsipina asmeniškom detalėm, ir raštas išeina daug gyvesnis ir šiltesnis. Tų kasdieniškų detalių tikėjausi pasigaudyti iš vieno kito artimo jo bendradarbio ar šeimos nario, bet laikas praslydo daug greičiau, negu pasitaikė ką sutikti. Taip nejučia prabėgo ir Puzino septyniasdešimtmetis. Iš tikrųjų jam prabėgus net pagailo, kad nepasinaudojau bent tuo, ką jis pats buvo atskleidęs, — taip blankiai tas momentas mūsų spaudoje tebuvo paminėtas.

Praeitą (1978) pavasarį susitikau jį Chicagoje prie Vaznelių krautuvės. Pasisveikinom, pasikeitėm keletu nereikšmingų sakinių, kartu užėjom į vidų. Viduje dar šnektelėjom. Jis prašė grįžus pasveikinti Živilę, Rimvydą ir visą juodviejų atžalyną, o aš pasijutau jam skolingas ir čia pat minty pasižadėjau nieku būdu nepraleisti tylomis ateinančio septyniasdešimtpenkmečio. Net to* mečiau, su kuo būtinai dar reikėtų apie jį šnektelėti. Ir kaip pasijutau pritrenktas, kai po poros savaičių paėmiau į rankas "Draugą". Puzinas septyniasdešimtpenkmečio nebesulaukė — išėjo.

Vėliau perklausęs, ką jis buvo įšnekėjęs į juostelę, nusprendžiau, kad geriausia bus tą jo šnekėjimą nurašyti ir išspausdinti, kad nenusimėtytų, kaip daugelis mūsų dalykų nusimėto. Ypač, kad ir pats Puzinas savo pasišnekėjime labai sielojosi tais labai lengvai nusimetančiais daiktais. Šneką nurašydamas kiek redagavau. Praleidau nieko nei minčiai, nei šnekai neduodančius žodelius, kaip: vadinasi, paskui, tai, toks; praleidau tas šnekėjimo dalis, kur pradėjęs sakinį ar pajutęs, kad kitu linksniu tiksliau pasakytų, pradėjo iš naujo; praleidau vieną kitą sakinyje pasikartojantį žodį ar net ir kelis, bet visur stengiausi palikti šneką taip pat, kaip jis sakė, kad mintis nė kiek neišsikreiptų. Daugelyje sakinių net palikau neįprastą žodžių eilę, kuri, matyt, yra artima jo tarmei ar jo kalbėjimo įpročiui. Išmečiau ir savo intarpus, kurie visai šnekai nieko nepadeda, tik maišo. Jei kas kada norės apie Puziną kalbėti ar rašyti, manau, kad šiame jo pasipasakojime ras ir tokių momentų, kurių kitur vargu ar beužtiktų. Štai čia ir pats Jonas Puzinas:

Nuo vaikystės ligi proistorės doktorato
Esu gimęs netoli Ukmergės Svaronių vienkiemyje. Mano tėvas yra kilęs iš Užunvežių kaimo, Kurklių valsčiuje, o motina yra iš Kurklių miestelio. Bet jie 1897 m., pardavę savo ūkį Užun-\ ežiuose, persikėlė prie Ukmergės ir pirko vienkiemį, 50 hektarų žemės. Tai ten teko augti. Pradėjau mokslą pradžios mokykloje dar rusų laikais, 1914 metais. Išbuvau mokykloje tiktai pusę metų. Užėjus karui, persikėliau mokytis į Ukmergę, į tokią vokiečių įsteigtą miesto mokyklą; po to jau 1919 m. įstojau į Ukmergės Saulės gimnaziją, kuri netrukus buvo paversta valstybine Ukmergės gimnazija. Gimnazijoje jau pajutau tam tikrą susidomėjimą tiek lietuvių kalba, tiek ir istorija. Ypač mane traukė kalbotyra, todėl, atvykęs į Kauno universitetą 1925 m., pradėjau studijuoti lietuvių kalbą ir lyginamąją kalbotyrą. Mano profesoriai tuo laiku yra buvę Skardžius, Balčikonis; be to, dar sekretoriavau pas Joną Jablonskį, mūsų rašomosios kalbos tėvą, bent keletą metų. Tai visi šitie dalykai man labai daug davė ir tam pačiam mano kalbiniam išsimokslinimui. Bet vėliau, dirbdamas miesto savivaldybėje, pradėjau dirbti Kauno miesto muziejuje. Tuo metu muziejaus direktorium buvo profesorius Edvardas Volteris. Muziejuje bedirbdamas, susidomėjau istoriniais ir archeologiniais dalykais. Tuo metu pradėjau domėtis Kauno miesto istorija, parašiau visą eilę straipsnių j Savivaldybę" iš Kauno miesto istorijos. Paskiau 1930 m. jau buvo parašyta ir išspausdinta atskira knygute Šiaulių miesto istorija. Čia daugiausia mane paskatino Feliksas Bugailiškis ir Jackus Sondeckis, dabar "Keleivio" redaktorius Sonda.

Bedirbdamas Kauno miesto muziejuje, kaip sakiau, susidomėjau proistore ir, gavęs stipendiją iš Švietimo ministerijos, išvykau studijuoti į Vokietiją. Profesorius Gerulis, su kuriuo turėjau ryšio anksčiau bestudijuojant tarmes (su juo teko važinėti ir po Lietuvą, ypač po Ukmergės apylinkes, užrašinėti tarminius tekstus), man buvo pataręs vykti į Karaliaučių. Tuo metu Karaliaučiuje dirbo profesorius Ebertas, žymus Pabaltijo archeologijos specialistas, bet jam mirus turėjau pakeisti planus ir išvykau į Heidelbergo universitetą. Heidelbergo universitete mano pagrindiniu profesorium buvo profesorius E. Wahle. Jis 1927-28 m. buvo kasi-nėjęs Latvijoje ir taip pat susipažinęs su Lietuvos ir Pabaltijo archeologiniais paminklais. Mano studijos Heidelberge tęsėsi ketverius metus. Pagrindiniu dalyku buvau paėmęs proistore, o šalutiniais dalykais lyginamąjį kalbų mokslą ir paskiau klasikinę archeologiją. 1934 m. savo studijas baigiau ir už darbą apie proistorinius tyrinėjimus ir tautinį sąjūdį Lietuvoje gavau daktaro laipsnį.

Archeologo darbų pradėjus
Grįžęs buvau pakviestas pirmiausia į tą patį Kauno miesto muziejų direktoriumi, po to lygia greta dirbau ir Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, kur buvau išrinktas vyresniuoju asistentu ir pradėjau Lietuvos archeologijos kursą. Tuo metu archeologijos mokslo padėtis Lietuvoje buvo gana tokia apverktinoje padėtyje. Profesorius Volteris dėstė jau archeologiją ir Lietuvos universitete, paskiau Vytauto Didžiojo universitete, bet tai nėra buvę sistemingi kursai. Iš kitų lietuvių archeologų tuo metu tėra buvę du. Tai pulkininkas Tarasenka, didelis mūsų Lietuvos proistorės populiarintojas, ir generolas Nagevičius, Karo muziejaus viršininkas, kuris buvo įsirengęs ir priešistorinį skyrių. Tame priešistoriniame skyriuje buvo išdėti radiniai iš jo kasinėjimų Pryšmančiuose, Kretingos valsčiuje, ir vėliau jau iš Įpilties piliakalnio Darbėnų valsčiuje ir iš Apuolės piliakalnio Skuodo valsčiuje. Įpilties piliakalnio tyrinėjimuose teko dalyvauti jau kartu ir su Nagevičium. Archeologijos skyrius dar nebuvo pakankamai gerai įrengtas. Jo pagrindas buvo tuomet Kauno miesto muziejuje.

Miesto savivaldybė sutiko tuos rinkinius perkelti į naujai pastatytus Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus rūmus, ir ten 1936 m. įrengiau priešistorinį skyrių. Tai buvo vienas iš pačių didžiausių mano darbų. Dėl to, kad reikėjo ne vien tiktai kaip reikiant išdėstyti tą medžiagą, bet reikėjo tą pačią medžiagą susisteminti, o susisteminimo darbo buvo labai daug. Reikėjo tuos radinius,

kurie yra buvę Kauno miesto muziejuje, paskiau kiti dar Čiurlionio galerijoje, visus susisteminti, suskirstyti laikotarpiais, chronologiškai, kultūromis ir juos eksponuoti. Tokiu būdu buvo atliktas didžiulis Lietuvos proistorės sisteminimo darbas, iš kurio paskiau ir išaugo mano pirmoji knyga "Naujausių Lietuvių proistorinių tyrinėjimų duomenys" nuo 1918 ligi^ 1938 metų). Toji knyga išėjo 1938 m. Tai buvo pirmoji sistemiška apžvalga Lietuvos proistorės.

Iš tų Įpilties ir Apuolės piliakalnių medžiaga buvo pargabenta generolo Nagevičiaus į savo skyrių. Kadangi piliakalniai priklauso prie gynybinių Lietuvos paminklų, todėl tuos paminklus jis ir laikė. Ten buvo pargabenta, sakysime, iš tos pačios Apuolės rąstai taip, kaip jie buvo sudėti pylime, kaip kad buvo tasai pylimas sustiprintas. Jie buvo gražiai į gipsą įdėti vietoje, paskum išimti gabalais ir pargabenti į Karo muziejų.

Aš pradėjau archeologinius kasinėjimus tuoj pat grįžęs iš Vokietijos. 1935 - 36 m. pradėjau archeologinius tyrinėjimus Seredžiuje, Upytėje, paskiau Rimaisuose, arklių kapinynuose prie Ramygalos. Graužiu arklių kapinynas buvo labai įdomus. Ir visą eilę kitų archeologinių kasinėjimų esu atlikęs ir iš tų vietovių pergabenęs kapus, kurie buvo ypatingai pasižymėję turtingumu įkapių.

Tuos kapus imdavom vietoje, užpildavo m gipsu, pergabendavom į muziejų, čia nuimdavom gipsą ir specialiose vitrinose išstatydavom taip, kaip jie yra buvę kasinėjamoje vietoje. Iš tokių kapų vienas yra buvęs labai įdomus iš Upytės. Vyro ir moters kapas. Kartu jie vienu metu buvo palaidoti. Nežinia, ar jie kartu buvo mirę ar ne, bet moteris pasižymėjo ypatingu įkapių puošnumu. Labai daug turėjo visokių papuošalų, o šalia jos gulį vyro griaučiai teturėjo labai maža radinių. Ar tai buvo jos vyras, ar koks vergas, kuris lydėjo ją į aną pasaulį, tuo tarpu dar sunku ką nors ir pasakyti. Kitas kapas Veršvuose buvo ypatingai turtingas moters ir vyro kapas. Taip pat dvigubas. Moteris buvo pasipuošusi madiniais stikliniais karoliais, bent šešiomis antkaklėmis, gal kokia dešimčia apyrankių, galvos gale dar buvo padėtas papuošalų visas lobis. Žalvarinis ąsotėlis, rėžtas iš Romos imperijos provincijos, kiti papuošalai ir galvos diadema. Tai buvusios kokios nors turtingos moters kapas. Vyro kapas nepasižymėjo radinių gausumu, bet irgi buvo įdomus. Tas kapas taip pat buvo pergabentas.

Jau priešistoriniais laikais yra buvusi tam tikra turtinė nelygybė. Atskiruose kapinynuose mes susiduriame tiek su labai turtingais kapų priedais, tiek ir su labai kukliais. Tie priedai buvo dėta dėl to, kad tikėta pomirtiniu gyvenimu — ir anapus galės tais pačiais dalykais naudotis. Todėl jiems į kapus buvo dedama visokiausių čia gyvenime reikalingų dalykų, sakysime, papuošalų, darbo įrankių, ginklų ir t.t. Tai čia išsiskiria ta turtinė nelygybė dar ir ta prasme, kad žmonės tuo metu jau ėmė skirstytis ir sociališkai — luomais. Šalia turtingųjų luomų buvo ir neturtingų žmonių. Iš tų turtingųjų ypatingai yra išsiskyrę visa eilė tokių labai turtingų vyrų kapų. Iš to spėjama, kad jie yra buvę tos srities kokie nors valdovai. Tai sritiniai kunigaikščiai ar kas nors kita. Jie buvo palaidoti ir su ginklais, ir su puikiausiais papuoli s; be to, šalia jų dažniausiai būdavo laidojamas ir jo žirgas, kuris būdavo taip pat palaidojamas su puošniausiom sidabru išpuoštom kamanom. Puikaus darbo žąslai, dažnai šoniniai laužtukai kauliniai, padaryti su arklio galvutėmis, labai puošnūs. Paskiau atsirasdavo ir amatininkų kapų. Tai svarstyklės sidabrui sverti būdavo įdedamos, arba sidabro žaliava — gabalai sidabro, arba žalvario žaliava, arba kokie nors jau nebereikalingi ar sulūžę papuošalai sudėti kaip žaliava būsimiems papuošalams gaminti.

Lietuvoje paskutiniu metu aptikta arklių kapinynų. Gal geriau būtų juos pavadinti žirgų kapinynais dėl to, kad tie arkliai jojimui buvo. Tokių žirgų kapinynų aptikta gana daug. Tai, kaip jau sakiau, Rimaisuose, Ramygalos valsčiuje, paskiau Veršvuose, prie pat Kauno anoj pusėj
Neries, paskui Graužuose. Paskutiniu metu ir kitose Lietuvos vietose jų apsčiai randama. Vienur tie žirgai lydėdavo savo mirusį raitininką į anapus ir buvo laidojami viename kape. Mirusis buvo laidojamas nedegintas ir šalia jo toje pačioje duobėje buvo palaidojamas ir jo žirgas; jau kiek vėlesniais laikais, sakysim, nuo IX amžiaus po Kristaus, kada žmones buvo pradėta deginti, šalia sudeginto žmogaus likučių būdavo palaidojamas ir žirgas, bet nedegintas. O kituose — mirusieji buvo laidojami skyrium, vienoje kapinyno dalyje, žirgai — skirtingoje kapinyno dalyje. Šalia, netoliese, bet visiškai atskirai. Ir ten tų žirgų laidosena buvusi įvairi. Vieni gulėdavo ant dešinio šono, kiti ant kairiojo, kiti kniūpsti, kiti net stati. Iš to sprendžiama, kad galėjo būti gyvi užkasti. Tokių kapų yra gana daug, randama net po kelias dešimtis viename kapinyne. Kartais randama net po kelis žirgus viename kape. Daugumas tų žirgų buvo laidojami su visa apranga. Tenai randama ir geležinės balno kilpos (patys balnai neišliko dėl to, kad buvo padaryti iš organinės medžiagos: iš odos ar iš audeklo). Balno kilpos buvo vienos paprastos, kitos sidabruotos, sidabru klotos, labai gražiai ornamentuotos. Be to, žirgams ant kaklo būdavo uždedamos antkaklės, galvos ir karčiai būdavo papuošiami visokiais žalvariniais papuošalais, susuktomis skardelėmis. Prie puošnių kamanų, kurios būdavo pagražinamos ir apkabinėtos sidabru, dar ir žvangučiai būdavo pridedami, kaip ir paskutiniu metu Lietuvoje dar yra buvę. Tie kapinynai yra įvairių laikotarpių, bet žirgų kapinynai, paskutiniu metu specialiai tyrinėti, daugiausia siekia XII-XIII amžių. Tais laikais Lietuvoje žirgynų yra buvę gana daug dėl to, kad didieji kunigaikščiai, tas pats Vytautas Didysis turėjo kelis tūkstančius žirgų.

Vilniuje, Vokietijoje ir JAV
Iki 1939 metų galo kasinėjimai vyko normaliai. Atgavus Vilnių, teko keltis į Vilnių. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas buvo ten perkeltas, mokslą jau 1940 metų pradžioje pradėjome Vilniuje. Vilniuje teko tuo metu dėstyti ir tvarkyti Vilniaus universiteto muziejaus archeologinį skyrių, kuris buvo likęs iš senų laikų, grafo Tiškevičiaus, 1856 m. įsteigusio senienų muziejų.

Karo metu kasinėjimuose nebeteko dalyvauti. Daugiausia teko dirbti Vilniuje. Bolševikams pasitraukus iš Lietuvos, 1941 m. Laikinosios vyriausybės buvau paskirtas Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, tai teko turėti jau daug ir administracinio darbo. Pagaliau 1944 liepos 3 d. turėjau pasitraukti iš Vilniaus, paskiau ir iš Lietuvos.

Iš pradžių Vokietijoj įsijungti į kokį mokslinį darbą nebuvo jokių galimybių todėl, kad vyko karas. Bet 1946 m. buvo įsteigtas Pabaltijo universitetas Hamburge, ir tuoj pat kovo mėnesį persikėliau į Hamburgą. Tenai dėsčiau proistorę. Iš karto Hamburge, paskum netoli Hamburgo Pinneberge. Atsirado klausytojų, daugiausia iš istorikų. Toliau tam pačiame Pinnebergo universitete teko dekanauti. Buvau Filosofijos fakulteto dekanu, paskiau, jau prieš išvykstant į Ameriką, buvau ir Pabaltijo universiteto lietuvių sektoriaus rektoriumi. Taigi administracinio darbo turėjau nemaža, bet darbo sąlygos buvo gana palankios, paskaitų nėra buvę tiek daug, todėl tame laikotarpyje, nuo 1946 m. ligi 1949 m., esu surinkęs nemaža medžiagos Lietuvos proistorei rašyti. Biblioteka Hamburgo universitete yra buvusi gera. Ją išnaudojau dar anksčiau gyvendamas Greifs-\valde. Per tą laiką susikaupė nemaža dalis rankraštinės medžiagos.

Šiame krašte bandžiau megzti ryšį su amerikiečių archeologais Philadelphijoje. Norėjau kaip nors pakliūti bent į muziejų, bet iš to nieko neišėjo, nes jie turi perteklių savo mokinių, savo specialistų ir pirmiausia rūpinasi savo žmonėmis. Iš pat pradžių teko dirbti prie profesoriaus A. Senno ruošiamo etimologinio Lietuvos žodyno. Vienerius metus dirbau pas jį Pensilvanijos universitete prie to žodyno, bet kai pasibaigė jo projektas, teko visokio kitoniško darbo griebtis. Dirbau tokioj lietuvio baldų krautuvėj, paskum draudimo įstaigoj, o nuo 1953 m. įsijungiau į Lietuvių Enciklopedijos darbą ir dirbau, kol buvo išleisti paskutiniai tomai. Čia teko ne tik redaguoti atskirus tomus, bet stengiausi ir duoti ko daugiausia straipsnių iš Lietuvos proistorės, apie atskirus Lietuvos archeologinius paminklus. Iš pradžių darbas buvo nelengvas dėl to, kad iš Lietuvos rankraštinės medžiagos buvau pasiėmęs tik tam tikro laikotarpio — maždaug nuo Kristaus gimimo ligi kokių penkių šimtų metų po to. Lietuvoje tuo laiku ruošiau stambesnį darbą iš to laikotarpio, todėl, išvykdamas iš Vilniaus, tą medžiagą ir pasiėmiau. Sakiau, būdamas kaime ar kur, galėsiu tvarkyti, bet, žinoma, teko išvažiuoti. O visa kita rankraštinė medžiaga liko ir atsidūrė Vilniuje vienos bibliotekos rankraštyne. Ir dabar ten tebėra. Tenai ir mano paskaitos.

Paskaitas visada rašydavaus, tai tokiu būdu man būdavo lengviau. Kartais reikėdavo kokį straipsnį parašyti, tai man medžiaga jau būdavo gatavai surinkta. O paskum, kartodamas tą kursą, pap dydavau, ir tokiu būdu mano rankraščių buvo s sikaupęs gana didelis kiekis. Jie visi liko Li tuvoj, bet nedingo. Čia savo rankraščių turėji tik dalį ir juos išnaudojau Lietuvių Enciklopedij;

Begyvendamas Vokietijoje, besilankydam įvairiuose Vokietijos universitetuose, belankyd mas savo profesorių Heidelberge ir kolegas, kuriais teko studijuoti, susidariau gana nebloj parankinę biblioteką ir todėl jau galėjau s\ arst> Lietuvos archeologijos dalyką gana išsamiai, vėlesniais laikais, kai jau pradėjo megztis ryši su Lietuva, ėmiau gauti literatūros ir iš te Dabar, galima sakyti, esu informuotas ligi paskui nių darbų, išskyrus pačius bėgamuosius tyrinėj mus. Bet šiaip, kas yra paskelbta, tą viską turi — turiu aiškų vaizdą, kas tenai padaryta. n daroma, kokios problemos yra daugiau ar mažia išryškėjusios.

Atlyginimas iš enciklopedijos nebuvo didelis. Žmona dirbo, tai pragyventi ir vaikus pamoky šiaip taip buvo galima. Aš pats kitų pašalini darbų neturėjau, bet man tas ir nerūpėjo. Ma rūpėjo, kad lietuviškas darbas būtų padarytas, ta to enciklopedinio darbo visiškai nesigailiu, no: dirbau daugiau kaip dešimtį metų vien tik tan Ir padaryta daug. Žinoma, toje pačioje encikb pedijoje yra trūkumų, ir netikslumų, ir visai kita dėl to, kad ne visiems dalykams pakai medžiagos. Ir tie patys mūsų bendradarbiai neti rėjo pakankamai medžiagos. Yra, žinoma, spragi bet apskritai — tai yra didelis darbas, galirr sakyti, pats didžiausias darbas mūsų atliktas tren tyje, nes nė viena kita tautybė nėra Amerikoj išleidusi tokio masto enciklopedijos. O yra svarbi labai daugeliu atvejų. Ne vien dėl duodam žinių, bet ir dėl terminijos. Terminiją sekėm kai reikiant ir žiūrėjom, kad ji būtų duota iš visokį mokslo sričių.

Atsiminimai iš darbo Kultūros muziejuj ir universitete
Pradėti archeologijos dalyką Lietuvoje anuo laiku nėra buvę lengva todėl, kad, sakysime, ir to paties Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus sąmata buvo daug kuklesnė, negu generolo Nagevičiaus Karo muziejaus. Jis mokėjo išspausti iš valdžios daugiau lėšų savo muziejui, negu Kultūro muziejus. Bet vis tiek darbo sąlygomis Kultūros muziejuje negalėčiau skųstis. Buvau priešistorinic skyriaus vedėjas. Direktorium tuo metu buvc Paulius Galaunė, kuris man daug talkininkavo. Aš pats, kad geriau galėčiau įrengti tą priešistorinį skyrių, buvau komandiruotas į užsienį. Buvau išvykęs į Karaliaučių, į Tartu, į Kopenhagą, Berlyną ir į kitus Vokietijos miestus, kad galėčiau pasiimti iš ten tai, kas yra geriausia: kokios vitrinos naudojamos, kaip archeologinius radinius eksponuoti ir daug ką kitą. Finansinių trūkumų buvo, bet tuos sunkumus nugalėjom, ir per porą metų buvo viskas sutvarkyta.

Vitrinos buvo užsakytos metalo fabrike Šančiuose, gražiai padarytos, išklotos grubia drobe, eksponatai jose atitinkamai išdėstyti. Daug rūpesčio sudarė archeologinių rinkinių ne vien kasinėjimas, bet ir jų konservavimas. Iš kasinėjimų persi-gabendavom labai daug medžiagos. Žalvariniai dirbiniai geriau yra išlikę, apsitraukę tokia žalia patena. Ta patena jie yra jau visiškai apsaugoti. Bet su geležiniais dirbiniais daug blogiau. Išvydę dienos šviesą, jie tuojau pradeda rūdyti, trupėti. Tai tuojau reikėjo įrengti ir mažą konservavimo įmonėlę. Čia daug padėjo skulptorius Pranas Ba-liūnas. Jis mums ir konservuodavo tuos paminklus. Iš įvairių kapinynų iškastus radinius reikėjo ir suregistruoti. Tam darbui buvo ir asistentas. Mano nurodomi, jie ir inventorizuodavo. Visi tie dalykai, ne vien tik iš tuolaikinių kasinėjimų, bet ir iš ankstesnių laikotarpių, buvo aprašyti, išmatuoti ir apibūdinti kaip reikiant.

Daug sunkumų, žinoma, buvo ir su terminais. Terminų mes juk visiškai neturėjome. Anksčiau buvo rašę apie Lietuvos proistore rusai, lenkai, vokiečiai, jie ir naudojo jų priimtus terminus. Mes savo neturėjom. Čia teko labai daug padirbėti. Man buvo labai gera, kad buvau studijavęs kalbotyrą, bet čia taip pat naudojausi labai didele ir profesoriaus Salio parama. Jisai buvo geras terminų kalikas. Kai Nagevičius išleido savo darbą apie Pryšmančių kasinėjimus, Salys jam jau daug ką buvo padėjęs. Paskiau jeigu reikėdavo kokį naują neįprastą terminą sudaryti, tai visada šaukdavosi jo pagalbos.

Šiaip bedirbdamas susilaukiau visiško supratimo ir iš Švietimo ministerijos, ir iš kitų vietų. Net ir iš universiteto. Mano kurso pratybos, sakysime, vykdavo muziejuje. Tai buvo mano dirbtuvė. Muziejuje mano mokiniai išmokdavo archeo-logijos pagrindus, matydami visus gyvus pavyzdžius. Eksponatai buvo suskirstyti laikotarpiais, jų chronologija nustatyta, bent jau apytikrė. Visi Lietuvoje rasti radiniai, kurie buvo muziejuje, buvo jau įterpti į chronologinius rėmus. Tokiu būdu mano studentai, kurių buvo nemaža, gerai apsitrynė, tiktai laikas buvo per trumpas, kad galima būtų buvę jų daugiau išleisti. Tuo metu su archeologijos specialybe buvo išleista keturi. Tai Regina Volkaitė - Kulikauskienė, Pranas Kulikauskas, jos vyras, Rimutė Jablonskytė - Rimantienė ir Marija Alseikaitė - Gimbutienė. Jie visi dabar labai rimtai dirba, o Lietuvoje tie mano mokiniai jau yra išleidę visą eilę naujų. Net keliolika naujų archeologų. Vieni iš jų dirba Kauno muziejaus archeologijos skyriuje, kiti Mokslo akademijoje, vienas dėsto universitete ir Vilniaus pedagoginiam institute, o visa eilė kitų, jau naujai išleistų archeologų, dirba provincijos muziejuose. Jeigu apylinkėje pasitaiko koks ardomas kapinynas, tai jie tuoj vyksta gelbėti ir atlieka reikalingus kasinėjimus.

Iš tokių, be mano jau anksčiau paminėtų mokinių, ypač vertinu Adolfą Tautavičių, kuris paskutiniu metu yra atlikęs visą eilę kasinėjimų ne tik įvairiose Lietuvos vietose, bet ypačiai Vilniaus žemutinės pilies rajone yra ištyręs senąsias sodybas, buvusias dar prieš Gediminui įsikuriant Vilniuje. Paskiau yra Michelbertas. Jis domisi daugiausia romėnų monetomis ir iš Romos imperijos provincijų, iš Pareinio srities ir iš kitų vietų įgabentais visokiais papuošalais ir kitokiais radiniais. Tais laikais būta didelių prekybinių ryšių. Pirmaisiais amžiais po Kristaus ir mūsų gintaras labai didelį vaidmenį vaidino. Kitas naujas archeologas Vytautas Urbonavičius yra išmokęs pagal žmogaus kaukolę atstatyti veido išvaizdą. Jis yra padaręs labai daug tokių bandymų. Kai buvo atlikti kasinėjimai Tolminkiemyje (ten dalyvavo tas pats Tautavičius ir Urbonavičius), jis surado Donelaičio kapą, surado jo griaučius ir kaukolę. Pagal tą kaukolę Urbonavičius atstatė Donelaičio skulptūrinį veidą. Tai yra tikras dalykas dėl to, kad yra lengva pagal kaulų formą, uždedant tam tikrus audinius, atgaminti buvusį veidą. Ir Donelaičio atvaizdas yra tikras, tik šiek tiek pagražintas ta prasme, kad jo žandikauliuose dantys yra buvę deformuoti, apatinis žandikaulis buvo daugiau atsikišęs į priekį, bet jie to išvengė ir padarė tokį. koks turėjo būti anksčiau. Jie yra atstatę ir kitas kaukoles. Tokiu būdu iš pačių ankstyviausių kaukolių yra atstatyta forma žmonių net nuo akmens amžiaus laikų. Jie visi labai rimtai dirba, ir man yra didelis džiaugsmas, kad mano tenai pradėtas darbas labai gražiai tęsiamas.
(Bus daugiau)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai