|
Parašė ALEKSANDRAS RADŽIUS
|
Rimgaudui ir Daivai
Atvedžiau nuotaką
tropikų saulėn,
kad vėjas nuglostytų veidus,
kad palmės šukuotų
geltonus plaukus,
kad tu žydėtum
žaliam pavėsy.
Atvedžiau dukterį
hibiskų žemėn,
tegu išauga
naktų platumas,
tegu pražysta
dienų šviesa
tavo akių danguj.
Akacijų sodas
laukia tavęs,
akacijų laukas
ilgisi vėjo.
Atvedžiau dukterį, —
imki jos rankų,
šiaurėje sniegas nutirpo,
pietuos mėnulis pakilo,
saulė žiedais
plaukus apkaišė.
Eik ir paimk savo dieną,
paimk savo naktį.
Tau laikas paskirtas,
duota erdvė.
Uždeki ugnį,
užkurki laužą,
kad suliepsnotų naktis
rytmety.
Eik ir paimk savo džiaugsmą
paimk savo kančią.
Tau žodis paskirtas,
duota daina.
Uždeki ugnį,
laužą užkurki,
kad suliepsnotų diena
vakare.
Puošiasi žemė
saulės ratu,
žemė ir saulė
žengia taku.
Smėlis pražydęs
auksu ir saule,
jūs tiktai du,
jūs tiktai du
einate smėlio taku.
Tavo akys —
rami pilnatis,
tavo nuometas —
jaunas sniegas.
Vėjas ateina
ir pavasarį geria
iš tavo akių.
Aukso žiedai
žiba altoriaus šviesoj.
Palaiminki, Viešpatie, taką,
palaiminki, Viešpatie, sodą.
Sūnų Tau atiduodu,
dukterį Tau atiduodu,
ir atsivėrė
žemėj šaltinis,
kad atsigertų
genties karta.
Tavo namai
neužrakinti,
tavo langai atviri.
Saulė ateina,
mėnuo ateina,
sėdi už skobnių
šventa gabija.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
