PIRMOJI VILNIAUS UNIVERSITETO ISTORIJA IR JOS AUTORIUS JĖZUITAS J. A. PREUSCHHOFFAS Spausdinti
Parašė POVILAS RĖKLAITIS   
Duomenys surinkti vienam antikvariniam radiniui įvertinti

Mūsų laikų senienų rinkėjai siekia ne vien sutelkti kurios nors rūšies medžiagos, bet pasistengia išsiaiškinti sukauptų objektų reikšmę ir vertę. Tam tikslui jie surankioja duomenų iš spacialios literatūros, atlieka dalinių tyrinėjimų, dažnai imdami dėmesin net ir tolimesnes aplinkybes, kurias — kaip neesmingas — profesionalas mokslininkas normaliai palieka nuošaly. Šis straipsnis yra šitokio pobūdžio informacijų rinkinys — juo autorius nepretenduoja brautis į rimtų Vilniaus universiteto istorijos tyrinėtojų eilę, kurių lietuvių išeivijoje jau pasireiškė gražus būrys: prisiminkime straipsnius ar knygas Jono Bičiūno, Mykolo Biržiškos, Zenono Ivinskio, Vinco Maciūno, Pauliaus Rabikausko, Antano Rukšos ir kitų. Ypač didelė mokslinė vertė tų darbų, kuriuose panaudota neskelbta archyvinė medžiaga išlikusi Romoje, kur buvo jėzuitų centras, į kurį suėjo visos jėzuitų veiklos siūlai, taip pat — iš Jėzuitų akademijos-universiteto Vilniuje. Pačiame Vilniuje taip pat yra išlikę archyvinės medžiagos, kur ji vis atidžiau tyrinėjama.

Autorius, neturėdamas sąlygų išrinkti reikalingus archyvinius duomenis ir negalėdamas iškelto klausimo pagrindinai išspręsti, čia nori Vilniaus akademijos-universiteto jubiliejaus proga vien tik painformuoti apie pastangas įvertinti vieną savo privataus rinkinio radinį — mažą senieną iš Vilniaus universiteto praeities.
Radimo aplinkybės
Jos labai paprastos. Jau trečią dešimtį metų Vokietijoje iš įpratimo kolekcionuodamas praeities dokumentus didžiulei temai "Lietuva", prieš keliolika metų būdamas bedarbis ir neturėdamas lėšų pirkti brangioms senienoms, turėjau laimės viename Berlyno antikvariate užtikti visą rinkinį Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje XVIII amžiuje pagamintų smulkių leidinių, įrištų į vieną beveik supuvusį odos apdarą.1 Apie visą šį rinkinį noriu kitoje vietoje plačiau pranešti. Čia tik pažymėsiu, kad tie visi leidinėliai, nors būdami
XVIII amžiaus originalūs spaudiniai, nesudaro jokios rimtos literatūros: beveik viskas progines panegirikos, įvairių Lietuvos ponų vedybų, laidotuvių, ingresų ir panašiomis progomis barokinių, liaupsintojų lotyniškai ar lenkiškai su lotynų kalbos priemaišomis surašytos eilės. Kaip beverčiai jie ilgus metus voliojosi kurio nors jėzuitų vienuolyno Lietuvoje celėse ar palėpėse (todėl tituliniai puslapiai dėmėti, suplyšę ir parudavę), kol vienam nežinomam konfratrui atėjo mintis juos surinkti ir duoti įrišti į vieną tomą.2 Tik viena brošiūra šitame tome išsiskiria savo didesne apimtimi ir bendresne reikšme — tarytum mokslinis traktatas.

Radinys bibliotekiniu žvilgsniu
Greit paaiškėjo: brošiūra yra žinomas leidinys — vadinamoji pirmoji Vilniaus universiteto istorija, kurios titulinio puslapio tekstas gerokai ilgas:

UNIVERSITAS VILNENSIS JAGIELLONICO-BATOREANA Laurearum Academicarum FLORIDA, Caelestibus Auspicijs D. FRANCISCI BORGIAE Litvanae Polonaeą; Societatis IESU, & Academiae Vilnensis, ANTESIGNANI, nec non B. JOANNIS CANTII, DIOCESEOS, & Universitatis Vilenensis TUTELARIS, influxibus Cynthiae PROTASOVICIANAE_I in Coronas Peripateticas revirenscens QUAS R.P. IOANNES ANTONIUS PREUSCHOFF Sociatatis IESU, AA[artium] LL [liberalium]. & Philosophiae Doctor, atq.; in Alma UniveiM-tate Vilnensi Ordinarius Metaphysicae Professor. Supreme Philosophicae Laureae CANDIDATIS. Inter peripateticos de ignorantia triumphos, in praemium Eruditionis contulit. Anno triumphate Incarnatam Sapientiam Ignorantiae MDCCVII-VILNAE, Typis Universitatis Societatis IESU. (Pav. 1).
[Jogailos-Batoro3 Vilniaus Universitetas, žydintis akademiniais laurais, Dangaus valia Viešpaties Pranciškaus Borgios4. Lietuvos bei Lenkijos Jėzaus Draugijos ir Vilniaus akademijos pirmūno5, taipgi ir Palaimintojo Jono Kantiečio.6 Vilniaus vyskupijos ir Universiteto globėjo, įkvėpimu vėl suklestėjęs peripatetiniais Protasevičiaus išmanumo vainikais,7 kuriuos Gerb Tėvas Jonas Antanas Preuschhoffas,. Jėzaus Draugijos narys, laisvųjų menų ir filosofijos daktaras, taip pat maloningojo Vilniaus Universiteto ordinarinis metafizikos profesorius, suteikė atpildu už mokslingumą aukščiausiųjų filosofinių laurų kandidatams, kaip peripatetikams, nugalėjusiems neišmonę.]

Visas veikalas parašytas lotynų kalba. Puslapių paginacijos nėra, iš viso 36 lapai (72 psl.). Turimo egzemplioriaus formatas 28x18 cm. Visose senesnėse bibliografijose formatas nurodomas "Folio". Galimas dalykas, kad turimojo egzemplioriaus keli cm įrišant buvo nupjauti, bet 35 cm formatas vargu ar galėjo peršokti, taigi mums šiandien yra ne "Folio", bet "Quarto".8 Titulinis puslapis įdomus tipografiškai: jis sudėtas net iš dešimties skirtingų lotyniškų raidynų, iš jų — keturių rūšių kursyvo. Tai bene didžiausias šriftų įvairumas viename tituliniame puslapyje, žinomas Vilniaus akademijos spaustuvėje.9

Ar spaudinys yra retas? Pirmasis lenkų bibliografas Jan Daniel Janocki (1720-1786) šį veikalą apibūdino kaip "labai retą" ("bardzo rządkiem"), ką pakartojo Adam Jocher (1840)10 ir F. M. 5c bieszczanski (1865).11 Karol Estreicher (1913), duodamas pilną titulą ir turinį, nurodė net penkias bibliotekas, kurios šią knygutę turėjo: Lenkų mokslų akademijos Krokuvoje, Tiškevičių Raudondvaryje, Krasinskių ir Przezdzieckių Varšuvoje, buv. Viešoji biblioteka Vilniuje.12 Iš pokario literatūros žinome, kad dabar Lietuvoje šį vei-kaliuką saugoja Vilniaus universiteto biblioteka,13 tuo tarpu Vokietijoje,14 Kanadoje bei JAV-ėse, kiek galime pasekti, jokia viešoji biblioteka Preuschhoffo knygutės neturėjo.15 Mūsų dienų žvilgsniu knygą būtų galima laikyti retoka, bet ne "labai reta".

Knygoje 18 lapų turi popierženklius, labai neryškius, atrodo, dviejų rūšių: keletas rodo S supipintą su H ir ąžuolo lapeliu su gile; Laucevičius panašių popierženklių rado popieriuje, panaudotame Lietuvoje XVII a. viduryje.16 Antrasis popierženklis dar neaiškesnis: lyg vainikai, šakelės. Laucevičiaus ištirtasis "Universitas Vilnensis" knygos egzempliorius Vilniaus universiteto bibliotekoje turi kitoniškus poperženklius.17

Autoriaus kilmė
Knygos autorius Johann Antonius Preusch-hoff gimė 1663 m. Varmėje, Prūsuose.18 Pati gimimo vieta nežinoma. Spėjama, kad ji buvo Frauen-irgas ar jo apylinkė. Varmė (vok. Ermland) buvo viena iš senųjų prūsų gentinių sričių, kuri buvo Ordino nukariauta, suvokietinta, bet 1466 m. tapo Lenkijos karūnos vasalitetu ir tuo būdu liko katalikiška iki mūsų laikų. Varmėje Preusch-hofų pavardė buvo labai dažnai sutinkama. Ji nurodo mūsų knygos autorių kilus iš tos vietos grupės šeimų, kurios keliolikoje Varmės vietovių, kildamos iš ten gyvenusių prūsų, šią pavardę nešiojo.

Preuschhoffų šeimas Varmėje detaliausiai ištyręs tų šeimų palikuonis Hugo Preuschhof (1900-1970)19 rašė: "Katalikiškosios Varmės seniausiose bažnyčių knygose randama visa eilė šeimų šia pavarde. Frauenburgo katedros kapitulos sąskaitų knygose jau net nuo 1486 metų pasirodo vietovardis 'Preuschoff [t.y. 'prūso sodyba'], iš kurio bus kilusi Preuschoff pavardė, paliudyta nuo 1536 metų. Šioji pavardė pažymi prūsų ūkio savininką. Pavardė buvo vartojama tikriausiai seniau. Labai galimas dalykas, kad, prasidėjus Ordino kolonizacijai [XIV-XV a.], šalia vokiškųjų gyventojų kaimuose ir dvaruose buvo ūkių, kuriuose prūsai [senieji autochtonai] pagal prūsų teisę buvo įsikūrę ir ten liko gyventi. Jų savininkai buvo prūsų genties, ką pavardė Preuschoff nurodo, kurią jie — šalia senesnių [baltiškų] pavardžių — prisiėmė. Tarp atskirų Preuschoffų šeimų atrodo nebuvo giminystės ryšio, turbūt ši pavardė, nepriklausomai viena nuo kitos šeimos, iš įvairių prūsų sodybų buvo išvesta".20

Nuo 1536 m. iki mūsų dienų Hugo Preuschoff surašė keliolika šimtų tą pavardę nešiojusių ar tebenešiojančių asmenų, išvesdamas jų genealogijos linijas iš apie 50 atskirų ūkių Varmėje. Be to, jis surašė kelias dešimtis šios pavardės žmonių, kurių kilmės vieta tiksliau nežinoma (prie tokių priskaitytas ir mūsų knygos autorius Daugumas Preuschoffų buvo ūkininkai — sėdėjų tvirtuose paveldimuose ūkiuose (Erbhof), tik vėlesnėse šakose pasitaiko kitų profesijų: malūnininkų, mokytojų, valdininkų, vaistininkų. Nors katalikai, Preuschoffai dvasiškių luomui davė nedaug: keletą seserų-vienuolių ir bent du kunigus jėzuitus.21

Autoriaus biografijos trupiniai
Žinių apie Jono Antano Preuschoffo gyvenimą turime nedaug. Nėra tiksliai žinoma jo gimimo data — vienur rašoma 1663.VIII.15, kitur 1663.VIII.13 — gimimo vieta, tėvų vardai. Apžvelgus Preuschoffų genealogijos sąrašus krenta į akis Jacobus Preuschoff, gimęs 1632 m. Rahnen-feldo ūkyje Varmėje, 1662 Frauenburge vedęs Anną Hartmann; jiems Frauenburge 1663.VIII.16 gimė sūnus Johannes, kuris neturėjo palikuonių, taigi galėjo būti išėjęs į dvasininkus. Ar nebuvo šis Johannes Preuschoff identiškas su mūsų Johannu Antoniu Preuschhoffų, gimusiu tais pačiais metais ir tą patį mėnesį?22 Jėzuitų ordino archyvuose galėtų būti tikslesnių duomenų apie jo gimimo vietą, laiką ir gyvenimo eigą.

J. A. Preuschhoffas turbūt lankė jėzuitų gimnaziją Braunsberge, 1679 m. įstojo į Jėzuitų or-

diną, studijavo 1689-93 Vilniaus akademijoje teologiją. Vėliau reiškėsi kaip misionierius ir dėstytojas įvairiose jėzuitų mokyklose daugelyje Lietuvos D. K-tės vietų: Turo ve, Slucke, Vitebske, Oršoje, Drohičine, Nesvyžiuje. 1703-1706 dėstė filosofiją Kražiuose. 1706-1707 Vilniaus akademijoje dėstė fiziką ir metafiziką, po J. Heinrich-sono mirties užbaigdamas jo pradėtąjį kursą.23 Senesnėje literatūroje nurodoma, kad Vilniuje (o gal apskritai Lietuvoje) jis dėstęs filosofiją 6 metus, dogmatinę ir moralinę teologiją bei bažnytinę teisę 8 metus; Vilniuje gavęs teologijos daktaro laipsnį.11 Pagal kitus duomenis, Vilniaus akademija jam suteikė laisvųjų menų ir filosofijos daktaro laipsnį 1706 m. (Jis pats 1707 m. savo knygoje titulavosi "laisvųjų menų ir filosofijos daktaru ir Vilniaus universiteto ordinariniu metafizikos profesoriumi".) Dėstęs taip pat graikų ir hebrajų kalbas.23 Įsteigus Braunsbergo akademijoje kanonų teisės katedrą, dėstytoju pakviestas buvo iš Vilniaus "mokslingasis Preuschhoffas". Marui prasidėjus, paliko Lietuvą. 1708. X.l jis skaitė pirmą kanonų teisės paskaitą Brauns-berge.24 Ten pat 1721 m. jis gavęs kanonų teisės daktaro laipsnį.11 Iš vokiečių šaltinių žinoma, kad Šiaurės karo metu 1716 m., kai Prūsijos valdžia grasino uždaryti katalikų bažnyčias Karaliaučiuje ir Šventoje Lindėje (Heiligenlinde . Preuschhoffas buvo nuvykęs į Dancigą, kur tuo metu buvojęs Lenkijos karalius ir D.L.K. Augustas II. Dancige Preuschhoffas norėjęs karalių paveikti, kad jis protestuotų prieš Prūsijos valdžios grasinimus.24 Atrodo, kad po 1708 m. Preuschhoffas nebuvo Lietuvon sugrįžęs, buvo įsijungę I į savo tėviškės reikalus. Miręs Braunsberger 1621 m. Išlikę Preuschhoffo paskaitų rankraščių,25 o išspausdinta, kiek žinome, tebuvo aptariamoji "Universitas Vilnensis" (1707).

Autoriaus tautybė
Iš Preuschhoffų genealogijos matyti, kad nuo XVI a. visa šioji giminė visose šakose buvo ištisai Varmės vokiečių. Prūsai buvo tik pirm> k čiai jos protėviai viduramžių pabaigoje. Varmė XVI-XVIII amžiais priklausė Lenkijos karūna: todėl lenkai kai kuriuos žymesnius varmiečius linksta prisiskaityti prie lenkų (plg. susikomplikavusį taip pat Frauenburge gyvenusio Koperniko tautybės klausimą!). Kai kurie lenkų autoriai rašo Jan Antoni Preuschhoff.26 Labai ebe-jotina, ar Preuschhoffas lenkų kalbos buvo tobuliau pramokęs, nes anuomet jėzuitų vienuolynuose ir mokyklose liturginė ir dėstomoji kalba buv; lotynų. Vokiečių mokslinėje literatūroje Preuschhoffas laikomas vokiečiu.27

Leidinio turinys
Titulinio puslapio reverse įdėtas Vilniaus akademijos ir universiteto herbo raižinys: "Insigru Academiae ir Universitatis Vilnensis" (žr. pav 2). Jis yra identiškas su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu, tai mūsų Vytis. Eilėraštis, padėtas po herbu, simboliškai aprašo šitą identiškumą:

Sunt eadem Gentis Litvanae et palladis Arma
 Hinc indivisi sunt Martis et Artis Honores.

[Lietuvių Tautos ir Paladės tie patys skydai,
 Dėl to nedaloma Marso ir Meno28 garbė.]

Žemiau tame pačiame puslapyje įdėtas vysk. Aleksandro Horainio 1707.VI.28 aprobatas, pažymint leidinio pobūdį. Du sekantieji puslapiai paskirti dedikacijai Vilniaus universiteto globejams šv. Pranciškui Borgia ir šv. Jonui Kantiečiui, kas jau tituliniame buvo nurodyta .29 Pagrininė veikalo dalis padalyta į šešis nenumeruotus skyrelius (juos čia numeruoju I-VI) kurių kiekvienas pavadintas "Luareae academicae" (akademiniais laurais) ir turi atskiras antraštes. Šie "Laureae academicae" daro suprantamesnį titulini puslapį: kiekvienas skyrelis pateikia universiteto akademinės garbės ir universitetinio vertingumo įrodymų pluoštą:

I. "LAUREAE ACADEMICAE Gregorij XIII. Pontificis Maximi authoritate et Valeriani Protasowicz, Antistis Vilnensis munificentia in Litvano Solo plantatae." Trumpai pateikiama Viliaus akademijos įsteigimo istorija, aiškinama Grigaliaus XIII bulė ir vysk. Protasevičiaus žygių apclinkybės30; remiamasi iš dalies Vijūko Alberto Kojalavičiaus "Miscellanea".31

II. "LAUREAE ACADEMICAE Senenissimorum Regum Gratijs irrigatae, favore dr praesidio excultae." Primena Lietuvos kunigaiikščius, įvedusius Lietuvon krikščionybę, ir išdėsto visas karalių Vilniaus universitetui duotas privįlegijas nuo Stepono Batoro iki Augusto II, kuriss įsakęs įsteigti medicinos fakultetą. Šioje vietoje įterpta — centrinė ir svarbiausioji viso traktato dalis — ilgoka teisinė argumentacija, remianti veikalo "Ius Regni Poloniae" (Poznanė 1699) autoriaus Zalaszovvskio32 tvirtinimą, kad Vilniausaus jėzuitų akademija negalinti vadintis "Universitas", nes neturinti visų fakultetų — trūko medicinos katedros. P. pakartoja juridinius Viliaus universiteto požymius ir išdėsto veikiančiųjų katedrų reikšmingumą ir nuopelnus.33

III. "LAUREAE ACADEMICAE Praesulea Illustrissimorum & Reverendissimorum Antistitum Vilnensium Almae Universitatis Vilnensis CANCELLARIORUM benedictione, ad in-irementum provectae." Apibūdina Vilniaus vyskupų eilę nuo Jurgio Radvilo iki tuometinio Knstantino Bžostovskio ir jų nuopelnus universitetui.34

IV. "LAUREAE ACADEMICAE Eme-ritds Summorum Virorum Verticibus innixae." Suminimi įvairūs dignitoriai, kurie Vilniaus universitete gavo akademinius laipsnius, iškelia jų dorybes ir darbus; atskirame poskyryje aptariami universitetą baigę dvasiškiai nejėzuitai ir pasauliečiai, tarp jų keli Vilniaus teisininkai.35

V. "LAUREAE ACADEMICAE Cura & Vigilantia RECTORUM Universitatis propagatae." Duodamos Vilniaus universiteto rektorių nuo Stanislovo Varševickio iki tuometinio Tobijo Arento trumpos charakteristikos.36

VI. "LAUREAE ACADEMICAE Doctoribus Societatis IESU in Coronam Sapientiae insertae." Aptariami jėzuitai, gavę Vilniaus universitete teologijos daktaro laipsnius, iškeliami jų nuopelnai, plačiau sustojama prie poeto Sar-bieviejaus, minimi kai kurie jėzuitai, tapę universiteto profesoriais, pvz., matematikas Osvaldas Krugeris, Zigmantas Lauksminas (Lauxmin) ir kt.37

Šioje vietoje traktato pabaigą pažymi gėlių puodo vinjetė. Prisijungia dar trys puslapiai vad. programos, tiksliau — skelbimo apie 1707.VII.3-čioje nonoje (21 liepos) įvyksiantį iškilmių aktą, kurio metu — rektoriaus Tobijaus Arento, pro-kanclerio Andriejaus Krugerio ir akademinio senato įsakymu — prof. Jonas Antanas Preuschoffas dekoruosiąs "laisvųjų menų ir filosofijos laurais tris teologijos ir šešis metafizikos bei etikos klausytojus.38 Visą barokinį leidinį užbaigia prakalba — APODOSIS — į "aukščiausių filosofijos laurų kandidatus".

Leidinio turinio reikšmė
Visi rašiusieji apie J. A. Preuschhoffo leidinį "Universitas Vilnensis" pažymėjo, kad tai esanti pati pirmoji Vilniaus universiteto istorija. Ypač Biehriski pabrėžė knygos istorinę vertę ir daugelyje vietų savo "Vilniaus universiteto istorijos" citavo ar rėmėsi J. A. Preuschhoffo jėzuitų epochos universiteto darbuotojų apibūdinimais.39 Susipažinus su J. A. Preuschhoffo "Universitas Vilnensis" turiniu matoma, kad knygą tik sąlygiškai galima priskirti prie Vilniaus universiteto istorijų pilna prasme. Nuo Vilniaus akademijos įsteigimo 1579 m. iki 1707 m. buvo praėję per 120 metų. Šitokio laikotarpio raidai nušviesti knygutė yra per trumpa, pateikti duomenys turi daug spragų, panaudotieji šaltiniai nebuvo gausūs ir apskritai trūksta dokumentacijos. Kad XVIII amžiuje pilnaverčiai istorijos veikalai Lietuvoje buvo galimi, įrodo žymiai daugiau istorijos veikalo požymių turintis to paties amžiaus Vilniaus universiteto profesoriaus Stanislovo Rostovvskio parašytoji "Lituanicarum Societa-tis Jesu Historiarum Provincialiun Pars Prima".40 Taip pat nėra visai tikras dalykas, kad J. A. Preuschhoffo "Universitas Vilnensis" yra kad ir nepilna absoliučiai pati pirmoji Vilniaus universiteto istorija. Iš dalies kiek anksčiau ją davė Kojalavičiaus "Miscellanea"30, be to, turėjo būti ankstyvesnių rankraštinių Vilniaus universiteto istorijų.41

Svarbu pastebėti, kad J. A. Preuschhoffo veikalas turi sykiu kitų — ne istorijos veikalo — bruožų: visų pirma iškeltinas jo teisinis — apologetinis pobūdis. Čia jau pasireiškia autoriaus būsimieji bažnytinės kanonų teisės specialisto sugebėjimai. Tarytum advokato ar teisės eksperto kalboje, jo veikale surinkti ir išdėstyti visi teisiniai argumentai įrodyti, kad Vilniaus jėzuitų akademija yra iš tikrųjų pilnavertis universitetas. "Universitetas Vilnensis" labiau galima būtų pavadinti pirmuoju Vilniaus universiteto teisių kom-pendiju. Reikia prileisti, kad minėtasis Zalaszovvs-kio išpuolis Vilniuje sukėlė diskusijų, netikrumo ir nerimo. Tai ir paskatino tos pačios Jėzuitų akademijos profesorių J. A. Preuschhoffą apsvarstyti, istoriškai pagrįsti ir traktato forma išdėstyti Vilniaus universiteto teises ir faktinę jo ligšiolinio veikimo vertę. Vilniaus universiteto apologija — jo teisių apgynimui jam neblogai pavyko, kaip nurodė Rukša.42 Pačiam viešam gynimui buvo parinkta mokslo metų baigimo iškilmės proga. Ta aplinkybė J. A. Preuschhoffo veikalą įstato dar į antrą jo epochai būdingą raštų kategoriją: proginės iškilmių programinės literatūros. Šita aplinkybė pagrindė ir apsprendė baroko epochoas iškilmei būdingą retoriškai išpuoštą rašto stilių ir simetriškai išsklaidytą veikalo sąrangą.
Programiniai mokyklų iškilmių raštai turi savą išsivystymo istoriją. Jie artimi kitiems baroko epochos proginės literatūros reiškiniams — panegirikoms ir ypač paplitusiai jų atmainai — laidotuvių pamokslų raštams. Tačiau mokyklų programose nuo XVIII a. vis labiau linkstama nepasitenkinti retorine prakalba ar poezijos kūriniu, leidinio priekin pastatant didesnės apimties mokslinį traktatą. Tam tikri proginiai požymiai mokyklų programų raštuose visuomet pasilikdavo. Todėl nenuostabu, kad ir J. A. Preuschhoffo "Universitas Vilnensis" aptariamasis egzempliorius pateko į XVIII a. proginių brošiūrų kon-volutą ir tokiu būdu mums išliko.

Santykis su Lietuva
J. A. Preuschhoffo "Universitas Vinensis" trūkumus lietuvybės atžvilgiu jau pastebėjo keli lietuvių mokslininkai.43 Iš tikrųjų Preuschhoffas nemini nei Mikalojaus Daukšos, nei Konstantino Sirvydo, nei veikalų lietuvių kalba, nei vysk Merkelio Giedraičio ir jo rūpinimosi pastoracija lietuvių kalba. XVII-XVIII amžių sąvartos svetimtaučiui, atvykusiam dėstyti Lietuvon, lietuviškasis etniškumas, matyt, neatrodė labai svarbus traktatui, kuriame iškeliami Vilniaus universitt' teisinio statuso klausimai. Bet jam buvo visiškai aiški Vilniaus universiteto regionalinė reikšmė Vilniaus universitetas — Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukščiausioji krašto mokykla (vok: — čiai sakytų: Lietuvos "Landesuniversitat"). Todėl Lietuvos vardas minimas beveik kiekviename jo veikalo puslapyje. Preuschhoffas taip pat pilnai suprato Lietuvos istoriją kaip senosios lietuvių tautos kūrinį, ką pažymėjo prie Vilniaus universiteto herbo, kuris identiškas su Lietuvos Vyčių, panegiriškose eilėse (žr. aukščiau) ir keliose vietose nevengė iškelti Lietuvos senųjų valdovų vardus. Šitaip programoje kreipdama — į filosofijos kandidatus, Lietuvos Vytį jis pavadina "Eąues Academicus" ir rašo: AD Laureas jam vocat emeritos verticos vestros Eąues Academicus, Supraemae Philosophicae Laureae Cand[id]ati. Inni> tritus ille olim sub Magnis Litvaniae Ducibus VITE M GEDIMINO, OLGIERDO, JAGIELLONE, VITOLDO, Lauren



Martijs, mitescente per literas ingenio, Academicas e Mnipulo Iagiellonico, in trienalis laboris & eruditionis vestre praemium, ifTert Coronas.44
[Aukščiausiųjų filosofijos laurų kandidatai, jus, pasiekusius prvo mokslo viršūnę, jau kviečia prie laurų Akademinis Raitininkas — Vytis! Jis kadaise, Didiesiems Lietuvos Kunigaikščiams VYTENIUI, GEDIMINUI, ALGIRDUI, JOGAILAI, VYTAUTUI viešpataujant, Marso laurais sumitęs, Ivelnėjant per mokslą dvasiai, teikia akademinius Jogailos kuopos vainikus.]
Priminimas Lietuvos pagoniškųjų valdovų yra neretas elementas XVI-XVIII amžių Lietuvos panegirikose, teatrinėse dramose, programose. Iš čia jis bus patekęs į vėlesnius kai kurių romantiškojo laikotarpio Vilniuje studijavusių rašytojų rilėraščius: prisiminkim tik A. Mickevičių ir S. Stanevičių.
Marburge 1978.XII.31
1. Litauen — Sammelband von 25 litauischen Drucken der Jahre 1707-1734, meist Wilna, in der Druckerei der Jesuitenuniversitat. In: Bruno Hessling. Buchhandlung. An-tiąuariat. Katalog 101. (Berlin [1964]), p. 11. Nr. 279; Die Jahresernte eines armen exillitauischen Sammlers. Rechen-^haftbericht des "Litauen-Archives" fūr das Jahr 1964 . . . An: Mitteilungen aus baltischem Leben. 9. (Mūnchen 1964 [fakti-nai 1965]). Nr. 4(48).
2. Prieš karą Varšuvos antikvariatuose nebuvę retenybė užtikti tokių, kaip lenkai vadina "kaladėlių" (Klocek), — sto-ran toman įrištų brošiūrėlių kelių amžių senumo rinkinių; vokiečiai tokius tomus vad. Sammelband. Kada ir kaip čia aptartas tomas iš Lietuvos pasiekė Berlyną, nežinau.
3. Vilniaus universitetas buvo įsteigtas iš Vengrijos atėjusio Stepono Batoro valdymo metu. Bet dar XVIII a. universiteto darbuotojų sąmonėje gyva buvo mintis, kad Vilniaus universiteto laikytojai buvo Lietuvos kunigaikščiai — Jogai-laičiai t.y. Gediminaičiai, nes Steponas Batoras Lenkijos-Lietuvos sostą gavo, vesdamas paskutiniojo Jogailaičio Žygimanto Augusto seserį Oną ir per ją prisijungdamas prie Gedimino dinastijos.
4. Šv. Francesco Borgia (1510-1572) jėzuitų ordino generolas, 1624 m. pripažintas šventuoju.
5. Antesignanus (lot.) — "vėliavos saugotojas" — pagal romėnų legiono branduolį sudaryto apsaugai legiono ženklo standarto-vėliavos). Plg. Georgės: Kl. latein.-deutsches Hand-
worterbuch. 3. Aufl. 1875, p. 181.
6. Jonas Kantietis — Jan Kanty (1390-1473 Krokuvoje) rašomuoju laiku palaimintasis (kanonizuotas 1767).
7. Tekste: "Protasevičiaus Kintijo įkvėpimu". Kintijas Cynthus) buvo kalnas Delos saloje, kuriame gimęs Apolonas, išminties dievas.
8. Pagal tebegaliojančią instrukciją Prūsijos bibliotekoms formatas "ąuarto" 4° nustatytas tarp 25 ir 35 cm, "Folio" 2°- virš 35 cm. Plg. Istruktion fūr die alphabetische Kataloge der Preuszischen Bibliotheken v. 10 Mai 1899 (Berlin) § 12.
9. Irena Petrauskienė: Vilniaus akademijos spaustuvė
1575-1773. Vilnius 1976, p. 145.
10. Adam Jocher: Obraz bibliograficzno-historyczny [ir
tt] T. 1. Vilnius 1840, p. 273.
11. F.M.S. ( = Franciszek Maxymilian Sobieszanski):
Preuschoff (Jan Antoni). In: Encyclopedia powszenchna. T. 21.
W-wa 1865, p. 556.
12. Estreicher: Bibliografia polska Karola Estreidieia.
Wyd. Stan. Estreicher. Og. zb. t. 25. Krak6\v 1913 Johnsao
Repr. 1965) p. 236-237.
13. Edmundas Laucevičius: Popierius Lietuvoje
a. Vilnius 1967, p. 250; Petrauskienė, o.c. p. 215.
14. Gesamtkatalog fūr das ostliche Mitteleuropa (J-G. Herder-Intitut, Margurg, Bibliothek).
15. Adam & Filomena Kantautas, A Lithuanian Bblio-graphy. Edmonton 1975.

16. Laucevičius, o.c. Atlasas Nr. 625-634
17. Laucevičius, o.c. Atlasas Nr. 3224 ir 3225.

18. Plg. Sobieszczahski, o.c; Jozef Bieliriski: L"niwer-sytet vvilenski (1579-1831) T. 3. Krakovv 1899-1900, p. 29&-299; LE 23 t. (1961), p. 539.
19. Hugo Preuschof: Die Preuschoff — altpreussische Familien in Ermland. In: Altpreussische Geschlechterkunde. Bd 3. Familiemarchiv Nr. 27. Hamburg 1969, p. 49-98; VValther Mueller — Dultz: Hugo Preuschof zum Gedenken. In: Altpreussische Geschlechterkunde. 18. Hamburg 1971 p. 197-199.
20. Hugo Preuschhof, o.c. p. 49.
21. Priklausomumas jėzuitams tirtinas šių asmenų: 1
Joannes Preuschoff (Prutenus) gyvenęs XVI a. pabaigoj, lais-
vųjų menų ir filosofijos magistras, autorius "Epigrammaia
de morte Principis Alberti Radzivili ad Cardinalem Georgium
Radzivilum Episc.[. . .] Cracoviae 1592." Kaikur šio leidi-
nio metų rašymas 1692 ir autoriaus tapatinimas su mūsiškiu
Joh. Ant. P. (pvz. LE 23 t., p. 539) pagal Estreicher
p. 236) yra klaida, kurią įvedė T. Jozef Brown S.J., rašęs apie jėzuitų autorius (1862). Lieka neišaiškinta, ar šis XVI a. Joh. Preuschoff buvo jėzuitas, kaip ir, ar tuo pačiu laiku minimas Johannes Preuschhoff "Magister juris" iš Varmės imatrikuliuotas 1595 m. Ingolstadte buvo tas pats asmuo? (plg. Hugo Preuschhof, o.c. p. 92) 2) Dispositio Personarum Provinciae Litvanae Societatis Jesu Anni 1729, in Annum 1730" (LAR): skiltis XVII, tarpe "Vilnensis Domus Probationis — Coadjutores Veterani: Franciscus Preyschoff, Praef. Sutri-nae."
22. Hugo Preuschhof, o.c. p. 51.
23. Romanas Plečkaitis: Feodalizmo laikotarpio filosofija
Lietuvoje. Vilnius 1975, p. 462.
24. Adolf Poschmann: Preuschoff, Johan Anton. In: Altpreussische Biographie. Bd 2. Marburg L. 1967, p. 519-520
25. Pagal Plečkaitį (o.c. p. 462) išlikę rankraščiai J. A Preuschhoffo logikos paskaitų, 1703-1704 skaitytų Kražiuose, ir kanonų teisės paskaitų, skaitytų Braunsberge 1710; ar išliko originalai, ar tik fotokopijos, ir taipgi, kur jie saugomi, aiškiai nenurodoma.
26. Bieliriski o.c. ir Estreicher o.c. Plečkaitis o.c. lietu-vina Proišhofas.
27. A. Mirovič: Deutsche Gelehrte and der \Vilnaer Universitat (1581-1831). Beitrage zur Geshichte de-
tums in Wilna. 2. In: Deutsche wissenschaftl. Zeitschrift fūr Polen. H. 25. (posen) 1933, S. 96: Johann Antonras Preuschoff. Pagal autorių "Universitas Vilnensis" egz. buvęs Vrublevskių bibliotekoje Vilniuje.
28. Bei mokslo
29. Plg.: Dedicacio nm. p. 3-4.
30. Plg.: nm. p. 5-12.
31. Miscellanea rerum ad Statu Ecclesiasticum in Magnu Litvaniae Ducatu pertinentium Collecta. Vilnae 134 p.
32. Mikolaj Zalaszowski: Ius regni Poloniae ex sfafnlK et constitutionibus eiusdem regni et M.D. Lithuaniae collectmn (Poznanė 1699). Preuschhoffas autoriaus pavardės nemini, tik jo veikalo pavadinimą.
33. Plg.: nm. p. 13-35.
34. Plg.: nm. p. 36-41.
35. Plg.: nm. p. 41-54.
36. Plg.: nm. p. 55-63.
37. Plg.: nm. p. 63-69.
38. Teologai: Jonas Akvilas Soleckis, Mikalojus Woycie-chowskis, Kazimieras Jasilewiczius. Filosofai: Mikalojus Sirtautas (Sirtowt), Jurgis Kurtzbach, Motiejus Woronowskis, Li-berijus Miniotas (Miniat), Juozapas Siemionowiczius, Kazimieras Jucewiczius.
39. Plg. Bieliriski o.c. Spis alfab. osob i rzeczy: Preuschoff [Preuschhoff] Jan Antoni S.J.: I. 2. 12. 44. 55. 469. 477. II. 5. 395. III. 3. 23. 24. 25. 26. 27. 32. 33. 34. 36. 122. 182. 189. 234. 298. 301. 386. 394. 405. 406. 468. 472. 489. 500.
40. Veikalas stambios apimties (474 p., rodyklė 20 Ip.;
in 4°), faktų medžiaga išdėstoma chronologiškai, nurodomi šaltiniai (LAR egz. pažymėtas atspaudu: Dominicus Sivick: OĮrdo] P[raedicatorum] Prov. Litvfaniae] F.F.
41. Plečkaitis (o.c. p. 405) mini: "Nežinomų autorių parašytų Vilniaus jėzuitų kolegijos istorijos, XVI a. pabaigta, fotokopija."
42. Atremdamas J. Jurginio mėginimą Preuschhoffo metodą nuvertinti, žr. Antanas Rukša: Lietuvos universitetų istorija, in: Lietuvos universitetas. Chicago 1972, p. 58, išnaša 155
43. A. Šidlauskas: Istorija XVIII a. Lietuvos jėzuitų mokyklose. In: Kultūrų kryžkelėje. Vilnius 1970, p. 205; tas pats in: Vilniaus universiteto istorija 1579-1803. Vilnius 1975. p. 198-199; Petrauskienė, o.c. p. 75.
44. Plg.: nm. p. 70.
— Už lotynišką citatų vertimų patikrinimą ir patobulinimą nuoširdžiai dėkoju dr. A. Rukšai (Augsburge).