Seno žvejo sakmės apie Jūratę |
Parašė J. PUŠINIS |
(Ištraukos) Skiriu M. K. Čiurlioniui atminti MALDA Į JŪRĄ Palaimink, Jūra, šiandien mano triūsą, Nes jam ankstyvą rytmetį keliuos Ugnies gesintų, kur krūtinėj rusa 'Žūklės pavojuos itin dideliuos. Juk tavo veikalai — didus kilimas Bangoj toj neramioj lig debesų, Paskui vėl pragarmėn gilion kritimas. Tokia banga visatoj aš esu. Nors Tujei man davei pasirinkimą: Audras ar pilkas, nuobodžias dienas - Tiktai tada, kai vėtros kilti ima, Vilnis man turtų įstabių išmes. Mes plaukiame į šalį, ilgesingą, Į ją taip, rodos, jau nebetoli, Kur mūs laivai tie smėlyje susminga, Ir skleidžias paslaptis buities gili. Koksai anas žemynas laukia kitas, Dar nepasako aiškiai man mintis, Tat grožio purslų noriu prigraibytų, Te saulės spinduliais šviesiais nušvis. Kas dieną verkia man širdis, gailauju, Praustu akis šiuo vandeniu sūriu, Vis ieškau kokio lobio reto, naujo, O šitaip gausiai gavęs jau turiu. Paskui atbunda noras taip gyventi, Ir aš geidžiu sau laimės kaip žmogus: Taisau eldiją didžio darbo šventei Ir tinklą tai didžiausiai žuviai vis rezgu — Ir norisi tada išplaukti įdienojus Į ko plačiausias vandenų erdves, Į tas kalnų griūtis, kur tie pavojai, Jūratės rūmus gal širdis atras. DŽIUGESIO DAINA Išbraidęs kopų smėlį baltą, purų Jaučiuosi žemėj vienas be tavęs, Tat leistuos į putojančiąją jūrą, Gal bangos užmiršiman kur nuves. Laikaus, kur jų didžiausias įnirtimas, Begriaunąs smėlio suręstus gūbrius, Prie žemės, kur gyvybės gausą imam; Jėga ir trapumu dalaus perpus. Banga skalauja, kasa irų žvyrą. Užpilti neša alkanas gelmes. Viršum auksiniai purslai mums išnyra, Gal gintaro tau nuolaužą išmes. Klausaus alsavimo galingo jūros Ir tavo vardą ūžesy menu, Kur žemė, jūra, dangūs susibūrė, Banguoja vienu trejiniu ritmu. Banga pliuškena, kužda švelnų "jū", Antra kartoja priegiesmėlį "ly" Tačiau į krantą teškia, sako "te" Tau meilės pragarmė gili. Visi čia viena būtimi alsuoja, Surizgę aukso atomų tinklais: Pušis, puta, žuvėdra, mailius, kuojos, Dumbliai, kuriuos mums gelmenys išmes. JŪRATĖS RŪMAI Tokie atbudo norai tie uvėrūs, Ir toks likimas buvo palaimus, Jog valtin kartą ji pati įnėrė — Jisai, matyt, lydėjo tyčia mus. Taip jaukiai ūžė, šniokštė šaltas vėjas, Dėl to buvau visai aš nekalbus: Klausiausi, kaip dabar jisai minėjo Gražiausius laimės tuosius žiedelius. Nebuvo žemėj veido taip baltai grimuoto. Užtat žvelgiau aplink visus žvejus, Kad josios tik kilmės kam neišduotų, Nes jūros dukrą gal tuojau pajus. Nuo josios dvelkė jūros toks sūrumas, Dėl to atsargiai, tyliai vis kvočiau, Kur tas šviesus gilybėj dunkso rūmas, Per kur ten būtų man į jį arčiau. Trumpai nurodė kelią gana baugų, Kurį kiekvienas paprastai suras: Tenai, kur tankios jūrų girios auga, Laivu reik nerti tiesiai į marias. Prie tėviškės tų vandeninių vartų, Kur naktį švyti už žvaigždes skaisčiau, Į jūrų jai benorint vėl išnertų, Rankelės atsisveikint paprašiau. Ir taip nekantriai vis besiilgėjęs, Kada mūs rankos kartą susilies, Gavau ją minkštą, švelnią delnan žvejo — Tą baisiai šaltą ranką kaip žuvies . . . |