Karštis Spausdinti
Parašė Jurgis Jankus   
Karštis taip įsitižo, kaip nebeatmenu kada. Aldona, šiaip viskam pakanti, aną dieną nebeištvėrė:
— Jau ir pačiam pragaro prieangy nebebus karščiau, — nebe šukte sušuko, kaip jai buvo įprasta, bet dejuote išdejavo, nuleisdama rankas ir padėdama galvą virtuvėj ant stalo.
— Ką žinai? Gal daug karščiau? — mėginau paerzinti.
— Gal pačiam pragare, bet ne prieangy. Ten velniai lakstydami nors vėją sukelia, o čia visur tas pats.
— Tai čia gal man palakstyti? Šiokį tokį vėjuką pakelsiu.
Ji nieko nebeatsakė, bet palaidai nukabusių rankų nepajudino. Atrodė, lyg būtų pasirengusi nebepajudėti visam.

Iš tikrųjų toks karštis ir mane pradėjo įpjauti: dieną devyniasdešimt aštuoni ar šimtas, naktį devyniasdešimt, bet ir tai tik prieš aušrą. Ir drėgna. Nė į vandenį nereikia lįsti — visas dvidešimt keturias valandas maudais savo paties prakaite. O jeigu ir apsiplauni, tai po kelių minučių ir vėl visas sulipęs. Panašus oras pasitaikydavo kasmet, bet tik dieną, kitą, o šiemet laikėsi jau trečią savaitę be jokio atlydžio. Kaimynai turėjo vėsintuvus, bet mes nakčiai visada palikdavom atvirus langus, ir to užtekdavo. Rytą anksčiau pakyli, užsidarinėji, užtrauki užuolaidas ir ligi gero popiečio gali džiaugtis jaukiu pavėsiu, net geresniu už tą iš vėsintuvo. Šiemet tą patogų ir pigų gerumą visiškai sudarkė saulė ir drėgno karščio pritvinkęs pietvakarių vėjas. Pagaliau vieną dieną tas šlapias karštis perlipo jau ir gerokai per šimtą. Slampinėji žmogus, lyg būtum pirty pasilipęs ant trečio plauto. Vakare jau palikom atviras ir duris. Ne visiškai, tik vidurines. Išorines, uždengtas minkštu tinkleliu, palikom uždaras. Ne saugumui, apsigavimui. Toks tinklelis gali sulaikyti tik uodą ar peteliškę, bet vis tiek, kai žinai, kad uždarytos, atrodo, niekas ir nesilauš.

Bet dar kitą vakarą Aldona ir sako:
— Šiandien palikim visas duris visiškai atlapas. Kai viskas taip įkaitę, tai ir tinklelis kaip siena. Rytą lauke buvo aštuoniasdešimt aštuoni, o viduj neatvėso nė ligi devyniasdešimt penkių. Ar ilgai taip galėsim vežti be jokio poilsio?

Karštis tai karštis, bet dėl visiškai atlapų durų nebuvau taip tikras. Kokios yra, tokios — vis tiek ne atlapa skylė.
— Dėl palikimo galėtumėm ir palikti, bet kad nežinai, kas ... — mėginau aiškinti, tik ji neleido man nė minties pabaigti.
— Ims tau kas kaip tik šiąnakt ir ateis, — užšoko. — Per dvidešimt metų niekas nė juokais į tą pusę nepasuko, o šiąnakt ateis kaip pagal sutartį. Ir ko pas mus kas eis? Ką ras ! Paskutines kelnes išneš? Mane, seną bobą, griebs? O gal tave? Dešrų kam prireikė? — ėmė jau net balsą kelti.

Nebesipriešinau. Nuėjau, atidariau saliono duris ligi galo ir, prikandęs liežuvį, atsisėdau ant slenksčio. Pasakysi žodį, ji suras du. Nežinai, kokie žodžiai gali ateiti moteriškei, trečią savaitę šuntančiai tvankoj. Pats irgi negalėjau žinoti, koks viesulas gali susisukti mano perkaitusioj galvoj.

Ji atidarinėjo kitas dvejas. Lyg ir vėsesnis skersvėjukas nubėgo per kambarius, bet garsiai to nepasakiau. Ne dėl teisybės, dėl savęs.

Atsigulėm. Ji, savo pusėj lovos išsisklaidžiusi, netrukus ėmė šnarpšti, bet mano ausys į visas puses atsivėrė visokiems garsams ir varė snaudulį už durų. Taip pat, kaip motinai. Per pirmąjį pasaulinį karą, kai frontas sustojo ties Dubysa, ir jai ausys naktimis atsiverdavo. Sakydavo: "Dieną nieko negirdžiu, bet kai tik atsigulu, tuoj ausys ir atsiveria: girdžiu ir dundant ir pyškant, ir barškant. Rodos, tik snustelėsi, pravėrei akis ir pamatyti vokiečius už lango stovint" . Taip ir man. Kai durys buvo uždarytos, net į galvą neatėjo, kad naktį galėtų būti tiek garsų. Tai žiogai, tai svirpliai, tai vėl galai žino kas. Greitkelis dar už kelių gatvių, bet sunkvežimiai, padangomis vienas kitam pasidainuodami, taip zvimbė, lyg lėktų gretima gatve. Artas galėtų būti vien dėl to, kad visos durys atlapos? Ir kaimynų vėsintuvų burzgimas sminga ligi paties pakaušio. Nors nueik ir uždaryk. Net pagalvojau rytoj pat nueiti ir sau nusipirkti. Ne tą, kur kiekvienam kambary kelia ergelį, bet tokį, kaip kaimynų, kuris burzgia lauke, o tu, darinėjęs langus, nieko negirdi. Bet ar • . - . kai vasara jau svyra į galą? Kol įdėsi, šalnos ateis.

Toli ėmė kaukti sirena. Trečio kiemo šuo pakilo jai pritarti. Visoj apylinkėj jis vienas taip temoka: ištęsia, paraito aukštyn, žemyn, nuleidžia ligi urzgimo ir vėl nuvingiuoja į aukštumas. Tikras Maestro. Kai buvau vaikas, turėjau Margį. Jis kartais naktimis kaukdavo, bet vienas pats, be jokių sirenų. Motina sakydavo, kad jaučia, kaip mirtis po laukus vaikšto. Kas žino, gal ir Maestro (šeimininkai jį vadina Lobo, bet aš pravardžiuoju Maestro) mirtį jaučia. Gal anoj greitojoj pagalboj jau pati mirtis lekia. Tik dabar te-pagalvoju, kad ir Maestro ne į kiekvieną sireną atsiliepia. Kaip sužinoti, kurias jis pasirenka?

Visokių garsų beklausydamas ir savo paties mintis begaudydamas, turbūt nejučia užsnūdau, o gal buvau ir visiškai užmigęs, kad pakirdau nuo kažin kokio krepštelėjimo. Nuo tokio, lyg kas į kambarį būtų įėjęs. Suklusau. Net galvą pakėliau. Tikrai salione kažin kas lyg krebždino-si, tai vėl lyg šlaminosi. Pasirėmiau ant alkūnės. Sakiau, gal už lango koks šuo šmirinėja. Ne, garsas buvo salione. Ir ne kieme, ne priebuty, bet pačiam salione. Toks visiškai čia pat. Toks tep, tep, tep, čiuž, tep, tep. Visiškai ne lauko garsas, bet toks, lyg kas smulkiais žingsneliais trypinėtų po jau gerokai nudėvėtą kilimą. Tokiais minkštai, bet kartu ir kietais. Visas susikaupiu į klausymą. Tikrai vaikšto. Nutyla, lyg ir pats norėtų pasiklausyti, ir vėl tep, tep, tep, tep. Kad tave kur švenčiausias griausmelis. Tik vieną naktį, tik vieną naktelę ryžomės prasivėdinti, ir kaip magnetas pritraukė. Antra vertus, kad ir traukti nereikėjo. Kai durys uždarytos, iš tolo matyti, kad uždarytos. Kokios yra, tokios, bet uždarytos. Reikia prieiti ir iš arti pažiūrėti, kas jos per vienos. O kai atlapos, iš kažin kur matyti, kad atlapos. Išsižiojusios šaukia. Tik pasuk iš gatvės ir užeik. Tą norėjau ir pirma Aldonai pasakyti, bet kai moteriškė ima balsą kelti, verčiau patylėti. Ir patylėjau, kad tave kur kiauras griovys prarytų. Pamatė atlapas duris ir įėjo. Iššniukštinėjęs salioną, eis toliau, o aš, lyg tyčia, po ranka jokio kieto daikto neturiu. Jau kas įėjo, žinojo, ko eina. Su plikais delnais tokio neatsimuši. Neseniai juokiaus iš bičiulio Martinkėlio, kai jis aną dieną pasisakė prie lovos visada po ranka laikąs smagų geležinio vamzdžio galą. Tada iš jo pasijuokiau. Ir dar kaip, o dabar kažin ką atiduočiau, kad parankus vamzdis būtų. Per visą nuėjo toks suspaudimas, kad pajutau, kaip per išprakaitavusį kūną dar kitas prakaitas ima žliaukti. Kaip nori. taip klausyk, bet salione kažin kas yra. Negali pasakyti, kas, bet yra. Girdžiu daugelį ir kitokių garsų, bet jie visi toli, o tas čia pat. Nors kiti ir daug garsesni, bet tą jaučiu visiškai arti, tokį labai tylų, tokį pilną atsargumo. Įsiklausęs vis tiek galiu girdėti, kaip kilimas po kojų švagžda. Ir tų kojų atrodo ne vienos. Gal kokios dvejos ar trejos. Ar tik nebus kokie keli sulindę? Klausau, ar neišgirsiu šnekos, bet nė žodžio. Laikosi šėtonai susičiaupę. Ir neskuba kitur eiti. Turbūt tikri profesionalai, kad juos kur žaibas iš paties vidurnakčio dangaus. Salione nieko verta nėra. Keli paveikslai, bet ne jiems. Kur dės tokį Petravičių, Galdiką ar Dargį? Vagiamų pas mus nėra. Nei Picasso, nei Rembrandto, ar Re-noir. Ga, lempute pasišviesdami, ir apžiūrinėja, ar neras kokio vieno parduodamo, o salione neradę, jau eis toliau.

Iš gatvės ateinančios šviesos blankume bolavo išsisklaisčiusi Aldona. Pasisiekiau lovos galan nuspirtą paklodę ir uždengiau, lyg tas skuduras galėtų ją nuo įsibrovėlių apginti. Nuo to ji prabudo ir vėl nuspyrė paklodę į lovos galą.
— Neklok, man ir taip karšta, — suniurnėjo.
— Tššš, — sušnibždėjau. — Klausyk . . .

Tuo tarpu tik terkšt kažin kas nukrito. Be-sigraibydami numetė ką nors. Ir bruzdėjimas padidėjo. Supratau, kad rausiasi po kurį nors staliuką. Bet kad ir ten nebuvo ko raustis. Seni laiškai, fotografijos. Antra vertus, ką jie žino. kur kas ką laiko. Bet vis tiek rausiasi ir rausiasi.

Dabar ji pati pasisiekė paklodę ir užsitraukė ligi pat smakro.
— Aš bijau, — pražnibždėjo.
Aš irgi būčiau galėjęs pakartoti jos šnibždėjimą, bet pasakiau:
— Kad dar nėra ko.
— Tai eik pažiūrėti. Taigi eik . . .
— Kad nieko neturiu į ranką, — atšnibž-dėjau.
— Paimk lemputę.
Lemputė buvo čia pat po ranka, stovėi ant lovos galvūgalio.
— Lemputę . . . Jie lemputes tikriausiai irgi turi. Man reikia su kuo trenkti, kad vietoj kriste
Pasakiau ir pagalvojau, jog tuoj prikiš pasijuokimą iš Martinkėlio, bet ji sumetė kitaip.
— Ar negeriau būtų pradėti šnekėti? — prašnibždėjo.
— Tai šnekėk pati. Mano su tokiais tai šneka labai trumpa, tik neturiu ko susigriebti.

Maniau, kad ji atsikirs ir ko gera prade? balsą kelti, bet ji sėdėjo, abiem rankom prie pasmakrės prispaudusi paklodę, ir jutau, kad pradeda virpėti. Netoli panašaus virpulio buvau ir aš pats, bet vis dairiausi po kambarį už ko nusitverti. Garaže, rūsy ir net virtuvėj buvo, bet pamėgink tenai nueiti. Čia tik radijas, lempa, žmonos tepalų ir pasikvėpinimo buteliukai. Ieškojau ne tik aš vienas. Ieškojo ir ji. Ji ir rado.
— Vaza, — tyliai prašnibždėjo.
Su jos žodžiu, ir aš atsiminiau. Prieš keletą metų draugai jai atnešė gėlių primerktą sunkią metalinę vazą, išraižytą senoviniais raižiniais. Aukštą tokią, apačioje į siaurumą susmauktą. Dabar ji stovėjo miegamojo kampe, pristatyta aukštų džiovintų smilgų.

Tyliai išslinkau iš lovos, išėmiau smilgas, atsargiai paguldžiau ant grindų, kad nesušlamėtų, o vazą paėmiau į ranką. Buvo sunkoka, patogi kirsti. Kita ranka siekiau ant lovos galvūgalio padėtos lemputės. Aldona pagavo už rankos ir sušnibždėjo:
— Argi taip nuogas ir eisi? Užsimesk nors palaidinį.

Dingtelėjo, kad palaidinis tik kliudys, bet ir vėl . . . Gal ir gerai, kad sulaikė. Kaip čia, žmogus, eisi pasitikti svečių kaip pirmasis tėvas rojuje. Kad ir nekviestų, bet vis tiek svečių. Jau tikrai virpulio griebiamas, pasisiekiau nuo kėdės atlaso palaidinį ir užsimečiau.
— Užsimesk ir tu, — numečiau ir jai palaidinį. — Užsimesk, per verandą išslink lauk, bėk pas kaimynus ir paleisk gerklę, kad čia plėšikai, — pasakiau staiga atėjusią išsigelbėjimo mintį.

Man buvo aišku, kad plėšikai, išgirdę triukšmą, viską mes ir išlėks galvotrūkčiais, bet ne jai.
— O tave palikti čia vieną? — atšnibždėjo. — To tai ne. Tu eik pirma, aš iš paskos. Ką žinai, kai būsim abu, gal susišnekėsim kaip žmonės su žmonėm. O verandoj irgi nebuvai. Gal ir ten jau kas atviras duris saugo. Bėgsiu ir tiesiai į glėbį.

Ginčytis ir aiškintis nebuvo nei kaip, nei kada. Į dešinę pasiėmiau lemputę, kairiąja suspaudžiau vazą. Aš kairiarankis, bet kertu geriau už kitą su dešine. Teisingiau, kirsdavau, kai buvau pasinešęs į boksininkus, bet kas gali pasakyti, kad negalėčiau taip kirsti ir dabar.

Išslinkau į koridoriuką, prisėlinau prie saliono ir kiek begalėdamas ramiau pasakiau:
— Sveiki gyvi! Gal galėtumėt pasakyti, ko čia ieškote?

Tylu. Tik ausyse skamba mano balse atsiradęs vibrato, kurio net dainuodamas niekada negalėjau išspausti. Salione nė krepšt, o galvojau, kad, išgirdę mano tokį ramų balsą, galvotrūkčiais dums lauk. Kelis akimirksnius buvo visiškai tylu, paskum pasigirdo keistas, beveik ritmingas garsas, toks nei tai šlumsėjimas, nei tai čepsėjimas. Greitas toks.
— Ar kurčias? — pakėliau balsą. — Jeigu klausiu, tai atsakyk. Ar lauki, kad įeičiau? — ir iš impulso žengiau žingsnį, bet Aldona pagav už rankovės.
— Gal užsiglaudė už sienos ir tik laukia, — sušnibždėjo.

Sumečiau, kad galėjo būti ir taip. Išgirdęs balsą, užsiglaudė už sienos ir laukia, kol kilstelsiu galvą pro tarpdurį, ir tuo pačiu momentu nuėjo per širdį ypatingas pasididžiavimas moteriške, tokioj bėdoj nepraradusią galvos. Gal pat-didžiausias, kokį kada jutau, bet pasukau galvą į ją ir sušnibždėjau:
— Nebijok, aš žinau, ką darau, tik jeigu pamatytum, kad man blogai, daryk, kaip sakiau. Bėk laukan ir klyk, kiek tik plaučiai leidžia. Čia man vis tiek nepadėsi.

Pasakiau, viena ranka užsimojau vaza, o kita švystelėjau lempute pro duris. Nieko. Priešais salionas buvo tuščias, ir ant sienos toj pat vietoj tebekabėjo Galdikas. Tiesus, net į šalį ne-pakrypęs. Ne kitaip, kaip už sienos užsiglaudęs stovi ir laukia. Kiek galėdamas pašvaisčiau į šonus, irgi nieko. Tada prisitūpęs, kad negaučiau per galvą, žvilgtelėjau į vidų, nieko. Apsukau šviesą per visą kambarį, irgi nieko. Tik netyčia paleidau šviesą žemyn ir, kaip mestas, pašokau atbulas. Net žmonos ko neparverčiau, o lemputė iš rankos iškrito ir užgeso.
— Kas yra? — jau gana garsiai paklausė ji, bet aš nesumečiau ką pasakyti.
Negalėjau sumesti. Negalėčiau pasakyti, kad buvau mirtinai nusigandęs, bet iš burnos nėjo joks garsas. Ant sofos gulėjo velnias. Tikras, gyvas, kaip iš akies trauktas: juodi ragai, žibančios akys. pats visas juodas, ilga nosim, o panosėj cigaras. Ilgas, storas, tikrų tikriausias cigaras.

Po pirmo nustėrimo pro rankų ir kojų virpėjimą atėjo mintis, kad čia ne velnias. Kad ir velnias, bet netikras. Koks nors juokdarys, kas nors iš draugų apsirengė juodai, užsidėjo kaukę, atsigulė ant sofos ir krebždinosi, kol mus iš miego prisikrebždino. Gal iš pačių artimųjų. Gal net kuris iš tų, kurie šiandien buvo atėję pasveikinti vardadienio ir dar cigarų dėžę atnešė. Jiems ir išsišnekėjom, kad nakčiai viską paliekam atlapa. Aišku, kad kuris nors iš jų. Bet ir gaus. Kad jį kur perkūnėlis, kaip gaus. Su ta pačia vaza. Nors ir ne tiesiai į tarpkaktį, bet mėlynais šonais tai išlėks. Tegu pasilaižys kelias dienas. O kad ir savaites. Jeigu šoks bėgti, leisiu i nugarą. Ne juokais, bet kad pakniopstomis į kiemą nusiverstų.
— Kas yra? Ką pamatei? — nesulaukdama atsakymo, vėl klausė Aldona.
— Tuoj pamatysim, — sušnibždėjau, graibydamas pirma iš rankos iškritusios lemputės.
Susigraibęs ir dar net neįžiebęs, ėmiau šaukti:
— Nusiimk kaukę, šėtone, jeigu nenori čia pat ant sofos susmirs . . .
Tebedrebančia ranka įžiebiau lemputę ir per pusę žodžio užkandau žadą.
Nebuvo ko nusiimti. Nebuvo jokios kaukės. Ant sofos, labai gerai įsipatoginusi, net žmonos austinę pagalvėlę po pirmutinėmis kojomis pasiglemžusi, gulėjo juoda ožka, o iš pakelto snukio kyšojo ligi pusės sukramtytas cigaras. Įjungiau saliono šviesas. Prie stalelio gulėjo numesta cigarų dėžutė, cigarai pabirę ant kilimo, o ji vienu gardžiavosi. Ir nebe pirmu. Ant žemės ir ant sofos buvo pritrupinta gana daug tabako.

Užpakaly išgirdau žmonos juoką. Tokį neįprastą, nekasdienišką, visiškai kitonišką, niekada negirdėtą, tokį besvyruojantį tarp palengvėjimo ir histerijos. Man pačiam nebeliko jėgų nei juoktis, nei keikti. Tik kai ji, ištraukusi pagalvėlę iš po ožkos kojų, ėmė mušti ją per galvą, šaukdama:
— Škudekš, tu bjaurybe! Škudekš! Į ką pavertei mano naują sofą? — pradėjau atsigauti.

Tada tik ir pamačiau, kad ji yra iš kur nors pabėgusi. Ant kaklo buvo diržiukas, o nuo jo kabėjo galas nutrauktos grandinėlės. Ir, matyti, buvo išpaikyta, net į tabaką įpratinta. Iš karto norėjau paskambinti policijai, bet vėl susigriebiau. Ir tegu sau. Su vargu išstūmėm į kiemą, už-darėm duris ir žiūrėjom, kur ji eis. O ji pastovėjo, pastovėjo, pakraipė galvą, pasidairė, apsisuko, užlipo atgal ant priebučio ir ėmė ragu krapštinėti duris. Matyti tabakas traukė į vidų. Kai Aldona norėjo paimti kokį žabą ir tolyn nuvyti, sulaikiau.
— Tegu sau, — pasakiau. — Žiūrėsim, ar ir rytą čia tebebus.
Buvau jau visiškai atsigavęs ir prisipažinau:
— Tu netikėsi. Žinau, kad sunku tikėti. Man pačiam dabar sunku, bet iš pirmo akies metimo pamaniau, kad ant sofos guli tikras velnias.
— Užtat ir lemputė iškrito, — nusijuokė žmona.
Nusijuokiau ir aš. Dabar abu galėjom juoktis. Ir oras nebeatrodė toks tvankus. Gal nuo to juoko, o gal ir todėl, kad vėjelis pasisuko iš kitos pusės.