| |
|
|
|
Parašė Alina Skrupskelienė
|
Čekoslovakų filosofo M. Machoveč knyga apie Jėzų
Septintajame mūsų amžiaus dešimtmetyje šaltojo karo ledai truputį atitirpo. Popiežius Jonas XXIII savo enciklikomis ir susirūpinimu neturtingaisiais, aplamai savo kukliu elgesiu kvietė įgyvendinti žemėje taiką, vienybę, teisingumą, gailestingumą. Ta pačia kryptimi veikė ir Vatikano II susirinkimas, jo pažadintas ekumeninis sąjūdis, liturginė reforma. Susikūrė taikesnė pasaulio atmosfera, atsirado noras geriau pažinti vieni kitus. Kitaip mąstantieji ir kitaip tikintieji nebelaikomi mirtinais priešais, bet jais imta domėtis ir su jais kalbėtis. Rytų Europoje, kur visai natūraliai susiduria skirtingos ateistinio marksizmo ir krikščioniškosios Vakarų kultūros idėjos, vadovaujančių intelektualų tarpe kilo noras pradėti krikščionių ir ateistų dialogą, kai kurie teologai ir filosofai ėmė organizuoti krikščionių ir marksistų susitikimus. Lenkijoje buvo sukviestos svarstybos, kurių tema buvo marksizmo ir humanizmo santykis. Panašiais klausimais kalbėtasi Austrijoje ir Čekoslovakijoje. Rūpėjo išsiaiškinti, ar stalinizmas yra tik vieno nesveiko asmens nukrypimas, ar pavojus ta pačia kyrptim nueiti slypi pačioje sistemoje, ar galimas komunizmas su "žmogaus" veidu. Prahos Karolio IV universiteto filosofijos profesorius Milan Machoveč sukvietė seminarą, kurio metu susirinkusiems buvo pasiūlyta šv. Raštą ir Marksą studijuoti krikščionims ir marksistams kartu
. Šių diskusijų rezultatas yra jo parašytas veikalas, kurio anglišką vertimą A Marxist Looks at Jesus 1976 metais išleido Fortress Press Filadelfijoje. Leidyklos nuomone, ši knyga, jau tapusi klasikine Europoje, bus įdomi ir amerikiečiams. Manau, kad ji turėtų būti įdomi ir lietuviui skaitytojui.
Milan Machoveč dėstė filosofiją nuo 1953 iki 1970 metų. Jis pagarsėjo ir už savo tėvynės ribų, kaip šalininkas atviro ir nuoširdžiai sąžiningo krikščionių ir marksistų dialogo. Dabar jis gyvena Prahoje kaip privatus mokslininkas, studijuodamas savo pamėgtus dalykus. Paėmus knygą į rankas, skaitytojui visų pirma kyla klausimas, ar gali marksistas ką nors laimėti, skaitydamas šv. Raštą, pasimokyti iš tų, kuriuos jis laiko tamsiausių amžių atstovais. Toks pat klausimas kyla ir iš antros pusės: ar krikščionis gali ką nors laimėti, skaitydamas Marksą. Tas klausimas kilo ir seminaro dalyviams, dėl to Machoveč kaip dialogo pagrindą kėlė reikalavimą, kad seminaro dalyviai turi turėti bent minimumą geros valios vieni kitiems suprasti ir neieškoti blogybių, kurios pateisintų ar atremtų vienų kitiems daromus priekaištus. Jo nuomone, krikščionys ir marksistai gali turėti naudos, kartu studijuodami šv. Raštą ir Marksą, nes gilesnės studijos nušvies gyvenamąjį momentą ir išryškins prarają tarp idealo ir tikrovės abiem grupėms. Autorius ir pats visame savo veikale laikosi tokio pat nusistatymo, vengia minėti žiaurumus marksistų, komunistine forma įsitvirtinusių jau daugiau kaip 60 metų. Tačiau jis vis dėlto pastebi, kad Marksas pripažįsta prievartą, reikalingą senajai tvarkai sugriauti ir ryšiams su praeitimi nutraukti. Bet tai esą visai nepanašu į betikslį kraujo liejimą ir neteisų brutalios jėgos vartojimą.
Knygų lentynoje tai nėra pirma knyga, ateisto parašyta apie Kristų, ir, antraštę paskaičius, tuoj prisimena niekinamieji straipsniai, besišaipantieji iš bet kokios religijos, ir paviršutiniškos studijos, kurių autoriai laiko Kristų legendiniu asmeniu, šv. Raštą mitais ir neslepia savo priešiškumo religijai aplamai. Tokių veikalų ypač apstu už geležinės uždangos. Prisimename ir dabartinę kovą dėl religijos ir žmogaus teisių Lietuvoje, kur mokytojai priversti kovoti su savo mokinaiis dėl jų teisės melstis bažnyčioje ir mokytis katekizmo.
Milan Machoveč knyga yra visai kitokia. Autoriaus reiškiamos mintys apie Kristų nėra įprastinis marksistų ar ateistų klišių kartoj: Autorius yra marksistas, kuris pakartotinai savo knygoje pabrėžia toks ir liksiąs. Tačiau, jo tikinimu, XX amžiaus marksistas gali būti sau ištikimas tik tuo atveju, jei turės drąsos :r įrangai ir iš visos širdies atsiverti dialogui dėl pagrindinių žmogiškosios būties problemų su kelią tūkstančių metų Vakarų tradicijos atstovais. XX amžiaus marksistas yra tas pats klasikinis marksistas, nebandąs marksizmo reformuoti, bet pa žęs pažinti ir asimiliuoti visa, kas ir nauja šiame šimtmety. Skaitytojas tuoj pajunta, kad knyga yra parašyta ne vien tik marksisto, bet ir giliai mąstančio, gyvos vaizduotės ir sąžiningo mokslininko, gerai pažįstančio kritines Šv. Rašto studijas ir pagrindinai išstudijavusio Bažnyčios tradicijas. Jis siūlo skaityti Šv. Raštą ir vieniems, ir kitiems be jokio iš anksto nusistatymo. Savo knygoje Machoveč sakosi norįs atvaizduoti Kristų taip, kad tai neprieštarautų tiems duomenims, kuriuos mes turime, išstudijavę jo gyventą aplinką ir jo laikus. Kristaus skelbtos mintys turėjo didelės reikšmės istorijos išsivystymui, dėl to šiandien suprasti ar nesuprasti Kristaus mokslo nepriklauso nuo vienokių ar kitokių religinių įsitikinimų. Riba kerta visas konfesijas, pasaulėžiū-ras ar ideologijas, nes Kristus buvo susirūpinęs žmogum, jo dabartimi ir ateitimi, jo laimėjimais ir nepasisekimais, jo meile ir kančia, jo desperacija ir nenugalima viltimi.
Koks yra marksisto Kristus? Kaip autorius supranta Kristaus misiją? Tapydamas Kristaus paveikslą, Machoveč ieško žinių ir gyvenimo detalių pačioj ankstyvojoje Kristaus vaikystėje ir tų žinių trūkumą papildo savo intuicija. Kadaise turėjo gyventi, svarsto autorius, jauna moteris, kuri, kaip ir visos motinos, svajojo apie nepaprastą savo sūnaus ateitį ir su pirmaisiais būsimojo kūdikio judesiais jos entuziazmas galėjo išsilieti tokia forma, kurią mes pažįstame kaip Marijos džiaugsmo giesmę, vieną iš gražiausių visame Šv. Rašte: "Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju" (Lk 1, 47). Tiesa, iš Kristaus vaikystės neliko autentiškų, patikrintų žinių, pastebi autorius, bet ar turime remtis tik dokumentų datomis? Juk motinos, savo kūdikius supdamos, nedokumentuoja savo jausmų, ar gali motina pasakyti reporteriui, ką ji jaučia, kai jos sūnaus egzekucija yra ką tik brutaliausiu būdu įvykdyta? Kristaus motina turėjo jausti tą patį, ką jaustų kiekviena motina. Kristus turėjo augti mylimas savo šeimoje, nes grindė savo mokslą meile ir dosnumu. Kai jis augo, jo paprasta, nemokyta motina gal nebepajėgė jo suprasti, bet jos noras ir pasitikėjimas savo sūnumi, kad jis duos žmonijai ką nors nepaprasta, atlygindavo jai už nesupratimą ar nusivylimą.
Labai įdomi autoriaus — įsitikinusio marksisto — dviejų Kristaus gyvenimo įvykių analizė: tai Kristaus krikštas ir jo gundymas bei 40 dienų pasninkas dykumoje. Šv. Raštą skaitantiems šie Kristaus gyvenimo momentai yra gerai žinomi. Bet autorius juos perleidžia per savo prizmę, mokančio įsijausti entuziastingo kūrėjo prizmę. 5v, Rašte turime faktus ar labai negausius žodžius, o autorius mums padaro tas scenas artimesnes, atskleidžia žmogiškąjį tų įvykių pobūdį.
Autorius teigia, kad Kristaus ir Jono Krikštytojo asmenybės yra visiškai skirtingos. Jonas Krikštytojas yra asketas, griežtas ir nenuolaidus nusidėjėliams, nusižeminęs, pasitenkinąs skurdžiu drabužiu ir maistu — skėriais ir lauko medumi. Bet kaip tik dėl to Kristaus bendravimas su Jonu Krikštytoju ir yra svarbus. Kristus, ilgesnį laiką praleidęs Jono Krikštytojo artumoje, turėjo laiko įsitikinti, kad toks puritoniškai griežtas kelias yra nepakankamas jo misijai. Tai padėjo jam įsisąmoninti savo pašaukimo skirtingumą, originalumą, kitokį jo charakterį.
Prisiminkim krikšto sceną, kaip ją atvaizduoja Šv. Raštas (evangelijoje pagal Morkų). Kai Kristus pasiekia upės krantą, jis mato prasivėrusį dangų ir girdi žodžius: "Tu mano mylimasis Sūnus". Be abejo, šio įvykio atpasakojimas yra įvilktas į legendinę formą, bet pati patirtis, apie kurią čia kalbama, ta šviesos ir prasivėrusio dangaus vizija, yra tikra patirtis, ilgų mąstymo metų ir atkaklių vidinių pastangų paruošta. Gyvenime neretai atsitinka, kad būsimos didelės asmenybės staiga patiria stiprų sukrėtimą, pasiekia savo išgyvenimų viršūnę, kai daugelis neaiškių dalykų, dėl kurių ilgesnį laiką grumtasi, staiga nušvinta ir išryškėja. Pagal Rytų stačiatikių Bažnyčios tradiciją tikima, kad kaip tik šiuo momentu Kristus tapo Dievo sūnumi, kuriam balsas iš dangaus praneša jo misiją. Čia ir vėl mes susiduriame su tikra patirtimi, mums atpasakota legendine forma. Yra žinoma iš žymių asmenų gyvenimo, kad pagarba savo mokytojui staiga keičiasi į savo paties pašaukimo įsisąmoninimą.
Nemažiau svarbus ir Kristaus 40 dienų pasninkas, arba dykumų epizodas, apie kurį skaitome evangelijoje: "Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų ir buvo šėtono gundomas, buvojo su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo" (Mk 1, 12-13). Čia mums suglaustai atpasakojamas neabejotinai ilgas procesas, gal net buvimas dykumoje kelerius metus. Pasakojimas turi tipiškai legendinę formą, bet tai nėra pasaka ar prasimanymas. Kristus, kaip ir kiekviena didelė asmenybė, jautė reikalą praleisti kai kurį laiką vienumoje, kad galėtų išmąstyti ir įsisąmoninti savo misiją, sukoncentruoti savo dvasines jėgas. Dykumoje sielos ir kūno disciplina, giliu susitelkimu Kristus išvystė nepaprastą jėgą valdyti savo nervų sistemą, įsigijo asmeninio magnetizmo ir pajėgumo traukti į save žmones vien tik žvilgsniu ar gestu. Be šito dykumoje praleisto laikotarpio, kuris daugeliui modernių žmonių atrodytų be reikalo sugaišintas laikas, Kristus nebūtų galėjęs paveikti istorijos. Mūsų šimtmečio žmonės yra linkę manyti, kad svarbiausias dalykas yra kas sakoma. Iš tikrųjų yra daug svarbiau kas sako, ypač jei tarp brandžių žodžių ir brandžios asmenybės yra darnus ir tvirtas sutarimas. Kristaus buvimas dykumoje baigėsi šėtono gundymu. Iš istorijos mes žinome, kad panašus teisiojo vyro gundymas minimas Senajame Testamente, apie tai kalba ir kai kurios nekrikščioniškos religijos. Taip pat galima manyti, kad pasninko ilgis — 40 dienų — yra parinktas toks dėl to, kad pagal padavimą Mozė tiek dienų praleido ant Sinajaus kalno. Bet tai nereiškia, kad Kristaus gundymo pasakojimas yra žinomų dalykų atkartojimas. Tai bus greičiau sutrauktai pateikta versija tikro įvykio, kai Kristus pamažu suprato savo pašaukimą, nugalėjo savo abejones ar neryžtingumą, laimėjo kovą su "šėtonu". Trejopas gundymas reiškia galutinį įsisąmoninimą, kad svarbūs dalykai nėra randami nei daiktuose, nei valdžioje, nei susirūpinime tik savimi.
Krikštas ir gundymas dykumoje sudaro tikrai prasmingą preliudą į Kristaus viešąjį gyvenimą. Bet tai neatsitiko iš karto, be pasiruošimo. Nėra abejonės, kad šie įvykiai pareikalavo daug laiko, ir tai sutinka su evangelijų pažiūra, kad Kristus pradėjo viešai mokyti, turėdamas apie trisdešimt metų amžiaus. Gilus ir staigus Kristaus poveikis savo mokiniams buvo galimas tiktai po ilgai trukusio brendimo laikotarpio, apie kurį mes turime informacijų likučius šių dviejų epizodų aprašymuose.
Šv. Raštas vis dėlto nepajėgė atvaizduoti asmeninės Kristaus magikos. Iš tikrųjų visai aišku, kad ne vien tik pamokymai domino žmones, bet ir nenugalima jo žavinčios asmenybės trauka. Jis turėjo tokią nepaprastą jėgą uždegti savo klausytojus ir pririšti prie savęs, kad žvejai mesdavo savo tinklus, palikdavo savo šeimas ir sekdavo paskui jį. Jis sukeldavo savo mokiniams pagarbios nuostabos, kuri vertė juos sušukti, kad Kristus moko tarsi turįs valdžios, bet kitaip, negu rašto žinovai. Kristaus asmenybę charakterizuoja taip pat ir entuziastingi evangelisto žodžiai: " . . . mes regėjome jo šlovę — šlovę Tėvo viengimio sūnaus, pilno malonės, ir tiesos. . . . tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų" (Jn 1, 14, 17). Jo nepaprastą asmenybę parodo iš dalies ir jo padaryti stebuklai.
Galbūt daug kur esama perdėjimo, daug kur kalbama hiperbolėmis, bet, imant visumą, turėjo būti koks nors realus pagrindas. Mokslininkams profesoriams pakanka turėti idėjų ar būti savo dalyko gerais žinovais ir tuo patraukti klausytojus. Bet joks pranašas, sąjūdžio kūrėjas, ypač naujos, pasaulinės religijos pagrindėjas negali tenkintis vien programa. Dabartinę industrinę visuomenę sunku įtikinti, kad tik savo skelbiama programa Kristus nebūtų galėjęs sukelti tokio sąjūdžio SI moderni visuomenė net neįsivaizduoja, ką gali nuveikti dvasinė ar moralinė tikrai subrendusios asmenybės jėga. Kristaus idėjoms galima rasti paralelių Senajame Testamente arba tarp graikų mistinių ar filosofinių idėjų. Paprastai manoma, kad žymios istorinės asmenybės veikia žmones savo doktrina, tačiau kitus paveikti visa savo mąstymo jėga tegali tik tikrai subrendęs asmuo. Idėjos tik tada atrodys patrauklios, kai jos bus organiškai susijusios su visu asmens gyvenimu. Idėjos, programa, doktrina tik tada yra paveikios, kai asmuo, sklebiąs tas idėjas, yra kartu ir tobulas jų įkūnijimas. Kristaus mokslas uždegė pasaulį ne dėl to, kad jo teorinė programa būtų pranašesnė, bet greičiau dėl to, kad jis ir jo programa sudarė vieningą visumą.
Kristaus portretą autorius papildo, analizuodamas kai kurias jo mintis, randamas evangeli-jose. Dažnai trūksta detalių, bet pagrindinės Kristaus skelbiamo mokslo linijos yra visiškai aiškios. Jos dar labiau išryškėja, kai yra lyginamos su ana meto panašiais sąjūdžiais.
Kristaus gyvenimo laikais rytinis Viduržemio jūros pakraštys buvo labai neramus. Garsiai skambėjo aktyvistų protestai ir raginimai kovoti. Dvasinę atmosferą kūrė politiniai revoliucionieriai, sukilėliai, nepatenkintieji, religiniai svajotojai, pranašai. Jie visi traukė į save laisvės pasiilgusių minių dėmesį. Visų pirma laukta politinio išvadavimo, išsilaisvinimo iš romėnų okupacijos. Valdančiųjų žiaurumas, žydų tautos išblaškymas, beveik sunaikinimas vertė gyventojus ilgėtis savo išgelbėtojo, kokio nors nepaprasto pranašo. Žmonės gyveno ilgesio ir laukimo nuotaikomis: netrukus turi įvykti kažkas nepaprasto, netrukus viskas pasikeis ir prasidės aukso amžius.
Šitos eschatologinės nuotaikos yra charakteringos ir Naujojo Testamento tekstams. Kristaus mokiniai tikėjo, kad netrukus įvyksiąs kažkoks perversmas, kuris viską pakeis iš pagrindų, pasiekė savo kentėjimų viršūnę, taurė jau pilna.
"Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite evangeliją" (Mk 1. 15 . Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat (Mt 4,17)
(Autorius kreipia skaitytojo dėmesį į jo nuomone, labai svarbų ir įdomų dalyką: tarp daugelio įvairių pranašysčių ir aiškinimų apie ateinantį amžių tik Kristaus skelbtas mokslas išaugo į milžinišką sąjūdį, kuris išsiplėtė ir nesugražinainai peržengė Izraelio ribas. Turėjo būti kas nors ypatinga ir nepaprasta Nazareto Mokytojo asmenyje ir jo skelbiamoje Gerojoje Naujienoje, kad tas sąjūdis, tik juo vienu pasirėmęs, pajėgė sutraukti milijonus pasekėjų. Nuolat kartodamas, kad Dievo karalystė jau čia pat, Kristus niekad neskelbė savo mokiniams ateisiančių amžių detalių, niekad konkrečiai nekalbėjo apie būsimąjį idealų gyvenimą, kaip tai darė daugelis ano meto pranašų. Jis kreipė savo klausytojų mintis nuo populiaraus ateities vaizdavimo į sąmoningą įsitikinimą, kad ta ateitis yra kiekvieno rūpestis, kiekvienos dienos reikalas. Skelbdamas, kad Dievo karalystė jau artėja, Kristus labiausiai pabrėžė ne pasyvų jos laukimą, bet vidinį žmogaus atsinaujinimą. Jis tvirtino savo mokiniams, kad laikai nepasikeis be ryšio su jų pačių veikla, kad nuo jų pačių priklauso, ar Dievo karalystė ateis, ar ne. Jis ragino juos atgailauti, pasikeisti, atvirai save įvertinti, pasiruošti atsistoti Dievo akivaizdoje ir išgirsti jo žodį. Nebėgti iš pasaulio, bet verčiau pasiryžti pakelti sunkius gyvenimo uždavinius, ne vien tik turėti tikėjimą, t. y. norą priklausyti ateisiančiai Dievo karalystei, bet "gyventi" tikėjimu, jį pripažinti, skelbti, laimėti jam kitus. Daugelis Kristaus meto pranašų skelbė naują laimingesnį amžių, bet Kristaus moksle nauja yra tai, kad ateities amžius savo reikalavimus žmonėms pateikia jau dabarty. Dėl to Naujojo Testamento tekstams itin charakteringas skubotumo, primygtinumo bruožas: darykite atgailą, keiskite savo gyvenimą dabar, čia pat, neatidėliokite.
Kristaus mintis pasikeisti iš vidaus, pakilti, atsinaujinti, artėti savo paties pastangomis į Dievo karalystę ir tokiu būdu jai priklausyti, — šita mintis pagavo mokinius. Tai buvo konkreti idėja, bet neatsieta nuo gyvenimo Dievo karalystės samprata, kuri ano meto Kristaus pasekėjams — paprastiems, nekomplikuoto galvojimo žvejams ir darbininkams — būtų sunkiai įveikiama. Jie suprato savo mokytoją ir įtikėjo juo ne vien tik dėl to, kad jo idėjos būtų originalesnės, negu kitų, bet dėl to, kad jis taip suprastą ateitį įkūnijo savyje, savo asmenybėje. Mokiniai įžiūrėjo jame vyrą, kuris jau priklausė šiai ateisiančiai Dievo karalystei. Jis jiems buvo ir mokytojas, ir savo skelbiamųjų idėjų produktas, būsimojo amžiaus vaikas. Jie matė, ką reiškia būti "pilnu malonės ir tiesos".
Kristus skelbė visai naują pažiūrą žmonių tarpusavio santykiams tvarkyti, ir tai yra labai reikšminga ir visiškai nauja etikos istorijoje. Kristus nori kovoti su smurtu, su jėgos vartojimu, su žmogaus neapykanta kitam visiškai nauju būdu. Jis liepė mylėti savo artimą taip, kaip žmogus myli pats save, ir ta meilė turi užaugti į meilę ir savo priešui. Pagal Kristaus mintį tas, kuris "gyvena" tikėjimu, kuris yra pasiryžęs pasikeisti, tikėdamasis Dievo karalystę netrukus ateisiant, turi daugiausia ir be jokio kompromiso reikalauti iš savęs. Šį Kristaus reikalavimą žmogus turi priimti savo noru kaip vidinį moralinį standartą, naujai įprasminantį jo gyvenimą. Dėl to jis rodo pagarbą kitiems, yra jiems švelnus ir kantrus ir nesmerkia jų dėl jų silpnumo ar puolimo. Verčiau pasiryžti pačiam iškęsti smurtą ir neteisingumą, negu būti to smurto ir nelaimių priežastimi. Tačiau artimo meilė pagal Kristaus mintį nėra nei minkštų širdžių sentimentalumas, nei ji skirta pasigirti ar iškelti žmogų aukščiau už kitus, bet yra kantrybės ir kieto gyvenimo išdava, kelias į Dievo karalystę. "Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje . . . Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip pašalinti krislelį iš brolio akies" (Mt 7, 3,5).
Kristus pats taip elgėsi, kaip skelbė. Nubrėžęs labai aukštus standartus tiems, kurie nori būti Dievo karalystės vaikais, jis neužmiršo nė tų, kurie nepajėgė pagal juos gyventi. Jis nesišalino ir bendravo net su okupantų valdininkais, nusidėjėliais, muitininkais. Į Kristų galėjo kreiptis visi, kuriems buvo reikalinga jo pagalba. Jis išklausė šimtininko prašymą ir pagydė jo tarną; fariziejaus namuose būdamas, nepasmerkė nusidėjėlės ir atleido jai tardamas: "... jai atleidžiamos jos gausios nuodėmės, nes ji labai pamilo" (Lk 7, 47). Jis "buvo pasodintas prie vaišių stalo, ir muitininkai bei nusidėjėliai vaišinosi kartu su Jėzumi ir jo mokiniais, nes daug buvo tokių, kurie sekė paskui jį" (Mk 2, 15). Šitokio elgesio, kuris kartais atrodo nenuoseklus ir prieštaringas, pagrindas iš tikrųjų yra tas pats eschatologinis reikalavimas būti griežtam pačiam sau ir visiškai atsidėti kitiems, juos laimėti Dievo karalystei, bet nesmerkti jų silpnumo.
Autorius cituoja daugelį Šv. Rašto tekstų, kurie pabrėžia reikalavimų radikalumą sau, bet atlaidumą kitiems, pvz.: "Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, nuvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. 'Dovanai gavote, dovanai ir duokite! Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšuose; nei kelionmaišio, nei dvejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio" (Mt 10, 8-10). Arba "Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite, ir nebūsite teisiami, nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti, atleiskite, ir jums bus atleista" (Lk 6, 36-37). Dėl to autorius ir tvirtina, kad šios Kristaus idėjos įnešė kažką neišmatuojamai didingo ir svarbaus į žmonijos istoriją, nors visais laikais Kristaus vardu buvo atlikta daug nekrikščioniškų darbų, dažnai buvo taikomas dvigubas standartas, dažnai buvo reikalaujama nepakeliamai sunkių dalykų iš kitų, o lengvai atleidžiama sau. Nuo pat pirmųjų amžių krikščionybė nebuvo izoteriška, uždara, nebuvo skirta elitui, rinktiniams asmenims arba intymiam vienminčių būreliui. Dėl to Kristaus reikalavimas pasikeisti, jo eschatologinis šauksmas atsiversti, atsinaujinti galėjo tapti intelektualinės Vakarų istorijos, o taip pat ir ateities sąjūdžių pagrindu.
Užskleidęs paskutinį knygos puslapį, skaitytojas su pagrindu galėtų paabejoti: gal Milan Machoveč tėra išimtis, ne tipingas marksistas. Bet į savo seminarą jam pasisekė sukviesti žymius teologus, filosofus, marksistus ir krikščionis, vadinasi, taip galvojančių yra ir daugiau. Bet intelektualai neturi priemonių valdyti taip, kaip per paskutinius 60 metų komunistų šalyse valdoma: neturi nei kariuomenės, nei kalėjimų. Seminaro dalyviai tai visai gerai suprato ir jautė, kokioj atmosferoje jie susirenka savo dialogui: jie negali turėti kokios nors stipresnės įtakos visuomeninei minčiai plėtotis ar pasukti visuomenės gyvenimą jų norima kryptimi. Bet, autoriaus nuomone, jei pasisektų sukurti bent truputį taikesnę, švelnesnę atmosferą, jau būtų laimėta. O kalbėtis verčia kai kurios aplinkybės, kurios suartina ir labai skirtingai mąstančius. Abi pusės turi pagrindo bijoti, kad žmonijai gresia branduolinė savižudybė, o jos kultūrinė ir mokslinė pažanga gali per daug priklausyti nuo pagrindinių didžiųjų jėgų interesų ar norų.
Šio šimtmečio žmogus turėjo progą stebėti didžiulius marksistų bandymus savo svajonėms, idėjoms ar teorijoms realizuoti. Bandymai kainavo milijonus gyvybių, kai, beklasinę visuomenę kuriant, buvo perkeliamos į naujas gyvenvietes ištisos tautos ar grupės, pvz. Krymo totoriai, Ukrainos valstiečiai, ar aneksuojamos laisvos tautos. Dėl to skaitytojui sunku sutikti, kad idealistinis marksizmas galėtų turėti realaus pagrindo, o taip pat sunku ir suprasti, kaip idealistas marksistas suderina marksistines idėjas su imperializmu.
Tikintį skaitytoją pagauna nuoširdus autoriaus susižavėjimas Kristumi. Autorius atidžia išstudijavo Šv. Raštą, atkreipė dėmesį ne vien tik į labiausiai populiarius tekstus, bet ir į mažiau žinomas detales. Marksisto parašyta knyga dvelkia beveik religinėmis nuotaikomis, susidaro įspūdis, kad knyga parašyta giliai tikinčio žmogaus, su simpatija ir įsijautimu kalbančio apie Kristų. Marksisto pieštas Kristaus portretas yra teigiamas ir labai patrauklus, nors jis autoriui tėra tik nepaprastas vyras iš Nazareto. Nazareto mokytojas savo klausytojus veikia asmens orumu ir nenugalima, beveik magnetine trauka, charizmatiniu savo asmenybės žavesiu. Autorius pripažįsta, kad iš daugelio ano meto pranašų tik vienas Kristus pagavo būsimųjų kartų mintis ir širdis ir laiko jas ištikimas savo mokslui jau 2000 metų. Ir tik Kristaus pasekėjams pavyko sukurti krikščioniškąją kultūrą, tebedominuojančią Eruopos pasaulį. Katalikai marksistai kartais laikosi nuomonės, kad Kristus buvo politinis revoliucionierius. Šios knygos autorius nesutinka su šia pažiūra: Kristaus ateities revoliucija yra daug gilesnė ir turi galvoje svarbesnius, pagrindinius žmonijos reikalus, negu paprastai siekia politinės revoliucijos.
Dėl daugelio dalykų skaitytojas nesutiks su autoriumi, keliai griežtai išsiskirs, kai autorius Kristaus dieviškumą ir visą antgamtį palieka šalia. Bet yra laimima, jei marksistas su pagarba analizuoja Kristaus gyvenimą, jo idėjas, jo santykius su supančiu jį pasauliu ir žmonėmis.
Gyvenimas per paskutinį šimtmetį labai pasikeitė, daugelis skelbtų idėjų buvo bandyta realizuoti. O pasaulis ir dabar tebekenčia nuolatinę visiškos katastrofos baimę. Dėl to galima sutik:: su autoriumi: "jei marksistas prieš 150 metų būtų atvertęs Bibliją, po kelių puslapių jis būtų sau sakęs: 'Dangus, gyvuliai, rojus,
nuodėmės, nuoga J ieva, — visa tai yra nuobodi mitologija, pasaka, senų moterų plepalai'. Tačiau šiandien, po patyrimo socialistinėje biurokratinėje visuomenei e. marksistas, kad ir nematydamas pagrindo tuoj pasidaryti krikščioniu, gali skaityti tuos pačius Biblijos puslapius ir pripažinti kaip visai nepase-nusį ir įdomų klausimą 'Kur yra tavo brolis Abelis' " (p. 30).
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
