LIETUVIŠKOJI LUCIA DI LAMMERMOOR CHICAGOJE Spausdinti
Parašė ALGIS ŠIMKUS   

Gina Čapkauskienė - Lucia di Lammermoor ir Jonas Vaznelis - Raimondas (nuotr. J. Kuprio]

Besiruošdama dvidešimt trečiajam savo vaisingos veiklos sezonui, Chicagos Lietuvių opera dar pernai rudenį pasirinko nelengvą, išimtinio pajėgumo solistų reikalaujančią Gaetano Donizetti operą "Lucia di Lammermoor,\ Netrukus po to, siekiant bent kiek palengvinti kiekvieno operos pastatymo nešamus nuostolius, paduotas pareiškimas Illinois Arts Council valdžios įvairiems meniniams pasireiškimams dabar teikiamai pašalpai. Šios organizacijos direktorių taryba, pripažindama ilgametę Chicagos Lietuvių operos darbuotę ir jos pasiektą lygį, šį jų prašymą patenkino ir paskyrė 5000 dbl. pašalpą operos pastatymui. Taip drąsokas pirminis pasiryžimas tapo užfiksuotas, ir vėliau, nors ir iškilus kai kurioms abejonėms, nebebuvo galima jo pakeisti, nerizikuojant pažadėta parama.

"Lucia di Lammermoor,, yra vienas populiariausių ir dažniausiai dabar dar statomų šio net 67-ias, dabar daugiausia užmirštas, operas sukūrusio italų kompozitoriaus kūrinių. Šios operos lib-retistas Salvatore Cammarano, sekdamas garsiojo anglų rašytojo Sir Walter Scott to paties vardo trumpą novelę, kaip ir daugelyje italų romantiškųjų operų, panaudojo visus jam žinomus melodramos elementus. Nekreipdamas dėmesio į veiksmo eigos įtikimumą ir vietomis dirbtinumą, jis nenutrūkstančia srove pina meilės, neapykantos, pavydo, keršto, klastos, žmogžudybės, savižudybės ir net beprotybės gijas. Laimei, Donizetti muzikinis genijus šią visą dramatinių žiaurybių makalynę sugebėjo įvilkti į patrauklias melodijas ir nuoširdžiai lyrinę muziką, kurios vieninga tėkmė patraukia dar net ir šių dienų klausytoją.

Lietuviškieji "Lucia di Lammermoor" spaktakliai vyko Chicagos Marijos aukštesniosios mokyklos salėje balandžio 21, 22 ir 28. Opera buvo statoma lietuviškai, naujame poeto Stasio Santraro vertime, nes nepriklausomos Lietuvos opera šios muzikiniu žvilgsniu gana komplikuotos operos nesiryžo imtis. Sklandus ir poetiškas Santvaro tekstas gerai tiko operos lyriniam stiliui ir leido publikai lengviau sekti painią jos veiksmo eigą.

"Lucia di Laramermor", nežiūrint sceninių silpnybių ir statiškumo, šiais laikais yra mėgstama daugiausia dėl jos herojės Lucijos brilian-tiškos koloratūrinės partijos. Dinozetti savo operų pagrindines roles visada taikydavo virtuoziškiau-siems to laiko dainininkams. Todėl jis nesivaržydavo technikinėse priemonėse. Lucijos partija yra laikoma viena pačių iškiliausių visoje koloratūrinio soprano literatūroje. Šią reiklią partiją lietuviškajame pastatyme dainavo kanadietė Gina Čapkauskienė. Palyginus su ankstesniais jos operiniais pasirodymais, Čapkauskienė padarė dainavime gražią pažangą. Komplikuotą koloratūrą ji atliko muzikaliai, tiksliai ir be intonacinių ar technikinių sutrikimų. Jos balsas šioje operoje įgijo anksčiau kiek trukusio lygumo bei našumo. Ji taip pat pradėjo žymiai aiškiau tarti lietuviškąjį tekstą. Taip pat sukūrė įspūdingą vaidybinį charakterį. Įsigyveno į Lucijos asmenybę ir nuosekliai perdavė jos meilę ir vėliau jos liguistas klajones. Žinomoje pamišimo scenoje, nepaisant režisieriaus kiek per dosniai ant rankų ir drabužių pritepto kraujo, ji buvo tiek balsiškai, tiek vaidybiškai įtikinanti ir jaudino žiūrovą.

Lucijos klastingojo brolio Enrico rolę dainavo jau nuo pačių pirmųjų lietuviškosios operos spektaklių juose dalyvaująs baritonas Algirdas Brazis. Savo stamboką partiją jis atliko su profesionaliu polėkiu ir nemažėjančiu balsingumu. Jo stipri ir įtaigi sceninė laikysena, kaip ir visada, davė spektakliui orumo ir buvo pavyzdžiu kitiems veikėjams.

Lietuviškai dainuojąs lenkų tenoras Stafan Wicik sunkoką, herojinių išgalių balsui parašytą Edgardo partiją atliko be priekaištų, nors šį kartą ir buvo jaučiama, kad jos reikalavimai žymiai prašoko dainininko turimus išteklius. Bosas Jonas Vaznelis buvo įspūdingas Lammermoor pilies kapelionas Raimondas. Jo gerai valdomas balsas ir autoritetinga sceninė išvaizda atitiko rolės charakterį ir kompozitoriaus jam suteiktą muzikinę mintį. Mezosopranas Roma Mastienė gražiai panaudojo savo sceninį ir vokalinį patyrimą, sukurdama simpatingą ir nuoširdų Lucijos palydovės Alisos vaidmenį. Tenoras Julius Savrimas sudainavo sargybinių vado Normano vaidmenį sklandžiai ir parodė pažangos ne tik dainavime, bet ir vaidyboje. Rodos, pirmu kartu lietuvių operoje pasirodęs losangelietis tenoras Antanas Pavasaris epizodinėje lordo Artūro rolėje jautėsi laisvai ir partiją atliko patenkinamai.

Jau antri metai savarankiškai operai vadovaująs dirigentas Alvydas Vasaitis šią muzikiniu žvilgsniu nelengvą operą pravedė sklandžiai ir stilingai. Jo dirigavimo technika patobulėjo. Mostai pasidarė kuklesni ir tikslesni. O tai iš karto atsiliepė orkestre — šiemetiniuose spektakliuose jau nebereikėjo prikaišioti per garsaus grojimo, nustelbiant solistus. Dirigentui taip pat priklauso nuopelnas ir už sugebėjimą išlaikyti ansamblio darnumą, kartu leidžiant solistams pilnai individualiai pasireikšti. Nors premjeroje dar ir pasitaikė kiek smulkesnių susidainavimo ar muzikinės pusiausvyros netobulumų, kaip pvz. garsiajame sekstete ar kiek per triukšmingame bendrojo choro dainavime, paskutiniame spektaklyje šie trūkumai buvo daugiausia išlyginti.

Orkestras, kaip ir visada, buvo sudarytas iš Chicagos profesionalų muzikų. Deja, negalima pasakyti, kad jis būtų palikęs profesionaliai susigrojusio vieneto įspūdį, ypatingai stygininkai. Kurią nors dieną Chicagoje vykstant keliems muzikiniams parengimams, geresnieji unijiniai muzikantai išgaudomi miesto centro orkestrams, o į lietuviškąją "periferinę" operą pasiunčiami mažiau patyrę. Dirigentui tokiu atveju tenka verstis su gaunama medžiaga. O ir jie, lietuviams tegrodami vieną kartą per metus, per daug nesistengia pilniau parodyti savo sugebėjimus.

Šių metų režisierium buvo pakviestas Illinois universiteto Urbanoje dainavimo profesorius, buvęs žinomas tenoras Nicolas di Virgilio, kuris taip pat režisuoja įvairias operas įvairiuose universitetuose ir kitur. Lietuvių operą pastaraisiais metais, jau antru kartu bedirbdama su kūrybingu režisierium, įgyja malonaus, seniau labai trukusio sceninio drausmingumo. Solistų perėjimai scenoje ir jų net smulkesnieji judesiai buvo gerai apgalvoti, ir juose aiškiai buvo galima įžiūrėti rūpestingą režisieriaus planą. Mūsų lietuviškieji choristai itališkų didikų rolėse jautėsi natūraliai, užtikrintai ir laisvai. Aplamai, choras savo partiją buvo tvirtai išmokęs ir dainavo su užsidegimu. Ypač gražiai skambėjo vyrai pirmajame ir paskutiniajame paveiksluose.

"Lucia di Lammermoor" pastatymu lietuviškoji Chicagos opera dar kartą įrodė, kad per 23 nepertraukiamos veiklos metus šis sambūris yra pasiekęs gražaus technikinio ir meninio lygio. Mūsiškė opera gali drąsiai stoti greta daugelio šiame krašte kartkartėmis operas statančių pusiau profesionalių organizacijų, ne vieną jų netgi aiškiai pralenkdama. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad tobula opera yra komplikuota daugelio metų sintezė. Be solistų, dirigento ir choro, jai taip pat reikia pastoviai meniškai tobulėjančio orkestro, režisieriaus, dekoratorių, baleto, na, ir dainininkų prieauglio. Tiktai visiems šiems elementams darniai ilgesnį laiką dirbant, įmanoma iš proginio talentingų menininkų susibūrimo sukurti tvirta tradicija pagrįstą meninę instituciją. Mūsų gi sąlygomis, nugalėjus brendimo laikotarpio trūkumus, lietuviškajai operai vis tenka pasitenkinti jau prieš eilę metų pasiektu lygiu. Kiekvienais metais vis bemažėjąs žiūrovų būrys kiek hedo-nistiškai pasidžiaugia pažįstamų solistų, choristų ir dirigento su pasamdytų profesionalų pagalba pademonstruotais pasiekimais, ir tiek. Laimingai, daug kam netikėtu šių metų pastatymo meniniu stimulu tapo scenoje sublizgėjęs Ginos Čapkaus-kienės koloratūrinis talentas. Tačiau panašių siurprizų, nebeturėdami bręstančių solistų prieauglio, būsimuosiuose spektakliuose vis sunkiau besulauksime. Ateityje gal teks vien stebėti kuris iš mūsų jau daugiau ketvirčio šimto metų scenoje besirodančių solistų pirmasis scenoje suklups, nebeišnešdamas apsiimtos naštos.

Kaip jau pernai šiose eilutėse teko pastebėti, tokios nepatrauklios lietuviškosios publikos pamėgtos operos ateities būtų galima bandyti išvengti vien siekiant naujesnių sceninių idėjų ir kūrinių.
O be to, nesuvaldomai įsisiūbavusiai infliacijai vis keliant operų pastatymo išlaidas, tokie svetimų kūrinių pastatymai gali tapti sunkokai pateisinami ir mūsų tautinių pirmenybių virtinėje. Gal dar nebūtų vėlu ir dabar persvarstyti, ar kitiems metams, greta po ilgesnės pertraukos "Pajacuose" sugrįžtančio Stasio Baro, užsimotas
vokiečio kompozitoriaus, nors ir meniškai vykęs, lotyniškų dainuškų rinkinys, pavadintas "Carmina
Burrana", yra vertas tokių lietuviškų pastangų ir išlaidų. Ar šia proga nebūtų tautiškai ir meniškai žymiai tikslingiau prie "Pajacų" pridėti kokią lietuvišką kantatą ar net tobuliau pakartoti jau statytą vienaveiksmę?