Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VATIKANO MISIJA POKARINĖJE VOKIETIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KUN. DR. VIKTORAS PAVALKIS   
Antrasis pasaulinis karas baigėsi Vokietijos besąlygine kapituliacija 1945.V.8. Šv. Sostui trūko žinių apie to krašto Bažnyčios padėtį. Žinios apie ten esančius karo belaisvius ir tremtinius taip pat buvo negausios.

Tikslesnių žinių surinkimui Pijus XII dar tą patį gegužės mėnesį pasiuntė į Vokietiją mons. Walter Carrol, Pittsburgho vyskupijos kunigą, kuris tuo laiku dirbo Vatikane kaip mokantis anglų kalbą. Amerikiečių karinė valdžia jam davė leidimą važinėti po jų zoną dvi savaites. Vokietijoje jis važinėjo automobiliu kartu su trimis skirtingų tautybių kunigais, kad galėtų lengviau susikalbėti su skirtingų tautybių tremtiniais. Misija pirmiausia nuvyko į Dachau, o iš ten vyko į Frankfurtą, pakeliui sustodami įvairiose vietovėse.

Sugrįžęs į Vatikaną, mons. Carroll padarė Pijui XII pranešimą. Per trumpą laiką jo surinktos žinios negalėjo duoti pilno padėties vaizdo. Bet iš to, kas buvo pranešta, jau buvo aišku, kad kai kuriose vietovėse vokiečių, o taip pat karo belaisvių ir tremtinių padėtis buvo daug sunkesnė, negu buvo galima iš anksto įsivaizduoti.

Pijus XII dėl to nutarė pasiųsti į Vokietiją antrąją Vatikano misiją. Misijos suorganizavimas buvo pavestas Šventojo Sosto pagalbos komitetui (Secretariat of State's Commission for Assisting People). Ją sudarė iš okupuotų kraštų nacių sugrąžinti į Romą aštuoni nuncijai ir keturi monsinjorai. Komitetui vadovavo mons. Mario Brini.

Vatikano antrosios misijos šefu buvo parinktas tas pats mons. W. Carroll. Kartu su juo važiavo mons. M. Brini, komiteto pirmininkas, ir jėzuitas Ivo Zeiger, kuris tuo laiku buvo Ger-manikumo kolegijos Romoje rektorius ir dėstė bažnytinę teisę Grigaliaus universitete. Jis taip pat buvo Pijaus XII privatus sekretorius.

Monsinjorų Carrol ir Brini užduotis buvo lankyti karo belaisvius ir tremtinius, o kun. Zeiger turėjo sueiti į tiesioginius ryšius su Vokietijos vyskupais. Jo vokiška tautybė ir misijos paskirtis galėjo sudaryti kliūčių gauti karinės valdžios leidimą vykti į Vokietiją. Todėl leidimas jam buvo išrūpintas kaip Vatikano antrosios misijos į Vokietiją "šoferiui". Misija išvyko iš Romos rugpjūčio mėnesį (1945).

Kun. I. Zeigeris visų pirma atlankė kardinolą Michael Faulhaberį Mūnchene. Po to nuvyko pas Wūrzburgo ir Bambergo vyskupus (vysk. Matthias Ehrenfriend ir arkiv. Joseph Kolb). Iš ten vyko į Eichstattą pas nuncijų arkiv. Cesare Orsenigo.

Nuncijus anksčiau gyveno Berlyne. Naciams sugrąžinus į Romą visus nuncijus iš okupuotų kraštų, jų sekretoriai persikėlė į nunciatūrą Berlyne ir iš ten stengėsi padėti žmonėms, kurie buvo priversti palikti savo kraštus (Lenkija, Olandija, Belgija, Vidurio Europos kraštai). Bet 1945 metais, prasidėjus Berlyno bombardavimams, čia laikinai prisiglaudę kitų nunciatūrų sekretoriai taip pat buvo išsiųsti į Romą, o nuncijus Orsenigo persikėlė į Eichstattą. Kartu su juo nunciatūroje dirbo mons. Carlo Colli kaip patarėjas ir Luigi Borettini — kaip sekretorius. Persikėlęs į Eichstattą, nuncijus gyveno visiškoj izoliacijoj. Jis neturėjo jokių ryšių nei su Vokietijos vyskupais, nei su Šv. Sostu. Todėl kun. Zeigerio atsilankymas į Eichstattą buvo labai naudingas nuncijui ir Vatikanui.

Nors, kun. Zeigerio surinktomis žiniomis, pačių vokiečių padėtis buvo labai sunki, monsinjorai Carroll ir Brini patyrė, kad karo belaisvių ir tremtinių padėtis buvo nepalyginti sunkesnė. Apie vienas milijonas italų karo belaisvių stovyklose (Mittenvvald, Garmisch ir Breuner) neturėjo priemonių sugrįžti į savo kraštą. Ne tik iš kitų kraštų tremtiniai (apie 2 milijonai), bet ir apie 10 milijonų vokiečių, repatrijavusių, išvežtų ar laisvu noru pasitraukusių į Vakarų Vokietiją, apsunkino vietinių gyventojų ekonominę padėtį.

Įvairios organizacijos: Jungtinės Tautos. Tarptautinis raudonasis kryžius, Prancūzijos, Anglijos, Danijos ir Šiaurės Amerikos įvairios Šalpos draugijos darė planus, kaip būtų galima tiems visiems žmonėms padėti, jei bus gautas okupacinės valdžios leidimas. Pijus XII, sužinojęs iš antrosios Vatikano misijos pranešimo apie šiuos planus, nenorėjo pasilikti nuošaliai. Jis pavedė tam pačiam Šventojo Sosto pagalbos komitetui suorganizuoti trečiąją Vatikano misiją į Vokietiją ir Austriją. Jos paskirtis buvo: 1) parodyti katalikams, ypač tremtiniams ir karo belaisviams, kad Šv. Sostas nėra jų užmiršęs; 2) papildyti jau turimą informaciją apie jų padėtį; 3) studijuoti bet kokios šalpos galimybes ir 4) suorganizuoti pastoraciją tremtinių tarpe, kad jie turėtų savo tautinious apelionus, veikiančius Vatikano misijos paskirto tautinio delegato priežiūroje.

Trečiosios Vatikano misijos šefu buvo paskirtas arkiv. Carlo Chiarlo, Šv. Sosto Pagalbos komiteto narys. Kitas to paties komiteto narys mons. Alberto Giovannetti buvo misijos sekretoriumi. Kun. I. Zeiger šį kartą vyko ne kaip "šoferis", bet kaip vertėjas vokiečių kalbai, nors neoficialiai jo paskirtis — vizituoti Vokietijos vyskupus — nepasikeitė. Vatikano misiją lydėjo, kaip gydytojas ir mokantis anglų kalbą, Chicagoje gimęs lenkas Max Brzezinski, kuris tuo laiku dirbo Catholic Relief Services Egipte, Palestinoje ir Italijoje. Kiti Vatikano misijos nariai buvo įvairių tautybių kunigai: Ottavio Barlea — rumunas, Ugo Bertini — italas, Peter Cyacysin — ukrainietis, Tiburzio Gailus — bulgaras, Viktoras Pavalkis — lietuvis, Jakob Zibert — jugoslavas, Mikulas Sprinc — slovakas ir Boleslaw Szkiladz — lenkas.

Kiekvienas iš jų vyko su atskiru sunkvežimiu, kuris buvo pakrautas cukraus, kavos ir Brazilijos ambasados prie Šv. Sosto padovanotų cigarečių. Visų misijos narių šoferiai buvo italai, išskyrus mane, nes kartu su manimi važiavo Stasys Lozoraitis, Jr., Lietuvos pasiuntinybės prie Šv. Sosto sekretorius, kuris mokėjo vairuoti mašiną. Oficialiai leidimo rašte jis figūravo kaip mano "šoferis", lygiai taip, kaip jėzuitas Zeigeris buvo monsinjorui Carroll "šoferis" Vatikano antrosios misijos metu. Nėra abejonės, kad Lietuvos pasiuntinybės sekretoriaus atsiradimas Vatikano misijoj neįvyko be ministro Stasio Lozoraičio, Sr., pastangų, dėl kurio diplomatinių gabumų aš niekad neabejojau. Tais laikais vienas lietuvis kunigas Romoje kartą man sakė, kad St. Lozoraitis, kai dar buvo jaunas, kalbėjęs tik lenkiškai. Aš jam atsakiau: "Daug lietuvių nuėjo tarnauti lenkams. Labai malonu, kad gavome bent vieną padorų 'lenką' savo tautai". Stasio Lozoraičio, Jr., dalyvavimas Vatikano misijoje buvo labai naudingas ne tik Lietuvos pasiuntinybei prie Šv. Sosto, bet ir man. Jis man padėjo vizituoti lietuvius ir paruošti rašomąja mašinėle oficialius Vatikanui pranešimus.

Arkiv. J. Skvireckas ir Vatikano misija III
Vatikanas man pranešė apie manęs parinkimą būti jo III misijos nariu 1945 spalio mėnesio viduryje, bet šį dalyką turėjau laikyti paslaptyje. To paties mėnesio 28 dieną gavau oficialų paskyrimą ir nuo to laiko paslapties nebebuvau suvaržytas.

Tuo laiku Romoje viešėjo Kauno arkiv. Juozapas J. Skvireckas. Jaučiau moralinę pareigą jį aplankyti ir painformuoti apie Vatikano misiją. Arkivyskupas man pareiškė, kad jis apie ją sužinojęs iš paties popiežiaus. Jis prašęs Šv. Tėvą suteikti lietuviams vyskupams jurisdikciją tvarkyti lietuvių tremtinių pastoraciją nepriklausomai nuo vietos vyskupų. Popiežius jam paaiškinęs, kad tremtinių pastoracijos reikalu yra siunčiama Vatikano misija į Vokietiją ir apie ją jis galįs daugiau sužinoti iš jos šefo arkiv. Chiarlo. Skvireckui paaiškėjo, kad tremtinių pastoracijos tvarkyme jų vyskupai neturės jokio vaidmens. Jis dėl to neturėjo jokio noro pasimatyti su Chiarlo.

Skvireckas man pareiškė, kad esąs priešingas mano ar bet kurio kito lietuvio kunigo išvažiavimui su Vatikano misija lankyti tremtinius. Anot jo, lietuviai Vokietijoje žino, kad popiežius negalįs jiems daug materialiai padėti, bet jie norį grįžti atgal į laisvą Lietuvą. Jie dėl to laukią iš popiežiaus palankaus žodžio, o popiežius tylįs, nes nenorįs užgauti "Juozapą" (Staliną). Arkivyskupas mane paklausė: "Jei stovykloje lietuviai iškels šį klausimą, kurio pusę Jūs laikysite: popiežiaus, eidamas prieš savo sąžinę, ar Lietuvos?" Aš tuomet jį paklausiau, ar jis manąs, kad aš turėčiau nueiti į Vatikaną ir atsisakyti nuo Vatikano misjos, perduodamas mūsų pasikalbėjimo turinį. Skvireckas atsakė: "Aš manau. Gal tuomet jie pradėtų rimčiau galvoti".

Iki išvažiavimo į Vokietiją buvo likę tik dvi dienos. Norėjau su kuo nors pasitarti. Dar tą pačią dieną atsilankiau pas Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos rektorių kun. L. Tulabą, ministrą St. Lozoraitį ir vysk. P. Bučį. Jie visi man patarė nuo važiavimo neatsisakyti. Vyskupas Būčys pridūrė, kad Skvireckas jau praeityje yra turėjęs nesusipratimų su Vatikanu,1 ir iškėlimas jo nusistatymo prieš misiją galėtų jo santykius dar daugiau pabloginti, o tas nepasitarnautų mums visiems.

Nusistačiau nuo Vatikano misijos neatsisakyti, bet man rūpėjo išsiaiškinti vienas klausimas. Iš rumuno kunigo O. Barlea buvau girdėjęs, kad jis vykstąs į Vokietiją su intencija ten pasilikti kaip delegatas savo tautiečiams. Man buvo neaišku ar eventualiai Chiarlo nereikalaus, kad ir aš pasilikčiau Vokietijoj Vatikano delegatu lietuviams tremtiniams. Tad nuvykau pas jį ir pareiškiau, kad su tuo aš jokiu būdu nesutikčiau dėl bendro labo. Tremtyje yra trys lietuviai vyskupai, ir jeigu jie negali gauti jurisdikcijos, tai geriau tegu būna delegatu lietuvis kunigas parinktas iš tų, kurie jau yra Vokietijoje. Šiuo atveju jam niekas negalės daryti priekaištų dėl Vatikano nusistatymo tremtyje esančių vyskupų reikalu. Chiarlo pareiškė, kad jis nevers manęs pasilikti Vokietijoje, bet, prieš sugrįždamas į Romą, aš turėsiu surasti kitą lietuvį kunigą tautinio delegato pareigoms. Jis taip pat aiškino, kad tautinių delegatų paskyrime nėra jokio noro pažeminti tremtyje esančius vyskupus. Jie žiną, kad yra palikę jurisdikciją savo vyskupijose. Todėl, paskirdamas tautiniu delegatu kunigą, Vatikanas iš vyskupų nieko neatimąs.

Kelionės į Vokietiją sunkumai
Amerikiečių karinės valdžios leidime buvo nustatyta, kad Vatikano misija išvažiuoja į Frankfurtą spalio 30 dieną, laikydamiesi tokio kelio: Genova, Milano, Bolzano, Brenner, Mittemvald. Mūnchen, Ingolstadt, Ulm ir Heidelberg. Kelionė nebuvo lengva. Italijos keliai buvo labai blogi ir kai kuriose vietose apsemti vandens. Pakeliui beveik kiekviename mieste teko sustoti. Buvo sunku susirasti nakvynę, gazoliną ir nusipirkti reikiamus dalykus amerikietiškoj PX krautuvėj. Italai šoferiai
— dirbančiųjų Vatikane giminės ar geri pažįstami
— nepasižymėjo sąžiningumu. Pasinaudoję kiekvienu ilgesniu sustojimu, jie stengėsi slaptai parduoti vežamas to laiko brangenybes: kavą, cukrų, cigaretes. Taip sunkvežimių virtinė su Vatikano vėliava palengva slinko per Pizą, Milaną, Trentą. Bressanonę, netekdama žymios krovinio dalies

Kelionę apsunkino tas faktas, kad nei misijos šefas Chiarlo, nei kuris kitas kunigas nemokėjo anglų kalbos. Dr. W. Brzezinski buvo vienintelis amerikietis, kuris tarpininkavo tarp misijos ir amerikiečių karinės valdžios. Buvo tikėta, kad Frankfurte misiją sutiks amerikietis monsinjoras Walter Carroll. Deja, jis ten neatvyko. Todėl Brzezinskis, kuris turėjo palydėti misiją tik iki Frankfurto, pasiliko su ja ilgesnį laiką.

Wiesbadeno lietuviai išleidžia arkiv. Carlo Chiarlo po jiems padaryto vizito. Dešinėje St. Lozoraitis, Jr.

Apie 78 nuošimčiai Frankfurto miesto buvo išgriauta. Brzezinskio tarpininkavimu Vatikano misijai buvo leista laikinai apsistoti pusiau sugriautame Carlton viešbutyje. Iš ten Chiarlo nuvyko pasimatyti su vietos vyriausiu kariuomenės kapelionu. Čia jis išlaukė apie dvi valandas, iki buvo jo priimtas. Chiarlo dėl to jam tuoj priminė, kad jis kalbąs su iš Romos atvykusiu apaštališku delegatu, ir nusiskundė, kad Frankfurte Vatikano misijai niekas iš anksto nebuvę paruošta.

Tuo laiku Frankfurte buvo lenkų vyskupas Jozef Gawlina, kuris, Pijaus XII paskyrimu, rūpinosi savo tautiečiais karo metu išvežtais į Vokietiją. Chiarlo pažinojo Gawliną dar iš prieškarinių laikų, kai buvo nuncijumi Varšuvoje. Nusivylęs kariuomenės kapelionu, jis dabar paprašė Gawliną jį palydėti į pasimatymą su okupacinės valdžios viršininku Eisenhoweriu. Gawlina vėliau taip apibūdino šį pasimatymą:

Pasimatymas įvyko 1945 lapkričio 10 dieną amerikiečių štabe. Kadangi Eisenhoweris nekalba itališkai, o Chiarlo — angliškai, aš mielu noru buvau vertėju. Eisenhoweris buvo ramus, juokavo ir turėjo karišką eleganciją, kai Chiarlo laikėsi visiškai itališkai su itališku temperamentu ir gestais. Amerikiečiai buvo nustebinti jo apsirengimo. Ant feriolės jis vilkėjo didelį raudoną apsiaustą su dviem dideliais raiščiais; vienas iš jų turėjo popiežiškas spalvas, o kito nė neatsimenu. Ant galvos jis turėjo romišką skrybėlę su žaliais papuošalais. Amerikiečių kareiviai į jį žiūrėjo kaip į nepaprastą tvarinį. Net Eisenhovveris nusišypsojo. Po to mes pradėjome pokalbį. Eisenhoweris paneigė kai kuriuos Chiarlo teigimus. Chiarlo pakartotinai minėjo: "Šventas Tėvas, Šventas Tėvas". Aš abejoju, kad tas Eisenho-vveriui padarė teigiamą įspūdį, nes jis pertraukė Chiarlo, jam pabrėždamas, kad jo akyse ne vien tik Romos katalikai, bet visi, kurie yra pakrikštyti, yra krikščionys ir turėtų būti tokiais laikomi. Aš sakyčiau, kad Eisenhovveris anticipavo ekumenišką žvilgį, kuris vėliau taip labai buvo pabrėžiamas popiežiaus Jono XXIII kalbose. Diskusijos buvo vedamos su karišku tikslumu. Generolas Eisenhovveris davė savo sutikimą šiems dalykams:

1. Arkivyskupo Chiarlo, popiežiaus delegato, misija yra visiškai religinio ir moralinio pobūdžio. Šia prasme Eisenhovveris pabrėžė, kad, jo įsitikinimu, pasaulis gali būti atnaujintas, remiantis krikščioniškais principais. Jis mane pakartotinai prašė pabrėžti arkivyskupui Chiarlo, kad jis taip pat ir heretikus laikąs krikščionimis, nes jie pripažįsta krikščioniškus principus.

2. Misijos kunigai gali vykti į jiems reikalingas tremtinių stovyklas.

3. jo štabas bus painformuotas apie duotų administracinių direktyvų įvykdymą.
Jis dabar pašaukė į posėdį štabo viršininką generolą Bedell Smith. Įėjęs į kambarį, Smith, kaip katalikas, pabučiavo arkivyskupo Chiarlo žiedą, tuo sukeldamas Eisenhovverio nusistebėjimą.

4. Popiežiaus misijai bus parūpinta viena vila.

5. Arkivyskupui Chiarlo bus leidžiama susižinoti
su Roma telefonu.

Bedell Smith, kaip štabo viršininkas, priėmęs šiuos visus nurodymus, pasakė, kad jis norėjęs matyti monsinjorą Carroll kaip popiežiaus misijos galvą. Jis nebuvęs painformuotas, kad misija atvyks be monsinjoro kaip jos šefo. Jis nemanąs, kad yra tvarka, jei vietoje aštuonių kunigų, kaip anksčiau buvę numatyta, misija įvežė 12 kunigų.2 Tas reiškią, kad nenumatytieji "svečiai" pasinaudoję Vatikano misija dėl kokios nors vietinės grupes ar savo asmeniškų interesų atvažiuoti į Vokietiją. Italai šoferiai turį būti pakeisti tremtiniais, nes italai mėginę parduoti daiktus ir gazoliną jau Milane. Tas nėra leista. Arkivyskupo štabas turi būti mažas ir susidėti iš tremtinių. Vila Kronberge netoli Frankfurto yra parinkta kaip arkivyskupo Chiarlo ir visos misijos rezidencrja.

Po pasimatymo su Eisenhovveriu Smith parodė noro pasikalbėti su manim visiškai konfidencialiai. Jis man parodė savo pyktį ir rūstį už mano pas i tarnavimą popiežiaus misijai. Tie italai, jis pabrėžė, nieko nesuprantą apie pasaulio padėtį. Misijos šefu galįs būti tik amerikietis arba (ką jis turbūt pasakė tik iš man parodyto mandagumo) lenkas, bet niekada italas m vokietis. Sovietai jau stebi šį reikalą, ir Jungtinės Amerikos valstybės taip pat nėra katalikiškas kraštas, o Jūs padedate tiems žmonėms.3

Lapkričio viduryje Vatikano misija persikėlė iš Frankfurto į dviejų aukštų vilą Grosh, Kronberge, 10 mylių nuo Frankfurto, kurios savininku buvo buvęs vienas nacis (arbatos pirklys).

Lietuvio delegato paskyrimas
Vatikano misijai įsikūrus Kronberge, dr. M Brzezinskis pasiliko su Chiarlo padėti jam palaikyti ryšius su įvairiomis įstaigomis. Kiti misijas nariai — įvairių tautybių kunigai — pradėjo lankyti tremtinių stovyklas. Išimtis buvo padaryta tik lenkui kun. Skiladz, nes lenkai tremtimis turėjo savo vyskupą Gawliną. Jis dėl to pasiliko viloje ir ėjo ekonomo pareigas.

Išvažiavę iš Kronbergo, kunigai išbūdavo kelionėje apie savaitę laiko ir per tą laiką stengdavosi aplankyti kiek galima daugiau vietovių. Po to, grįžęs į Kronbergą, kiekvienas kunigas turėjo paruošti atitinkamą pranešimą: vardai visų stovyklų, į kurias buvo atsilankęs; bendras skaičius ten esamų tremtinių ir jo tautiečių; jų ekonomine ir dvasinė padėtis; jo tautybės ten esamų kunigų pavardės ir jų trumpa charakteristika.

Viena iš svarbiausių kunigo, kaip Vatikano misijos nario, atsakomybių buvo surasti savo tautybės kunigą, kuris galėtų būti paskirtas tautiniu delegatu. Delegato užduotis būtų parūpinti, kai visi jo tautiečiai tremtiniai turėtų savo kapelionus, veikiančius jo priežiūroje.

Belankydami tremtinių stovyklas amerikiečių ir anglų zonose, St. Lozoraitis ir aš patyrėme, kad ten esą lietuviai beveik visose vietovėse turėjo savo kapelionus. Juos ten buvo pasiuntęs vysk. Vincentas Brizgys savo iniciatyva arba per savo paskirtus dekanus. Dėl to abudu buvome tos pačios nuomonės, kad Brizgys ir turėtų būti paskirtas tautiniu delegatu lietuviams, nes jis jau buvo suorganizavęs pastoracijos darbą.

Grįžęs į Kronbergą, aš šį reikalą iškėliau arkivyskupui Chiarlo. Bet jis su mano pasiūlymu nesutiko, nurodydamas kai kurias priežastis. Jo nuomone, delegatas turėtų dažnai lankyti stovyklas. Paprastam kunigui būtų lengviau nugalėti kelionių sunkumus: gauti benziną, eventualiai pernakvoti stovykloje, įsigyti maisto juodojoje biržoje, už jį sumokant kava, cukrumi ar cigaretėmis. Tuomet aš paklausiau Chiarlo, ar būtų jam priimtina, jei delegatu parinkčiau tokį kunigą, kuris sutiktų glaudžiai bendradarbiauti su vyskupu. Eventualiai vysk. Brizgys galėtų pranešti lietuviams apie jiems delegato paskyrimą. Delegatas galėtų daugiau važinėti po stovyklas, bet vyskupas pasiliktų daugiau centriniu asmeniu. Jis galėtų suteikti sutvirtinimo sakramentą, kartu su delegatu daryti naujų kunigų skyrimus ir pasirašyti pastoracinius laiškus. Chiarlo tam visai pritarė ir pažadėjo pažymėti delegato paskyrimo dokumente, kad jis buvęs pasiūlytas vysk. Brizgio.

Po to St. Lozoraitis ir aš nuvykome pas Brizgį pasitarti dėl jam priimtino kandidato parinkimo. Brizgys, deja, nebuvo linkęs manyti, kad delegatas galėtų būti paskirtas be jo tiesioginio atsiklausimo. Nors aš žinojau, kad taip galvodamas jis klysta, tuo laiku neturėjau jokios galimybės jam tai įrodyti. Be to, ta pačia proga vysk. Brizgys pareiškė, kad galbūt jis dar mėginsiąs sugrįžti į Lietuvą.

Tam pačiame Regensburgo mieste buvo kan. Pijus Aleksa, buvęs Vilkaviškio kurijos oficiolas.4 Aš jį pažinojau dar iš seminarijos laikų, kada jis dėstė bažnytinę teisę ir buvo dvasinis vadovas. Aš jį konfidencialiai paklausiau, ar eventualiai jis sutiktų būti paskirtas tautiniu delegatu lietuviams, kartu glaudžiai bendradarbiaudamas su vysk. Brizgiu. Kanauninkas mielai leido pasiūlyti jo kandidatūrą. Lozoraitis ir aš, bevažinėdami po amerikiečių ir prancūzų zonas, sutikome daug lietuvių kunigų, bet mudviejų nusistatymas Aleksos kandidatūros klausimu nepasikeitė.

Gruodžio 23 d. radijas pranešė, kad arkiv. Benedotto Aloisi Mesella, nuncijus Brazilijoje, buvo pakeltas kardinolu. Mons. Giovanni B. Montini, Vatikano valstybės pasekretoris, jau seniai buvo pažadėjęs arkivyskupui Chiarlo nuncijaus vietą, kai tik bus galima. Chiarlo dėl to kasdieną laukė gerų žinių iš Romos.

1946 metų sausio viduryje vienos vakarienės metu italas kunigas Bertini kreipėsi į arkiv. Chiarlo, kiek atsimenu, šiais žodžiais: "Ekselencija! Aš, būdamas Jūsų vietoje, tuoj važiuočiau į Re Mons. Montini Jums pažadėjo nuncijaus vietą. Dabar atsirado laisva nunciatūros vieta Brazilijoje, bet Jūs esate Vokietijoje. Tuo pretekstu Montini gali tą vietą atiduoti kitam". Nors Bertini pasakė tuos žodžius juokaudamas, Chiarlo juos paėmė į širdį. Jis nusistatė tuoj palikti Vokietiją. Bet dar prieš išvažiuodamas iš Kronbergo jis norėjo išsiuntinėti visiems tautiniams delegatams oficialius paskyrimus. Tuo tikslu jis paprašė nurodyti mano parinkto lietuvio kunigo pavardę. Aš jam pareiškiau, kad kunigą esu parinkęs, bet dar norėčiau dėl jo paskyrimo pasikalbėti su vyskupu Brizgiu dėl jam iš anksčiau žinomų priežasčių. Chiarlo man atsakė: "Duokit man pavardę to kunigo, kurį esat parinkę, ir jam aš paruošiu dokumentą. Jūs, jei norit, tuoj važiuokit pas Brizgį. Pakeliui į Romą aš sustosiu dviem dienoms Mūnchene. Jei Brizgys parinks kitą kunigą, su juo atvažiuokite pas mane į Mūncheną. Jei neatvažiuosite, paskyrimo dokumentas bus pasiųstas Jūsų parinktam kunigui". Tada aš jam daviau kan. P. Aleksos pavardę.

Vyskupas Brizgys vietoj Aleksos pasiūlė kan. Feliksą Kapočių,5 tik nebuvo tikras, ar šis sutiks. Be to, Brizgys nenorėjo, kad jo vardas būtų minimas delegato paskyrimo dokumente. St. Lozoraitis ir aš nuvykome pas Kapočių jau naktį. Jis sutiko būti paskirtas tautiniu delegatu ir pasižadėjo glaudžiai bendradarbiauti su Brizgiu.

Kitą dieną su juo nuvažiavom į Mūncheną. Chiarlo Kapočiui pabrėžė, kad jis turės glaudžiai bendradarbiauti su Brizgiu, ir po to paprašė savo sekretorių lietuviams delegato paskyrimo dokumente ištrinti Aleksos pavardę ir jos vietoje įrašyti Kapočiaus. Nesu matęs, ką sekretorius iš tikrųjų yra padaręs, bet esu moraliai įsitikinęs, kad Kapočius gavo tą patį dokumentą, kuris originaliai buvo paruoštas kitam. Tačiau Chiarlo užmiršo pakeisti pavardes savo iš anksto paruoštame rašte Vatikanui. Ten figūravo Aleksos pavardė iki mano sugrįžimo į Romą (kovo mėnesį).

Iki to laiko Vatikano misijos nariai lankėsi tik amerikiečių ir prancūzų zonose. Jiems, išskyras mudu su Lozoraičiu, anglų karinė valdžia nedavė leidimo įvažiuoti į savo zoną, nes jie tebeturėjo tuos pačius iš Romos atvykusius italus šoferius.


Todėl jie taip pat grįžo į Romą sausio mėnesio viduryje. Kronberge liko tik Zeiger ir Giovanetti, o mudu su Lozoraičiu išvykome į anglų zoną. Ten mudu buvome įgalioti lankyti ne vien tik lietuvius, bet ir kitų tautybių tremtinius. Kan Kapočius žinojo, kad mūsų važinėjimas po anglų zoną užtruks apie vieną mėnesį. Su juo buvo sutarta, kad jis nepradės savo naujų pareigų iki mūsų naujo pasimatymo Mūnchene, man jau grįžtant į Romą. Šio pasimatymo metu mes turėjome nuodugniai aptarti jo misijos praktišką pusę.

Būdamas anglų zonoje, gavau naujai pasirodžiusį žurnalo "Naujas Gyvenimas" vasario mėn. numerį (Nr. 3). Labai nustebau, kai jame pamačiau, kad kan. Kapočius yra Pijaus XII paskirtas jo delegatu lietuviams ir kad jo įstaigos adresas būsiąs praneštas vėliau. Iki to laiko visais pastoraciniais reikalais reikią kreiptis į jį: Regensburg. Alter Kornmarkt 7. Nieko nebuvo užsiminta apie vysk. Brizgį. Aš dėl to suabejojau kanauninko pažadu artimai bendradarbiauti su vyskupu.

Šiuo reikalu aš tariausi su kun. I. Zeigeriu. nes Chiarlo jau buvo Romoje. Jo patarimu, panaudojęs Vatikano misijos oficialų popierį, pasiunčiau Brizgiui laišką (vasario 2 d.). Jame aš pabrėžiau, kad Kapočiaus paskyrimo dokumente yra įrašyta, jog jis buvęs Brizgio pasiūlytas. Tuo Vatikano misija norėjusi Kapočiui priminti jo moralinę priklausomybę nuo vyskupo. Išreiškiau viltį, kad vysk. Brizgys neatsisakys tęsti pastoracijos darbo savo bendradarbiavimu su kan. Kapočiumi. Pabrėžiau, kad kaip kitų tautybių tremtiniams, taip ir lietuviams buvo parinktas delegatu kunigas, o ne vyskupas, nes, atsižvelgiant į to meto kelionių sunkumus, jam būsią lengviau važinėti po stovyklas.

Vasario pabaigoje išsiunčiau telegramą kan. Kapočiui per vysk. Brizgį, jam pranešdamas mano į Muncheną atvažiavimo laiką. Prašiau, kad, kaip buvo iš anksto sutarta, jis atvyktų į pasitarimą. Tačiau jo nesulaukiau. Vėliau sužinojau, kad jis gavo telegramą tik po mano išvažiavimo iš Mūn-cheno.

Arkiv. Muench — naujas Vatikano misijos šefas
Karo metu popiežius nepaskyrė nė vieno naujo kardinolo, tuo išreikšdamas savo liūdesį dėl taikos stokos. Karui pasibaigus, pabrėždamas tarptautinį solidarumą, pagrįstą krikščioniška meile, jis paskyrė iš visų kontinentų 32 naujus kardinolus. Juos parinko iš devyniolikos skirtingų tautybių. Tarp jų buvo keturi amerikiečiai arkivyskupai: John J. Glennon (St. Louis), Edward A. Mooney (Detroit), Francis J. Spellman (New York) ir Samuel A. Stritch (Chicago). Konsistorija su naujais
kardinolais turėjo įvykti vasario 23 dieną.

Arkivyskupas Stritch išvyko į Romą kartu su 15 savo artimų draugų. Tarp jų buvo Fargo (North Dakota) vyskupas Aloisius Muench. Būdamas Romoje, Stritch buvo popiežiaus priimtas į privačią audienciją. Jos metu Pijus XII jį paklausė, ar jis nežinąs kokio nors amerikiečio dvasiškio, kuris galėtų vadovauti Vatikano III misijai Vokietijoje. Stritch pasiūlė vysk. Muench — vieną iš savo palydovų.

Už keletos dienų Muench buvo pakviestas į Vatikaną ir iš mons. Montinio sužinojo, kad jis bus paskirtas Vatikano misijos šefu apaštališko vizitatoriaus titulu. Paskyrimas jam būsiąs pasiųstas, jau sugrįžus į savo vyskupiją. (Fargo).

Tuo laiku Muench jokiu būdu negalėjo numatyti, kad įvykių eiga jam uždės kitas taip pat labai svarbias pareigas Vokietijoje.

1945 gruodžio mėnesį metodistų vyskupas G. Bromley Oxnam (the Federal Council of the Churches of Christ in America pirmininkas) kartu su kitais protestantų pastoriais iš Amerikos lankėsi Vokietijoje susipažinti su ten esama protestantų bažnyčių padėtimi. Sugrįžęs atgal į Ameriką, Oxnam raštu kreipėsi į prezidentą Harry S. Tru-man su prašymu (sausio 18 d.), kad Vokietijoje būtų paskirtas ryšininkas (liason officer) tarp karinės valdžios ir protestantiškų bažnyčių. Šis prašymas buvo motyvuotas tuo pagrindu, kad to krašto bažnyčios dažnai turėjusios sunkumų su amerikiečių karinės valdžios žemesniais tarnautojais. Trumanas tuo reikalu atsiklausė generolų Eisen-hovverio ir Lucius Clay. Abu generolai protestantų prašymui pritarė su sąlyga, jei tos pačios teisės bos suteiktos katalikams ir žydams. Tokį pat patarimą Trumanas gavo ir iš karo ministro Joseph P. Pattersono, kuris pabrėžė, kad amerikiečių zonoje (Vokietijoje) katalikų esą daugiau, negu kurios kitos religinės bendruomenės narių.

Trumanas padarė šiuo klausimu savo teigiamą sprendimą ir apie tai painformavo vyskupą Oxnamą. Pastarasis tada (1946.11.20) kreipėsi į National Catholic VVelfare Conference ir Amerikos Sinagogų tarybą, prašydamas juos paskirti numatytoms pareigoms atitinkamus asmenis. Kardinolo Stritch pasiūlymu, National Catholic Welfare Conference šioms pareigoms parinko vyskupą Muench.

Sulaukęs oficialų Šv. Sosto paskyrimą būti apaštališku vizitatoriumi Vokietijai, Muench nuvyko pas karo ministrą Pattersoną išsiaiškinti jam norimas uždėti naujas pareigas. Birželio 2 dieną jis gavo iš Pattersono oficialų paskyrimą, kuriame buvo rašoma: "Kaip yra Jums žinoma, vienas iš svarbiausių karinės valdžios uždavinių Vokietijoje yra sukurti tikrą demokratiją. Yra gerai suprantama, kad Bažnyčia turėtų vaidinti vadovaujamą rolę Vokietijos perauklėjime ir sudaryme dvasinio pagrindo, ant kurio laisva bendruomenė galėtų būti suformuota. Karo departamentui yra labai malonu, kad Jūs prisiėmėte šį paskyrimą. Aš esu tikras, kad Jūs būsite didelė parama karinei valdžiai stiprinant vokiečių Bažnyčios vaidmenį mano iškelta prasme".6

Karo departamento suteiktos vyskupui Muench privilegijos padėjo jam nugalėti sunkumus, kuriuos sutiko Chiarlo savo santykiuose su karine valdžia. Jis turėjo pašto ir kelionių lengvatas, gazoliną ir PX. Santykiuose su vokiečiais jam padėjo ta aplinkybė, kad jis, nors gimęs Amerikoje,buvo vokiečių kilmės ir mokėjo vokiškai. Jo mokėjimas vokiečių kalbos pasitarnavo ir karinei valdžiai, nes nė vienas iš aukštųjų tarnautojų negalėjo susikalbėti su vietos gyventojais jų gimtąja kalba.

Birželio 27 d. Muench išvyko kartu su savo sekretoriumi kun. Stanley J. Bertke į Vokietiją, pakeliui sustodami Romoje. Iš Romos juodu keliavo į Vokietiją automobiliu, kurį lydėjokeletas Vatikano sunkvežimių su medicina, maistu ir rūbais šalpos reikalams, tik šį kartą visi šoferiai buvo amerikiečiai. Muench atvyko į Kronbergą Liepos 28 dieną, kur jo laukė Zeiger ir GiovanettL Jis juos paprašė pasilikti su juo ir tęsti toliau savo pareigas. Paties Muench pareigos buvo atstov popiežių Vokietijos vyskupams, vadovautii Vatikano misijai, būti tarpininku tarp karinės valdžios ir vyskupų, vadovauti karo kapelionams.

Kai Muench atvyko į Vokietiją, generolas T. McNarney užėmė generolo Eisenhowerio, kaip karinio gubernatoriaus amerikiečių zonoje, vietą. Vėliau šias pareigas perėmė generolas Lucius D. Clay. Muench buvo atsilankęs pas Clay Berlyne 1946.VIII.3, kai Clay buvo dar tik gubernatoriaus pavaduotojas. Nuo to laiko juodu pasidarė draugais. Draugystės ryšiai užsimezgė ir su gubernatoriaus patarėju Robert Murphy, į kurį Muench vėliau dažnai kreipdavosi įvairiais reikalais.

Gubernatoriaus įstaiga (OMGUS) buvo Berlyne. Kunigas Bertke, kaip ryšininko (liason officer) Muench asistentas, gavo iš gubernatoriaus savo įstaigai patalpas kitoje gatvės pusėje prieš gubernatoriaus įstaigą. Maskvos radijo komentatorius Miranovas pavadino vysk. Muench Amerikos agentu. Muench pasiliko Kronberge, kad nesudarytų įspūdžio, jog jis iš tikrųjų yra amerikiečių karinės valdžios tarnautojas. Be to, iš Kronbergo jam buvo lengviau palaikyti ryšius su viso krašto katalikais. Tačiau jo geri santykiai su karine valdžia jam daug padėjo savo misiją atlikti. Jis dažnai atsilankydavo Berlyne, ir generolas Clay iš pat pradžių jam užtikrino pilną laisvę, dirbant su katalikų vyskupais Vokietijoje. Amerikiečiai norėjo kiek galint greičiau pavesti patiems vokiečiams tvarkyti Vokietijos vidaus reikalus ir Muench buvo paprašytas šiame reikale jiems padėti.

Apaštališko vizitatoriaus santykiai su nunciatūra
Atvykus Muench į Vokietiją, jo pirmas uždavinys buvo išsiaiškinti savo santykius su nunciatūra. Karui pasibaigus, vienintelio diplomatinio korpuso narys, pasilikęs Vokietijoje, buvo nuncijus Orsenigo.Kai sąjungininkai Berlyne svarstė nunciatūros likimą, Sovietų atstovas insistavo, kad ji turėtų būti uždaryta. Buvo iškeltas klausimas: kam yra nuncijus akredituotas, jei Vokietija neegzistuoja kaip laisva valstybė? Prancūzų atstovas atsakė į šį klausimą šiais žodžiais: "Jis yra akredituotas Jo Didenybei žmogiškam skurdui . . Nors Sovietams protestuojant, Vakarų sąjungininkai nutarė nunciatūrą palikti.7

Nuncijus Orsenigo mirė (1946.111.23) dar prieš Muench atvažiuojant į Vokietiją. Nunciatūroje Eichstatte) liko tik monsinjorai Carlo Colli ir Bernhard Hack. Vokietijai neturint savo vyriausybės, naujo nuncijaus paskyrimas nebuvo galimas. Mons. Colli dėl to ėjo chargė d'affaires pareigas.

1933 metų konkordatas pripažino Bažnyčiai laisvę visoj Vokietijoje. Popiežius dėl to norėjo būtinai išlaikyti konkordatą ir nunciatūrą, iki visa Vokietija bus suvienyta ir laisva. Todėl Muench, nors ir nebūdamas nuncijumi, popiežiaus pavedimu ėjo nuncijaus pareigas. Mons. Colli, o jam mirus mons. Hack kas savaitę kreipėsi į Muench Kronberge dėl įvairių moterystės dispensų ir kitų svarbesnių bažnytinių riekalų.

Muench ir karinė valdžia prancūzų zonoje
Per pirmuosius šešis mėnesius Vokietijoje Muench kartu su kun. Zeigeriu aplankė daug vyskupų amerikiečių ir anglų zonose. Jie taip pat dalyvavo vyskupų metiniame suvažiavime Ful-doje (1946.VII.20). Jis savo paprastumu visiems padarė gražų įspūdį. Tačiau jo įvažiavimą į prancūzų zoną apsunkino viena aplinkybė.

Dar būdamas Fargo vyskupijoje, 1946 metq gavėnios metu (kovo mėn.) jos laikraštyje Muench paskelbė savo pastoracinį laišką, kuriame iškėlė krikščioniškos meilės prasmę. Jis nesutiko su tai* kurie, laikydami visą vokiečių tautą atsakominga už antrąjį pasaulinį karą, norėjo jai atsikeršyt Jis pasmerkė pastangas tų (Morgenthau Plan. Bernard Baruch), kurie norėjo Vokietiją paverst miškų ir ožkų kraštu.

Šis arkivyskupo Muench pastoracinis laiške sukėlė nepalankius komentarus Prancūzijoje po jo atvažiavimo į Vokietiją su Vatikano misija. Prancūzijos ambasadorius prie Šv. Sosto Jacąues Ma-ritain tuo reikalu įteikė Šv. Sostui protestą. Prancūzijos spauda kaltino Vokietijos vyskupus, kad jie, nors priešingi naciams, daugiau buvo susirūpinę bažnytinių institucijų išlaikymu, negu individų sąžine. Katalikų ir protestantų vadai parėmę karą, nors ir nekentę Hitlerio.

Būdamas vokiškos kilmės, Muench prisibijojo, kad, vizituodamas vyskupus ir tremtinių stovyklai prancūzų zonoje, gali susilaukti sunkumų iš vielinės karinės valdžios. Norėdamas sueiti į artime nius santykius su prancūzais, jis visų pirma nuvyko į Paryžių ir dalyvavo konsekracijoje vieno kar vyskupo, kuris turėjo paskyrimą dirbti prancūzų zonoje. Paryžiuje jis susitiko su tuo laiku ten buvusiu nuncijumi kardinolu Roncalli (vėliau Jonas XXIII) ir per jį suėjo į ryšius su daugelio prancūzų vyskupų ir aukštų valdžios pareigūnų. Tas jam atidarė duris į prancūzų zoną Vokietijoje.

Vatikano misija ir šalpa
Prieškariniais laikais Vakarų Vokietijoje gyveno 57 milijonai gyventojų. Jų skaičius dabar padidėjo 12 milijonų. Juos sudarė 10 milijonų vokiečiu (repatrijavusių, prievarta išvežtų ar laisvu noru pabėgusių iš kitų kraštų) ir 2 milijonai tremtiniu.
Tremtinių ir pabėgėlių antplūdis padidino Vakarų Vokietijos skurdą.

Muench visose Vakarų sąjungininkų zonose matė išgriautus miestus ir bažnyčias. Pavyzdžiui, Aacheno mieste 85 nuošimčiai Bažnyčiai priklaususių pastatų buvo išgriauti. Mūnsteryje neliko nė vienos bažnyčios. Triero vyskupijoje iš 824 parapijų tik 124 išliko nenukentėjusios. Kolno arkivyskupijoje iš 954 bažnyčių išliko tik 211. Pačiame Kolno mieste iš 104 bažnyčių pasiliko tik viena bažnyčia. Paderborno arkivyskupija neteko 664 bažnyčių, o buvo 1,284.8

Tačiau šalpos darbe Muench skyrė pirmenybę ne bažnyčių atstatymui, bet šelpti žmonėms. Šalpai jis gavo paramą iš Amerikos vyskupų, kurie jam siųsdavo pinigais (1947 m. jis gavo iš jų 50,000 dolerių) ir daiktais: rūbais, maistu, medicina. Jie taip pat davė jam per popiežių 100,000 dolerių įrengti tremtinių koplyčioms. Vatikanas, vėliau suintensyvinęs savo paramą, ją pradėjo siuntinėti ne auto mašinomis, bet 300 vagonų treukiniu, amerikiečiams pasirūpinant transportacija. Šalpos reikalu Muench rašinėjo savo pažįstamiems ir įtakingiems asmenims Amerikoje. Jis taip pat bendradarbiavo su kitomis šalpos organizacijomis, ypač su War Relief Service. Jis stengėsi padėti kunigams, juos aprūpindamas mišių stipendijomis. Padėjo teologijos fakultetams veikiantiems vietos universitetuose. Nemažai seminarijos auklėtinių pasiuntė į Šveicariją ir Italiją tolimesnėms studijoms. Jis taip pat stengėsi palaikyti katalikišką spaudą, jai parūpindamas popieriaus, kurio tuo laiku labai trūko.

Denacionalizacija
Muench atvyko į Vokietiją tuo laiku, kai keturių sąjungininkų sudarytas teismas Nūrenberge teisė didžiuosius nacių nusikaltėlius. Pasaulio opinijoj kėlė abejonių šis tarptautinis teismas, ypač dėl to, kad jo sudaryme dalyvavo Sovietai. Amerikiečiai dėl to nutarė įvesti savo zonoje teismus teisti nacius savo karinio gubernatoriaus priežiūroje.

Denacionalizacijai prasidėjus, visi vokiečiai virš 18 metų amžiaus turėjo užpildyti specialias anketas. Amerikiečių zonoje tas palietė apie 13 milijonų žmonių, iš kurių 3 milijonai buvo teisiami. Iš jų 613,398 buvo pripažinti daugiau ar mažiau kaltais.

Muench paskatinti, katalikų ir protestantų vyskupai kreipėsi į generolą Clay, prašydami sustabdyti gyventojų skaldymą. Arkivyskupas pats perdavė jų prašymą generolui su savo komentarais. Kaip amerikietis, tuo pačiu reikalu jis kreipėsi į Amerikos senatorius, karo departamentą ir vyriausią teismą. Jis nekaltino generolo Clay dėl nuteistųjų, bet pačią procedūrą. Hitlerio metais daug kas, ypač žydų, pabėgo iš Vokietijos. Dabar jie, pasidarę Amerikos piliečiais ir sugrįžę į save senąjį kraštą, teisią "kriminalistus" vadovaudamiesi kerštu.

Kongreso nutarimu (1948 vasario mėn.}, denacionalizacija turėjo baigtis tų metų gegužės S dieną. Tačiau praktikoje ji tęsėsi, iki Vokietija sudarė savo vyriausybę. Per visą tą laiką Muench stengėsi padėti nuteistiesiems. Jo ir kitų pastangomis daugelio nuteistųjų bylos buvo generolo Clay peržiūrėtos ir bausmės sumažintos arba visiškai amnestuotos.

Generolas Clay pasitraukė iš savo pareigų 1949 gegužės 15 d. Jo įpėdinis buvo paskirtas generolas John J. McClay, su kuriuo Muench taip pat gražiai sutarė.

Muench paskiriamas nuncijumi Vokietijai
1949 balandžio mėn. trys Vakarų sąjungininkai paskelbė Vokietijos okupacijos statutą, kuris jai leido sudaryti savo laikiną vyriausybę. Tačiau sąjungininkai vieneriems metams pasiliko sau veto teisę kariniuose dalykuose ir užsienio politikoje. Buvę karo gubernatoriai dabar vadinosi komisarais ir sudarė komisiją prižiūrėti okupacinio statuto vykdymų.

Ryšium su šiuo nauju Vokietijos padėties pasikeitimu popiežius dar tais pačiais metais paskyrė Muench nunciatūros valdytoju (regent). Jis buvo paskirtas pilnu nuncijumi visai Vokietijai tą pačią dieną, kai ši tapo visiškai laisva, 1951 kovo 6 d.

Už poros mėnesių nunciatūra persikėlė iš Eichstatto į Bad Godesbergą, netoli Bonnos važiavimu iš Kronbergo į Bad Godesbergą Muench užbaigė savo, kaip Vatikano III misijos šefo, pareigas. Pastoracijoje tremtiniai jau nuo 1949 metą pradžios priklausė nuo vietinių vyskupų. Tremtiniai sielovadą įjungus į vokiečių vyskupų valdžią, kan. Kapočius, kaip ir visi kiti tautiniai delegatai, liko toliau dirbti nauju titulu (Oberseelsorger). Jo įstaiga gavo Lietuvių sielovados vardą.9

Vatikano III misijos šefų charakteristika
Yra didelis skirtumas taip pirmojo Vatikano misijos šefo Chiarlo ir jo įpėdinio veiklos. Archivyskupui Chiarlo nepavyko užmegzti gerų santykių su karine valdžia. Tam daugiausia kliudė jo itališka tautybė, charakteris ir nemokėjimas anglų kalbos. Jis taip pat negalėjo sueiti į geras ryšius su vokiečių vyskupais, nes nemokėjo vokiškai. Jo vardu pas juos lankėsi kun. Zeiger. Tremtinių reikalu Chiarlo veikė per misijos narius — įvairių tautybių kunigus. Per juos jis surinko žinias apie tremtinių padėtį ir paskyrė jiems tautinius delegatus vadovauti jų pastoracijai. Tarp dviejų milijonų tremtinių buvo apie 700 įvairių tautybių kunigų. Savo skaičiumi vyravo lenkai, ukrainiečiai ir lietuviai (231 kunigas).

Muench buvo vokiečių kilmės amerikietis. Jis dėl to tuoj užmezgė gerus santykius su amerikiečių karine valdžia ir vokiečių vyskupais. Bet jo keleriopos pareigos nepaliko jam užtektinai laiko rūpintis tremtiniais ir susipažinti su jų realia padėtimi. Kai 1947 vasario 18 dieną jam atvykus į audienciją pas popiežių, šis užsiminė, ar nereikėtų tremtinių pastoraciją pavesti vokiečių vyskupams, Muench neturėjo ko pasakyti.

Priešingai Chiarlo charakteriui, kuris visuomet mėgo pabrėžti savo titulą, Muench santykiuose su kitais buvo be formalumų. Jis mėgo žmones, ir jie jautė tai. Pavyzdžiui, prieš jam atvykstant su oficialiu vizitu į Limburgą, jam sutikti komiteto nariai buvo pasiruošę jį pasveikinti priklaupimu ir pabučiavimu jo žiedo. Bet jis atvyko apsirengęs tik su juodu švarku ir, išlipęs iš mašinos, tuoj pradėjo jiems dalyti amerikietiškas cigaretes. Šiuo atveju jis sudarė jaukią nuotaiką. Nelaimė, tapęs nuncijumi, jis tų manierų neatsisakė nė savo santykiuose su kitais diplomatais. Pavyzdžiui, nuvykęs į vieną oficialų priėmimą Wūrtemberge, jis įspaudė į ranką cigarečių pokelį vienam princui (Prinz zu Hohenzollern), kuris liko labai nustebintas ir tuoj padavė cigaretes savo palydovui. Šia prasme, kaip nuncijus, jis turėjo tam tikrų sunkumų ir su Vatikanu.
1. Apie Skvirecko turėtus nesklandumus su Vatikanu netiesiogiai užsimena prel. L. Tulaba straipsny "Arkivyskupas Juozapas J. Skvireckas", Draugas 1974.IX.
2. Kelionės metu apie šių penkių kunigų nelegalų buvimą mūsų tarpe aš nieko nežinojau. Žinojau, kad, įvažiuojant iš Italijos į Austriją, Chiarlo turėjo labai ilgą pasikalbėjimą su pasienio sargybiniais dėl kai kurių kunigų dokumentų.
3. Colman J. Barry, OSB, "Priest", 1969, Nr. 2.
4. Kan. P. Aleksos biografija Liet. Enciklopedijoj, 11., p. 94.
5. Kan. F. Kapočiaus biografija Liet. Enciklopedijoj, X t., p. 482.
6. Colman J. Barry, OSB, American Nuncio. St. John's University Press, Collegeville, Minnesota, 1969, p. 61-62.
7. Ten pat, p. 67.
8. Ten pat, p. 93.
9. Kun. dr. A. Juška, Popiežiaus Misijos Delegatūra lietuviams (Lux Christi, 1972, Nr. 1, p. 21); Dr. P. Mačiulis. Kan. Feliksą Kapočių prisiminus (Draugas, 1978.III.6).






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai