Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VILNIAUS VYSKUPIJA VIDURINIAIS AMŽIAIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. Jatulis   
Tokia antrašte yra išleidęs 120 psl. studiia lietuviams gerai žinomas Poznanės univ. prof. Jerzy Ochmari-ski (Biskupstwo wileriskie w sre-dniowieczu. Ustroj i uposaženie, Poznari 1972, Ad. Mickevičiaus vardo Poznanės univ. istorijos leidinių serijos nr. 55). Ji apima pirmąjį Vilniaus vyskupijos gyvavimo tarpsnį 1387-1550. Nors Europos istorijoje nuo Amerikos atradimo (1492) arba net nuo XV a. vidurio laikotarpis jau skiriamas naujiesiems amžiams, tačiau Lietuvos istorijai gal dar tinka viduramžio pavadinimas ir iki XVI a. vidurio, nes čia daug vėliau negu kitur buvo išeita iš akmens amžiaus. Autorius jau visą eilę straipsnių yra davęs Lietuvą liečiančiais klausimais, parašęs net Lietuvos istoriją (Historia Litwy, Wroclaw 1967), pats mokąs lietuviškai, taigi ir šioje knygoje pateikia puikią apžvalgą apie Vilniaus vyskupijos susitvarkymą, jos vyskupus ir dvasiškius, parapijų tinklo išplėtimą ir jų aprūpinimą, iškeldamas, kiek įmanoma, pačių lietuvių įnašą vyskupijos tvarkyme.

Knyga turi tris skyrius. Pirmame skyriuje, apžvelgus vėlyvo krikščionybės įvedimo Lietuvoje priežastis, rašoma apie Vilniaus vyskupijos įsteigimą 1387 m. Didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, apsikrikštijęs 1386. 11.14 (tai esąs krikščionybės Lietuvoje įvedimo I aktas), pagal duotą Lenkijai pažadą, pirmiausia pasirūpino, kad į Romos Bažnyčią būtų priimti Lietuvos didikai bei bajorai; juos sukvietęs į Vilnių, 1387. 11.22 pasirašė Vilniaus vyskupijos steigimo dokumentą (II aktas). Vyskupiją steigiant, Vilniuje nebuvo atsilankęs nei Gniezno arkiv. Bod-zanta, nei Krokuvos vysk. Radlica, nei Poznanės vysk. Dobrogostas (tik vėliau jis rūpinosi, kad popiežius steigimą patvirtintų), net nei vad. pamaldžioji karalienė Jadvyga. Vienintelis vyskupas, Jogailą lydėjęs į Vilnių, buvo Gniezno sufraganas titulinis vysk. Andrius, kuris kitais metais popiežiaus Urbono VI buvo patvirtintas pirmuoju Vilniaus vyskupu. Trečiasis Lietuvos krikščioninimo aktas, pagal autorių, tęsėsi iki XVI a., kol pagonybės liekanos išnyko (nors nepilnai) ir tolimesnėse krašto srityse. Vilniaus vyskupija, pradžioj priklausiusi tiesiog 5v. Sostui, 1415 m. antipopiežiaus Jono XXIII (ne pop. Jono XXII, kaip netiksliai keliose vietose atspausdinta) priskirta Lenkijos Gniezno arkiv. globai: tai patvirtino ir pop. Martynas V 1 422.V.4. Iki XVI a. vidurio Vilniaus vyskupiją valdė 12 vyskupų: iš jų aštuoni buvę lietuviai, o keturi lenkai — taip tvirtinama gale knygos anglų k. santraukoje; tačiau pačioje knygoje kitaip aiškinama. Būtent, pateikus pirmųjų šešių vyskupų trumpas biografijas, kalbant apie 7-jį (Losovičių, 1468-81), pažymima, jog jis "jako piervv-szy Litwin" buvęs Vilniaus vyskupas. Reiškia, iki tol 6 vyskupai buvę lenkai. Rašydamas apie antrąjį vyskupą, vardu Jokūbą, pacitavęs jį buvus "vicarium Lythuaniae, eiusdem nacionis et linguae" (Lietuvos vi-karijus — t.y. pranciškonų — iš tos pačios tautos ir kalbos), kadangi jo pavardė buvusi Plichta, autorius sprendžia: pagal pavardę, jis turėjęs būti lenkas, tik lietuviškai pramokęs. Tuo tarpu žinome, kaip dažnai lietuvių pavardės būdavo iškreiptos lenkiškai. Gaila, kad kai kurios datos apie vyskupus netiksliai paduotos; jas galima buvo patikslinti pagal 1971 m. Romoje išleistas Re-lationes Status Dioecesium in Magno Ducatu Lituaniae. 1. Dioeceses Vil-nensis et Samogitiae (red. P. Rabikauskas). Autorius šią knygą turėjo savo rankose, bet, matyt, neviską spėjo peržiūrėti. Toliau tame skyriuje kalbama apie vyskupijos kuriją ir vyskupo asmeninius pareigūnus, pateikiant kai kurių pavardes. Kalbama ir apie Vilniaus sufraganus (titulinius vyskupus): iki XVI a. vidurio jų buvę penki. Tuo tarpu yra buvę tik trys sufraganai (Jokūbas 1512-31, Feliksas 1532-44 ir Jurgis Albinas 1550-70), gi kiti du, jei ir buvo pristatyti popiežiui, nėra jokių žinių, kad būtų buvę patvirtinti. Vilniaus katedros kapitulos narių (prelatų, kanauninkų), pateikus prelatysčių įsteigimo laiką, išvardinami per tą laiką 123 asmenys, pažymint, kurie yra buvę lietuviai. Žinoma, tai nevisi kapitulos nariai, o tik tie, kurie užrašyti įvairiuose dokumentuose, nes sąrašų nėra užsilikę. Daugelis kapitulos narių buvo baigę aukštąjį mokslą, taigi buvo krašto šviesuomenė; jie bendradarbiavę ir ruošiant Lietuvos Statutą (1529 ir 1566). Skyriaus pabaigoje suminimi vyskupijoje šaukti šeši sinodai (tarp 1520-1555).

Antrasis skyrius pateikia duomenis apie parapijų steigimą (1387-1553). Prie jo yra atitinkamas žemėlapis Pirmosios, Jogailos 1387 m. įsteigtos, parapijos buvo: Krėva, Mednin-kai, Maišiogala, Nemenčinė, Ukmergė, gudų srityse: Obolce (etoli Oršos) ir Hajna. Šios abi vietos, esančios tolokai nuo Vilniaus, turėjusios lietuvių gyventojų, nes gudai bei rusinai, iš anksčiau buvę stačiatikiai, nebuvę verčiami priimti lotynų apeigas. Vyskupijos steigimo rašte (1387.11.22) pažymėta, jog ateity bus daromi žygiai į Romos Bažnyčią atvesti ir kitatikius, esančius "in nostris dominiis Lithuaniae et Rus-sie" (t.y. rusinus). Obolcų parapijos steigimo dokumente (1387VI. 1) Jogaila rašo, steigiąs tą parapiją "in terra Lituaniae . Vytauto D. laikais (iki 1430) dar įkurta 20 parapijų (jų tarpe Dauguose, Gardine, Kernavėj, Kaune, Merkinėj, Vilniuj Šv. Jono). Tarp 1431-1500 m. Lietuvos valdovų rūpesčiu įsteigta 34 parapijos (pvz., Darsūniškis, Eišiškės, Linkmenys, Anykščiai, Ašmena, Pasvalys, Rokiškis, Ramygala), gi didikai ir bajorai davė fundacijas 65 parapijoms (pvz., Deltuva, Alšėnai, Surviliškis, Upninkai, Želva). Keturias parapijas įkūrė pats vyskupas savo valdose (Hermaniškiai, Nie-dzviedziškis, Salakas, Tauragnai). Taigi iš viso iki 1500 m. įkurta
130 parapijų. Vėliau nuo 1501 iki 1556 įkurta dar 129 parapijom Taigi iš viso iki XVI a. vidurio Vilniaus vyskupija turėjo bent 259 parapijas, kurių steigimą galima įrodyti dokumentais. Tuo tarpu lietuvių istorikai manė, kad tų parapijų buvę mažiau.

Autorius pateikia žinių ir apie altarijas: tai buvo tikinčiųjų pastatyti ar užpirkti altoriai su aprūpintais prie jų kunigais altaristais. kurių pareiga buvo atlaikyti nustatytą skaičių mišių fundatorių intencija. Pačioje Vilniaus katedroje iki XVI a. vidurio buvo įsteigtos 6 altarijos. Išskaičiuojamos 83 parapijų bažnyčios, prie kurių buvo įsteigtos 128 altarijos, ir tai kartais ne po vieną: pvz., Ašmenos ir Ukmergės bažnyčiose jų buvo po 6, Maišiogalos ir Svyrių — po 5, Giedraičių — 4. ir 1.1. Tuo būdu Vilniaus vyskupijoje 32% parapijų turėjo altarijas, kai Gniezno arkivyskupijoje jas turėjo tik 10% parapijų. Kalbėdamas apie Vilniaus vyskupijos parapijų dvasiškius (klebonus, vikams), autorius sprendžia, apie XVI a. vidurį jų buvus apie 500. Kadangi lietuvių kunigų visais laikais trūko, parapijas aptarnaudavo lenkai kunigai. Jie tačiau turėdavo pramokti lietuviškai. XVI a. pradžioje daugelio parapijų steigimo dokumentuose įsakmiai pažymima, jog vyskupas tai parapijai turi skirti tik lietuvių kalbą mokantį kleboną. Tai reikalaujama, pvz.. šių parapijų steigimo raštuose: Žiežmarių, Alytaus, Eišiškių, Rūdninkų, iki XVI a. vidurio, o vėliau ir Stakliškių, Ikaznės, Punsko, Pajavonio. Prienų, Lapių, Lovoriškės. Ir kng. Aleksandro Jogailaičio 1501 m. privilegija įpareigoja vysk. Taborą ir jo įpėdinius skirti klebonais tik lietuvių kalbą mokančius į 28 parapijas, kurios iki tol priklausė valdovų patro-nato teisei.

Trečias studijos skyrius liečia Vilniaus vyskupijos medžiaginį aprūpinimą. Vykupui ir jo katedrai Jogaila 1387 m. užrašė Tauragnus, Bakštus. Dubrovus, Verkius, Malėtus ir Labanorą, kartu ir teisę valdyti dalį Vilniaus miesto. Vytautas ir vėliau kiti valdovai dar pridėjo vyskupui keliolika nuosavybių. Tuo būdu 1539 m. Vilniaus vyskupija turėjo trisdešimt didesnių ar mažesnių nuosavybių, kurioms priklausė 4717 kiemų. Katedros kapitula taip pat turėjo savo užrašus. Čia autorius tik prabėgom kalba apie tas ' įatifundi-jas' , kadangi jau anksčiau buvo apie jas rašęs Potvstanie i roztcdj la-tyfundium biskupstwa \vileriskiego w šredniowieczu, 1387-1550, Poznan 1963). Tačiau jis kalba tik apie užrašus ir neužsimena apie tai, kad kai kurios bažnyčių nuosavybės neteisėtai kitų buvo užimtos ir dėl jų reikėjo bylinėtis. Toliau pateikiami duomenys ir apie parapijų aprūpinimą. Geriausiai aprūpintų autorius laiko septynias (jų tarpe Ge-ranainius, Anykščius, Ramygalą), gerai aprūpintų — 26 (pvz., Giedraičius, Zarasus, Maišiogalą), gi likusias — pusėtinai arba prastai aprūpintas. Studijos pabaigoje susumuojama, kiek nuosavybių buvę užrašyta kartu Vilniaus ir Žemaičių vyskupijoms.

Apskritai, autorius gražiai pasitarnavo ir lietuviams, kantriai surinkdamas žinias apie Vilniaus vyskupijos padėtį iki XVI a vidurio; ži-, noma, jiems būtų maloniau skaityti parapijų pavadinimus lietuviškai tariamus. Laimingas jis buvo, kad, be spausdintų šaltinių, galėjo panaudoti Vilniaus kapitulos aktų rankraščius, esančius centrinėje Lietuvos Mokslų Akad. bibliotekoje, Vilniuje. Gaila tik, kad studijoje nemaža yra korektūros klaidų, ypač skaičiuose ir lotynų k. cituojamuose tekstuose.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai