Parašė Kotryna Grigaitytė
|
DVIVEIDIS PAVASARIS
Kleve kabina mandolinas Paaugėlių špokų būrys. Gaidas jiems išdalina Vyriausias tvarkdarys.
Pavasario šio linksmą pusę, Kaip girnų akmenį, suku. O paukščiai, net pridusę, Vis gieda ant šakų.
Tarytumei dalgius kas plaka Dar žydint vasarojui. Juodais lašais nulijo taką . . . O jie sau groja, groja.
VOVERYTĖ SNIEGU
Nubėgo, nušuoliavo Voverytė sniegu, Be žolytės, be javo Toj platybėj laukų . . .
Jos pėdelėm nubėga Ir mintis alkana. Dangaus, saulės ir sniego Negana, negana.
Alkani apiplyšę, Kažin kur, kažin kas . . . Laimės pirštai mažyčiai Ar suras, ar atkas. DEGTUKAI
Jie nealsuoja ir nežėruoja — Užspaude jėgą kišenėj tūno. Jei tik paliestum, jei valią duotum Darniai suspiegtų balsu perkūno.
Ugnys ir dūmai, dūmai ir ugnys. Padangėn šoktų dygsniu gruoblėtu Ką tik pasiektų, glemžtų, surytų — Pelenų kalnais atsimokėtų.
Degtukais žemė visa nuklota. Jei jie sudygtų, jei pražydėtų . . . Tvanai raudoni erdves užlietų, Verdančios upės žeme tekėtų.
DEBESYNUOS
Kas ten per debesis klampoja . . . Širmi žirgai apvirtusias vežėčias velka — Kregždutės, vanagai — visi į talką. Atstypčioja žvaigždė dar, nusilaužus koją. Ir properšas visas delnais užkloja. Prasideda naktis, naktis ir pilnatis. Jei tu galėtum atsilaužti kraštą — Ar atsiriekti pilnaties kaip duonos, Betirpstant vakaruos žarų aguonom . . . Nakty praklaidžiotum lig poakių rausvų Mieguisto ryto. Vėsos padvelkimu prisikelia diena — viltis ir aimana. Skubėki vėl įšokt į laiko ratą, Kurs mala debesis, žvaigždes, planetas. Kai medis giminės gerokai apgenėtas, Ryškiau regi bedunksančią Visatą Pats dulke įsisunkdamas į amžių ratą.
|