Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ALĖS RŪTOS "PO ANGELŲ SPARNAIS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VI. Šaltmiras   
Alės Rūtos knyga Po angelų sparnais (Londone išleista Nidos knygų klubo 1973 m., 191 psl.) duoda dvidešimt penkis kūrinius. Jų rinkinys pavadintas "novelėmis", kaip dabar mūsų įprantama šiuo žodžiu vadinti smulkiosios prozos kūrybą.

Šioje knygoje Alė Rūta ne tiek kuria literatūrą, kiek aprašinėja patį gyvenimą pro savo akinius. Su mažom išimtim jos novelės yra gyvenimo išpiovos, kurioms ji parašo pradžią ir pabaigą. Kalba yra instrumentas, kuriuo Alė Rūta groja užtikrintai. Tiek užtikrintai, kad ką ji bepaliestų — vis išeis melodija. Todėl jai novelė reiškia viską: apysakaitę, apsakymą, apybraižą, eskizą ar juslinę miniatiūrą. Alė Rūta tebesilaiko XIX amžiaus rašymo tradicijos (davusios mūsų epochai didžiąją literatūrą). Ji turi laiko. Ji pasakoja neskubėdama. Ji mato labai daug detalių ir, kaip natūralistai, ji tomis detalėmis žavisi. Žavisi ir savo sugebėjimu jas tiksliai nusakyti. Ne tiek vyksmas jai svarbu, ar dvasinė žmogaus metamorfozė, kiek smulkių detalių atskleidimas, kurias ji suau-džia ar bando suausti į vientisą audinį. Gyvenimas Alei Rūtai yra sunkus. Ji ieško jame sielos bei dvasinės prasmės, o randa susmulkėjimą, sustabarėjimą, sumedžiagėjimą. Ką ji mato — tą aprašo, dažnai su širdgėla, nostalgija, sentimentalumo doze. Iš viso šito neretai išplaukia ironija ar moralas, kuriuos ji užslepia atsargiais žodžiais, kad ne visi pastebėtų.

"Atraitytos rankovės" yra geras Alės Rūtos rašymo pavyzdys. Pokylis pas daktarą:
Tais laiptais tvankią birželio pavakarę kilo ne pacientai, o svečiai. Visas kiemas žėravo mašinomis, ankštai susiglaudusiai gatvėje ilgą jų virtinę pridurdavo naujos. Išlipo ant smailiais kulnimis batelių siūbuojančios ponios, kietomis apikaklėmis sprandus parėmę ponai. (p. 14).

Tarp ponų ir dekoltuotų damų vaikšto šeimininkas daktaras, atraitytom rankovėm. Nors autorė ir sako, kad "pacientų jam būdavo gana, net per daug" (p. 15), vis tik paleidžia jį vienmarškinį ir pačią novelę pavadina "atraitytomis rankovėmis". Gi atraitytos rankovės reiškia darbą. Atseit, daktaras turi aiškų tikslą, susikvietęs tiek galimų pacientų. Nieko neužgaudama, prisidengusi prieštaringais žodžiais, Alė Rūta ironizuoja.

Panašiu atsargumu Alė Rūta piešia ir kitus žmones. Gerasis Tamulis "Mėlynose šviesose", taip nuoširdžiai ir atvirai šnekąs, ko gero bus savo mašina pertrenkęs ir sužeidęs kaimyną, bet neatpažintas tai nuslepia. Tik autorei atskleidus, kad jis pakeitęs seną mašiną nauja, kaip, užėjęs vakarienei "paprašė trečio puodelio kavos", kad važinėdamas nematytų "mėlynų šviesų" (p. 62), mes suvokiame, kad jis yra ne toks jau nuoširdus, atviras, o, ko gero, degtinėj permirkęs bernelis.

Alės Rūtos tikrovės fotografavimą gerai pavaizduoja ši ištrauka iš "Dvyliktosios gatvės":
Ateina priešais vienas kitą du kaimynai. Sustoja. Prasideda kasdieninis pokalbis.
— Alo, Kazimierai, Kaip sekasi?
— Gerai. O kaip tau?
— Pusėtinai. Ką naujo girdėjai?
— Nieko.
Jonas plačiai nusižiovauja, (p. 63) Su Jonu nusižiovauja ir skaitytojas, bet toks jau yra gyvenimas, tokį jį Alė Rūta ir pavaizduoja. Jos herojus — žmogus kasdienybėje bei kasdieniškas žmogus. Bet kokį priekaištą dėl tokio rašymo Alė Rūta, ko gero, atremtų savo poeto žodžiais "Radinyje":
Ar kritikai visada žino, ką jie kritikuoja? O aš visada žinau, ko ieškau ir ką ritinėju. Tai savo ir kitų mintis, gyvenimui mane stumdant, ridinėjant ir brūžinant, (p. 75).

Šitaip gyvenimas grožinėj literatūroje ritinėtas jau geroką laiko tarpą. Pratęsti jį būtų inercinis anachronizmas.
Alės Rūtos novelėse yra sutelkta tiek meilės žodžiui, tiek subtilaus sugebėjimo taikliam įvaizdžiui, šilumos žmogui, jausmo gamtai, jog norėtųsi, kad ji išeitų iš to užburto natūralistinio rato ir prabiltų į mus būsiančiose novelėse drąsiau ir savičiau. VI. Šaltmiras

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai