LAUKSARGIS

. . . Sergėk pirmykščius rugių laukus,

kaimenes mano avių. Palankus

būk mano prakaitui. Trykšta šaltiniais

vaikiškas užkeikimas.

Šalimais

lik, šviesiaplauke javų dvasia,

mėgaukis kluonų saule vėsia.

. . . Dievo karvyčių raudonas spiečius

kyla nuo mano delno į pietryčius.

AUŠRINĖ

. . .Aš saugau tau paveldėtą ir aukštą šviesą.

Aprūkęs delnas. Viesulas.

Ant akmenų krūvos — dar šiltas širšių vaškas.

Ir mano kūnas, pusnuogis ir vaikiškas,

dar pilnas saulėto ir karštligiško sapno .. .

Virš slėnių — debesų ir ūko sąnašos.

O, patekėk,

Ir su savim suliek nuolankų liauną mano ūgį

Aš atsiklaupus kurstau tavo ugnį.

BANGPŪTYS

. . .Giliam dubeny

tau nešu prasimerkusias jūrų žuvis,

ir deginu gintaro dervą.

Priimk mano kvepiančius smilkalus.. .

Toks šaltas pajūrio akmuo.

Debesuotas dangus užvirs,

ir kopų šviesa formuosis ...

Iš siaubo suspaudžiu smilkinius.

Gūžiuos nuo antgamtiško ūžesio
tavo laukinių bangų.

Erdvė.
Gintariniai stabai laivų dugnuose ant
lentgalių .

Nuo tavo gelmės priešistorinio spindesio
apanku,

nuo kiaurai pučiančio tavo viesulo — šiurpiai
lengva . . .

ŽEMINĖLĖ

. . . Šermukšnių uogas aptraukia šerkšnas.

Ant pūvančių lapų užmiega šernas.

Raudoni lipnūs šešėliai. . .
Kad vėl išryškėtų,

pro dūmus šėtroj iš raizgių erškėtrožių

stabmeldiškas tavo akmuo.

. . . Bet ir kraujas — pernykštis,

ir tavo balsas lyg mirusio — nykstantis. . .

Nulieju tau gėralo. Karčios šermukšnių uogos.

Ir užsnigtos — vėtroj nurudusios nuoganos.

LAUMĖ

... Ir peršviečiamos gelsvos trapios drapanos

vėl nuslenka lyg dulsvas lapų spindesys. Esi

Tik kūdrų ir fontanų tirštas rūkas, srūvantis

manim rugsėjo nečionykštis kraujas, nuojautom ir oru pasikliaująs,

išdžiūvę laumžirgiai,

nukandžiotos, raudonos, šiurkščios mano

lūpos,

gluosnio dvišakas kamienas

nuo sausros anąmet nusilupęs.

. . .Pravirksta saulės šviesoje laumiukas.

PERKŪNAS

. . . Užtenka. Trenk.

Padėjau galvą ant šlapios kaladės.

Ugnies ir vėjų stichija.

Ir vis dėlto aklavietė —

man tavo juodas griaudžiantis pasaulis.

Žybsi kirvis.

Bet aš kieta kaip titnagas — betikslis tavo kirtis.

Dar šliaužia šaknys ir žalčiai.. .

Mėšlungiškai sutraukti raumenys. Girdžiu —

kapoja ąžuolo aplytas malkas, maldai

kraunamas...