Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PATRIOTINIO EKSTREMIZMO REIKALU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS GIRNIUS   

Lietuvos nepriklausomybės atstatymo penkiasdešimt metų sukakties konferencija Vašingtone 1967 lapkričio 21-22, sutelkusi visų mūsų veiksnių (diplomatų, VLI-Ko, Laisvės komiteto, PLB ir JAV LB, ALTos) ir lietuvių spaudos atstovus, viename savo nutarimų "apgailestavo patriotinio ekstremizmo apraiškas, gilinančias nevieningumą, užuot skatinusias vieningumo pastangas".
"Pasaulio lietuvis" konferencijos aprašyme anuomet šį nutarimą taip trumpai komentavo: "Nuosaikumas konferenciją vertė pasisakyti prieš 'patriotinio ekstremizmo apraiškas'... Patys ekstremistai konferencijoje taip pat buvo atstovaujami. Tokių sąlygų sudarymu konferencija pagerbė demokratizmą, nors ir svetimą ekstremistinės dvasios žmonėms" (1967 lapkritis, nr. 31, p. 521). Ir kitoj spaudoj nerasta reikalo plačiau šio nutarimo svarstyti. Todėl be atgarsio liko ir tie pora balsų, kuriems lyg neaišku buvo, kas turėta galvoj konferencijos apgailėtu "patriotiniu ekstremizmu". Nebuvo ko daug jiems aiškinti, nes pirmiausia būtų reikėję jų žvilgį į save pačius nukreipti. O tai būtų reiškę tik kurstyti tuos pačius, kuriuos buvo norima prablaivinti. Kadangi ir pačių ekstremistinių patriotų toj konferencijoj dalyvavo, tai, rodos, turėjo progos aprimti pamatę, jog nieko nelaimima tuščiu šūkavimu.

Su pagrindu ir, pridėčiau, visai ne per anksti prieš jau pusketvirtų metų įvykusioji mūsų veiksnių konferencija atkreipė dėmesį į patriotinio ekstremizmo žalingus vaisius. Deja, nestokojant provokavimo ir iš priešingo "avangardo", patriotinis ekstremizmas neišblėso, bet dar labiau įsisiūbavo. Daug kartėlio pasėta — daug erzelio piauta. Niekas nieko erzelynėje nelaimime, priešingai, visi pralaimime, energiją išeikvodami ne vaisingam darbui, o tuščiam ginčui. Patyrėme tai šiame krašte. Dar ne-lemčiau tai patyrė Australijos lietuvių bendruomenė, kurią patriotiniai ekstremistai buvo įstūmę į savotišką "pilietinį karą", nors ir nieko faktiškai nelaimėdami.

Bražinskų rizikingas laisvėn ištrūkimas, Kudirkos sovietams grąžinimas ir vėlesnė žinia apie Simokaičio mirčiai nuteisimą lygiai visus laisvojo pasaulio lietuvius ne tik sukrėtė, bet ir sujungė. Bendras užjautimo pergyvenimas lyg tirpdyte ištirpdė visas ankstesnes priešybes ir suvedė draugėn visų pažiūrų ir visų kartų lietuvius. Nusivalėme nuo vieni antrų įtarinėjimo ir atstatėme savo tarpe lietuviškąjį pasitikėjimą.

Konstatuodami tai pernykščių metų apžvalgoj, baigėme klausimu: bet kaip ilgam? Deja, lyg jau spėjus viską užmiršti, vėl iš naujo pradedamas tariamai patriotiškas "budėjimas". Iš vienos kolonijos skaitėme protestą, kad Vasario 16 minėjimo meninei programai pravesti pakviestasis būtų pakeistas "švariu, nesusiteršusiu asmeniu". Iš kitos kolonijos buvo protestuojama, kam Vasario 16 minėjimui pakvietė asmenį, lyg "mes neturim tikrų lietuvių žmonių paskaitai", nes "tokią paskaitą privalo skaityti tik tikras patriotas". Iš trečios kolonijos korespondentas, aprašydamas susirinkimą Simokaičio reikalu, informavo, kad vienam siūlymui pritarė ir asmuo, pernai lankęsis Lietuvoj, "vadinasi, jau lenkęs galvą okupantui". Vieno koncerto aprašyme sužinojome, kad solistės padainuotos J. Gruodžio dvi dainos S. Nėries žodžiais ' tolinio tyrumo patriotų veiduose įrėžė susirūpinimo raukšles". Vėl susisielota, kad "Rūtelė" taip ir liko nepasmerkta, nors joj ir įdėtas tokio žmogaus, būtent K. Kubilinsko, eilėraštukas.

(Prierašas korektūrose: kelis aukščiau suminėtuosius pavyzdžius tektų papildyti ištisa eile naujų patriotinio ekstremizmo išpuolių. Nesiimdami jų visų nurodyti, ypač nejaukiais laikome naujus prof. R. šilbajorio ir prof. A. Avižienio puolimus).

Taigi, labai neilgam Bražinskai, Kudirka ir Simokaitis buvo pritil-dę visą tokį bylinėjimąsi, kas "tikri lietuviai" ir "patriotai" ir kas ne, kas "švarūs" ir kas "susiteršę". Teršiame patys save tokiu "švaros" susirūpinimu. Ir juo labiau nelemta, kad toks vieni kitų teisimas, jais piktinantis ir norint išskirti, vykdomas patriotizmo vardu.

Visą tokį "švariųjų" rūpinimąsi "nešvariaisiais" ana veiksnių konferencija ir pasmerkė kaip patriotinio ekstremizmo apraiškas. "Patriotinio ekstremizmo" žodis gana taikliai parinktas, nors jis ir nėra be tam tikro dviprasmiškumo. Būtent: visokio tokio ekstremizmo charakterizavimas "patriotiniu" gali sudaryti įspūdžio, lyg nueinama į ekstremizmą iš per didelio patriotizmo. Iš tikro greičiau yra priešingai: tokiu ekstremizmu tik dengiama patriotizmo stoka. Būdvardis "patriotinis" šiame termine pažymi tik šio ekstremizmo rūšį, o ne tikrą sąryšį su patriotizmu.

Niekada patriotizmo negali būti per daug. Kaip jokiai meilei nėra ribos, taip jos nėra ir savosios tautos meilei. Juo kas daugiau meile gyvena, juo skaidresnis jo gyvenimas. Tačiau niekada meilė neveda į ekstremizmą — vienokį ar kitokį kitų diskriminavimą. Tai tiesiog priešinga jos esmei. Ir vadinamasis patriotinis ekstremizmas yra ne per didelis patriotizmas, o tik greičiau tiesioginė patriotizmo priešybė.

Rodos, savo tautinių filosofų (vieni — Vydūno, antri — Šalkauskio) esame pakankamai sąmo-nininti, kad patriotizmas iš tik jausminio įkarščio privalo pakilti į dorinį angažavimąsi. Šalkauskio žodžiais, tiek pačiam patriotui, tiek patriotiškai mylimai tautai patriotizmas turi būti "tobulėjimo ir kultūrinės pažangos veiksnys" ir pagal tai "privalo visų pirma reikštis pačiame patriote, kaip nepalenkiamas pasiryžimas pačiam tobulintis ir savo asmenimi patarnauti realia medžiaga savo tautos vertingumo rūmams statyti".

Ką Šalkauskis savo pedagoginiu žvilgiu išreiškė kaip patriotizmo reikalavimą asmeniui "tobulintis", mūsų sąlygomis privalome suprasti kaip angažavimąsi visoms toms pareigoms, kurioms mus įpareigoja tautinė ištikimybė. Tai apeliavimas nepaskęsti tik savo asmeninių rūpesčių kasdieninėje buityje, bet kiek galint gyventi ir savo tautai. Konkretizuojant šį apeliavimą "gyventi ir savo tautai", reikėtų išvardinti visus tuos lietuviškuosius uždavinius, kuriems privalome ir laiko rasti, ir dolerio negailėti. Nėra ko baimintis, kad per daug nesupatriotėtume. Ne iš per didelio patriotizmo ir daugelis inteligentų yra tiek dvasiškai supras-čiokėję, kad kultūros žurnalas ar rimtesnis veikalas nebepajėgia jų dominti. Ne iš per didelio patriotizmo ir daugelis inteligentų prarado savo vaikus, nesirūpinę lietuviškuoju jų auklėjimu ar gailė-ję šiam reikalui vargano dolerio.

Ir nėra, ir negali būti pavojaus, kad per daug supatriotėtumėme savo lietuviškuoju idealizmu. Kaip aplamai nuo per didelio idealizmo, taip ir nuo per didelio tautinio idealizmo pakankamai visus saugo kasdieniniuose rūpesčiuose į-sišaknijęs egoizmas. Reikia dėl to didžiai branginti patriotizmą kaip tautinio idealizmo pagrindą. Kad tik daugiau turėtume nuoširdžių patriotų idealistų! Kad tik daugiau visuose būtų patriotizmo — tautinio idealizmo!

Deja, nė patriotiniai ekstremistai nėra per dideli patriotai. Lygiai visko yra ir juose. Yra tokių, kurių patriotinis nusiteikimas yra nuoširdus, neišsisemiąs tik žodžiais, bet pasireiškiąs ir darbais. Bet gausu ir tokių, dėl kurių noromis nenoromis reikia stebėtis, kaip gali jaustis patriotais, neat-likdami elementarių tautinių prievolių. Tiesiog į akis duria, kad kai kurie jų nėra rūpinęsi nė savo pačių vaikų lietuviais išauklėjimu, o visuomenėje medžioja "nešvariuosius" tautiečius.

Svarbiausia, ir tada, kai nestokojama nuoširdaus patriotinio nusiteikimo, ekstremizmas iškreipia, sužaloja ir užnuodija tautinį idealizmą. Dėl to sakėme, kad patriotinis ekstremizmas yra ne per didelis patriotizmas, o greičiau tiesioginė jo priešybė. Kai patriotizmas yra meilės apraiška, tai ekstremizmas savo šaknis turi neapykantoje. Savosios tautos meilę ekstremizmas iškreipia partine aistra, vedančia į fanatinį kitų tautiečių nepakentimą, laikant juos "nešvariais" ir dėl to "netikrais". Būti patriotui, mylėti savo tautą — tai visų pirma pačiam įsipareigoti aukotis jos labui (šia prasme Šalkauskis ir interpretuoja patriotizmą asmeninio tobulėjimo veiksniu). Priešingai, patriotinis ekstremistas, užuot rūpinęsis save patį dorinti, imasi kitus teisti — įtarinėti, užpuldinėti ir galų gale pasmerkti. Ir juo daugiau jis randa "neteisiųjų", juo pats teisesnis jaučiasi ir juo beatodairiškiau vykdo pasiimtąją teisėjo misiją.

Liūdni (deja, neišvengiami) tokio patriotinio ekstremizmo vaisiai: kovojama už tautinę vienybę, o faktiškai ji tik griaujama. Pirštu prikišamai tai parodė pernai metų Australijos lietuvių bendruomenės į "pilietinį karą" įstū-mimas. "Pora tuzinų kiečiausių agentų nebūtų to pasiekę per metus, ką devynetas orių patriotų padarė per vieną vakarą". Taip viename "Mūsų pastogės" numerių konstatavo jaunas Australijos LB veikėjas (Br. Straukas). Iš tikrųjų, fanatiniu ekstremizmu ne didesnį patriotizmą įrodoma, o tik nesantaiką žiebiama.

Patriotizmas iš esmės yra dorybė. Bet užtat ir yra skaudus nesusipratimas patriotizmą reikšti tokiu būdu, kuris jo dorinį charakteri paniekia. Dėl skirtingų pažiūrų (nors ir opiuoju santykio su pavergtąja tauta klausimu) dar nėra teisės žmogų taip pasmerkti, kad būtų paneigiama jam teisė pasitarnauti paskaita ar meninės programos atlikimu. Jei kas ir iš tiesų kada nors susigundė kokiam naiviam žygiui ar, prileiskime, ir ne tik neišmintingai, bet nusikalstamai pasielgė, vis vien nebūtų dora tik pagal tai jį visą laiką vertinti. Niekas nesame tobuli, visi turime ką apgailėti, visi esame reikalingi atleidimo. Pagaliau, jei ir turėtume pagrindo kurį žmogų aplamai pasmerkti tautiniu atžvilgiu, tai dar nebūtų pagrindas pasmerkti ir tai, kas jo gyvenime ar kūryboje yra gera. Reikia jau tikrai "krištolinio tyrumo patriotų" nepakęsti nė tos S. Nėries poezijos, kur jos nesmelkia joks komunizmo šešėlis. Tai, deja, ne "krištolinio tyrumo" patriotizmas, o tik grubus fanatizmas. Fanatinis ekstremizmas patriotizmą ne tyrina, o murzina.

Kas patriotinį nusiteikimą paverčia jį iškreipiančiu ekstremizmu? Vienu atveju gali į ekstremizmą stumti paprastas tamsumas ir (diplomuotųjų tarpe) intelektualinis primityvumas. Iš vienos pusės stokojama gilesnio dalykų pažinimo, iš antros — norima viską imti "kaip kirviu nukirsta", kai paprastai visur klausimai yra sudėtingesni, negu atrodo, prieš akis teturint savo atsakymą. Antru atveju į ekstremizmą stumia dorinis nejautrumas, visada jaučiantis teisėjų kėdėje ir niekada į save pačius nepažvelgiant: neatlaidumas laikomas lyg savo pačių teisumo įrodymu. Trečiu atveju veda į ekstremizmą ir paprastas psichologinis prigimties "karštumas".

Bet būtų jau atskiro straipsnio reikalas leistis į ekstremizmo šaltinių klausimą, šioje vietoje, baigdami savo pasisakymą, tenorime vieną dalyką dar pabrėžti. Nors patriotinio ekstremizmo žala yra ir aiški, būtų nelemta savo ruožtu leistis į tokią pat "krištolinių patriotų" medžiojimą, kaip patriotiniai ekstremistai vykdo "nešvariųjų" medžiojimą. Tai reikštų tik jais pasekti, imantis tų pačių kovos priemonių. Ekstremistinio patriotizmo grėsmė yra reali. Todėl yra pagrindo dėl jos rūpintis. Bet ne pačių žmonių teisimas gali čia ką padėti. Visų pirma stovime prieš kantrų švietimo uždavinį — ramų ir pagarbų kalbėjimąsi, o ne išdidų smerkimą ar neatsakingą provokavimą. Jei nejučiomis iš patrioto virstama ekstremistu, tai daugiausia gal dėl to, kad neįsi-jaučiama į kitus. Ta pati grėsmė (tik iš priešingos pusės) kyla ir tiems, kurie tampa patriotinio ekstremizmo aukomis. Norint ne tęsti beprasmišką erzelynę, o iš tikro siekti tautinio solidarumo, reikia įsijausti ir į tuos, kurie pasiduoda patriotiniam ekstremizmui. Tai žmonės, kurie neabejojamai linki lietuvybei tik gero, bet per nesusipratimą dėl to nori ir patys geresniais už kitus jaustis, šiaip ar taip, visus nesusipratimus reikia sklaidyti, o ne puoselėti vienokiu ar kitokiu militantizmu.
Juozas Girnius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai