Lietuva yra lietuvių žemė, kur lietuviai nuo seno gyveno ir gyvena, kur lietuvių pastangomis ir triūsu natūriniai kraštovaizdžiai virto kultūriniais kraštovaizdžiais, kur tautos kultūrinis pasireiškimas yra susekamas įvairiais atžvilgiais. Lietuviškos sodybos, lietuviški vietovaizdžiai, lietuviškas tautos menas, žodžiu visa etnografija byloja, kur baigiasi tos ar kitos tautos žemė.
Tiesa, kad lietuviškos žemės visuose savo pakraščiuose buvo amžių būvy eksponuojamos svetimoms įtakoms, svetimoms kultūroms ir tas tarpusavis vyksmas neretai pasireiškęs žūtbūtinėmis grumtynėmis. Tai visa pasireiškė tuo, kad mūsų tautos etnografiniai pakraščiai liko daugiau ar mažiau nutautinti, kai kur visai užlieti, kai kur Sudaro siauresnes ar platesnes mišrias zonas. Tai mišriajai sričiai priklauso ir Mažoji Lietuva.
Prie Mažosios Lietuvos priklauso Rytprūsių sritys į rytus nuo Varmijos (Ermlando) ir į šiaurę nuo Mozūrų krašto. Samų žemė, Natanga, Bartuva, Nadruva, Skalva ir vakarinės Sūduvos sritys įeina į plačiau suprastą Mažąją Lietuvą.
Prof. A. Bezzenberger'io linija, — bendrai tariant Deimenos ir Alnos upių atskiriamos sritys yra tam tikro laikotarpio kompromisinis Mažosios Lietuvos apibūdinimas.
1. PAVIRŠIUS. Mažosios Lietuvos paviršius savo charakteriu ir praeitimi yra visai panašus Lietuvos paviršiui. Paviršių daugiausia čia suformavo iš aukštųjų Skandinavijos kalnų atslinkę milžiniški ledynai. Maždaug per pusę milijono metų ledynai, tai atsitraukdami, tai vėl atslinkdami, savo masėmis ligi kilometro storio pripildytomis įvairių sutrintų kalnų atplaišų, suformavo dabartinį Mažosios Lietuvos paviršių. Ledynai, šiltesniam periodui atslinkus, ištirpo, o visas kraštas liko padengtas ledynų nuosėdomis — morenomis. Kur ilgiau stovėjo ledynų pakraštys, tose zonose suvertė daugiau stambesnių uolienų, akmenynų, kalvų, kalvelių, o tarp jų daug griovinių ežerų. Kraštovaizdis tose srityse itin įvairus, — tai galinių morenų, sritys kurios ypač ryškios ruože — Osteroda, Ortelsburgas, Sensburgas, Rastenburgas, Ungara, Goldapė, Suvalkai. Kiti plotai daug lygesni, vienodesni, padengti smulkiai sutrintomis morenomis — tai pamatinių morenų sritys, kaip plotai apie Heilsbergą, Yluvą, Širduvą, Darkiemį, Įsrutį, Gumbinę ir visa eilė kitų plotų. Pietuose — Mozūrų krašte daugiausia išplitę smėlynai — sandrai — tai tirpstančių ledynų vandens sunešti smėlio plotai.
Jei pagrindinį darbą paviršiaus formavime atliko ledynai, tai galutinai jį modeliavo jau po ledynų — aliuvialiniais laikais — tekantieji vandenys, vienur išnešdami plačius upių ir upelių slėnius, kitur supylė upių deltas, kaip Nemuno, Vyslos, iš dalies Priegliaus, dar kitur upių slėniuose sudarė lankas, o pajūry didelius užmarius, kaip Aistmarių ir Kuršių užmariai. Smėlynų srityse supustė kopas tiek sausažemio, tiek upių slėnių, tiek pajūrio. Didesnėse daubose pasiliko telkšnoti ežerai, o kai jie laikui bėgant užaugo — susidarė durpynai. O ir visas paviršius pasidengė įvairiausia augmenija, daugiausia miškais. Vėliau įsikūręs žmogus vėl savitai formavo paviršių, kirto miškus, paversdamas juos derlingais plotais, statėsi sodybas, tiesė, kelius, sausino pelkes, žodžiu vėl savaip formavo — modeliavo paviršių.
2. KLIMATAS. Mažosios Lietuvos klimatas, kad ir nedaug, bet vis dėlto kiek skiriasi nuo visos Lietuvos klimato. Kita geografinė padėtis, kitoks kontaktas su jūra ir vandenimis teikia ir savitumų.
Temperatūros paskirstymas atskirose stotyse ir atskirais mėnesiais taip atrodo:
Žiemą pietryčiuose šalčiau, o šiaurės vakaruose šilčiau, vasarą atvirkščiai — pietryčiuose šilčiau, o šiaurės vakaruose vėsiau.
Vidutinis metinis minimumas Margrabavoje yra — 24,7°, o Karaliaučiuje — 19,4°. Šalčio dienų, — kada paros minimumas krinta žemiau 0°, pav., Karaliaučius turi 109,3, o ledo dienų, — kada ir paros maksimumas yra žemiau nulio turi 41,2. Klaipėda turi šalčio dienų 110,6 ledo dienų 42,0, Įsrutis turi 127,6 šalčio dienų ir 44,5 ledo dienas. Visai be ledo dienų yra gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiai, mažai ledo dienų turi balandžio ir spalio mėnesiai. Nemunas ledu padengtas yra 70—100 dienų, o plaukiojimui netinka 125—130 dienų.
Pagal Ihne (atsižvelgiant į kai kurių augalų žydėjimą) pavasario pradžia laikoma gegužės mėn. tarp 15—26 dienų.
Vasaros dienų su temperatūros maximumu virš 25° Įsrutis turi 31,4, Klaipėda 14,9 —.
Absoliutinis didžiausias šaltis Karaliaučiuje buvo 1843 m, temperatūra—35°, Margrabavoje 1893 m—36,4°. Absoliutinė aukščiausia temperatūra Karaliaučiuje buvo 1905 m 36°, Įsrutyje 1885 m 36°, Klaipėdoje 1905 m 34,3°.
Krituliai ir jų pasiskirstymas mūsų aprašomam kraštui taip pat labai reikšmingi. Metinis kritulių kiekis: Klaipėdoje 700 mm, Karaliaučiuje 680, Gumbinėje 580, Rastenburge 520, Lotzene 560, Rasytėje 620. Taigi kritulių esti gausiau šiaurėje ir rytuose, vidutinė zona ir pietinės sritys kritulių gauna mažiau. Lietaus maksimumas šiaurinėje daly esti rugpjūčio mėnesį, o pietuose liepos mėn. Lietaus dienų, Klaipėdai tenka 167,2, Įsručiui 189,4. Manoma, kad žemės ūkio atžvilgiu būtų žymiai geriau, jei balandžio — gegužės mėnesiais kritulių gautų daugiau 40—80 mm. taigi šie mėnesiai kenčia nedateklių, o liepos ir rugpjūčio mėn. perteklių. Sniego dienų daugiausia esti Margrabavoje — 68,8, o mažiausia Klaipėdoje —44,9 dienų.
Pirmasis sniegas iškrenta vidutiniškai Karaliaučiuje spalio mėn. 30 d., Klaipėdoje lapkričio 3 d. Paskutinis sniegas balandžio mėn. antroje pusėje ir būtent Tilžėje balandžio mėn. 21, Karaliaučiuje 23 d., Klaipėdoje 26 d.
Mažosios Lietuvos hidrografinį tinklą sudaro Nemunas ir Prieglius. Nemunas nuo Smalininkų iki Rusnės turi 112 km. Kiek žemiau Tilžės suskyla į Rusnę ir Giliją. Pastarosios prieupiai Loja, Inzė, Tave. Į Nemunyną suteka Lauknė, Arge, Osa, Parvė ir Timberis. Vis tai mažyčiai upeliai. Į rytinį Kuršių marių pakraštį dar įteka: Vorgelis, Grybe, Varas ir kiti maži upeliai. Į Kuršių Mares pietuose taip pat įteka Deimena ir Dunava.
Prieglius turi 133 km ilgio. Jo svarbieji prieupiai: Įsra, Ungura, Alna ir visa eilė mažesnių. Į Aistmares teka Fryza ir Pasargė.
Dirvose vyrauja: priemoliai ir mergeliai daugiausia išplitę Samų žemėje, beveik visame rajone į šiaurę Priegliaus, išskyrus Nemuno deltą. Pietuose nuo Priegliaus Pervyčių, Girduvos, Darkiemio rajonuose vyrauja sunkūs moliai. Abi šios dirvų rūšys yra derlingos. Mažiau derlingi plotai yra pati Nemuno delta, Romintos smėlynai ir visa pietinė dalis — Mozūrų žemė.
Didžiausias krašto pakilimas yra Šeškų (Seeskez) kalnai, esantieji į pietus nuo Goldapės, 309 m, kita Rytprūsių aukštuma yra į pietus nuo Osterodės, turinti net 313 m.
3. TIPINGESNI KRAŠTOVAIZDŽIAI. Jei visas Mažosios Lietuvos kraštas mažai savo kraštovaizdžiais skiriasi nuo Lietuvos, tai to negalima pasakyti apie pajūrio sritis. Čia visų pirma sutinkame Kuršių mares ir Aistmares. Pirmosios turi 1619 km2, o antrosios — 860,5 km2. Jų gyliai yra nežymūs. Didžiausias Kuršių marių gylis vos prašoka 10 m, o Aistmarių — 5 m. Tačiau marės pasižymi savo žuvingumu ir jų pakraščiais yra susispietę gana tipingi žvejų kaimeliai.
„Tiek vienas tiek kitas mares nuo Baltijos jūros skiria labai savotiški užmariai. Aistmarių užmaris yra sąnašų padaras nuo Dancigo-Neustadto iškyšulio nupustytų — atplėštų smėlynų, kurie sudarė Putzinger užmarės ir Aistmarių užmarį, o nuo stačių Samydo žemės pakraščių pagraužtos, atplėštos ir sutrintos uolienos, dominuojančių pietvakarių vėjų ir atitinkamos krypties bangų buvo atneštos į Kuršių užmario juostą. Ir taip susidarė didingos marių užtvaros — užmariai, iš kurių Kuršių užmaris teikia impozantiškus ir retai sutinkamus vaizdus. Kuršių užmario kopos turi beveik 100 km ilgio ir 0,5—4,5 km pločio. Kai keliaujančios kopos buvo neapsodintos, tai jų smėlio masės buvo užpustą net keletą kaimų. Dabar didesnioji dalis jų apsodinta ir tik keliuose tarpuose pasireiškia jų laisvas žaidimas. Pavyzdžiui, apie Nidą jos primena dykumų vaizdūs, nes čia vietomis matosi tik atvirai pustomas smėlis ir dangus. Kuršių užmario kaimeliuose, kaip Juodkrantėje, Preiloje, Pervelkoje, Nidoje gyvena nuo senų laikų kuršiai, kurie verčiasi žvejyba, turistais, vasarotojais ir tik labai maža dalimi žemės ūkiu. Kuršių užmaris tikras egzotikos kraštas ir todėl turistų nepaprastai mėgiamas.
Kitą vėl nepaprastai įdomų žemėvaizdį sudaro Nemuno delta. Kraštas žemas, išvagotas kalnų kalneliais, labai daug lankų, pievų; prie kanalų pakilesnėse vietose retai išsidriekusios sodybos, prie kurių neretai sutinkami ir vėjo malūnai. Kraštovaizdžiai primena kai kuriuos žemutinės Olandijos vaizdus.
Vėl nauji ir įdomūs vaizdai atsiveria Samų pusiasalio pakraščiuose, kur neretai matosi didingi statūs krantai. Krantų skardžių atodangose matomi devono, jūros, kreidos, terciaro -sluogsniai, kaip liudininkai geologinės šio krašto praeities. Iš terciaro sluogsnių apatinis oligocenas pasireiškia kaip mėlynoji žemė, iš kurios išplaukia . gintaras — Baltijos auksas. Tai jūrų suplauti sakai iš senųjų medžių koniferų (Pinites succinifer, Conwentz). Daugiausia gintaro gaunama Palmikų kaimo apylinkėse, bet ir kituose Baltijos jūros pakraščiuose bangos išmeta į krantą didesnius ar mažyčius gintaro gabalėlius.
Pajūris turi ne tik „didelius uostus kaip Karaliaučių, Klaipėdą, bet taip pat žvejų uostų, uostelių, vasarviečių, pasižyminčių savo savitu charakteriu, grožiu ir patrauklumu.
4. KRAŠTO APGYVENDINIMAS. SVARBESNIEJI MIESTAI. Krašto apgyvendinimas irgi panašus 4 Lietuvos. Jei Lietuvoje vienam km2 gyvena 48—50 gyv., tais Mažojoje Lietuvoje — 60—64. Pats kraštas net rečiau apgyvendintas kaip Lietuva, bet čia daugiau miestų ir miestelių, kurie savo gyventojų skaičiumi yra jau žymesni. Žemiau dedamoji statistiką parodo svarbesniųjų miestelių gyventojų skaičių įvairiais metais:
Nida
MAŽOJI LIETUVA |