| |
|
|
|
Parašė GRAŽINA TULAUSKAITĖ
|
 UŽTENKA
Užtenka man saulės
Iš rankų rudens —
Širdis ir iš jūros
Dainų pasisems.
Širdis, kada nori,
Tai gali dainuot —
Jos klauso ir vėjas
Ir kelio akmuo.
KAD ATLIEPTŲ TAVOJI DAINA
Aš nenoriu jums skaldyti atomo
Nei ore kur nors gaudyt lėkščių.
Aš kaip vėjas — esu nematoma
Ir dainuoju tik tai, ką jaučiu.
Aš nenoriu čia akmeniu būti,
Kelyje skubant tau — niekada.
Uždainuosiu sniege kaip žibutė,
Kad atlieptų tavoji daina.
Kad suprastum saulėlydžio dainą
Ir rudens, ir jausmus, ir mintis,
Kodėl jie taip paraudę praeina,
Kodėl lapai staiga ima krist.
PALAUKSIU
Aš palauksiu šiltesnio jūs žvilgsnio:
Širdis ledo pakelti negal.
Aš palauksiu, kol jūs pasiilgsit
Ir mane parsikviesit atgal.
Aš palauksiu — tegul tik praeina
Dargana ir pūga, ir audra . . .
Aš sugrįšiu, pavasario jauno
Sutikta su saulėta daina.
Jeigu jis dovanotų man gėlę
Ir kaip mylimai segtų į plaukus,
Aš užmirštu, kas širdį man gėlė,
Apkabinus bučiuosiu sulaukus.
MANO ŽODŽIAI
Kartais rodos, kad savo žodžius
Aš lyg akmenis mėtau į duobę:
Jokio aido visai negirdžiu
Tokią naktį ir liūdną ir juodą.
Kartais rodos — žarstau žarijas
Liesom savo jau degančiom rankom
Nuo savęs — nuo širdies, — o jas
Mes visi židiny savo laikom.
Kartais rodos —jau aš negyva —
Ežere tiktai plaukia šešėlis,
O dar vėjas man šaukia: "Eiva
Pažiūrėt, kaip pražydo tau gėlės!"
O gal rodos, kad aš tik žaidžiu,
Kai imu jum alyvom žydėti,
Kai šaukiu ir širdim ir žodžiu,
Kai kviečiu jus į sodą saulėtą.
Kartais žodžiai, ištryškę tiesiog iš širdies,
Tartum kraujas, į jūrą pataikęs, prapuola,
Ar miške iš toli man daina ataidės,
Arba miršta čia pat, atsimušę į uolą.
ZVAIGŽDŽIŲ PASAKA
Vakaras atėjo, tuoj naktis ateis . . .
Žiūri žvaigždės baisiai liūdinčiais veidais.
Už langų taip sninga, ir pusnis gili . . .
Su naktim laiminga tu dainuot gali.
Apdainuoki viską: buvo ar nebus . . .
Išdalinki širdį — žiedus ir sapnus.
Mes atversim širdis, langus ir duris —
Tegul tavo žodžiai kaip žiedai mum skris.
Visada tikėjau ir dabar tikiu —
pasaką skaitysi iš žvaigždžių akių.
ŽVAIGŽDŽIŲ TILTAS
Kodėl staiga žvaigždė išblyško?
Mana žvaigždė — tokia gera.
Danguj auksinių peteliškių
Dabar tikrai daugiau nėra.
O aš labai norėjau tiltą
Statyti ligi pat žvaigždžių.
Manoj širdy dangus sutilpo,
Ir aš su audromis žaidžiu.
Aš nesvajoju apie sniegą,
Aš neištroškusi lietaus.
Mana žvaigždė staiga užmiega,
Man nesuspėjus jos priglaust.
NERANDU ŠIRDIES
Kai skaitau vakare tavo laišką,
Nerandu aš jame tos širdies,
Iš kurios — kaip tikėjau — tie žodžiai
Man kalnų šaltiniu išsilies.
Taip norėjosi ją pamatyti,
Tartum baltą balandį ant rankos,
Kai už lango vėl rudenio vėjai
Lyg paaugliai išdykėliai trankos.
:
Širdis trokšta, kai akys čia brenda
Tartum degančiom smiltim Saharos,
O toli vis oazėmis šaukia
Tavo akys, gaivinančiai geros.
Dabar žodžiai tavieji atrodo,
Tartum uolos — išdidžios ir aukštos,
Kad širdies aš tiktai nematyčiau,
Tartum saulės už jų ten beauštant.
SAULĖ, MEDŽIAI IR DEBESYS
Šiandien saulė čia glosto medžius
Ir bučiuoja taip drąsiai,
O rytoj —jeigu jie jau nudžius —
Kur aš ją — tokią lipšnią — surasiu?
Jauni debesys irstos dangum
Ir dainuoja, tarytum žvejai —
Šviesiaplaukiai, linksmi, tokie drąsūs.
Nuo pajūrio jau tu vakare parėjai,
Susimąsčius viena,
Lyg pušis ten aukšta ir liūdna: —
Kokia ryt pasitiks mus daina?
Kas lydės? Ką tenai aš surasiu?
Šiandien saulė bučiuoja ir glosto
Besijuokiančius jaunus medžius .
O kas bus, kai jų žaliosios rankos
Negalės jos myluot — kai nudžius?
Kai jau jie negalės jų iškelti,
Nepajėgs jos meilios apkabint? . . .
Debesų vis dainuojančios valtys
Plaukia, plaukia ir plaukia naktin.
Rimtas vėjas ateis rudeninis —
Jo žingsnius aš girdžiu dabar parke —
Juodas vakaras, lyg panaktinis,
Atneš seną mėnulio žibintą
Ties tais medžiais liūdnais pakabinti,
Nes kai lapai auksiniai skambėdami krinta,
Medžiai gailiai taip verkia
Ir jam reikia čia juos nuraminti.
Aš pati jau dabar čia jaučiuos —
Nepažįstama kokia užklydus — svečiuos,
Nors dainuoju, kalbu ir juokiuos.
Rimtas vėjas tuojau
Vėl liūdnai uždainuos . . .
Aš rudens nebijau,
Tik šaltos vienumos.
Bet dabar jau, matai,
Merkias akys — langai
Nakty skęstančiuos mūsų namuos.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
